Besimokantiems fotografuoti

Fotografavimo pamokos. 1. Mokomės fokusuoti.

2012-01-26T12:48:00.000+02:00

Pradedame praktinių fotografavimo pamokų ciklą, kuriame pasiūlysime jums praktinius pratimus, kurie padės jums geriau perprasti fotoaparato valdymą ir jo savybes, bei nufotografuoti techniškai tvarkingus kadrus.

Šioje pamokoje mokysimės valdyti fokusą ir pasirinkti norimą fokusavimo tašką fotoaparate, kad ne fotoaparatas spręstų, kas mūsų kadre yra svarbiau, o pats fotografas.
Pirmiausia išsiaiškinkime, kas gi yra tas fokusas. Na, kalbant liaudiškai, tai yra tai, kas nuotraukoje pas mus yra ryškiausia. Pvz. žmogaus akys portrete, gėlės žiedas pievoje ir t.t. Kalbant moksliniais terminais, fokusas - tai taškas, kuriame fotografuojamas arba per optinį įtaisą stebimas objektas tampa ryškiausiu ir aiškiausiu.

Pradedant fotografuoti mes dažniausia viską spręsti paliekame fotoaparato automatikai. Nusistatome "Auto" programą ir nelabai sukame galvą, kad reikia kažką fokusuoti. Tačiau po kurio laiko pastebime, kad fotografavome lyg ir vaiką prie tvoros, o gavome tvorą už vaiko, nes tvora palyginus su vaiko veidu gavosi daug ryškesnė . Imame pykti ant fotoaparato, kuris "blogai nufotografavo". Tačiau pykti ant fotoaparato nereikia. Jis ir taip pakankamai protingas ir sprendžia daug problemų, apie kurias mes net nenumanome ir dažniausia sėkmingai, tačiau jei norime išmokti kontroliuoti tai, kas pas mus nuotraukoje bus ryškiausia, turime išmokti valdyti tą fokusą. Kaip žinome, viena dažniausių pradedančiųjų klaida, kad pagrindinis objektas būna visada nuotraukos centre irgi yra įtakota to, kad pasikliaujame automatiniu fokusavimo zonos parinkimu, kuris lengvai nuspėja, kad centre yra svarbiausias objektas.

Sunku aprašyti visus kompaktinius fotoaparatus ir jų fokuso galimybes, tačiau veidrodiniai fotoaparatai šiuo atveju yra panašūs. Kiekvienas veidrodinis fotoaparatas turi nuo kelių iki keliasdešimt fokusavimo taškų (priklausomai nuo klasės, profesionalumo lygio). Tai yra tie taškiukai ar kvadratukai kuriuos mes matome pažvelgę pro vaizdo ieškiklį. Ir kiekvienas veidrodinis fotoaparatas savyje turi funkciją, kad mes tuos taškus/kvadratukus galime fotografuodami pasirinkti pagal savo norą. Tad pirmiausia nueiname į fotoaparato meniu ir susirandame punktą, kur pasirenkame, kad mes fokusuosime savo noru, viename iš pasirinktų taškų. Mano Nikon D90 šis punktas yra Meniu>Custom setting menu>Autofocus>AF-area mode ir ten pasirenkame "Single point". Dabar jau mūsų fotoaparatas leis mums rinktis tašką, kurį mes norime akcentuoti savo nuotraukoje. Yra keli pasirenkamo fokusavimo būdai, bet šioje pamokoje aptarkime tik vieno taško (Single point) būdą. Jei įvaldysime tai, toliau jau bus daug lengviau ir suprantamiau ir kiti.

Šiame filmuke rodoma, kaip pakeisti fokusavimo tašką Canon fotoaparate.

Ir filmukas, kaip pasirinkti fokusavimo tašką Nikon fotoaparate.

Kai jau turime galimybę rinktis fokusuojamą tašką. Prisidedame fotoaparato ieškiklį prie akies ir, pasirinkdami norimą tašką, išmokstame jį sufokusuoti. Pasirinktas taškas keičia spalvą arba tampa kitaip pažymėtu. Pasitreniruojame "taikytis" kur norime, dairydamiesi aplink su fotoaparatu po kambarį, sugalvokite sufokusuoti gėlę ant lango, o po to vaizdą už lango, lango rėmą ir panašiai.

Dabar pereiname prie praktinės dalies, kurią atlikę teisingai, jūs galėsite sakyti - aš moku fokusuoti norimame taške ir fotoaparatas man nebeįrodys, kad tvora svarbiau nei vaiko veidas :)

Susirandame tris panašius daiktus ir išsidėliojame juos prieš save ant stalo skirtingais atstumais, bet kad jie visi trys tilptų viename kadre. Ir pabandome sufokusuoti pirma esantį arčiausiai mūsų, vėliau vidurinį ir galiausiai tolimiausią.

Praktikoje jūs turite gauti tris nuotraukas, kuriose neabejotinai galima būtų pasakyti, kurį daiktą norėjote fokusuoti.

Atlikote? Gavote? Sveikiname!!! Jūs išmokote pasirinkti norimą fokusavimo tašką ir nuo šiol savo kadrą galite komponuoti pagal savo norą ir nebūtinai žmogaus veidas jame turi būt ryškus, ir nebūtinai centre esantis objektas, ir dabar tik jūs sprendžiate kas kadre svarbiausia. Jums atsiveria pasirinkimo ir kūrybos laisvė.

Pastabos:

Nereikia perjungti automatinio fokusavimo į rankinį fokusavimą (AF į M). Aišku, fokusuodami rankiniu būdu jūs gausite rezultatą lygiai tokį patį, tačiau šioje pamokoje mes norime, kad jūs išmoktumėte pasirinkti tik fokusavimo tašką, o patį fokusavimą palikit automatinį.
Nepamirškite, kad fotoaparatas fokusuoja ieškodamas kontrasto. T.y. jei jūsų pasirinktame taške nebus jokio kontrastingo perėjimo (pvz. šiuo atveju žvakės kraštas buvo fokusuojamas, žvakės spalva su fonu sudarė kontrastą), fotoaparatas tiesiog nefotografuos. Fokuso varikliukas zvimbs, objektyvas beviltiškai traukysis ieškodamas kažko pilkame danguje ar vienspalvėje sienoje, pagal ką galima būtų nustatyti fokusą ir neras. Tad fokusuokite ne visai į vienspalvę plokštumą, bet į perėjimus/kotrastingas vietas/spalvos pasikeitimus.
Nepamirškite išjungti fotoaparato "Auto" programos. Šiam pratimui geriausia pasirinkti A/Av programą ir nustatyti mažiausią įmanomą diafragmos reikšmę (t.y. plačiausiai atverti diafragmą), tada skirtumai tarp sufokusuotų daiktų bus ryškesni (šios foto darytos su f/1.8)
Ne visada toje vietoje, kurią norime fokusuoti, yra fokusavimo taškas :) ypač jei jūsų fotoaparatas tų taškų turi vos kelis. Tokiu atveju pasirinkę arčiausiai fokusuojamos vietos esantį fokusavimo tašką jį užvedame ant norimos vietos, iki pusės paspaudžiame užrakto mygtuką, mūsų fotoaparatas sufokusuoja, bet kadras dar nenufotografuotas ir švelniai fotoaparatą perkeliame taip, kaip mums norisi, perkadruojame savo vaizdą ieškiklyje, tada neatleisdami mygtuko spaudžiame jį iki galo ir turime kadrą. Su mažom diafragmos reikšmėmis šis triukas pakankamai sudėtingas, nes fokusas vis tiek gali nuplaukti ir dažniausia nuplauks, tačiau peizažuose ir esant didesnėms f reikšmėm - rizika gauti nefokusą sumažėja iki minimumo.
Nepamirškite, kad visiškas aiškaus fokuso nebuvimas kadre reiškia fotoaparato sujudinimą. Tad pratimą atlikinėkite esant pakankamai šviesos, kad išlaikymas nebūtų per ilgas (t.y. trumpesnis nei 1/60-1/100) ir fotoaparatą laikykite tvirtai.

Tikėsimės pamoka buvo naudinga. Jei kas nesigauna, klauskite. Jei kažkas jūsų fotoaparate kitaip, skaitykite instrukciją. Išmanyti visų modelių neįmanoma. :)
Sėkmės :)

Kaip paruošti fotografiją publikavimui internete 2 (frame.lt nuoroda)

2012-01-25T08:42:00.002+02:00

Puikūs patarimai nuo frame.lt komandos, kaip dar galima paruošti nuotrauką publikavimui internete. Alternatyvus paryškinimo būdas naudojant High pass filtrą ir išsaugojimas per Save for web...
http://www.frame.lt/kaip-paryskinti-pasarpinti-nuotraukas-ir-issaugoti-internetui/

Photoshop pamoka. Paprasčiausias būdas sumažinti nuotrauką internetui.

2012-01-18T14:47:00.000+02:00

Dauguma pradedančiųjų fotografuoti jau pačioje pradžioje susiduria su problema, kad didelės, nesumažintos nuotraukos internete arba nepriimamos, arba išdarko bendrą forumų vaizdą, yra ilgai įkeliamos, o internete vis tiek atrodo neryškios, palyginus su tuo, kas buvo kompiuterio ekrane. Tada pasidomėję sužino, kad nuotraukas internetui būtina mažinti ir "šarpinti" (t.y. ryškinti objektų ribas naudojant Sharp filtrus vaizdų redaktoriuose). Tai pakankamai sudėtinga pradžioje: vieni nuotraukas peršarpina (persistengia su filtrais taip, kad net aureolė užsideda apie objektą), kiti nepakankamai paryškina. Be to "šarpinimo" intensyvumas priklauso iki kokio dydžio mažinama nuotrauka, vieną kartą užteks vienų nustatymų, kitą kartą jie bus nepakankamai arba per stiprūs.
Mes šiandien papasakosim apie paprastą pradedantiesiems būdą, kuris yra pakankamai efektyvus, neatima daug laiko ir nereikalauja didelių mokėjimų.

1. Atsidarome norimą nuotrauką su Photoshop programa. Einame Image>Image size...

2. Atsidaro toks Image size langas. Viršuje yra nurodytas dabartinis mūsų nuotraukos dydis. Dažniausia, mažindami internetui paredaguojame, kad ilgiausia kraštinė būtų 600-800 pikselių.

3. Apatinėje eilutėje nepamirštame pasirinkti "Bicubic Sharper (best for reduction)". Ir spaudžiame OK.

4.Mūsų gautas rezultatas, išdidinus iki 100 proc.

O dabar svarbiausias punktas!!!
Darote ne Save, o Save As ir išsaugote nuotrauką nauju pavadinimu pvz. orchid7web.jpg arba kokiu tik norit kitu. Nes paspausdami Save jūs išsaugosite sumažintą variantą prarasdami originalaus dydžio nuotrauką, o tai nepageidautina ir tikrai nenudžiugins, jei vėliau, tą pačią nuotrauką, sugalvosite pasikabinti ant sienos atsispaudę dideliu formatu.
Ir nešdami daryti nuotraukas į fotolaboratoriją, neneškite sumažintų variantų, nes didinat mažas nuotraukas kokybė vėl lygiai taip pat prastės.

P.S. tai tikrai ne vienintelis būdas sumažinti nuotrauką internetui. Yra daug kitų. Čia apžvelgėme vieną iš jų. Jei jūs naudojatės kitu, tai tikrai nereiškia, kad darote kažką neteisingai.

Kaip fotografuoti stiklą? (video pamokų nuorodos)

2012-01-18T10:44:00.001+02:00

Vyno butelio ir taurės fotosesija
Vyno butelių fotosesija baltame fone
Taurių fotosesija
Skirtingų apšvietimo būdų aptarimas naudojant vieną šviesos šaltinį
Nuostabi ir aiški pamokėlė, kaip fono ir apšvietimo pakeitimas išpiešia stiklinio indo siluetą
Išradingumui ribų nėra. Kaip plokščiaekranį televizorių panaudoti stiklo fotosesijai kaip foninį apšvietimą. Turkų kalba, bet vis tiek suprantama

Kaip fotografuoti stiklą? Patarimai fotografuojantiems

2012-01-15T17:13:00.002+02:00

Fotografuojant stiklą turim kelis pakankamai sunkius uždavinius vienu metu. Atskleisti indo tūrį, stiklo blizgėjimą, stiklo perregimumą, parodyti faktūrą, indo simetriškumą, bei ryškų kontūrą ir tuo pačiu išvengti ryškesnių blikų bei nereikalingų aplinkos atspindžių, tame tarpe, ir savo autoportreto su fotoaparatu rankose :) O jei dar objektas sudėtinga krištolinė vaza, turinti daugybę skirtingu kampu pasvirusių paviršių, užduotis dar pasunkėja. Visus šiuos tikslus įgyvendiname parinkdami tinkamą apšvietimą, fotografavimo kampą, foną.

Skirtingi apšvietimo būdai:
Tiesioginis apšvietimas leidžia parodyti objekto kontūrą, paviršiaus faktūrą, bet nesukuria tūrio ir jokių ypatingų efektų. Be to meta labai ryškius atspindžius ant objekto priekio, o būtent į jį pirmiausia ir atkreipiame dėmesį nuotraukoje. Foto bus plokščia. Tokį apšvietimo būdą galima naudoti tik kaip pagalbinį.
Išsklaidytas šoninis apšvietimas puikiai atskleidžia perregimumą ir stiklinio objekto tūrį. Išsklaidymas padeda išvengti aštrių, akinančių atspindžių.
Viršutinis apšvietimas padeda sukurti objekto tūrį, kai objektas fotografuojamas iš aukštesnio kampo.
Pašvietimas iš apačios sukuria indo pripildyto šviesa efektą. Tam objektas statomas ant stiklinio paviršiaus ir pašviečiama iš apačios. Tokiam efektui reiktų fotografuoti iš aukštesnio kampo.
Patogiausia ir geriausia stiklinius dirbinius fotografuoti naudojant foninį pašvietimą, o kitu šviesos šaltiniu modeliuojant kontūrus, šį šviesos šaltinį statant kiek aukščiau objekto ir 45-50 laipsnių kampu į jį. Jei turite tik vieną šviesos šaltinį, ne bėda, puikiai jums į pagalbą ateis balto kartono juostos ar lapai, reflektorius.

Atskiri fotografavimo būdai:
Puikiai kontūrus išryškina toks fotografavimo būdas: prie fotografuojamo indo tolimesnės sienelės priglaudžiame juodą foną didesnį nei kadras, už to fono pastatome ryškų šviesos šaltinį (softboxą arba į didelį reflektorių nukreipiame blykste, ar pastatome du simetriškus šviesos šaltinius, kurie fotografavimo metu mestų iš abiejų juodo fono pusių po siaurą šviesos siūlą ant mūsų objekto ir taip puikiai išpieštų indo kontūrą juodame fone. Jei norime išryškinti ne vien kontūrus, bet ir suteikti tūrio, pastatome vienoje ar abiejose pusėse po kartono juostą, kuri atspindės šviesą ant objekto.
Šioje vietoje galima vykdyti puikius spalvinius eksperimentus, jei ant šviesos šaltinių uždedame spalvotus ar gradientu nuspalvintus lapus. Ypač efektingai atrodo pakabinus iš šonų spalvotomis juostelėmis printeriu atspausdintus lapus. Mūsų indo kontūrai tampa persiliejančiai spalvoti. Įjungiame fantaziją ir eksperimentuojame, rezultatai gali gautis įspūdingi ir netikėti.
Apatinį kontūrą šiuo atveju pavyks išryškinti tik tada, jei jūsų stiklinis objektas bus pastatytas ant stiklinio peršviečiamo paviršiaus (peršviečiamas žurnalinis stalelis, stiklinė lentyna, apverstas bokalas ar vaza) ir per jį gaus dalį šviesos iš apačios.

Schema:

Kad išvengtume viso kambario ir jame esančių daiktų bei spalvų atspindžių ant mūsų objekto, padarome iš trijų tamsių plokštumų dėžę (kaip rusiška П raidė, tam puikiai tinka kartoninė dėžė su nukirpta viena kraštine), į jos vidų įklojame baltą popieriaus lapą arba medžiagos skiautę. Jei fotografavimui naudojate tik vieną šviesos šaltinį, geriausia naudoti foninį pašvietimą. Šviesa gali kristi iš viršaus, kiek už objekto, tuo pačiu apšviesdama ir foną, ir mūsų objekto kontūrus. Arba šviesos šaltinį galime padėti žemiau paviršiaus ant kurio stovi objektas ir į foną šviesti iš apačios.

Schema:

Puikiai stiklo kontūrai apšviečiami fotografuojat su foniniu apšvietimu, kai visas baltas fonas yra kaip šviesos šaltinis (ar su peršviečiama įtempta medžiaga ir už jos patatyta blykste ar lempa, ar su organiniu baltu stiklu, ar tiesiog naudojant softbox'a). Šiuo atveju iš objekto šonų reiktų pastatyti dvi juodas plokštumas, kurios sugers šviesą ir tamsiai paryškins stiklinio indo kontūrus. Priekinio plano apšvietimui galime naudotis arba papildomu šviesos šaltiniu, arba atspindinčiu paviršiumi, kad dingų šešėlis tarp fotoaparato ir objekto.

Fonas gali būt nebūtinai baltas, bet ir spalvotas, tradiciškiausias tamsiai pilkas arba juodas. Tamsiai pilkas puikiai sukuria indo pripildyto šviesa įspūdį, antrasis - atskleidžia formą ir detales ant stiklo. Pilką foną reikia atitraukti pakankamai toli nuo objekto, tada stiklas atrodo stikliškesnis. :)

Jei kažkurios indo dalys susilieja su fonu, siūlome naudotis balto ar juodo kartono lapo pagalba nukreipiant šešėlius ar šviesą į reikiamą vietą. Kartono lapas, aišku, pastatomas už kadro ribų.

Jei objektas sudėtingas (pvz. graviruotas krištolinis bokalas ar sudėtinga vaza, bet ir kitais atvejais), geriausia daryti jungtinius kadrus (brecketing). Padarant iki kelių foto su skirtingu šviesos kritimo kampu (aišku, fotoaparatas turi būt nejudamai įtvirtintas ant stovo, o fotoaparato nustatymai tie patys visuose kadruose) ir šias foto suklojant vieną ant kitos vaizdų redaktoriuje.Taip pat kelis kadrus galime naudoti visiškoje tamsoje "išpiešiant" su žibintuvėliu skirtingas indo kraštines ir suklojus tuos kadrus vieną ant kito. Geroms reklaminėms fotografijoms kartais padaroma iki keliasdešimties tokių paskirų kadrų.

Stiklinių, o ypač krištolinių, objektų struktūrą padeda atskleisti ir jų pripildymas spalvotais skysčiais. Jei fotografuojama taurė pripildyta skaidraus vandens, geriausia tai daryti apšviečiant iš priešpriešinio viršutinio kampo naudojant tamsiai pilką fona. Reflektorių ar papildomų šviesos šaltinių pagalba kuriant tūrinį peršviečiamą objektą.

Naudokite spalvotus pašvietimus, kad suteikti nuotraukai gyvumo. Už kadro ar į kadrą įdėjus objektą, o taurę pripildžius skysčio, galima puikiai žaisti su to objekto atsispindėjimais skystyje. Nepamirškime ir apie skysčio savybę, viska apversti aukštyn kojom. Kurkite ir stebinkite.

Ne mažiau svarbus ir gero objekto pasirinkimas. Kad stiklo paviršius būtų nesubraižytas, neturėtų ryškių siūlių, o paviršius turi būt idealiai lygus ten, kur ištikrųjų turi būt lygu (pigios taurės dažnai šia savybe nepasižymi :)). Indas privalo būt idealiai švarus, o idealią reklaminę nuotrauką gausite naudodami tik visiškai naujus kokybiškus indus. Jei fotografuojate butelį su etikete, įsitikinkite, kad po etikete neina butelio siūlė (taip būna pakankamai dažnai), tad norit gauti tikrai gerą foto, teks perklijuoti ir etiketę. Jei darote nuotraukas stokams ar pardavimui, apžiūrėkite, ar nėra įskaitomų firminių užrašų ant stiklo gaminio, ar jo dugno. Jei taurė turi metalinį apvadą, nepamirškite atskleisti ir jo.

Apsidairykite aplink, įlįskite virtuvės indaujon, šaldytuvan, į rūsį, vazų lentyną, paieškokite stiklinių objektų ir pasitreniruokite juos fotografuodami, O po to pasidalinkite su mumis :) Stiklas pakankamai sudėtingas objektas, tad mokantis fotografuoti ne pro šalį pasitreniruoti ir su šiuo pakankamai stipriu ir apgaulingu, bet įdomiu priešininku :)

Photoshop pamoka. Paprasčiausias rėmelis nuotraukai.

2011-12-26T17:30:00.000+02:00

Šioje pamokoje aptarsime papračiausią būdą kaip uždėti nuotraukai rėmelį.

1. Atsidarykite norimą nuotrauką Photoshop programoje.

2. Einame Image>Canvas Size...

3. Apatinėje dalyje esančiuose langeliuose Width ir Height įrašote norimą rėmelio storį (storis priklauso nuo to, kokio dydžio foto redaguojate ir nuo jūsų noro).

4. "Canvas extension color" pasirenkate nuotraukos rėmelio spalvą. Ir spaudžiate OK.

5. Na ir rezultatai priklausomai nuo pasirinktos spalvos.

6. Derinant skirtingų storių ir spalvų rėmelius galima sukurti ir sudėtingesnius variantus. Pvz. apačioje pirma uždėtas 0.2 cm storumo baltas rėmelis, o vėliau dar kartą pakartoti visi veiksmai uždedant 2 cm juodą rėmelį.

Rėminkite į sveikatą :)

Temos "Rytas" nugalėtojai.

2011-12-21T19:26:00.000+02:00

Temoje "Rytas" I vietą laimėjo Valdas Banys (foto surinko 81 balą)

II vieta Raminta Tubenytė (60 balų)

III vieta Jurgita Lukoševičienė (41 balas)

Sveikiname rytinius nugalėtojus :)

Photoshop pamokos. Kaip paryškinti akis nuotraukoje.

2011-12-04T20:06:00.001+02:00

Pradedantiesiems labai įspūdingai atrodo nuotraukos, kuriose esančių žmonių akys tiesiog pritrenkiančio ryškumo ir aiškumo. Šiandien aprašysime vieną iš būdų, kaip galima tai padaryti su Photoshop programa. Aišku, tobuliausia yra ryškias akis gauti jau fotografavimo metu, kad jų nebereiktų ryškinti, bet jei jau nesigavo ar norite spec efekto, galima pabandyti paryškinti šiuo būdu, tik nepersistenkite, per daug ryškios akys atrodys nenatūraliai ir nemaloniai.

1. Atsidarome norimą nuotrauką Photoshop programoje ir išsididiname nuotrauką, kad akys užimtų kuo daugiau vietos ekrane.
2. Pasirenkame "Lasso Tool" įrankių juostoje ir vesdami apie akies rainelę, stengiamės nubrėžti kažką panašaus į apskritimą. Stenkitės nekabinti akies voko, jo paryškinimas labai kris į akis.

3. Tada einame Select>Modify>Feather, kad suapvalintume ir pagražintume mūsų žymėjimo kraštus.

4. Pasirenkame reikšmę"Feather Radius" 5 pikseliai. Spaudžiam OK.

5. Tada paryškiname akies rainelę Filter>Sharpen>Smart Sharpen.

6. Pasirenkame norimas reikšmes. Tai priklauso kokio ryškumo akies norime. Didesnio Radius skaičiaus geriau nesirinkti, stiprės nenatūralumo pojūtis, užteks apie 1. Žaisdami su Amount reikšme gauname norimą efektą. Ir spaudžiame OK.

7. Nužymime mūsų akį Deselect komanda Select>Deselect arba tiesiog Ctrl+D klavišų kombinacija.
8. Pakartojame tą patį su antra akimi.

Ir viskas :)

Patarimas: geriausią kiekvieną akį redaguoti atskiruose sluoksniuose (Layer), taip lengviau sukontroliuosite akių vienodumą ir bus lengviau pakoreguoti, jei kažką norėsite pakeisti nustatymuose. Pabaigoje tik nepamirškite, prieš išsaugant sluoksnius, juos apjungti komanda Layer>Flatten Image.

Temos "Portretas" nugalėtojai

2011-11-22T19:59:00.001+02:00

Pirmają vietą temoje "Portretas" laimėjo Vytautas Dranginis. Foto surinko 133 balus.

II vieta Kristina Stasiulienė (92 balai)

III vietoje Vaida Rumšienė (62 balai)

Sveikiname nugalėtojus!

Video pamokėlės laidoje "Per objektyvą" (lietuvių k.)

2011-11-21T17:01:00.005+02:00

Patarimai pradedantiems:
patarimai pradedantiems
patarimai pradedantiems 2 (fotoaparato režimų apžvalga)
patarimai pradedantiems 3 (diafragama ir išlaikymas)

Skirtingų žanrų fotografija:
gatvės fotografija
mados fotografija
makro fotografija

Fotosesijų užkulisiai:
ZIP FM fotosesija
Šok su manimi dalyvių fotosesija
modelio fotosesija

10 patarimų, kaip gautį aiškų fokusą portretinėse foto (nuoroda)

2011-11-19T18:33:00.001+02:00

http://www.divasanddreamsblog.com/2011/11/10-steps-to-super-sharp-focus.html

Kaip nufotografuoti gerą portretą (A.Aleksandravičiaus patirtis) (nuoroda)

2011-11-04T11:42:00.002+02:00

http://www.cityout.lt/menas/articles/kaip-nufotografuoti-gera-portreta

Akys - sielos veidrodis arba kaip fotografuoti portretą.

2011-10-30T19:49:00.005+02:00

Turbūt nėra pradedančio fotografo, kuris nesusiduria su klausimu, kaip gi fotografuoti portretą, kad būtų ir įdomu, ir gražu, o ir modeliui patiktų. Fotografuoti portretus labai įdomu, taip tarsi atskleidžiame fotografuojamo žmogaus esmę, leidžiame pažvelgti į jo vidų, bet ir pakankamai sunku. Ne kiekvienas fotografas gali pirmą kartą matomą žmogu atplaiduoti tiek, kad šis jaustųsi natūraliai. Dažnai net gerai pažįstami mums žmonės jaučiasi kvailai būdami modelio veidmenyje, pasimeta, dirbtinai elgiasi, kvailai šypsosi ir nepavyksta pagauti nieko įdomesnio. Tad pirmiausia ko reikia, gero kontakto su modeliu, žinoti, ko jūs norite iš jo ir nuotraukų, bei ramaus bendradarbiavimo. Tyrinėkite žmogų, pastebėkite, ką jis turi išskirtinio, kas jame patrauklaus, kokios būdingos jam pozos, išraiskos, gestai, tai ir išryškinkite.

Patarimai:

a) portretas - tai ne vien nuotrauka pase. Portretas gali būti: tik veidas, iki krūtinės, iki juosmens, iki kelių ir visu ūgiu.

b) fotografuokite diafragmos prioriteto režimu (dažniausia žymimas A arba Av raidėmis), taip lengvai suvaldysite fono išplovimą. Atverkite plačiai diafragmą (t.y. mažesnė f reikšmė), kad veidas būtų ryškūs "išplautoje" aplinkoje. Tik nepamirškite, kad jei fotografuojate iš nedidelio nuotolio, atsargiai naudokite f/1.2-f/1.8, greičiausia gausite vieną akį ryškią, o antra jau bus už ryškumo zonos ribų. Kadangi fotografuojama plačiai atverus diafragmą ir nedideli modelio sujudėjimai gali įtakoti fokuso paklydimus, tad modelio paprašykite nejudėti kai suvedinėjate ryškumą.

c) fokusas portrete ypatingai svarbus!!! Portrete svarbiausia akys, tad fokusuokite jas ypatingai kruopščiai. Jei veidas pasisukęs, fokusuojama arčiau fotoaparato esanti akis. Net mažiausi fokuso paklydimai portrete bus aiškiai matomi ir gadins kadro kokybę.

d) nefotografuokite portretų iš labai arti, kuo arčiau modelio jūs stovėsite su fotoaparatu, tuo labiau išsikraipys kūno dalių ir veido proporcijos. Geriau atsitraukite toliau ir "pritraukite" vaizdą. Geriausi portretai gaunasi naudojant "portretinio" židinio nuotolio objektyvus. Plačiakampiai objektyvai (14-35 mm) labai iškraipo veido bruožus, jei nesiekiate ironiško efekto geriau fotografuoti objektyvais su židinio nuotoliu nuo 50 mm ir daugiau. Optimaliausia 70-120 mm. Taip nufotografuoti portretai atrodo natūraliausiai.

e) jei fotografuojate žmogaus veidą, fotoaparatas turėtų būti akių lygyje, jei iki juosmens - smakro lygyje; visu ūgiu - krūtinės lygyje. Venkite fotografuoti portretus iš apačios, kai modelis žvelgia žemyn - išryškintas pagurklis nepradžiugins.

f) sužiūrėkite apšvietimą. įmontuota blykstė portretą greičiau sugadins, nei pagyvins, nebent ji bus naudojama kaip papildomas šviesos šaltinis. Be to, įmontuotos blykstės labai mėgsta žmonėms "įstatyti" raudonas akis. Žiūrėkite, kad apšvietimo būtų pakankama ir naudokite žemas ISO reikšmes (ISO 100 - idealu) kuo didesni ISO, tuo "purvinesnė" bus žmogaus oda nuotraukoje, kris nuotraukos ryškumas, prastės bendra kokybė.

g) Nepamirškite sužiūrėti visų kūno dalių kadre. Besiremianti į kadro kraštą ranka ar nukapoti pirštai ir kojų pėdos tikrai nepadės veido išraiškai, kad ir kokia ji būtų įspūdinga. Viena pagrindinių kadravimo taisyklių - kadro kraštai neturi eiti per sąnarius. Jei fotografuojate veidą, kirpkite žemiau pečių, jei yra plaštakos, apkarpymas turi eiti žemiau riešo, bet ne per jį, ranka kerpama ne per peties ar alkūnės sąnarius, kojos virš kelių, bet ne per kelius ir t.t.

h) jei modelis sėdi pasirėmęs veidą ranka, ranką veidą turėtų tik vos vos liesti, jei modelis padės pilnai galvą ant rankos, toje vietoje atsiras nemažas idubimas, raukšlės, nenatūralūs odos įtempimai.

i) kuo iš arčiau fotografuojamas veidas, tuo labiau išryškės odos nelygumai, išbėrimai, netolygus nusiskutimas ar netobulas makiažas. Geras visažistas ir kokybiškas makiažas padės jums sutaupyti daug brangaus laiko, kurį praleisite prie kompiuterio redaguojant odos nelygumus.

j) jei žmogus nešioja akinius, pakreipkite modelio veidą taip, kad stikluose nesimatytų ryškių šviesos blikų;

k) venkite statiškų "pasinių" veidų nuotraukų ir fotografijų visu ūgiu, kai stovima kaip pagal komandą "ramiai". Žmogus kadre turi būt įstaisęs patogiai, jaukiai ir natūraliai užpildyti kadrą. Pieškite kompozicines linijas rankų linijomis, odos lopinėliais, pirštais, kojų padėtimi. Jei fotografuojamos plaštakos, tai akys+plaštakos bus pagrindiniai jūsų nuotraukos veikėjai, žaiskite jais.

l) veido bruožų sušvelninimui būna naudojami specialūs soft filtrai sukami ant objektyvo, arba vėliau apdirbant kompiuteriu suteikiami soft efektai. Galit paeksperimentuoti su soft efektais fotografavimo metu ant UV filtro užtepę vos vos vazelino.

Pabaigai: neužkankinkite modelio. Jūsų modeliui tai turi būti malonus procesas, o ne kančia. Jei jūs valandą apie modelį sukiositės, bandydami jį "išlankstyti" kažkokia jam nenatūralia poza, deliosite pirštus ir blakstienas į vietas, bandysite išgauti kažką, kas tam modeliui visiškai nebūdinga, jūs negausite nieko be dirbtinės fotografijos, kuri nebus miela nei jums, nei modeliui, nei žiūrovui. Natūralumas, žmogaus bruožų išryškinimas, charakterio atskleidimas, vidinio ir išorinio grožio perteikimas - tai mes norime matyti portretuose.

Tema "Oranžinė"

2011-10-30T13:49:00.007+02:00

Temoje "Oranžinė" I vietą vėl laimėjo Rinat Tarzumanov ir jo nuotrauka (52 balai)

II ir III vietas pasidalino
Alina Ovčiarovienė

ir Jurgita Lukoševičienė (po 39 balus)

Sveikiname oranžinius nugalėtojus :)

Tema "Naktinė fotografija"

2011-09-27T16:13:00.005+03:00

Temos "Naktinė fotografija"nugalėtoju tapo Rinat Tarzumanov. Jo foto surinko 52 balus.

Antroje vietoje Inga Vygontaitė ir jos naktinė foto su Mokslo muziejaus Valencijoje vaizdais (41 balas).

Trečioje vietoje vėl Rinat Tarzumanov (dvigubi sveikinimai) (39 balai)

Dėkojame dalyvavusiems. Sveikinimai nugalėtojams!

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-09-06T11:06:00.002+03:00

"Puošmena miestui"
Autorius: Artūras Pipiras

Fotografavimas tamsoje arba naktinė fotografija

2011-08-31T00:28:00.002+03:00

1. Fotografuodami tamsoje neišvengsite ilgų išlaikymų. Tad pirmiausia užduotis - nejudamai įtvirtinti fotoaparatą. Tam geriausia ir patogiausia naudoti stovą, bet jei jo neturite, puikiai tiks ir žemė, kelmas, turėklai, suoliukas, mašinos stogas ar koks kitas stabilus, lygus paviršius. Ir nefotografuokite tiesiog spausdami nuleidimo mygtuką ant fotoaparato. Esant nepakankamai ilgiems išlaikymams, sujudinimo spaudžiant greičiausia neišvengsite net tada, kai fotoaparatas bus ant stovo. Tam naudokitės nuotolinio valdymo pulteliu arba "atidėto fotografavimo" funkcija.

2. Gražiausios spalvos ir apšvietimas, kai saulė dar nėra visai nusileidusi, bet jau pasislepusi už horizonto. Šviesos dar yra pakankamai, tad išlaikymai nebus tokie ilgi, kaip atslinkus tamsai. Ypač įspūdingai atrodo miesto nuotraukos temstant. Gražios dangaus spalvos su miesto spalvomis kuria nuostabias panoramas.

3. Jei turite stovą ar galimybę stabiliai ilgą laiką laikyti fotoaparatą, kelti ISO nėra būtina, net atvirkščiai, fotografuokite su pačia mažiausia įmanoma ISO reikšme, tai sumažins triukšmų kiekį kadre, o tamsoje nuotraukos ypač linkę triukšmauti. Tačiau, jei tokios galimybės nėra, geriau užkelti ISO iki maksimumo, nei gauti neryškią, sujudintą nuotrauką.

4. Jei norite, kad automobilių šviesos "pieštų" vaizdingas, nepertraukiamas linijas kadre - ilginkite išlaikymą.

5. Nepamirškite baltos spalvos balanso (WB nustatymai). Gatvės apšvietimas pakankamai sudėtingas tuo klausimu, nes neoninės reklamos, automobilių žibintai, gatvės šviestuvai - visi turi skirtingą spalvinę temperatūrą, tačiau jei fotografuojate vienišą žibintą, norėtųsi, kad jo metama šviesa būtų artima baltai, nebent siekiate spec. efekto (siekiant spec efektų arba idejos įgyvendinimo atleistina visiškai viskas, tačiau pirma reik išmokti viską daryt teisingai ;) ).

6. Jei objektas yra netoli nuo jūsų (iki 3-5 m.), jo apšvietimui galite naudotis įmontuotą blykstę. Bet tokiu atveju, be pagrindinio objekto, daugiau kadre nieko "ištraukti" nepavyks ir kadras bus tikrai ne per daug vaizdingas. Jei fotografuojate naktinio miesto panoramą ar naktinę gamtą, nepamirškite išjungti įmontuotos blykstės (arba įsijunkite "naktinės fotografijos" režimą), nes automatika galvos, kad objektas visai čia pat ir išlaikymai bus per trumpi ką nors įamžinti. Gausite gražų tamsiai juodą kadrą :D

7. "Naktinis" jūsų fotoaparato režimas, neišgelbės nuo sujudinimo tamsesnėje aplinkoje. Jus vis tiek ribos šviesos trūkumas, tad be stovo ar tvirtos atramos vis tiek neturėsite patogaus išlaikymo.

8. Autofokusą greičiausia teks perjungti į rankinį fokusavimą. Tamsoje nerasdamas ryškios kontrastingos vietos, autofokusas tiesiog "traukys" objektyvą, taip ir nerasdamas, kur reiktų fokusuoti. Kai kurie fotoaparatai turi "AF zonos pašvietimą", kai pagalbinė lemputė trumpam apšviečia aplinką ir to užtenką autofokusui rasti reikiamą tašką. Tamsoje taip pat gali tekti naudoti didesnę f reikšmę (labiau priverti diafragmą), kad užsitikrinti gilesnę ryškumo zoną ir išvengti fokuso nuklydimų. Jei fotografuojate naktinę panoramą ar peizažą, tiesiog nusukite fokusavimą į "begalybę".

9. Žmogaus vyzdys tamsoje maksimaliai išsiplėčia, tačiau aplinką fiksuoją labai trumpą laiką, todėl tai, kas mums atrodo "tamsa" tikrai nėra tamsa mūsų fotoaparatų juostelėms ar matricoms, kurias mes galim ta, kad ir nedidele, šviesa veikti ilgą laiką, nors ir kelias valandas. Todėl nuotraukose galim pamatyti daug daugiau, nei akimis. Galima nukreipti fotoaparatą į dangų ir per keliasdešimt minučių užfiksuoti žemės sukimąsi su žvaigždžių brėžiamomis linijomis. Nukreipę į banguojančią jūrą, gauti nuotraukoje lygų kaip stiklas vandens paviršių su lengvu dūmeliu virš jo, o po kelių valandų eksponavimo, nuotraukos darytos užmiestyje, gamtoje, gali būti tokios šviesios, kaip darytos dieną.

10. Diafragmos pridarymas (t.y. didesnė f reikšmė) padės šviesos šaltinius paversti iš baltų taškų "žvaigždutėmis" (paprastai efekto padeda pasiekti didesnės nei f/8 reikšmės). Žvaigždutės žiūrėsis jaukiau ir maloniau, nei balti blynai :) Tam yra sukurti ir specialūs "žvaigždiški" filtrai.

11. Pasinaudokite įvairiais "atspindinčiais" paviršiais. Kaip gražiai ir paslaptingai žiba naktinis ežero paviršius mėnesienoje, o kokius mistinius paveikslus kuria šlapias asfaltas, kuriame atsispindi šviesoforų ar reklamų šviesos. Tai ne tik suteiks papildomos šviesos jūsų nuotraukai, bet ir tam tikrą meninį efektą.

12. Įdomių efektų galima pasiekti jei pagrindinis objektas kadre juda. Fotografuojant naktinę pilną praeivių gatvę, esant ilgesniam išlaikymui, gausime daug judančių "vaiduoklių". Judant modeliui kadre pamatysime mistišką dvasios šokį. Judėjimo efektą galima pabandyti gauti ir "zoominant" vaizdą fotografavimo metu.

13. Galime piešti šviesa tamsoje. Visiškoje tamsoje vedžiojant ryškiu šviesos šaltiniu ore (mažyčiu žibintuvėliu ar lempute) galime piešti, rašyti.

Tamsa nesunkiai pasiekiama kiekvienam. Jei nėra galimybės išeitį į miestą, puikią tamsą rasime ir savo namuose vakare. Laužo šviesa, vienišas žibintas gatvėje, žvakė, mobilaus telefono ar kompiuterio ekrano šviesa, žibintuvėlis ar žiebtuvėlis, reklaminis stendas, televizorius ar elektroninis laikrodis - visą tai galima panaudoti fotografuojant tamsoje, o kaip - čia jau tik Jūs galite sugalvoti ;)

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-08-30T22:50:00.005+03:00

Autorė: Jūratė Gajauskienė
Ir kaip pati autorė rašo: "Nežinau ar ši nuotrauka pati pačiausia, bet mums tai buvo pats netikėčiausias paukštis ant mūsų stogo"

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-08-27T17:12:00.004+03:00

Autorė: Ieva Janauskaitė

Tema "Maistas"

2011-08-27T16:57:00.005+03:00

Temos "Maistas" nugalėtoja tapo Eglės Aleksandravičiūtės fotografija "Gingered tomato soup" (96 balai)

Antroje vietoje Renatos Dumbravienės fotografija (67 balai)

Trečioje Airinos Budreckytės nuotrauka "Šokoladinis kaprizas" (64 balai)

Sveikinimai nugalėtojoms! Lauksime kitose temose ;)

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-08-14T17:45:00.003+03:00

Autorė: Sonata Čiteikytė

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-08-10T22:53:00.002+03:00

"Prie jūros"
Autorė: Jurgita Ugintienė

Maisto fotografija (nuorodos)

2011-08-05T11:12:00.004+03:00

Už nuorodas ačiū Jurgai (http://savaitgaliorendezvous.blogspot.com/)

Puikūs praktiški patarimai kaip fotografuoti maistą.
http://www.learnfoodphotography.com/

Skanios maisto nuotraukų galerijos, tinklapiai ir tinklaraščiai (įspėjimas: alkaniems nosies nekišti :))
http://www.whatkatieate.blogspot.com/
http://sproutedkitchen.com/
http://www.sevenspoons.net/
http://cannelle-vanille.blogspot.com/
http://www.latartinegourmande.com/
http://www.nordljus.co.uk/
http://notwithoutsalt.com/
http://souvlakiforthesoul.com/
http://www.kwestiasmaku.com/
http://www.adrianamullenphotography.com/
http://www.susietheodorou.com/
http://www.elodierambaud.com/index.htm
http://www.tinarupp.com/
http://taradonne.com/#/portfolios/food1/
http://www.jennifercausey.com/
http://www.keikooikawa.com/
http://www.laraferroni.com/
http://www.conpoulos.com/
http://www.johnkernick.com/
http://www.lineklein.com/
http://www.schonnemann.dk/food.asp

SKANAUS!

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-08-01T09:30:00.001+03:00

Autorė: Skaistė N.

Lašiukų fotografavimas (nuorodos)

2011-07-26T15:32:00.005+03:00

krentančių lašiukų fotografavimo mokomieji filmukai
http://www.youtube.com/watch?v=fwExpFDUC9Y&feature=channel
http://www.youtube.com/watch?v=wFkzqBfND4w&feature=grec_index
http://www.youtube.com/watch?v=MFbCK3o68jk&feature=related
http://www.youtube.com/watch?v=rnSxlJmr8jY&feature=related
http://www.mincel.com/featured/how-to-photograph-water-drops/
http://www.photographymad.com/pages/view/photographing-water-drops
http://www.diyphotography.net/the-comprehensive-water-drop-photography-guide

kaip fotografuoti lašiukus ant įvairių paviršių
http://edkphoto.wordpress.com/2010/11/12/water-drops-on-glass/
http://photoextremist.com/tag/water-drops

"rasos" lašiukų fotografavimas
http://www.wonderfulphotos.com/articles/macro/dewdrops/
http://ozwildlifestudio.com/art-and-photography/howto-photograph-dewdrop-flower-refraction/
http://www.myfinepix.com/article/21561/120849

pasigerėkime lašiukų nuotraukomis:
http://www.flickr.com/groups/droplets/pool/46301298@N00/
http://www.flickr.com/photos/drippy2009/sets/72157615864499805/
http://www.noupe.com/photography/50-howling-examples-of-dew-photography.html

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-07-26T15:19:00.002+03:00

Autorė: Sandra Strazdaitė

Tema "Lašai"

2011-07-26T14:37:00.004+03:00

Mūsų temos "Lašai" nugalėtoju tampa Rinat Tarzumanov (34 balai) su šia nuotaikinga, vasariška fotografija

Antroje vietoje gaivi Kristinos Dainovskytės nuotrauka (29 balai):

Trečioje Ieva Vincerževskienė ir jos chrestomatinis lašiukas (18 balų)

AČIŪ dalyvavusiems :)

Tema "Kontrinis apšvietimas"

2011-06-28T09:42:00.007+03:00

Sveikiname mūsų K raidės temos nugalėtoją Eglę Šiškauskienę, kurios foto "Užuolaidėlė" surinko 38 balsus.

Antra vieta: Inesa PoSo ir jos "Aguonos"(30 balsų)

Trečia vieta: Kristina Dainovskytė (14 balsų)

Ačiū dalyvavusiems. Lauksime jūsų nuotraukų naujose temose. :)

Kaip mes suvokiame fotografiją

2011-05-26T14:57:00.001+03:00

Fotografijos suvokimas yra labai sudėtingas ir painus dalykas, apimantis tiek fiziologiją, tiek psichologiją, tiek filosofiją ir visų pusių aptarti tikrai neįmanoma. Tačiau kas įtakoja tai, kaip žmogus priima fotografiją ir ją įvertina, kažkiek aptarti galima.
Kaip žmonės šiais laikais bendrauja? "Labas, turiu vieną problemą". "AAAA jo jo, bet paklausyk kas man nutiko...". Visada žmogus nori dėmesio sau ir labai retas gali išklausyti nenuobodžiaudamas bei tikrai nuoširdžiai. O žmogus jums pasakoja problemas, kurios jums atrodo banalios ir visai net ne problemos, o maži nesusipratimai ir niekaip negalime suprasti, kodėl jau čia taip jam svarbu, negi žmogus neturi kažko įdomiau papasakoti, kodėl man čia reikia sėdėti ir klausyti kažkokių blevyzgų, kai kažkas kažkam kažką pasakė, nes jūs nepažistate nei vieno iš tų "kažkas". Žmonės šneka daug ir dažnai visiškai banalius dalykus. Kaip ir fotografuoja :) Fotografuoja daug ir lygiai tokius "kažką" "kažkur" "kažkaip" kas mums visai neįdomu ir lygiai taip pat praleidžiame pro akis, kaip pro ausis praleidžiame neįdomius pasakojimus. Ir tik retas gali nuoširdžiai atkreipti dėmesį į kiekvieną istoriją. Dažnai nuotraukos yra komentuojamos tokiais sakiniais: "žmogus kadre labai paįvairintų šią foto", "geriau reikėjo modelio plaukus surišti, nes dabar plaikstosi bet kaip", "galėtų ir nerodyti savo kreivų dantų, sučiaupus lūpas būtų daug geriau" ir panašiai. O kitam žmogui visai nesinori kadre žmogaus, nes jis dirba aptarnavimo sferoje ir su žmonėmis bendrauja visa darbo dieną, pavargęs nuo jų jis nori ramybės ir nuotraukoje. Modelio plaukų nori dar labiau sutaršytų, nes atsibodo tas nuolatinis tvarkos siekimas ir jos reikalavimas iš aplinkinių. O kreivi dantys jam visai nekliūna, jam pvz. daug labiau maišo akiniai ant nosies, nes ir pats jų nekenčia nešioti. Žmogus nemato fotografijoje to kas nufotografuota, o mato už jos savo asmeninę istoriją ir savo gyvenimą, kurio atspindį mato fotografijoje. Ir vertina, ne tai kas nuotraukoje, o tai kokius jausmus paliečia nuotrauka ir kokias asmenines problemas užkabina. Jei nuotrauka pasakoja istorijas apie "kažką kažkur", žmogus nekreips į ją jokio dėmesio. Jei pasakoja draugas (kaip ir, jei fotografiją įkelia pažįstamas žmogus), dar stengiesi klausytis, rasti kas patiktų toje istorijoje, bandai parodyt, kad "aš išgirdau, ką tu sakai", jei visai nepažįstamas žmogus- "tai tik jo problemos" ir praeini pro šalį.
Taip pat žmogui labai svarbi ir patirtis. Jei žmogus daug laiko praleidžia žiūrinėdamas ir viduje vertindamas foto, jis sukaupia nemažą patirtį ir supratimą, kas yra "gera foto", jas tarsi išdėlioja ilgoje vertinimų skalėje ir matomą foto įtaiko į atitinkamą vietą, pagal panašias, jau gulinčias ten. Tuo tarpu pradedantysis tiesiog negalės įvertinti fotografijos, nes jis neturi patirties ir atminties, kurios foto buvo laikomos geromis, jo skalė tuščia ar vos su keliomis foto. Jis greičiausia pasimes žiūrėdamas į nuotrauką ir nežinos ką pasakyti, nes tai bus visiškai nauja patirtis.
Ir fotografuodamas fotografas bando nuotraukas padaryti taip, kad jos būtų panašios į matytas "geras". Ir vertindamas kitų darbus, akimis ieško panašumų su matytomis "geromis", kuo daugiau matytų "gerų" nuotraukų, tuo platesnis ir nuotraukų vidinis priėmimas. Jei nuotraukoje matome kažką panašaus į tai, kas buvo įvertinta kaip "bloga fotografija", mes automatiškai atmetame ir ji sukelia mums priešiškumą. Jei matome kažką visiškai naujo, kas negali būt priskirta jokiai kategorijai, nes su tuo susiduriame pirmą kartą, pasimetame. Tačiau ši foto ateityje bus kaip atskaitos taškas vertinant panašias fotografijas. Jas lyginsime su šita, kurią pamatėme pirmą kartą ir kuri įsiminė mums, kaip sukėlusi nesusipratimą viduje.
Dažniausia mes nuotraukas vertiname protu, o ne siela ir jausmais. Protas ieško kategorijos, kuriai galėtų priskirti matomą vaizdą. Ieško lentynėlės, kur atmintyje jau guli padėtos panašios nuotraukos.
Iki šiol kalbėjom tik apie patirtį vertinti nuotraukas, apie kaupiamą vidinį vertinimų katalogą. Tačiau nemažiau svarbu, ar nuotraukoje matome kažką iš savo asmeninės praeities. Mūsų atmintis turi puikią savybę, pamiršti praeities problemas ir skausmus, viskam suteikiant lengvą rožinį atspalvį, romantiškumo. Tai jau išspęstos problemos ir įvykę įvykiai, nėra nerimo dėl ateities ir nežinomybės, kuri kamuoja mus dabartyje. Apie praeitį mes žinome beveik viską. Į veidus iš praeities žvelgiame su lengvų liūdesiu, ilgimės jų, tačiau tai kelia šiltus jausmus kažkur giliai viduje. Dabartį mes priimame daug sunkiau, nei praeitį. Dabartis kelia daug daugiau įtampos ir nerimo. Jei nuotraukose daiktai ar žmonės iš praeities, mes juos daug mieliau įsileisime vidun.
Asmeninė patirtis yra taip pat labai svarbi. Jei vienam žmogui nuotrauka su stikline šilto pieno ant seno suskilusio stalo primins visas jo vaikystės vasaras praleistas kaime, močiutės pasakas prieš miegą, rasotas pievas, šiltą arkliuko kvėpavimą, šieno kvapą ir nerūpestingą vaikystę, kitam, nepatyrusiam to ir niekada nebuvusiam kaime, ta stiklinė pieno nesukels nei mažiausio sielos virpesio, o dar jei jis ir pieno nemėgsta, mintis "fuuuu, kas gali gerti tą šlykštynę ir dar šiltą", tikrai teigiamo įvertinimo nuotraukai neduos. Ir jei pirmasis žmogus, kuris atpažino savo praeitį toje nuotraukoje ir viešai paskelbė savo nuomonę, kad "foto gera", yra autoritetas fotografijoje, ar šiaip pažįstamas, kurį mes vertiname, tai antrasis žmogus stovės prieš tą darbą, žiūrės į jį ir kankinsis nesuprasdamas: kodėl gi aš nesuprantu šitos foto? kodėl aš nematau to, ką mato jis? kodėl man šita foto yra visiškas šlamštas? ką tas pienas gali čia gero duoti, na eilinė šlykštaus pieno stiklinė? na gerai, pieno stiklinė=kaimas, bet kaimas=uodai, musės, dilgelės ir t.t.
Yra ir dar viena pusė, kad mes nuotrauką, retai priimame visiškai objektyviai. Atrodytų foto yra labai konkretus dalykas, nei įvado, nei priešistorės, nei pasakotojo fone, viskas ką matai ir yra prieš akis. Tačiau tai tik iliuzija. Mus veikia kiekvienas sakinys ar kiekviena frazė, kuri mus atveda prie tos foto. Jei ateini į žinomo fotomenininko parodą, tu jau negali foto vertinti taip, kaip vertintum, jei žinotum, kad fotografas yra visiškai "žalias" pradedantysis. Jei draugas permeta nurodą "žiūrėk kokią gera fotografo galerija", jau irgi nueini nusiteikęs, kad ten "gera galerija", o jei to draugo nekenti ir pyksti ant jo už kažką, atsidarai nuorodą nusiteikęs "turbūt ir vėl nesąmonių surado". Jei atsidarai "pradedančiųjų fotografų" forumo skyrelį, nesitiki tenai išvysti šedevrų vertų parodos. O jei žinai konkrečiai autorių ir esi susipažinės su jo darbais, tai į naujus jo darbus žiūrėsi jau senųjų kontekste.
Labai lengvai galima paeksperimentuoti. Įkelkite žinomo fotografo negarsų darbą į forumą ar fotografų bendruomenę be autoriaus pavardės, o kaip nuo savęs, pradedančiojo - nuotrauka bus išvadinta kuo tik norite, bet vargu ar susilauks aukštų vertinimų, gi darbas "pradinuko". O pabandykite paminėti pavardę, ir visi tą pačią nuotrauką jau reitinguos daug geriau. Atsiras visokio pobūdžio pastabų, kaip "na nuotrauka paprasta, bet kokia atmofera jaučiama", "sujudėjimas suteikia nuotraukai dinamiškumo", nors be autorystės foto buvo išvadinta "nekokybiškai sujudinta". Jei esate pažengęs ar net užsitarnavęs aukščiausius reitingus fotografų bendruomenėje, įkėlę darbą anonimiškai, būsite vertinamas daug atsargiau ir daug vidutiniškiau, nei kad po nuotrauka atvirai būtų jūsų pavardė su aukštu reitingu. Mes negalime nusišalinti nuo subjektyvumo ir niekada negalėsime. Pirmas teigiamas komentaras po nuotrauką nuo žinomo žmogaus, užduoda toną visiems likusiems vertinimams, o jei nesuprantame, kas toje nuotraukoje gero, nurašome savo neišsilavinimui fotografijos mene.
Kaip matote, labai daug visokių šalutinių faktorių nuolatos veikia fotografijos supratimą ir tie faktoriai beveik nesusiję su tuo, kas tiesiogiai yra pavaizduota fotografijoje. O kur dar žmogaus nuotaika tą dieną, kur mėnulio poveikis emocijoms, gal žmogus ką tik grįžo iš gero muziejaus ar filharmonijos koncerto ir viskas likę jam atrodo banalu prieš pasaulinio garso kūrinius. Tačiau, gal nors kiek tapo aiškiau, kad nuotraukos turinio suvokimas priklauso nuo daugelio nenumatytų faktorių ir visiems tikrai neįtiksi, o ir net nereikia stengtis. O didžiąją daugumą "papirksime" universaliomis gyvenimo tiesomis. Vartykime žinomų fotografų albumus kuo dažniau, domėkimes fotografijos istorija, tai turtins mus iš vidaus, leis tvirčiau jaustis ir diskutuoti apie tai viešai. Būkime atsargesni nuotraukas priskirdami "nevykusių" kategorijai, gal mus įtakojo šiandienos bloga nuotaika ir nuotrauka čia "ne prie ko". Ir gerbkime savo nuotraukas bei savo asmeninę istoriją. Kartais tikrai nebūna svarbu, kad jūsų nuotrauką pamiltų visas pasaulis, jei ją mylite jūs. Jei joje jums pats nuostabiausias pasaulyje vaikas, kodėl kiti turėtų aikčiodami alpti nuo jos, ar neužtenka, kad jūs - būdamas tėvu/mama - graudinatės žiūrėdami į fotografiją. Ir fotografuokime, nes, laikui bėgant, mes vis labiau ilgėsimės tų laikų nuotraukose, juk jie po truputį įgaus rožinius atspalvius :)

Photoshop pamoka: Kaip patiesinti horizontą?

2011-05-25T22:41:00.005+03:00

Viena iš dažniausių pradedančiųjų klaidų, bet to neišvengia net labiausiai patyrę - kreivas horizontas. Tai ypač kliūna nuotraukose, kuriose yra koks nors vandens telkinys, nes vandens paviršius, pagal visus fizikos dėsnius, visada būna horizontalus, tad jei mūsų nuotraukoje to nėra, vadinasi nuotrauka suprantama kaip kreiva. Yra daug situacijų, kai tai neklius ar net padės, bet mokėti ištiesinti horizontą, esant reikalui, turėtų mokėti kiekvienas. Šiais veiksmais galima patiesinti ir namų sienas, griūvančius pastatus, ne tiesiai nufotografuotą žvakidę ir viską ką jums reikia patiesinti :)

1. Photoshop programoje atsidarom reikiamą nuotrauką.

2. Susirandame Ruler tool (senesnėse versijose Measure Tool), kuris "slepiasi" po Eyedropper tool esančiame meniu.

3. Su Ruler tool brėžiame liniją palei horizonto liniją. Ilgis nesvarbu, svarbu, kad linija būtų kiek įmanoma artimesnė horizonto linijai.

4. Kai linija nubrėžta, einame Image> Image Rotation> Arbitrary (senesnės versijos Image> Rotate Canvas> Arbitrary)

5. Iškrenta lentelė, kurioje nurodomi nuotraukos pasukimo parametrai, kokiu kampu ir į kurią pusę bus pasukta mūsų foto. Spaudžiame OK

6. Nuotrauka pasukta, tačiau atsirado balti krašteliai. Pasukta nuotrauka nėra stačiakampė, todėl likusi erdvė užpildoma baltai. Kad to išvengti, nuotrauką teks apkirpti su Crop tool.

7. Štai ir viskas. Horizontas patiesintas. Foto išsisaugome.

Sėkmės!

Kaip fotografuoti save. Patarimai fotografuojant autoportretą

2011-05-25T21:08:00.005+03:00

Na kas gi mums gali būt idealesnis modelis, kuris visada po ranka, už save patį. Aišku, sau esam gana reiklūs, ir daug foto galime ištrinti dėl mums vieniems matomų trūkumų, kurių kiti net nesugalvotų ieškoti, tačiau kai nėra patalpoje kito žmogaus, esam daug labiau atsipalaidavę ir nebijome eksperimentuoti, nes visada yra galimybė ištrinti visus kadrus jų niekam nerodant ir niekam apie juos nežinant. Neveltui autoportreto žanras yra labai senas. Dažnai mums patiems atrodo, kad niekas mūsų negali taip gerai įamžinti, kaip mes patys save, nes patys ir vertiname tas foto pagal savo nuosavus kriterijus. Na ir be abejo, kiekvienas tiek pradedantis, tiek pažengęs fotografas turi tiesiog pasidėti privalomą varnelę prie temos "autoportretas". Pabandykite, ir rezultatas jus nustebins.

Kas sunkiausia fotografuojant autoportretą? Turbūt fokusavimas ir susitalpinimas kadran. Jei paliksite viską "auto", tai bus laimės reikalas, ar kadre bus tik jūsų petys, ar veidas, fokusas bus į jus ar į gražią sieną už jūsų. Pabandysime pasidalinti mažais patarimais.

Ko jums reiks ir ką turite žinoti:
Pirmiausia ko jums reiks, tai stabilios ir fiksuotos fotoaparato padėties. Geriausia, jei turite stovą, tokiu atveju fotoaparatas bus fiksuotas tikrai griežtai, o ir jo aukštį galėsite keisti pagal norus. Iš bėdos galima naudotis ir padedant fotoaparatą ant kėdės, ar staliuko, tačiau tai jau nebebus taip patikima, kaip su stovu, bet tikrai įmanoma. Geriausia, kad fotoaparatas fotografavimo metu būtų jūsų smakro lygyje.

Tada jums reikia išsiaiškinti kur yra atidėto fotografavimo mygtukas, kuris leis jums atbėgti į kadrą ir įsitaisyti prieš suveikiant užraktui. Jį turi didžioji dauguma fotoaparatų, tad jei nežinote, kur jis, jums prireiks atsiversti instrukciją. Idealu, jei turite distancinį pultelį.

Dabar sunkiausia dalis - fokusavimas. Kadangi spaudžiant užrakto mygtuką, jūsų kadre dar nėra (jei neturite distancinio), tai fotoaparatas fokusuos sieną už kėdės, ant kurios jūs planavote atsisėsti. Ir jums atbėgus jau niekas nepasikeis, jūs būsite nefokuse. Kaip išspręsti šią problemą, yra keli būdai. Jei jūs pvz norite nusifotografuoti ant kėdės, vietoj savęs galite pasodinti didelį meškį ar kitą po ranka pasitaikiusį stambų pliušinį žaislą. Naudokite gilesnę diafragmą (t.y. didesnis f skaičius), tada bus didesnė tikimybė, kad jūsų veidas bus fokuse. Taigi, sufokusuojate į meškį, nuspaudžiate užrakto mygtuką, bėgate ir stumiate meškį iš jo vietos, sėdate ir bandot nutaisyti norimą pozą. Na, skaitant kiek juokingai atrodo, ypač jei norite nutaisyti dramatišką veidą arba užkliūnate už meškio. :) Tad geriausia pereiti į rankinį fokusavimą. Pasisodinti tą patį meškį, sufokusuoti į jį, nuimti meškį ir tada ramiai fotografuoti. Fokuso taškas nesikeis, tad jums tik teks palakstyti tarp fotoaparato ir kėdės. Su distanciniu viskas papraščiau. Tačiau irgi reikia fotografuoti su fotografavimo atidėjimu, kitaip kadre bus sunku paslėpti distancinį, o ir veidas dažniausia išduoda spaudimo veiksmą susikaupimu. Spaudžiant jo mygtuką, fotoaparatas fokusuoja jus sėdintį ant kėdės ir ima mirksėti pasiruošimo lemputė, paslėpiat distancinį, nutaisot veidą ir pykšt kadras yra. Bet vis tiek siūlyčiau naudoti rankinį fokusavimą, nes automatinis fokusavimas, jei fokusuojamame taške neranda kontrastingos vietos, tiesiog negali sufokusuoti nieko ir objektyvas tuščiai dūzgia ieškodamas ko nors fokusuojamo. Jums teks laviruojant, judinant kūną ir galūnes ieškoti, kurį gi tašką reik čia "užpildyti", ką pajudinti ir į kurią pusę, kad sufokusuotų pagaliau... ir vargu ar per tas paieškas galėsit atsipalaiduoti.

Geriau naudoti platesnį kampą, tačiau idealiausias potretams atstumas nėra platus. Fotografuojant labai "prizoominus" didėja tikimybė, kad neaišku kas bus kadre. Platesniame kampe, blogiausiu atveju apkirpsite foto, bet bent jau jūs kadre būsite su visa galva. Čia jau tenka rinktis. Jei jums sekasi puikiai jausti kadro ribas, artinkite vaizdą, jei nelabai - geriau iš toliau, bet užtikrintai.

Kiekvienos pozos ar išraiškos fotografuokite po kelis kadrus, jūs patys nustebsite kokį kiekį fotografijų teks ištrinti dėl sumirksėjimo, kvailos veido išraiškos, sujudėjimo, susiraukimo ar dar visokių nefotogeniškų dalykų. Nuolatos tikrinkite, kaip telpate kadre jau nufotografuotose fotografijose, gal vos vos reikia patraukti kėdę į kažkurią pusę, gal pakelti aukščiau fotoaparatą, kad nenukąstu viršugalvio ir panašiai. Puiku jei jūsų fotoaparato ekranėlis gali atsiversti į jūsų pusę. Tada jūs lengvai galite kontroliuoti kaip užpildote kadrą.

Jei fotografuojatės visu ūgiu stovint, be kėdės ar kito stacionaraus daikto, reiktų ant grindų užsiklijuoti mažiuką lipnios juostelės ar pleistro kryžiuką, arba kitaip pasižymėti pozavimo vietą. Jei to nepadarysite, jums gali atrodyti, kad jūs visada grįžtate į tą pačią vietą, tačiau "ta pati" gali kisti kelių ir net keliasdešimt centimetrų atstumu ir fokuso praradimas, bei susitalpinimas kadre bus didelė problema. Meškis šiuo atveju nelabai pagelbės, per žemas. Gerai būtų pastatyti kažką aukšto toje vietoje kur yra kryžiukas, sufokusuoti į tą vietą rankiniu būdu, pvz. kad kėdės atkaltė būtų tiesiai virš kryžiuko, sufokusuot į atkaltę, patraukti kėdę ir fotografuotis. Tik nestovėkite pozoje "ramiai" su ištiestomis rankomis prie šonų, įsmeigus žvilgsnį į fotoaparatą, kaip pasinei foto.

Apšvietimas kaip ir kitiems portretams. Peržvelkite kitų fotografų nuotraukas, išsirinkite kas jums patinka, kuriose pozose ir kaip norėtumėte įsiamžinti. Naudokites natūralia šviesa krentančia pro langą, buitinėmis lemputėmis, žvakėmis ir visais parankiniais šviesos šaltiniais, tikrai nebūtina turėti profesionalaus apšvietimo. Ir išjunkite įmontuotą blykstę. Ji tikrai puikus išradimas ir labai naudingas, tačiau nereik jos naudoti visur ir visada. Ypač, jei stengiatės save įamžinti ne one.lt tinklapiui, o tikrai įdomiau. Išjunkite lempą palubėje, ji gal ir geras šviesos šaltinis, tačiau portrete kurs negražius šešėlius nuo nosies, antakių. Įjunkite visas šviesas kitame kambaryje ar koridoriuje ir leiskite jai kristi į tamsesnį kambarį pro duris, sukursite tikrai įdomią atmosferą apšviesti tos šviesos. Susukite popieriaus lapą ir uždėkite ant lempos - štai jau turite puikų koncentruotą šviesos šaltinį, kuris tamsoje išryškins jus arba naudokitės žibintuvėliu. Prisegamos lemputės ir stalinės lempos puikiai transportuojamos ir jas galite susikabinti ir susistatyti kaip tik sugalvosite. Galite panaudoti veidrodžius kaip reflektorius. Tik eksperimentuokite, ieškokite ir kurkite, modelis nepabėgs :)

Jei bandote save įamžinti "nude" ir nenorite, kad jas pamatytų "ne tie" žmonės, pasirūpinkite tų nuotraukų apsauga net ir asmeniniame kompiuteryje. Uždėkite slaptažodį ant nuotraukų katalogo, kad kas atsitiktinai prisėdęs prie kompiuterio pasitikrinti savo elektroninio pašto, netyčia neatsiverstų jų. Nesiuntinėkite tokių nuotraukų niekam elektroniniu paštu, netalpinkite internete. Internete, net su slaptažodžiu patalpinta foto, nėra saugi, o geriausia draugė, kuriai norėsite pasirodyti, nebūtinai gėrėsis jomis viena ir nebūtinai neišplatins slaptažodžio kitiems. Apsisaugokite nuo galimų problemų ir pasilikite jas tik sau asmeniškai ir savo artimiausiam žmogui.

Kiti paprasti būdai save įamžinti:
Per ištiestą ranką, atsukus į save fotoaparatą, matant savo atspindį objektyvo stikliuke. Šis būdas tikrai nėra geriausias būdas save įamžinti gerai. Kadangi jūs būsite arti objektyvo, teks naudoti patį plačiausią kampą, kad bent tilptų veidas, o platus kampas labai iškraipo veido bruožus. Jei norite humoristinio autoportreto - prašom, kitais atvejais tai sunkiai panaudojama.

Aš ir fotoaparatas veidrodyje. Labai mėgstamas daugelio fotografų būdas. Lengva fokusuot, lengva susitalpinti kadran, nes matote ekranėlį nuolatos, galite kontroliuoti lengvai kadrą, matote save ir veido išraišką, nereik bėgiojimų tarp kėdės ir fotoaparato. O juk dar turite fotografo pagrindinį įrankį rankose ir visam pasaliui parodote, kad jūs mėgstate fotografuoti. Įdomių rezultatų gausite save fotografuodami vandens paviršiuje, vitrinose, kreivuose veidrodžiuose, plieniniuose paviršiuose.

Save fotografuoti tikrai įdomu. Jūs jaučiatės laisvai, nesivaržote eksperimentuoti, nebijote atrodyti kvailai. Kontroliuojate galutinį rezultatą iki pat nuotraukos paviešinimo ar parodymo kitiems. Rodote tai, kas jums atrodo kaip jūsų privalumai, geriausios pusės. Kadangi gerai pažįstate savo charakterį, tai ir nuotraukos greičiausia bus charakteringos, su viskuo, kas jums būdinga. O šiaip - tai pakankamai linksmas užsiėmimas, gera praktika ir įdomūs rezultatai. Fotografuokime save!!!

Kontrinis apšvietimas arba fotografavimas prieš šviesą

2011-05-23T21:44:00.003+03:00

Visas šis straipsnelis turi mažą priešistorę, kaip mes nusprendėme surengti fotografavimą temai "Kontražūras" ir ieškoti informacijos bei mažo teorinio įvado, kas tai yra. O viskas pasirodė ne taip ir paprasta. Ameniškai aš, šiuo terminu vadinau nuotraukas, kuriose apie tamsų objektą atsiranda kaip ažūrinis šviesos apvadas, o fonas taip pat tamsus. Wikipedia duoda visa kita terminą, kad countre-jour tiesiog fotografavimas "prieš šviesą", ką ir reiškia šitas terminas išvertus iš prancūzų kalbos. Ir jo metu sukuriami tamsūs siluetiniai vaizdai, nes šviesos šaltinis yra kadre ir objektą apšviečia iš kitos pusės. Dar kitame blog'e informacija vėl kitokia, kad tai tiesiog objektų fotografavimas prieš šviesą, kai šviesos šaltinio kadre nėra, o šviesa krenta iš priekio, bet dideliu kampu ir sukuria minkštutėlę objekto aplinką, tuo pačiu švelniai jį apsupa šviesos krašteliu. Labai aiškiai skiriasi vakarų ir rusų pateikiama informacija. Rusijoje "kontražuru" laikoma tai, kai šviesos šaltinio kadre tiesiogiai nėra, jis yra arba už objekto, arba kampu į jį, ir sukuria būtent tą siaurutį šviesos apvadą apie objektą, objektui liekant tamsiam. O visa kita su siluetų kūrimu, saulėmis kadre, iš minkštomis foto - laikoma "kontriniu apšvietimu". Kaip bepavadintum, esmės nepakeisi, visi šie kadrai daromi, kai fotoaparatas nukreipiamas tiesiai į šviesą, arba tiesiai jos krypčiai, t.y. prieš šviesą.
Fotografavimas prieš šviesą turi begalę variantų ir begalę būdų, kaip panaudoti tą tiesiai krentančią šviesą, todėl visko aptarti tiesiog neįmanoma, o ir šviesos šaltinis nebūtinai saulė. Tai gali būt ir automobilio lempos, ir žvakės, ir gatvės žibintai, ir laužo šviesa, atspindžiai vandens paviršiuje ir panašiai. Galimybių ir būdų yra labai daug, bet pradedantieji fotografai, paskaitę populiarią teoriją, dažnai stengiasi, kad šviesa į objektą kristų 45 laipsnių kampu, kaip moko visi vadovėliai, taip ir vaizdas nebus plokčias ir nebus bėdų su objekto detalėmis. Tačiau pabandykite fotografuoti prieš šviesą, ir jums patiks. Pasivaikčiodami vakare, pažiūrėkite į lapus, kuriuos iš priekio apšviečia saulė, argi ne puikiai juos išryškina? Koks gražus parko takelis įrėmintas tokių lapelių. Augalai apšviesti iš priekio pro medžių šakų tarpelį labai gražiai atsiskiria nuo tamsios žolės fono ir tampa nuostabiais modeliais. Pro gėlės žiedlapius krentanti šviesa juos padaro perregimais ir dieviško grožio. Tad nebijokime fotografuot prieš šviesą, tik išmokime tai daryti. Galima kurti šešėlių ar siluetų teatrą, jei fonas yra labai ryškus, galima įrėminti švelnią pienės galvelę šviesos nėriniais, jei šviesa krenta kampu, žmogaus kūną išpiešti šviesos spinduliu, jei šviesos šaltinis yra už jo. Galimybės beribės, tik reik bandyti ;)

Aptarkime fotografavimo prie šviesą techninius aspektus. Fotografuojant prieš šviesą labai aiškiai išsiskiria objektų kontūras, dėl jį supančio šviesaus įrėminimo. Labai ryškūs skirtumas tarp šviesių ir tamsių zonų. Plokštumos, kurios atsuktos į fotoaparatą ir apšviečiamos tamsiosios dangaus pusės atrodo tamsios, peršviečiamos - gražiai ir mistiškai švyti, ypač jei fonas už jų tamsesnis, o tos kurios kampu į fotoaparatą - šviesesnės, jei jos veidrodiniais ar šviesą atspindinčiais paviršiais - ryškiai blizgės. Jei fotografuojama lauke, dangus palyginti su žeme bus labai šviesus ir sunku bus išsaugoti detales tiek danguje, tiek žemėje, arba teks kažką aukoti, arba naudotis HDR technika arba specialiais filtrais. Patyrę fotografai, išryškindami objektą, kuris šiaip būtų tamsus, gali naudotis reflektoriais atspindinčiais krentančią šviesą, megėjai - paprastu balto popieriaus lapu. Galimybės yra neišsemiamos.

Jei fotografuojate į juostelę, kontražūro fotografijoms tiks visos, tačiau idealiausios tos, kurių dinaminis diapazonas yra platus, t.y. fiksuoja daugiau pustonių tiek stipriai apšviestose, tiek tamsiuose plotuose. Nereikėtų naudoti labai jautrių juostelių, nes jų ne tik siauresnis dinaminis diapazonas, bet ir grudėtumas daug didesnis. Turbūt geriausia ISO 100-200 juostelės. Tas pats ir su skaitmeniniu fotoaparatu, nesistenkite kelti ISO reikšmės, jei objektas nejudrus, visada geriau naudotis stovu, nei kelti ISO, nes dėl aukšto ISO atsiradę skaitmeniniai triukšmai gadins jums nuotaiką ir foto kokybę.
Jei norite dramatizmo - fotografuokite griežtus siluetus, norite romantikos - įsileiskite blikus į kadrą ir leiskit jiems žaisti jame, kaip lygiaverčiams veikėjams. Viskas priklauso nuo jūsų fantazijos.

RENKAMĖS EKSPOZICIJĄ

Ekspozicija šiuo atveju yra tikrai gana sudėtingas ir svarbus reikalas. Nuo jos priklauso ir tiesioginė kadro kokybė, ir nuotaika jame. Geriausia naudoti fotoaparatą, kuriame galima rankinių būdu nurodyti išlaikymo parametrus, pilnai automatizuoti fotoaparatai gali visiškai nepaisyti jūsų norų ir idėjų. Kadangi fotografuojama prieš šviesą, tam kad išryškinti detales ir spalvas šešėliuose, bei tamsesnėse dalyse, būtina ilgesnė ekspozicija, nei kokią greičiausiai pasiūlys jūsų fotoaparato eksponometras, nes jis labiau reaguos į ryškią šviesą. Tam, kad gauti "teisingus" nustatymus, siūloma nukreipti fotoaparatą į šviesą, tačiau, kad šviesos šaltinis tiesiogiai į kadrą nepakliūtų ir liktų už jo ribų, užfiksuokite duotus nustatymus fiksuojančiu mygtuku ar juos įsiminkite ir įveskite rankiniu būdu. Padarius keletą nuotraukų varijuojant keliais ekspozicijos žingsniais į vieną ar kitą pusę, turbūt rasite jums priimtiną variantą. Jei apšvietimo sąlygos gana greit keičiasi (pvz saulė kyla ar leidžiasi), koreguoti nustatymus tikrai teks nuolatos.
Arba galima tiesiog labai patogiai pasinaudoti "breketingo" funkcija (kai vienas ir tas pats kadras fiksuojamas kelis kartus su keliom skirtingomis ekpsozicijomis, tiek mažesnėm, tiek didesnėm.
Prisiminkite, kad ilgos ekspozicijos dinamiškus mirgėjimus sulies į vieną, trumpos - atskirs į atskiras daleles. Ilgos ekspozicijos išsaugos detales šešėliuose, bet visiškai prarasite detales šviesiose. Trumpos - kurs ryškius kontūrus apie objektus, kels nuotraukos ryškumą, nes mažins švytėjimus ir atspindžius nuo kitų paviršių, nuims šviesos kuriamą "rūkelį". Kartais jums teks kažką aukoti, taikyti prie galimybių ir idėjos. Galite vėliau su HDR pagalba bandyti atgauti, tai ką prarastumėte, jei fotografuotumėte vos vienu kadru.
Dažnai kontrinio apšvietimo fotografijoms, rekomenduojama naudoti gilesnę ryškumo zoną, t.y. labiau priverti diafragamą, f/8 ir daugiau (t.y. didesnis f skaičius), kad gautį labai ryškų objektą.

PANAGRINĖKIME KELIS ATSKIRUS FOTOGRAFAVIMO PRIEŠ ŠVIESĄ BŪDUS:

SAULĖTEKIS/SAULĖLYDIS
Na, kad nufotografuot saulėtekį, reiks keltis anksti, o tai jau ne kiekvienam lengva. Geriausiai tam tinka pavasaris ar ruduo, nes rytais dažnai būna susidaręs rūkas dėl temperatūrinio skirtumo tarp nakties ir dienos. Pasiruoškite visą optiką, stebėkite ar rasa nepadengė objektyvo stikliuko, jei taip atsitiko, nepulkite jos valyti kuo papuole, sugadinsite optika, geriau pasikiškite aparatą po rūbais ir pašildykite kūno šiluma apie 10-20 minučių. Geriausia tai padaryti iš anksto, prieš fotografavimą, o žiemą fotoaparato pašildymas leis geriau veikti jūsų baterijoms, skystų kristalų ekranėliams, o mechaninių dalių sutepimą suminkštins ir palengvins jų judėjimą.
Įdomiausios pirmosios saulėtekio fazės, kai saulė dar nepasirodžiusi virš horizonto arba kol ji nepakilo pakankamai aukštai. Fotografuojant prieš saulę, svarbiausia yra oro sąlygos ir saulės aukštis virš horizonto. Ar yra debesų, ar yra rūkelis, saulė jau pakilus/nusileidusi, ar dar neliečia horizonto - visa tai duos labai skirtingus rezultatus nuotraukoje. Jei saulė pakankamai aukštai ir ji patenka kadran, didelė tikimybė atsirasti blikams - apskirtimams ir dėmėms, kurios susidaro atsispindėjus šviesai nuo vidinių objektyvo stiklų. Daugelis fotografų specialiai ieško blikų ir jais kuria nuotraukos nuotaika, tačiau, jei norite jų išvengti, galite išbandyti kelis būdus. Galima kadre surasti kažkokį objektą, kuris užstotų tiesioginius saulės spindulius krentančius į fotoaparatą, pvz. medžio kamienas ar jo laja, tai taip pat padės išryškinti jūsų fotografuojamą objektą, nes išaugs jį supančios aplinkos ryškumas. Jei blikai atsiranda atsispindėdami nuo kitų aplinkos objektų, pagelbės blenda.Jei jau blikų visai nepavyksta išvengti - atsipalaiduokit ir bandykite juos tiesiog kuo geriau sukomponuoti į kadrą arba raskite tašką, kur jų būtų mažiausiai.
Saulė kyla ir leidžiasi labai greitai, todėl būtina pasiruošti iš anksto, susirasti vietą, kur fotografuosite, nes laiko tikrai bus labai nedaug.
Jei yra debesų, jie, užstodami saulę, sukuria šviesos stulpus, gražius spindulius išraižančius dangų ir labai pagyvinančius nuotrauką. Jei matote kažkur atplaukiantį debesėlį, palaukite ir pažiūrėkite, kaip viskas pasikeis jam užslinkus.
Jie saulė jau pasislepė už horizonto, dangus nusispalvina nuostabiomis spalvomis. Fotografuokite šitą grožį, tačiau nepamirškite ir vaizdo už nugaros, apsisukę jūs nustebsite, kokį fantastinį pasaulį sukuria toks apšvietimas, o užsižiūrėję į saulėlydį, mes dažnai jį visai pamirštame. Išlaikymai ilgėja, gali tekti naudotis stovu. Jei danguje yra debesų, jie gali nusispalvinti keisčiausiai spalvų atspindžiais ir kurti pasakišką nuotaiką.
Besileidžianti (na ir kylanti, tiesiog nėra prasmės rašyti viską abiem atvejams :)) saulė sukuria gražius šviesos "takelius" vandens ir ledo paviršiuose. Išlaikymo ilgumas "takelį" atvaizduos arba kaip pavienių mirgėjimų nusėtą juostą (jei jis trumpas), arba kaip vieną susiliejusį švytintį taką (jei ilgas). Čia jau viskas priklauso tik nuo to, ko jūs norite.
Jei fotografuojate ilgesniais išlaikymais, jums būtinas stovas. Kad nesujudintumėte kadro, naudokitės distanciniu užrakto paleidėju, arba naudokite uždelsto fotografavimo funkcija, nes paprastai spaudžiant užrakto mygtuką, kadras minimaliai bus sujudintas, bet to užteks, kad prarastų ryškumą ir būtų sugadintas.

LEMPA

Labai įdomių rezultatų galima gauti fotografuojant vakare ar naktį prieš lempos ar žibinto šviesą. Jei objektas būtų labai arti lempos, tai naudojant štatyvą ir ilgą išlaikymą galima gauti ne tik patį objektą, bet ir aplinką, kurioje jis yra. Taip pat galima kaip pagalbinį šviesos šaltinį naudoti ir blykstę. Viena iš problemų, galinčių iškilti fotografuojant buitį, skirtinga spalvinė lempučių temperatūra (kaitrinė lemputė, liuminescencinė, blykstė - visų spalvinė temperatūra skiriasi).
Jei norite, kad jūsų objektas išliktų tamsus, tik būtų išpieštas šviesos spinduliuko tamsiame fone - lempą visiškai paslėpkite už jo, arba siauru spinduliu nukreipkite iš viršaus iš už nugaros, bet pačią lempą palikite už kadro. Toks apšvietimo būdas išryškiną viską, ko kartais visai nenorėtumėte išryškinti, pvz. mikroskopinius plaukelius ant kūno, spuogelius, ūselius ir panašiai. Jei naudosite kažkokį papildoma pašvietimą ir iš priekio ar šono, gausite daug daugiau detalių.

UGNIS, ŽVAKĖ, ŽIDINYS AR KITA ATVIRA LIEPSNA (tik nepadekit tam kaimynų tvarto :))

Labai įdomu fotografuoti ugnį - išlaikymo variacijos, blykstės panaudojimas duoda visiškai skirtingas kompozicijas. Ilgi išlaikymai sulieja ugnies liežuvius, ir nuotraukoje gaunasi ugnies stulpas su persiliejančiomis spalvomis, o lekiančios žiežirbos tampa ilgais siūliukais. Su trumpu išlaikymu liepsna atrodo kaip sukarpytas audinys, su skraidančiomis aplink mažytėmis žiežirbų musytėmis. Blykstė apšviečia priekinį planą, aplinką ir nuotraukoje turėsite ne vien liepsną tamsioje aplinkoje, bet iš kitos pusės kadras turės dvi skirtingo apšvietimo zonas: artimąją, su daugiau ar mažiau natūraliomis spalvomis, ir tolimąjį - su šiltomis geltonos/raudonos ugnies atspalvių. Žvakės irgi labai įdomus šviesos šaltinis, beveik taškinis ir fotografuojant žvakes svarbu ne tiek pati žvakė, kiek aplinka, įvairūs šviesą atspindintys ir laužiantys paviršiai. Kažkokių technikos ypatybių nėra, tik pageidautina naudoti stovą ir didelė blikų atsiradimo tikimybė, bet kartais juos galima panaudoti nuotaikai kadre sukurti.

SPEC. FILTRŲ NAUDOJIMAS:

Pvz. "žvaigždinio" filtro naudojimas visus kontrastingus šviesos šaltinius ar atspindžius (saulė, blikai vandens paviršiuje, žvakės, lemputės ir kiti) apsupa gražiais spinduliukais ir jie atrodo kaip žvaigždutės. Tačiau ilgais išlaikymais fotografuot su šiuo filtru sudėtinga, nes dinamiškai judantys atspindžiai (pvz blikai vandens paviršiuje) susilies per ilgesnį laiką ir negražiai išdegins kadrą.
Jei fotografuojama lauke, dangus palyginti su žeme bus labai šviesus ir sunku bus išsaugoti detales tiek danguje, tiek žemėje, todėl sprendžiant šias problemas, galima naudoti gradiento filtrus, kurie iki pusės ar trečdalio yra užtamsinti (ten kur bus dangus ir užtamsinimas išsaugos detales), o kita pusė skaidri, padės išsaugoti detales tamsesnėje pusėje. Gradiento filtrai būna su staigiu perėjimu iš tamsios pusės į skaidrią, ir su laipsnišku, kuris kuria švelnų kontrastų perėjimą.

Visko neišvardinsi ir neaprašysi. Tiesiog reikia bandyti, bandyti ir vėl bandyti. Sėkmės!

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-05-23T08:30:00.001+03:00

Autorė Erika Lipickytė

Fotografo pristatymas: BORIS SMELOV

2011-05-21T23:00:00.015+03:00

Boris Smelov (1951-1998) - Leningrado (vėliau Sankt-Peterburgo) mokyklos fotografas, peizažų, natiurmortų ir portretų meistras. 70-80tųjų neoficialios sovietinės fotografijos pradininkas, įtakojęs daugumos šiuolaikinių andergraudinių menininkų kūrybą, turintis daugybę pasekėjų.

Nuo pat vaikystės mėgo piešti, bet jau nuo 10 metų susidomėjo fotografija ir pirmuosius prizus už nuotraukas laimėjo dar būdamas vaiku, lankydamas fotografavimo būrelį "Pionierių rūmuose". Intensyviai pradėjo fotografuoti būdamas 17 metų.
Borisas labai mylėjo savo gimtąjį miestą, jo žmones, buitį, aplinką. Susipažindavo su vis daugiau kūrybinių asmenybių, dalinosi mintimis ir darbais. 1970ųjų pradžioje, be miesto peizažų, "žanro" fotografijos ir portretų, Smelovas pradeda fotografuoti natiurmortus, kuriuos kuria iš senojo Peterburgo buities detalių. Tuo metu jis turi du fotoaparatus "Leica" ir "Rolleiflex", tačiau neturi asmeninės laboratorijos, todėl glaudžiasi kitų fotografų laboratorijose, kur ir spausdina savo nuotraukas.
Mokosi technikos institute, vėliau žurnalistikos fakultete Leningrado valstybiniame universitete.
1974 m. sudalyvauja pirmoje nepriklausomos fotografijos parodoje, kuriai pristato 27 savo fotodarbus.
1976 m. Vyborko fotoklube B.Smelovas pristato savo kūrybos darbų parodą iš 34 fotografijų (portretai, peizažai, žanro fotografija ir natiurmortai). Tačiau jau kitą rytą paroda uždaroma, kaip "neatitinkanti TSKP keliamų reikalavimų", kyla didelis skandalas, pakeičiama visa Vyborko fotoklubo valdžia. B.Smelovas pradedamas laikyti "kitaip galvojančiu" fotografu ir nuo to laiko joks oficialus jo fotografijų pristatymas tampa neįmanomu iki pat Perestroikos laikų. Todėl iki to laiko, Smelovas dalyvauja tik neoficialiose parodose, vykstančiose slaptai, fotografų butuose.
Perestroikos metais B.Smelovui prasideda parodų ir pristatymų metas. Jo parodos vyko UK, Vokietijoje, USA, Suomijoje, Norvegijoje ir t.t. 1991 m jis nuskrenda į Vašingtoną, kur dalyvauja parodoje "Besikeičianti realybė". 1990 m. Smelovas labai daug eksperimentuoja su infraraudonosiomis juostelėmis.
Fotografas miršta 1998 m.

Borisas be galo mylėjo savo miestą. Leningradas buvo rimtai neremontuotas nuo pat revoliucijos laikų, todėl užsikorus ant aukščiausio stogo ir pažvelgus žemyn, pamačius tuos namų kaminus, stogus, šaligatvių plyteles, tvoras ir krantines, galėdavai pajusti tą senąją istorinę miesto dvasią. Jei pasnigdavo, keldavosi anksčiausiai, kad sniegas dar nebūtų suvažinėtas ir sumindytas. Lėkdavo bet kokiu oru už miesto į pamėgtus parkus, kol neuždangstytos ten esančios skulptūros prieš žiemą. Jis buvo ne to miesto gyventojas, jis buvo to miesto dalis, maža ląstelė, kuri mylėjo savo miestą absoliučia meile: kiekvieną jo sienos įskilimą, kiekvieną griuvėsį, kiekvieną kampelį. Pažinojo miestą taip puikiai, kad kartais savo girtose fantazijose pasirodžiusius vaizdus, jis sugebėdavo surasti dideliame mieste ir tai užfiksuoti su savo "Leica", kuri nebuvo jo fotoaparatas, o buvo tarsi jo paties akies tęsinys, tuo pačiu savo nuostabiose fotografijose pagaudamas pasakišką apšvietimą, prieš kelias minutes iškritusį sniegą, lašiuką ir vorą, atsidurusį būtent ten, kur atrodo jo laukta ir tikėtasi.

Rinkdamas senus butelius, kriauklytes ir pačius įvairiausius senojo Peterburgo daiktus, Borisas juos sudeliodavo į grakščius ir užburiančius natiurmortus. Stebuklingas pasaulis gimdavo iš grafinų, laikrodžių, veidrodžių, ir, nepaisant didelio objektų kiekio kadre, žavėdavo savo harmonija ir grakštumu.

Žmogus jis buvo tikrai unikalus, vos 1961 metais pirmą kartą paėmęs į savo rankas fotoaparatą, jau 1968 jis save suvokė fotodailininku, dauguma jo kartos atstovų save laiko arba amatininkais, arba fotografijos meistrais, bet tikrai ne dailininkais.

1970ųjų pabaigoje – 1980ųjų pradžioje B.Smelovas yra savęs, fotografijos temų, rakursų ir stilistikos paieškose. Iš kitų jo darbų šio laikotarpio darbus išskiria įtempta nuotraukų atmosfera, kelianti asociacijas su Dostojevskio kūriniais, ir skurdžiai apleistais bei pamirštais kiemeliais. Nerimas, kurio labai daug B.Smelovo darbuose, čia jaučiamas ypač aiškiai.
Save jis laikė intuityviosios, emocionaliosios fotografijos atstovu, t.y. fotografavimo metu vadovavosi savo emocine būsena, o tuo pačiu "idealiais" kadrais vadino tuos, kurie jam galvoje gimdavo esant tarpinėse būsenose tarp sąmoningos ir pasąmonės (sapnai, svajonės, fantazijos, alkoholio paeiktoje sąmonėje ir t.t.). To idealaus kadro, matyto galvoje, įgyvendinimui jis įdėdavo labai daug pastangų, keldamas sau labai aukštus reikalavimus fotografavimo metu (amžinai būdamas nepatenkintas savimi, oro sąlygomis), bei fotografijos spausdinimo proceso metu (milžiniški kiekiai bandomųjų atspaudų). Smelovas fotografo tiesiog neįtikėtinai daug ir tiek pat daug laiko praleisdavo laboratorijoje, bet buvo išskirtinai griežtas savo darbams ir jų atrinkimui. Toks griežtas, kad po Perestroikos, jam dar esant gyvam, jis buvo surengęs vos dvi personalines parodas - 1993 m. "Borej" galerijoje ir 1997 m. - Suomijoje.

Ypatingą reikšmę Smelovui, kaip fotografui, turėjo ta aplinka, kurioje jis augo ir dirbo. Nuo 17-os metų, jis įsitvirtino neoficialiosios Leningrado kultūros gretose. Tai poetai ir dailininkai, artistai ir muzikantai, parodos ir poezijos skaitymai, na ir aišku, fotografai, kurių dauguma B.Smelovą laikė savo deivuku.
Boriso portretuose labai retai galima rasti šypseną. Jo fotoaparatas fiksuoja dramatišką įtampą, nerimastingą laukimą, vidinį susikaupimą, kūrybinį įsigilinimą, bet niekada linksmumo, laimės, džiaugsmo ir panašias būsenas, kurios būtų susijusios su nerūpestingu ir žavingu gyvenimu. Jo herojai gimė ne laimei ir ne džiaugsmingam gyvenimui, o "savo kryžiaus" nešimui šiame sunkiame, dramatiškame, sudėtingame ir pilname nerimo bei kančių pasaulyje. Jis labai dažnai fotografavo savo autoportretus. Po jo mirties net buvo surengta speciali vien jo autoportretų paroda. Iš septyniolikos eksponuotų darbų, fotoapratas matomas vos šešiuose, nes kamera nebuvo jo pagrindinis atributas, užtat žvilgsnis - aštrus, liepsningas, veriantis. Jei gyvenime žvilgsnį suminkštindavo draugiška šypsena, tai autoportretuose matome visą jo galią.

1970ųjų viduryje B.Smelovas jau susiformavęs, netradicinis fotodailininkas. Šio periodo natiurmortai persmelkti Peterburgo praeities nostalgijos. Dažnai savo natiurmortus dėlioja ant autentiškų XIX amžiaus baldų. Įkomponuojami į kadrą veidrodžiai kelis kartus padaugina realybė ir neretai "pagauna" pati fotografą. Kišeniniai laikrodžiai, kriauklytės, stiklinės, kolbos, stikliukai, buteliai, svogūno galvutės, česnakas, duona, peiliai ir daugybė kitų objektų buvo įamžinti jo darbuose. Jo natiurmortai "prisotinti" daiktais, atrodytų net "persotinti" , tačiau žinanti akis pastebės, kad kiekvieno daiktelio buvimas kadre yra kompoziciškai ir stilistiškai pagrįstas. Visi jo natiurmortai yra surežisuoti, todėl galima teigti, kad B.Smelovas visur siekė meninės vienybės ir tikslingumo nepaisant begalinės įvairovės.

1980aisiais Borisas po truputi išsilaisvina iš praeities nostalgijos. Jo natiurmortuose daiktai išsilaisvina iš praeities ir tampa labiau savarankiški ir labiau klasikiniai. Kol 1990aisiais jo natiurmortų veikėjai tampa tik tuščiais bedvasiais daiktais. Pats autorius sakydavo: "Rečiau, jau daug rečiau, fotografuoju natiurmortus. Jiems gimti reikia ypatingo postūmio, kažkokio ypatingo daikto, kuris atsiradęs imtų kurti siužetą ir po truputį pritrauktų kitus, kaip kad apie mažą smiltelę gimsta perlas"

Jis dažnai girtas nuo vyno ir fantazijų paromis trankydavosi po miestą ir laukdavo, kaip jis pats sakydavo, to momento, kai sąmonė ima grįžti iš girtumo tamsos ir tuo metu ypatingai gerai jaučiamas ir suvokiamas akimirkos grožis. Taip, vieną rytą, jis ir nesulaukė tos akimirkos, nes girtumo tamsa užmigdė jį amžiams tiesiog gatvėje, ieškantį savo svajonių kadro.
Kai jį laidojo Smolensko kapinėse, kurias jis pats labai mėgo fotografuoti ir visada pats norėjo atgulti amžinojo poilsio būtent čia, duobkasiams užmetus paskutinį kąstuvą su smėliu, ant naujai atsiradusio kauburėlio nutūpė balandis, tarsi gyvas antkapis vainikavo didelio meistro kapą. O balandžiai buvo labai dažni jo nuotraukų personažai...

Borisas Smelovas - kultinė Leningrado fotografijos figūra. 1970-1980aisias jis daug kam buvo idealas, iš vienos pusės visai laisvas nuo tarybinių ideologinių reikalavimų, iš kitos - spręsdamas visas menines užduotis fotografinėmis priemonėmis, jis iškėlė fotografiją į vieną lygį su kitomis vaizduojamojo meno rūšimis. Nors viešo pripažinimo Smelovui teko laukti ne vieną dešimtmetį, tačiau neoficialiuose Leningrado kultūros sluoksniuose jis buvo laikomas fotografijos klasiku ir meistru jau daugelį metų.

***********
INTERVIU SU B.SMELOVU ("Sovetskoje foto"1988):

- Borisai, Jūsų atėjimas į fotografiją, tai -pirmoji meilė ar ilga savo meno rūšies paieška?
- Vaikystėje aš bandžiau piešti, tačiau jau būdamas 10 metų supratau, piešime daug nepasieksiu. Po to buvo pirmasis mano fotoaparatas "Liubitel" ir ilgas fotografavinių nesėkmių periodas. Tikras fotografijos, kaip meno, suvokimas prasidėjo, kai aš jau baiginėjau mokyklą. Tam periodui priklauso ir pirmieji mano sėkmingi darbai.

- Ką jūs vadinate "nesėkme" ar "sėkme"?
- Visos mano didžiausios nesėkmės visada buvo susiję su techniniais fotografijos aspektais, kai dėl skubėjimo ir nekantrumo, aš negrįžtamai prarasdavau geriausius kadrus dar fotografuodamas arba po to laboratorijoje. O sėkmė - tai kūrininių tikslų ir kadro nujautimo sutapimas su galutiniu rezultatu.
Šiaip aš save laikau emocinalios ir intuityvios fotografijos atstovu, ir fotografuodamas daugiau pasitikiu savo jausmais labiau, nei savo sumąstytomis idėjomis. Ir nepalaikykit to mistika, tačiau dauguma mano fotografijų man pirma prisisapnuodavo ir tik po kurio laiko, kartais po daugelio metų, aš pamatydavau jas gyvai. Ir didžiausia laimė, jei tuo metu turėdavau su savim fotoaparatą ir bent vieną juostelę.

- Ar buvo kokie fotografai ar fotografijos mokyklos, kurie įtakojo jūsų fotografinio stiliaus formavimąsi?
- Turbūt, konkrečių savo mokytojų įvardinti aš negalėčiau. Tačiau kiekvienas susitikimas su fotografijos meistrų darbais, be jokios abejonės, savaip formavo mane ir kaip fotografą, ir kaip žmogų. Pavyzdžiui, vieną iš stipriausių įspūdžių jaunystės metais padarė paroda "Prancūzijos veidas", kai turėjau galimybė susipažinti iš karto su kelių iškiliausių fotomeistrų darbais ir tai žymiai išplėtė mano supratimą apie fotografijos galimybes ir jos ribas. Aš žavėjausi A.Cartie-Bresson'o darbais, kurie aiškiai įrodė, kad fotografas turi būt ir filosofas. J.Sudek'as atskleidė man, kad kiekvienas daiktas turi savo sielą. L.Rodčenko parodė man, kad fotografija gali puikiai atskleisti laikmečio dvasią.

- Kaip manote, ar dabar fotografija įgavo kažkiokius naujus bruožus, naujas tendencijas?
- Techninė fotografijos revoliucija - auto kamerų atsiradimas, didelio jautrumo fotomedžiagos, laboratorinės technikos tobulumas - nulemė kokybinius fotografijos pasikeitinus. Iš vienos pusės, techninių uždavinių sprendimo lengvumas išplėtė kūrybinius horizontus, praturtino fotografo matymus. Iš kitos - galimybė lengvai padaryti kokybiška fotografiją, neturint nei proto, nei kultūros, turi pavojų, kad fotografiją "nukvailės". Man daug svarbiau yra ne tikslus realybės perteikimas, o fotografo požiūris į pasaulį, autoriaus, kaip žmogaus požiūris ir mintys. Be to kadrai tušti ir šalti.
Kitų fotografų darbuose man patinka tai, ko aš pats nemoku. Ateinant į parodą, reikia už durų palikti garbės troškimą ir pavydą, tik tada pradedi daug ką suprasti ir jausti.

-Ką Jūsų manymu reik daryti, kad išvengti beveidės fotografijos?
- Mums labai trūksta rimtos fotografijos teorijos. Čia beveik nesijaučia jaunų ir šviežių idėjų. Man atrodo, kad būtina visus skaitytojus supažindinti su teorinės fotografijos klasikų darbais, kaip Zigfrido Krakauerio, su naujais ir originaliais požiūriais į fotografiją, kaip Rolando Barto.
Fotografo išsimoklinimo klausimas, man atrodo labai svarbus. Aš pats, su amžiumi, vis skausmingiau jaučiu šią problemą. Įdomiausia, kad dauguma šio meto fotografų, turi techninį išsilavinimą, o daug naudingesnis būtų humanitarinis - filosofinis, psichologinis, menotyrininko, ir dar privalomai su užsienio kalbų mokymu. Žmogus turi puikiai nusimanyti meno istorijoje, kad kurtų naują istoriją. Žinoti praeitį menininkas turi dar geriau, nei dabartį, kurią jis gali nujausti intuityviai.
Žmogaus vidinė kultūra daugiau ar mažiau visada išryškėja jo kūriniuose. Ir, manau, be meilės Dostojevskio filosofijai, Van Gogo kūrybai, Mocarto muzikai, ne tik aš pats, bet ir mano darbai, būtų skurdūs.

- Kokiems fotografijos žanrams šiuo metu teikiate pirmenybę?
- Čia reiktų šnekėti ne apie žanrus, o apie temas. Aš daugiausia fotografuoju miestą. Ir jei senesnis ciklas "Dostojevskio atminimui" buvo daugiau sakmė, tai šiandieninis žanras - miesto peizažas. Rečiau dabar fotografuoju ir natiurmortus. Jiems fotografuoti reikia kažkokio ypatingo postūmio, daikto atsiradimo, aplink kurį klostosi viskas siužetas, kaip apie smiltelę išauga perlas.

- Ir paskutinis klausimas, ar yra kažkokia savybė, būdinga gerai, sėkmingai fotografijai?
- Yra. Joje turi būt Paslaptis. Kitaip bus prarastas daugiapusis fotografijos suvokimas.

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-05-09T13:52:00.003+03:00

Švelnus švytėjimas

Autorius Rinat Tarzumanov
Modelis Monika Kvietkutė

Informacija juostinės fotografijos mylėtojams

2011-05-06T10:22:00.004+03:00

NAUDINGOS NUORODOS:

Atviros fotografijos dirbtuvės
www.afd.lt
http://www.facebook.com/atvirosios.fotografijos.dirbtuves
Ginto Kavoliūno (vienas iš Atvirų fotografijos dirbtuvių steigėjų) kontaktai:
mail: gintas.kavo@gmail.com
mob: 868444076
čia galite išmokti patys išsiryškinti juosteles, atspausti savo nuotraukas popieriuje, suteikiama galimybė naudotis visa įranga, aprūpinimas fotochemikalais, pagalba mokantis ir teminių mokymų organizavimas. Prie dirbtuvių yra įrengra fotostudiją, kurią galite išsinuomoti savo reikmėms.

Naudingas puslapis ryškintojams, kuriame pateikiama visa reikalinga informaciją ryškinantiems juosteles namuose:
http://www.digitaltruth.com/devchart.php

PARDUOTUVĖS VILNIUJE, KUR GALIMA ĮSIGYTI JUOSTELIŲ IR FOTOCHEMIKALŲ:

1. A.Juozapavičiaus g. 11, LT-09311 VILNIUS - (5) 2721752
el.paštas - vilnius@fotocentras.lt
(parduotuve centre, netoli VMI, ten bene pigiausios juodai baltos siauros ir plačios rankomis ryškinamos juostos (Kodak TX, Kodak Tmax), taip pat spalvotos Kodak Portra VC ir NC). Kartais turi ir polaroid kasečių, įmaučių juostelėms.

2. FOTOTECHNIKA, UAB
http://www.fototechnika.lt/
Smolensko g. 10A, LT-03201 VILNIUS, LIETUVA Tel:(5) 2791545
Nepigu, bet turi siaurų ir plačių juostų, Ilford chemijos, Ilford fotopopieriaus, įrangos reikalingos fotogamybai ar ryškinimui. Parduotuvė yra už baldų salono SKRAJA.

3. http://www.procentras.lt/
Ryskina juostas visokiais procesais, net ir tokiais, kuriais kitur neryskina, pvz. crossina, ryškina skaidres, išryškina ir juodai baltas rankomis ryškinamas juostas (jeigu tingėsit/negalėsit to daryti namie). Atlieka ir visas įprastas fotolaboratorijos funkcijas - skenuoja, spausdinta foto ant popeiriaus ir kitų paviršių. Naudokitės, kai reikia geros profesionalios kokybės. Juostų turi, chemijos - ne. Turi savo psl. Facebook'e, jeigu kam aktualu.

4. KODAK įgaliotasis atstovas Lietuvoje Prekybos namai D.W.K., UAB
Pelesos g. 3, 02115 VILNIUS, LIETUVA Tel: (5) 2338892
el. paštas: dwk@dwk.lt
Svetainės adresas internete: http://www.fotoskaitmena.lt
DL: P.-Pn. 8-16.45 val.
KODAK fotoprekės: fotojuostos, fotopopierius, fotoaparatai, elementai, fotochemija, kinojuosta. Didmeninė prekyba.

5. FOTOLITA, UAB
http://www.fotolita.lt/
Gerosios Vilties g. 38, LT-03143 VILNIUS, LIETUVA Tel:(5) 2139864
Turi sandėlius netoli Gerosios Vilties g., kur yra visokių Fuji juostų. Kartais būna išpardavimai, bet reikia specialiai domėtis.

INTERNETINĖS PARDUOTUVĖS:

Foma juostos, chemija ir fotopierius geriausiomis kainomis
www.fotofanai.lt

juostu uzsakymas i-netu is katalogo:
www.fotofabrikas.lt

Vokietijoje:
http://www.macodirect.de/

PIGUS SKAIDRINIŲ JUOSTELIŲ RYŠKINIMAS SU ĮDĖJIMU Į RĖMELIUS ARBA BE JŲ:

IKI prekybos centruose informacijos skyriuose paslaugas siūlo Lenkijos bendrovė CEWE. Pigiausias skaidrinių juostelių ryškinimas.

KITOS NAUDINGOS NUORODOS:

www.karaliunas.lt - puikus juostininko blog'as lietuvių kalba. Informacija susisteminta, daug pavyzdžių, eksperimentų, klaidų ir atradimų demonstravimas, aiškus teorijos ir praktikos išdėstymas.

Film is not dead it just smells funny:
http://www.thiaps.com/

STOCK FOTOGRAFIJA: 2. Nuotraukų paruošimas.

2011-05-05T21:51:00.015+03:00

A. FOTOGRAFIJŲ KOKYBĖ

Klausite - kas yra foto kokybė, o čia prasideda tiesiog techninių parametrų vardinimas:
a) pagrindinis objektas turi būt neabejotiname fokuse ir neabejotiname fokuse žiūrint į foto 100 proc padidinime. Pageidautina naudoti gilesnę diafragmą kai fotografuojate kažką iš arti, kad daiktas ar visas veidas visas būtų neabejotiname fokuse. Jei fotografuojate kokį foną (pvz. plytinę sieną)- visas fonas visoje foto turi būti fokuse;
b) triukšmų kiekis turi būt minimalus, todėl visos foto daromos pačia mažiausia ISO reikšme, kurią tik leidžia jūsų fotoaparatas ir dar pageidautina po to pravalyti triukšmus redaguojant RAW arba vėliau spec triukšmų valymo programomis panašiomis kaip Noise Ninja ar Noiseware professional;
c) foto turi būt kuo teisingiau eksponuota. Jei kitur gyvenime tinka traukti ekspoziciją iš RAW net ekstremaliai šviesinant ar tamsinant, čia nieko iš to nesigaus. Išlįs į viršų visi įmanomi artefaktai ir foto bus paprasčiausiai atmesta. Daug geriau foto perfotografuot, nei gaišti laiką redaguojant;
d) geras apšvietimas. Nenaudokite įmontuotos blykstės. Natūrali šviesa suteikia begalę galimybių, o jei turitę išorinę blykstę - galimybės dar ir išsiplėčia. Studijinis apšvietimas suteikia neribotas galimybes, tik turėk idėjų.
e) ne visai tiesioginis foto kokybės klausimas, bet dėl jo neabejotinai atmes visas foto - logotipų, firmų pavadinimų, atpažįstamų prekės ženklų buvimas kadre, todėl pageidautina visą tai sužiūrėt prieš fotografuojant, nes klonavimas didina atemtimo riziką. Nepamirškite ir kelnių sagų, užtrauktukų, kurie foto atrodo iš toli nepastebimi, tačiau išsididinus foto 100 proc. tampa puikiai įkaitomais firmų užrašais.

Papildomi patarimai:
f) jei norite pardavinėti iškirptus daiktus baltame fone - pamirškite lasso tool žymėjimą ar quick selection tool, vienintelis žymėjimo būdas, kuris kokybiškai iškirps objektą iš fono - "Pen" tool sukuriant "Paths" takus. Jei nemokate juo naudotis, galit bandyt foną tiesiog nutrinti su trintuku, darbo daug, rizikuojate nublukinti objekto kraštus, palikti nenutrintų vietų, bet vis gi įmanomas ir išbandytas būdas :)
g) per daug neapakrykite foto. Visada geriausia pardavinėt maksimalaus dydžio nuotraukas. Kuo didesnę foto iš jūsų perkama, tuo daugiau už ją gaunate, tad jums į naudą parduot ją maksimaliai didelę, kokią tik leidžia nufotografuti jūsų fotoaparatas (dirbtinis didinimas programomis griežtai uždraustas). Be to, niekas nepriims iš jūsų foto, jei didžiulio balto fono plote bus nufotografuota mažytė sąvaržėlė. Pagrindinis objektas turi užimti iki 70 proc nuotraukos, o jei apakarpysite labai - tokia foto atmes dėl pikselių skaičiaus trūkumo. Tad jau fotografuodami sužiūrėkite kadrą, kad nereiktų po to nukirpinėt tiesiogines jūsų pajamas. Daugumos fotobankų reikalavimas nuotraukos dydžiui - mažiausiai 4 megapikseliai (t.y. jei jūsų foto 2400x1800 dydžio, tai ji yra 4.32 MP apimties).

B. REIKALAVIMAI SIUŽETUI:

Jūsų nuotraukoje gali būt pavaizduota kas tik norite, tačiau yra tam tikri reikalavimai siužetui.
a) dauguma fotobankų nori, kad pateiktumėte jiems kuo daugiau vieno ir to paties siužeto ar daikto rakursų, tik Dreamstime nepriima panašių foto pateiktų vienu metu. Todėl iš vienos fotosesijos neatsirinkite tik patčio geriausio kadro, o pateikite kad ir visus kokybiškus kadrus, kurie tarp savęs skiriasi kažkuo, nors siužetas ar objektas tas pats. Nuotraukų kiekis visada dirba jūsų naudai.
b) nuolatos sekite bestselerius visuose fotobankuose, galvokite kas juos gali pirkti ir kodėl perka geriau nei panašias foto, taip pat analizuokite ir savo foto. Tačiau tiesiogiai nesivaikykite panašių idėjų. Matyt dauguma pradedančių atėję i fotobankus ir pamatę, kiek kartų yra parduota foto su paprasčiausiomis popieriaus skiautelėmis ar atmintinių prilipintais popieriukais, puola plėšyti popierių, sąsiuvinius, dienoraščius ir fotografuoti panašias foto (aš pati taip dariau :D), bet dauguma tokių foto jau net nebepriima, nes visi eina panašiu keliu - bando pakartoti tai kas paprasta ir genialu, bei pigu, tačiau tame kelyje jau kamštis susidarė ir kelio nebėr. Tas pats su sendintais popieriais, lapais apdegintais kraštais ir panašiai. Net jei tokias foto ir priims, jos atsikąs vos mažutėlį kampelį nuo bendro katilo, nes ši niša jau perkrauta.
c) puiku yra fotografuoti žmones. Žmonių reikia visokių: gražių ir ne, storų ir lieknų, jaunų ir senų, mažų ir didelių, porų ir grupių, šeimų ir draugų, kūno dalių ir gestų, linksmų ir liūdnų, kvailų ir protingų, atostogaujančių ir dirbančių, mylinčių ir nekenčiančių. Todėl ši sritis niekada nebus užpildyta iki galo. Tik nepamirškite vieno - jei nuotraukoje yra atpažįstamas žmogaus veidas (net jei tai jūsų pačių veidas), su fotografija būtina pateikti ir modelio sutikimą (model release). Tai ranka pasirašyta jūsų ir modelio sutartis, patvirtinta liūdininko parašu. Vėliau ją galite nuskanuoti ar nufotografuoti. Dauguma fotobankų užtenka vos vieną kartą pasirašyti sutarti ir ji galios visoms to žmogaus nuotraukoms keliamoms ilgą laiką. Tačiau istock pakeitė reikalavimus ir šiam fotobankui jau būtina kas kartą pasirašyti naują sutartį kiekvienai fotosesijai (mano akimis tai teisinga, nors kaip fotografui tai papildomas vargas ir rūpestis). Aš naudoju čią esančią sutartį modelio sutartis
d) nefotografuokite sausų snapshotų (t.y. atsitiktinių kadrų), neužverskite fotobanko eilinėmis savo šuns nuotraukomis, eiliniais vaizdeliais, pilkais peizažais, eilinių daiktų nuotraukomis. Jūsų foto turi būt aktuali ne vien jums, bet ir dar kažkam, kad ją pirktų. Galvokite idėjas, kurkite koncepcijas, sekite gyvenimo aktualijas ir kelkite tai į nuotraukas.
e) šventines foto skirtas konkrečiai šventei ruoškite iš anksto. Valentino dienos foto ruoškite gruodžio/sausio mėn, velykų - per Valentino dieną, kalėdų - spalio/lapkričio mėnesį ir panašiai. Dauguma firmų atvirukams, žurnalams ar kalendoriams foto ieško iš anksto, kad spėtų atspausdinti, todėl bandykite įšokti į pirmus vagonus, nes paskutiniai, atvažiavę vos prieš pat Kalėdas, ras tuščią puotos stalą. Tad visuomet teks galvoti į priekį.

C. RAKTINIAI ŽODŽIAI:

Oj kaip aš to bijojau. Nežinau kodėl, bet buvau nusiteikus, kas kas - bet raktiniai žodžiai, tai jau grynas vargas, sunki užduotis, nes kažkodėl įsivaizdavau, kad prie foto jų reikia surašyti būtinai 50, o tiek sugalvot ir dar anglų kalba - reik ypatingų sugebėjimų. Nieko panašaus. Užtenka kokių 7-9 raktinių žodžių, rekomenduojama apie 30, 50 - didžiausias leistinas kiekis. Šiais laikais yra bent keli puslapiai, kurie padeda tuos raktinius žodžius "išžvejoti" iš panašių foto jau esančių stokuose.
pvz:
http://www.findphotokeywords.com/
http://www.arcurs.com/keywording/

Jums tereikia parašyti jūsų foto esmę (pvz. book in hands) ir jums primeta foto panašių į jūsiškę, pažymite panašiausias į jūsų ir duodate filtravimą. Vėliau pramėtote visus netinkamus raktinius žodžius ir suformuojate sąrašą iš likusių. Copy/paste į File info "Keywords" laukelį. Viskas :)
Visi raktinia žodžiai privalo būti anglų kalba. Jei rašote į File info, atskirkite žodzius kableliais arba kabliataškiais.
Tačiau nereikia "spam"inti raktiniais žodiais. Nėra prasmės rašyti žodžius, kurie yra labai nutolę nuo tiesioginio foto turinio. Ypač raktiniams žodžiams priekabus yra istock fotobankas. Negana to, kad kiekvieną žodį reikia pažymėti ką jūs turėjote galvoje konkrečiai, pvz: rašydami hand jūs turėjot galvoja hand kaip "humans hand" "animals hand" ir t.t., tai jei dar nėra to, ką jūs paminėjote, nuotraukoje tiesiogiai pavaizduota, jūsų foto bus atmesta.
Nėra sunku ir patiems aprašyti foto, beje taip gaunasi daug kokybiškesnis aprašymas, nei naudojantis aukščiau paminėtomis nuorodomis ar kopijuojant visus raktinius žodžius nuo panašios foto, nes nenutolstama nuo turinio į pievas. Pažiūrėkit į foto ir vardinkite: Kas? Koks? Kiek? Kur? Ką daro? Kada? Kas aplink?
Raktiniuose žodžiuose taip pat negalima naudoti prekinių ženklų ir firmų pavadinimų. O su vaikų fotografijomis negalima vartoti žodžių "nude", "sex" ir panašiai.

SVARBU:

Jums bus daug lengviau sukelti foto i stokus, jei visą reikalingą informaciją apie foto surašysite į File info baigdami redagavimą prieš išsaugant nuotrauką. Tada sukėlus foto, jums tereiks pasirinkti kategorijas, o visi kiti laukai kaip title, description, keywords užsipildys patys.
Norėdami surašyti File info. Eikite- File>File info

užpildykite laukus:
Document Title (įrašykite trumpą pavadinimą nuotraukos)
Description (pilnas nuotraukos aprašymas)
Keywords (raktažodžiai atskirti kablelias ar kabliataškiais)

pvz.

4. PRISKYRIMAS KATEGORIJAI

Kiekvieną jūsų foto teks priskirti kažkokiai kategorijai. Pvz. šuniuko foto prie Animals, pinigų prie Business, moters foto prie People. Vieną foto galima priskirti ir kelioms kategorijoms, jei moteris verslininkė, ji puikiai tiks ir "business" ir "people" kategorijoms. Dauguma stokų neapsiriboja kategorijomis ir tenka rinktis iš smulkesnių subkategorijų, kad kuo tiksliau parodyti kelią į jūsų foto. Iš pradžių tai gana painus dalykas, nes kategorijų pavadinimai skiriasi skirtinguose fotobankuose ir kas viename lengvai priskiriama, kitame gali tekti pavargti iš peties ieškant kur gi čia ta mano foto tiktų. Su laiku perprasit ir bus vis lengviau.

BAIGIAMASIS ŽODIS
Visos stock fotografijos specifikos neįmanoma apžvelgti net storiausioje knygoje. Kiekvienas stokas turi savo specifines sąvybes ir savotiškus niuansus, kuriuos įmanoma suprasti tik kurį laiką juose sukantis. Reikšmės gali turėti daug kas: ir foto įkelimo savaitės diena ar laikas (kaip shutterstock), ir raktinių žodžių seka (kaip fotolia), ir tarpai tarp pasiūlomų panašių foto (kaip dreamstime). Visa tai sužinoma forumuose, fotografų bendruomenėse, pokalbiuose su kolegomis, iš asmeninės patirties.
Reikia pridurti ir tai, kad pirmoji piniginga banga jau nusirito prieš kelis metus, kai užtekdavo turėti veidrodinuką, o tuo metu juos turėjo tikrai ne kiekvienas, fotografuoti elementarius aplinkos daiktus, popieriaus skiauteles, šaldytuvo turinį ir užsidirbti tikrai įspūdingas sumas. Šiuo metu, norint atsikąsti bent ženklesnę dalį nuo bendros milijoninės apyvartos, nuo profesionalių fotografų turinčių profesionalias apšvietimo technikas, dešimtis tūkstančių dolerių kainuojančius fotoaparatus, neribotą modelių pasirinkimą ir didelę komandą, reikia turėti tikrai tvirtus dantis ir gerą galvą generuojančią netikėtas idėjas, tačiau galimybė yra ir tik nuo jūsų priklausys, ar ji pasiteisins. Linkiu sėkmės ;)

STOCK FOTOGRAFIJA: 1. Įvadas į stock fotografiją.

2011-05-05T19:49:00.010+03:00

A. BENDRA INFORMACIJA APIE STOCK FOTOGRAFIJĄ

Kiekvienas fotografas ar mokantis dirbti su vektorinės grafikos programomis gali pabandyti šiek tiek prisidurti iš savo hobio ar šalia pagrindinio darbo pardavinėdamas savo darbus fotostokuose. Tai nuotraukų ir grafinių vaizdų (t.p. video ir audio) pardavimo agentūros, kurios priima i savo gretas kiekvieną mėgėją, jei jo darbai atitinka nustatytą lygį. Čia dirba ir žinomi profesionalai, ir visiški fotomėgėjai, nežiūrint į jų gyvenamą vietą, tautybę, išsilavinimą ir fotoprofesionalumą. Uždarbiai nėra dideli iš vieno pardavimo, bet ta pati nuotrauka gali būt pardavinėjama tūkstančius kartų keliuose bankuose, todėl tam tikras įdirbis visada atneša didesnį ar mažesnį pelną. Prekiaujama Royal free licenzijos pagrindu, kai foto gali būt parduodama neribotą kiekį kartų, tuo pačiu jūs neprarandate autorinių teisių į savo kūrinį. Jūsų nuotraukos kaina varijuoja nuo keliolikos dolerio centų už vieną XS dydžio nuotrauką iki keliasdešimties dolerių už maksimalaus dydžio foto su galimybę ją pardavinėt spausdintu pavidalu pvz. kaip atvirutę (enhanced license). Jūs gaunate apie 20-40 proc. nuo jūsų foto kainos už kiekvieną pardavimą, likusius pasiima fotobankas.
Kam reikalingi tokie bankai? Tiesiog nueikite pasižiūrėkite į bet kurį interneto portalą, atsiverskite bet kurį reklaminį lankstuką, kurį įmetą jums į pašto dėžutę, perverskite bet kurį žurnalą, permeskit akimis atvirukų lentyną parduotuvėje ar dovanų maišelių stendą - visur pilną nuotraukų ar piešinių. Kam vaistinei papuošti savo reklaminiam lankstukui samdyti fotografą, ieškotis modelių, daryti fotosesiją ir už visą tai mokėti, kai fotobankai pilni reikiamų nuotraukų ir lankstuko dizaineris jas gali pasiekti bet kuriuo paros metu, bet kurios tematikos nuotraukas, bet kuriam pasaulio taške. Čia ir atsveria neribotas pirkėjų ratas... Jūsų foto gali papuošti tiek saldainių dėžutę, tiek jos kažkuri dalis gali būt panaudota fotomontaže kuriant plakatą, gali būt panaudota ant knygos viršelio, o gal reklaminei skrajutei, gal šalia portalo vedamojo straipsnio, o gal dar kur, kur jūsų fantazija net nesugalvotų :)
Galimi du santykių su fotobankais būdai: tapti ekskliuzyviniu vieno fotobanko fotografu, tada prarandama teisė savo foto pardavinėt kituose fotobankuose (taip pat galima atskirą foto eksliuzyviai pateikti tik konkrečiam vienam fotobankui su teisės pardavinėti kitur praradimu) arba dirbti keliems fotobankams vienu metu ir turėti galimybę tą pačią foto pardavineti nors ir visuose pasaulio fotobankuose. Eksliuzyvas uždirba didesnį procentą nuo foto pardavimo, foto aukščiau reitinguojama paieškose, tačiau neprofesionaliam fotografui tai nėra paranku dėl nukertamos didelės pirkėjų dalies. Todėl nesiūlau sudarinėt ekskliuzyvinių sutarčių, privalumų mažiau nei trūkumų.
Dėl uždarbių, tai nereik įsivaizduoti, kad va, prisiregistravau, priėmė mano foto - tai jau ir pardaviau. Fotobankas tik priima jūsų foto ir patalpindamas ją savo tinklapyje suteikia galimybę visiems jo klientams ją matyti, bet ar ją pirks ir kaip pirks - čia jau tik laikas parodys. Ir būtina paminėti, kad visi fotobankai turi tam tikrą minimalią pinigų ribą, tik kurią pasiekę galite pinigus persivesti sau. Ji svyruoja nuo 50 dolerių iki 100. Tad praeis ne vienas mėnuo, kol pinigai taps realūs.
Tiesa, pabaigai negalima nepaminėt vieno didelio fotobankų privalumo: įdirbis padarytas šiandien, rytoj niekur nedingsta. Jūsų įkeltos foto jums dirbs dar ilgą laiką, nepriklausomai nuo to, ar kelsite naujas ar ne, ar visai mesite fotografuoti.

B. KO REIKIA NORINT PRADĖTI PARDAVINĖT FOTO STOKUOSE?

a) veidrodinio skaitmeninio fotoaparato ir fotografijos žinių bei įgūdžių;
b) kompiuterio su nuotraukų redagavimo programa ir bazinių žinių jomis naudotis;
c) interneto;
d) paso ar tapatybės kortelės skaitmeninės kopijos (skanas ar nuotrauka);
e) banko sąskaitos bei kortelės suderinamos su paypal sistema (pvz visa virtuon);
f) šiek tiek laiko ir dar daugiau kantrybės;
g) 3-10 foto paruoštų stokams (patarčiau su didžiausiais stokais neskubėt, atsirinkti tikrai geras foto, ir kai turėsite bent 10-15 patvirtintų kitur, tik tada teikit paraiškas lyderiams).
e) minimalus anglų k. žinojimas, kad bent suprasti ko iš jūsų nori ir teisingai aprašyti foto.

C. PAGRINDINIAI FOTOBANKAI

Kiekvienas stokeris turi savo nuomonę apie kiekvieną fotobanką, todėl kiekviena išsakyta nuomonė bus savaip teisinga. Tačiau rinkoje yra keli aiškūs lyderiai pagal pardavimus, dėl kurių pirmaujančių pozicijų niekas nesiginčija.

shutterstock.com šis fotobankas pirmauja pardavimų kiekiu, nors jo pardavimai nėra brangūs. Čia nuotraukos parduodamos nuolat ir dideliais kiekiais, uždarbiai kapsi po 0.25 dolerio už viena pardavimą (yra ir brangesnių "on demand" ar "enhanced license" pardavimų, bet didžiąją dalį sudaro uždarbiai po 0.25). Didelis šio stoko privalumas naujiems vartotojams, kad reitingavimui ir pirmumui uždavus paiešką didelę įtaką turi įkelimo data (kuo naujau įkelta foto, tuo aukščiau reitinguojama), todėl čia pirmųjų pardavimų galima tikėtis jau kitą dieną po nuotraukų patvirtinimo, kiti fotobankai įsisuka labai lėtai. Tačiau lygiai tas pats faktas, kad kuo naujau įkelta foto, tuo geriau parduodama yra ir nemažas minusas, su laiku foto tolsta nuo pirmo puslapio ir tampa beveik visiškai nebeparduodamomis. Tik patys geriausi bestselleriai ir tikrai geri kadrai dar dirba ilgą laiką, nes pardavimai žymiai kelia foto reitingą. Visiškai naujiems vartotojams, neturintiems daug kartų parduotų foto, šis reitingavimo būdas jaučiasi ženkliai - tik nustok kelti foto, pardavimai iš karto krenta.
Kad prisiregistruoti ir būti priimtiems į šį stoką, reik išlaikyti foto peržiūrą. Pateikti 10 stokams pilnai paruoštų foto, jei priimamos iš jų mažiausiai 7 - jūs priimamas ir jau kitą dieną galite tikėtis įkeltų foto pardavimų. Nepergyvenkit, jei nepatekot iš pirmo ar net trečio karto, šis slenkstis daugumai ne iš pirmo karto pasiduoda. Nepraėjus egzamino, vėl bandyti galite po mėnesio. Šis stokas turėtų būti kiekvieno pradedančio stokerio vienas pirmųjų tikslų, nes jausmas, kad jau uždirbinėji pinigus yra labai skatinantis ir smagus faktorius. Įkėlimas paprastas, tikrinimai trunka nuo pusdienio iki kelių dienų. Reikalavimai kokybei aukščiau vidutinio, reikalavimai siužetui - žemi.
Minimali išsigryninama suma čia pagal nutylėjimą 100 dolerių, pakeitus profilio nustatymus galima ribą susimažinti iki 75 dolerių.

istockphoto.com kitas iš lyderių. Čia uždarbis už pardavimus turi kintamą kainą nuo keliasdešimt centų iki kelių dolerių už vieną pardavimą. Vis sunkiau naujokams darosi dirbti su šiuo stoku, nes jie pakeitė politiką orientuodamiesi į profesionalius, iš stock fotografijos gyvenančius fotografus, tad galima pajusti ir pagarbos stygių pradedančiajam, ir tam tikrą aroganciją, kai foto patikrinimo tenka laukti virš dviejų savaičių, jokios programos naujų fotografų pritraukimui neturėjimas ir kiti faktoriai leidžia pajusti "na mums jūsų nelabai reik". Tačiau jie tai gali sau leisti, o mums, fotografams, jų iš tiesų reik. Visame pasaulyje jie laikomi lyderiais. Pardavimai čia tikrai atneša nemažai pinigų, todėl tenka tenkintis su nepatogiu ir daug laiko atimančiu nuotraukų įkėlimu bei raktinių žodžių tikslinimais, nepatogia informacija apie foto pardavimus ir panašiomis negandomis. Labai didelis reikalavimas ir foto kokybei. Jei fonas su dėmele, nors mažiausia spalvinė aberacija apie objektą, plaukelis ant matricos, mažiausi triukšmai - viskas čia bus rasta ir nuotrauka atmesta. Nors pastebėjau, kad jei idėja patinka, paima ir žemesnės kokybės foto, prie standartinių siužetų kabinėsis taip, kad noras mesti stokus kils periodiškai. :) Pirmųjų pardavimų čia gali tekti palaukti. Čia išgyvens tik tikrai geros idėjos ir geros foto, nes konkurencija milžiniška. Priėmimui reikia išlaikyti nedidelį testuką iš teorijos, kurią prieš tai jums pasiūlys perskaityti čia pat. Nieko tokiu, jei atsakot neteisingai, vėl skaitot atitinkamą punktą, kurio nežinojot ir vėl bandot atsakyt. Išlaikyti jį nėra sunku tikrai. Po testo pateikiate 3 foto peržiūrai, jei visos priimamos (tikrins tikrai ilgai, nusiteikit), jūs galite pradėti kelti foto pardavimams.
Minimali išgryninama suma - 100 dolerių.

dreamstime.com kitas pagal populiarumą fotobankas. Pardavimai nėra tokie ženklūs kaip pirmųjų (nors asmeniškai man, lenkia istoką uždarbiais). Čia priėmimui nereikia nieko, užtenka prisiregistruoti ir pateikti savo paso ar taptybės kortelės kopiją. Foto įkelimas nėra sudėtingas, tikrinimas užtrunka vidutiniškai kelias dienas. Reikalavimai siužetui ir kokybei žemi.
Minimali išgryninama suma 100 dolerių.

eu.fotolia.com Europinis fotolia.com brolis. Čia registruojantis irgi nereikia nieko, tik tapatybės kortelės kopijos, po kurios patikrinimo (nepamirškite jos prisegti registruojantis :)) jūs įgyjate teisę kelti foto pardavimams. Pardavimai čia sunkiai apibrėžiami, jei turite gerų foto - jas pirks ir pirks ir pirks, jei kažko išskirtinio neturit, pinigėliai kaupsis tikrai lėtai. Todėl vieni šitą stoką tiesiog dievina, kiti nesuprantą - už ką jį kiti dievina. Įkėlimas lengvas, patikrinimai labai greiti, reikalavimai nuotraukų turiniui ir kokybei vidutiniški.
Minimali išgryninama suma 50 eurų.

Šioje vietoje galima brėžti didelį brūkšnį tarp lyderių ir daug mažesnių stokų. Tačiau nereik pamiršti vieno faktoriaus, foto paruošta ir papildomai jums kainuos tik kelias minutes laiko įkelti ją kažkur dar, o pardavimai kad ir nedideli, kaupiasi su laiku, todėl numoti ranka ir į mažuosius stokus tikrai nereiktų, ypač pradedančiajam stokeriui.

depositphotos.com naujas, vos prieš metus gimęs stokas, tačiau jau pritraukęs tokius grand stokerius, kaip Yuri Arcurs. Pardavimai nežymūs, stokas lėtai įgauna pagreitį, bet įkėlimas vienas patogiausių ir reikalaujančių mažiausiai laiko. Patikrina per kelias dienas. Minimali išsigryninama suma 50 dolerių. Reikalavimai nuotraukoms žemi. Regitracijai reik tik paso kopijos.

bigstockphoto.com pardavimai nedideli. Įkėlimas paskutiniu metu patobulintas įvedus automatinį kategorijų atspėjimą, bet kartais jis šauna visiškai pro šalį. Kartais erzina nuotraukos aprašymui keliamas 7 žodžių minimumas, nes esant labai paprastai foto tiek žodžių net sunku rasti. Tikrinimas - kelios dienos. Minimali išsigryninama suma 50 dolerių. Reikalavimai nuotraukoms žemi.

www.123rf.com viskas panašiai kaip bigstockphoto. Pakankamai sunku susigaudyti kur kokia informacija apie įkėlimus, patvirtintas foto pateikiama. Įkėlimas labai lengvas. Patvirtinimas per kelias dienas. Minimali išsigryninama suma 50 dolerių. Reikalavimai nuotraukoms žemi. Registracijai reikia pateikti 10 nuotraukų. Beje, šis fotobankas vertingas ir tuo, kad autorius savo foto gali iš jo parsisiųsti nemokamai, todėl registruodamiesi čia įsigyjate ir labai gera savo nuotraukų saugyklą internete.

www.canstockphoto.com naujas man atradimas ir visai neseniai prie jo pasijungiau, tad dar sunku vertinti. Patrauklus labai lengvu įkėlimu, nereikalaujančiu beveik jokių pastangų ir žaibišku foto patikrinimu (nuo kelių minučių iki kelių valandų). Pardavimus dar sunku vertinti. Studijuodama kitų fotografų uždarbių diagramas mačiau, kad uždarbiai panašūs kaip kitų nedidelių stokų. Minimali išsigryninama suma 50 dolerių. Reikalavimai nuotraukoms žemi. Reikia pateikti 3 foto, trumpą turimos technikos aprašymą ir nuorodas į kitus stokus ar galerijas, jei tokius turit. Na ir kaip visur paso ar tapatybės kortelės kopiją.

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-05-03T18:07:00.004+03:00

Fotografijos autorė: Karolina Jarmalytė

Fotografijos pavadinimas: "Valgio insomnija"

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-04-27T09:14:00.004+03:00

Autorė Nijolė Reškevičienė

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-04-16T20:37:00.004+03:00

Fotografijos autorė Rita Jankauskaitė

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-04-11T10:47:00.006+03:00

Kirai

Fotografijos autorius Arturas Dobrovolskis

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-04-02T21:53:00.003+03:00

Laukimas

Fotografijos autorė Alina Ovčiarovienė

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-03-16T11:36:00.004+02:00

Emilija

Fotografijos autorius: Mantas Venckevičius

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-03-03T19:43:00.000+02:00

Fotografijos autorė: Kristina Petrošienė

Baltos spalvos balansas arba WB

2011-02-27T17:51:00.004+02:00

Dauguma nuotraukų yra padaromos "baltoje" šviesoje. Tačiau žodis "balta" šiuo atveju gali reikšti pakankamai didelį spalvų spektrą. Baltą spalva sudaro raudonos, melynos ir žalios spalvų mišinys. Šių spalvų kiekis "baltoje" gali varijuoti, tačiau žmogaus smegenys to skirtumo tiesiog nefiksuos, kol nepadėsim dviejų pavyzdžių sulyginimui vieno šalia kito. Akis sugeba pastebėti net mažiausią skirtumą, tačiau smegenys atsisako registruoti tai, jos sako "šviesa yra baltos spalvos". Vat čia ir atsiranda misitinis terminas "baltos spalvos balansas" (white balance arba WB), kuris nusako į kurią pusę yra pasisilinkęs baltumas. Na čia vėl įsiterpia fizika, kad tą dydį aprašyti. Jei vakuume šildytume medžiagą, priklausomai nuo temperatūros, ji šviestų skirtingomis spalvomis. Spalvos temperatūrą mes matuojame Kelvinais ("K" sutrumpinus). Kaip bebūtų keista, tos spalvos kurias mes vadiname šiltomis (pvz geltona) iš tiesų yra šaltesnės temperatūros, nei tos, kurias mes linkę priskirti prie šaltų. 10000 K - mėlyna spalva, 2000 K - geltona. Tai nestebintų tik suvirintojų, kurie puikiai žino, kad suvirinimo aparato melynai balta liepsnos spalva yra daug karštesnė už įkaitusį iki raudonumo metalą.Dienos šviesa standartiškai laikoma 5500 K spalvinės temperatūros šviesa. Šiais laikais skaitmeniniuose fotoaparatuose labai nesunku išmokti pareguliuoti WB į norimą pusę.

Kaip tai daroma? Pairuošiamas baltas popieriaus lapas (yra kas naudoja baltus kavos filtrus, patogiau nešiotis) ir padedamas į apšviestą vietą. Tada pasirenkamas custom wb nustatymas per fotoaparato meniu ir tada atitinkamai paspaudžiamas kažkoks mygtukas (pas mane WB, bet ar pas jus tas pats, nžn, čia jau reikia skaityti fotoaparato instrukciją, nes maži niuansai išlieka kiekvienam modeliui savi) ir nufotografuojamas "tuščias" kadras (t.y. atmintyje neišsisaugo) nukreipus fotoaparatą į baltą lapą. Automatinį fokusavimą išjunkite, nes kitaip jūsų fotoaparatas nerasdamas ką fokusuot tiesiog nefotografuos. Tas "tuščias" balto popieriaus kadras yra informacija jūsų fotoaparatui - štai tai yra balta šviesa. Ir nuo tada visi padaryti kadrai tame apšvietime turės daugiau ar mažiau artimą baltai baltą spalvą (t.y.5500 K).
Jei fotografuojate į RAW, tai dar mažesnė problemą, nes pirmuose foto redagavimo etapuose tiesiog RAW programoje su baltos spalvos balanso įrankiu bakstelėkite baltą jūsų foto plotą ir spalvos susireguliuos.
Aš pati darau abu veiksmus ir WB nusistatau, ir vėliau dar patikrinu RAW redaktoriuje ar tikrai viskas ok. Na, o po to, jau redaguoju spalvas įvairiai, kaip jau man reik mano idėjai :)

P.S. Šie nurodymai neišsprendžia mišraus apšvietimo problemos, pvz. kai iš vienos pusės į objektą šviečia saulė, o iš kitos - kaitrinė lemputė. Čia jau kaip tai beždžionei iš anekdoto neapsisprendžiančiai ar ji graži, ar protinga - nors persiplėšk, kuriam apšvietimui duoti prioritetą. :)

P.S. po P.S. o dabar visi pasiimat savo fotoaparatus, susirandat instrukcijoje punktą apie WB nustatymus ir pabandot tai padaryt praktiškai. Patikėkit, tai labai naudinga ir praktiška mokėt.

Tas egzotiškai skambantis žodis - bokeh...

2011-02-23T19:01:00.004+02:00

e-foto.lt bokeh lietuviškai apibūdina taip: bokeh - ne ryškumo zonoje esančio išfokusuoto vaizdo ‚gražumas'. Tai pakankamai subjektyvus japonų sugalvotas terminas. Bokeh priklauso nuo objektyvo optinės konstrukcijos.
Ir dar priduria, kad bokeh gali būt gražus ir negražus :)
Mokantiems anglų vertėtų pasiskaityti Wiki apibrėžimą ir apibūdinimą.

O aš tiesiog aptikau nuorodą,
kur parinktos foto su "gražiu" bokeh
ne visus vaizdus pati asmeniškai priskirčiau, prie "gražaus" bokeh, bet kaip kuriose foto - puikūs "wow" kategorijos bokeh pavyzdžiai

P.S. bokeh tariamas boke

We gave it a try - "Geriausia mano 2010 m. fotografija"

2011-02-02T19:53:00.001+02:00

Fotografijos autorė: Inga Akucevičiūtė

Interviu su fotografu

2011-02-01T12:00:00.000+02:00

Į mūsų klausimus atsako Fotofazės komanda

1. Trumpai papasakokite apie save.

Esame jaunų profesionalų komanda iš dviejų žmonių, visuomet pasiruošusi padaryti gražių Jūsų nuotraukų. Emilis fotografuoja, Polina daro makiažą ir užsiima nuotraukų redagavimu.

2. Kaip ir kodėl pradėjote fotografuoti?

Emilis: džiaugiuosi, kad pradėjau tai daryti mano manymu labai natūraliu būdu – keliaudamas. Fotografija man padėjo užsiimti tuo, kam neplanuodamas skyriau du savo gyvenimo metus – pasaulio pažinimui.

3. Jūsų mėgstamas žanras, ką norėtumėte išbandyti? Kodėl?

Emilis: reportažinė dokumentinė, daugiau ar mažiau „gatvinė“ fotografija, grynos ir neįtakotos akimirkos. Kodėl? Nes, deja, velniškai seniai tai dariau. Skaudoka tema, jausmas toks, lyg tikintis žmogus seniai nebūtų nuėjęs išpažinties, pasimelsti…

4. Apibūdinkite savo stilių.

Manyčiau – universalus.

5. Koks Jūsų mėgstamas fotografas? Į ką norėtumėte lygiuotis?

Ziv Koren, Salgado, Nachtwey, Kapa… Tačiau lygiuotis nenorėčiau į nieką, fotografija tai asmeninis dalykas, noriu ir toliau tobulėti man skirtu keliu.

6. Jūsų motto.

Emilis: Atradau meną – džiuginti žmones.

Polina: Man patinka – daryti gražu.

7. Koks Jūsų fotografijos sėkmės raktas?

Individualus priėjimas. Objektyvas man padeda įlįsti į žmogų. Jeigu to nebūtų – nefotografuočiau.

8. Kokie Jūsų ateities planai?

Grįžti į pradžią. Fotografuoti visame pasaulyje.

9. Ką Jums asmeniškai, kaip žmogui, davė fotografija?

Viską. Praplėstą supratimą, psichologinį ugdymą, priežastį būti kažkur, kur paprastai nebūtum, bendrauti su žmonėmis, su kuriais niekada nebūtum šnekėjęs. Kitą tiesos pusę.

10. Šiais laikais, kai veidrodiniai fotoaparatai tapo nesunkiai įperkami, visi trokšta mokytis fotografuoti, tapti fotografais. Ką Jūs apie tai manote?

Manau, kad tai super, jeigu Jūs tiesiog vartotojas. Jeigu norite rimčiau fotografuoti, netaupykite ant skaitmeninių veidrodžių, o griebkite kokį juostinuką ir prisipirkite juostelių.

Tačiau ką turite omeny „būti fotografais“. Jeigu kurti fotografiją – vienokį ar kitokį „foto-meną“, tai ok. Tačiau jei turite omenyje fotografais – kokybiškų foto paslaugų teikėjais, tai patikėkite, būti fotografais tikrai nepakaks. Turėsite išmokti dar vieno meno – meno patenkinti klientų lūkesčius ir viršyti juos, o tai gali reikalauti daugiau energijos ir pastangų nei bet kas kitas. Foto paslaugų sferoje, pats fotografavimo aktas yra „something in the middle“ ir tam, kad tai įvyktu, reikia nudirbti krūva darbų prieš ir po to.

11. Pagal ką atskiriate profesionalus ir mėgėjus?

Nežinau, neskirstau. Gal būt profesionalas – stengiasi dėl kitų, mėgėjas – dėl savęs. Kaip juos atskiriu pagal nuotraukas? Net nežinau, kaip trumpai atsakyti, yra daugybė faktorių…

12. Kas šiais laikais labiausiai vertinama fotografijos pasaulyje?

Emilis: nežinau, kaip ir neturiu ir nežiūriu televizoriaus. Gal būt tai nėra blogai, tačiau… ok, jeigu atvirai – bijau prisižiūrėti kolegų darbų, kad jie mane vienaip ar kitaip įtakotų ir pradėčiau daryti kažką panašaus į ką nors. Jeigu kažkuo domiuosi fotografijoje, tai visiškomis „senienomis“, dažnai tai būna karo fotografija, arba šiaip dokumentinė.

13. Kokios yra dažniausiai daromos jaunų fotografų klaidos?

Į sveikata, juk iš jų mokomasi! Jei rimčiau, tai – pernelyg didelis pasitikėjimas fotošopu. Taip pat skaitmeniniai fotoaparatai. Kai gali pyškint į sveikatą, iš tiesų pradedančiam fotografui tai ne į naudą, tai blaško. Žodžiu, taisykite savo klaidas su analogine fotografija ir jokio fotošopo.

14. Kas svarbiausia geram fotografui?

Fotografuoti be foto aparato.

15. Ar buitinėmis sąlygomis įmanoma gera studijinė fotografija? Ar fotografijoje įmanomas variantas pigiai ir gerai?

Geras fotografas galėtu padaryti gerų nuotrauku praktiškai bet kur. Jeigu nuotrauku paskirtis asmeniniam naudojimui ar kokiam menui, tuomet variantas imanomas, jeigu vykdyti klientu uzsakymus ir uz tai imti pinigus, tuomet manau „pigiai ir gera“ net kazkaip neetiskai skamba tokiame kontekste.

16. Kokį pirmą patarimą duotumėte pas Jus atėjusiam jaunam fotografui, kuris nori daug ko išmokti?

Prisikimšti kuprinę išgyvenimui būtinų dalykų, čiupti fotoaparatą ir pastoviai bastytis, tapti valkata. Ok, jei rimtai, pirmas patarimas: nori daug išmokti? Fotografuok daug, iš tiesų daug, gyvenk tuom.

17. Jūsų geriausia 2010 m. fotografija.

Nelengvas klausimas. Mūsų sferoje iš tiesų nuotraukas skirstome ne pagal fotografinę vertę, o konkrečiam žmogui suteiktą džiaugsmą, malonią nuostabą – trumpai – kliento emocinį įvertinimą.

Iš tikrųjų nė vienos nuotraukos išskirti negalime – labai kritiškai žiūrime į savo darbą. Didžiausią įspūdį ir pasitenkinimą nuotrauka mums suteikia pirmas 20 sekundžių, kai tik pradedame su ja dirbti mūsų skaitmeninėje foto-laboratorijoje ir po post-produkcijos užbaigimo. Poto prie nuotraukos tiesiog priprantame, pradedame įžvelgti joje „ką galėjome padaryti kitaip“ ir gauname įkvėpimo sukurti kažką naujo. Galime atrinkti kelias kurios tiesiog prie širdies, žavi mus savo tiesmuku paprastumu ir fotošopo nebuvimu. Abi fotografuotos vidutinio formato juostiniais Mamiya fotoaparatais.

18. Kokia labiausiai įsiminusi fotosesija?

Įsivaizduokite, kad per savaitę apkeliaujate 3-4 egzotiškas šalis. Mėnesio gale – ar galėtumėte išskirti vieną, kuri įsiminė labiausiai? Galbūt viena patiko savo kraštovaizdžiu, kitoje keliauti buvo sudėtinga, tačiau kai įveikėte kelią, jautėtės pergalingai. Trečia – relaksacinio, pažintinio pobūdžio. Įspūdžių daug, jie visi skirtingi, savotiškai ypatingi, bet kiekvieną kartą Jūs puikiai praleidote laiką.

Mes užsiimame žmonių fotografija – o jų yra tikrai daugiau nei egzotiškų kraštų, kiekvienas ateina su savo vidiniu pasauliu, kurį aplankyti ir atskleisti mes gauname išskirtinį kelialapį.

19. Ar sunku susibendrauti su modeliu? Kaip juos nuteikti nesivaržyti prieš kameras ir jaustis laisvai?

Su vienais lengviau, su kitais – ne, tačiau visi iš fotosesijos išeina pakylėti. Tai yra pirmasis fototerapijos etapas… ;) Pagrindinis FF terapijos principas – pajausti žmogų.

20. Gal galite pademonstruoti keletą pavyzdžių iš „fotografinės virtuvės“ – kas vyksta už kadro, nuotraukos retušavimas ir pan.

Redagavimas turi tris etapus: 1. Pirminė atranka. 2. Skaitmeninis „ryškinimas“: spalvų, šviesos ir kontrasto sureguliavimas. Antrinė atranka 3. Estetinis redagavimas (spuogeliai, nelygumai, nepageidaujami objektai fone).

Puiki nuoroda besimokantiems fotografuoti

2011-01-11T20:16:00.003+02:00

http://fotikas.wordpress.com/

Nervus į konservus arba atsarginių kopijų svarba

2011-01-07T15:18:00.003+02:00

Pradėsiu nuo to, kad turim vieną pažįstamą iš kurio maždaug kartą per metus išgirstam "aaaaaaaaaa, jei neatstatys man nuotraukų iš sugedusio kompo, nusižudysiu". Todėl norėdama išgelbėti bent vieną gyvybę ir tuo nuplauti dalį savo nuodėmių rašau šiuos patarimus.

Jei žinote nors vieną žmogų kuriam nebuvo atsitikę taip, kad vieną rytą netikėtai kompiuteris atsisako krautis ar veikti, jūs arba gyvenate mėnulyje, arba tiesiog jūsų rate nėra žmogaus turinčio kompiuterį, o tai irgi reiškia, kad jūs gyvenate mėnulyje. Niekada negali nuspėti, kada operacinė sistema atsisakys pilnaverčiai funkcionuoti ir vienintelis kelias - jos perinstaliavimas, kurį beveik visada lydi disko suformatavimas, kas tolygu - duomenis ištrinami amžiams arba atstatoma jų tik dalis. Blogiausia kas gali įvykti - fizinis kietojo disko sulūžimas, o tada duomenų atkūrimas ne tik bus sudėtingas, bet ir labai nepigiai kainuojantis, o nervų kiek sugadins….

Šie patarimai adresuojami ne vien fotografams. Dauguma žmonių fotografuodami savo šeimą, atostogas, keliones, šventes ir vienintele vieta nuotraukoms saugoti pasirinkdami kietąjį diską viename kompiuteryje, net nesusimąsto apie tai, kad vieną dieną viso to gali netekti per kelias akimirkas. Vis didėjanti kietųjų diskų talpa leidžia sukrauti į jį vos ne keliasdešimties metų nuotraukas. O tada fit ir viso to nebėr. O jei ten buvo pirmieji vaiko žingsniukai, pirmoji šypsena, paskutines artimojo nuotraukos?? Visa tai tampa dar skausmingiau. Praradimo riziką sumažinti gali periodinis atsarginių kopijų darymas.

Trumpi mano patarimai:
1. Pats pirmiausias patarimas: atsirinkite ką saugosite. Jums tikrai nereikia 10 vienodų nuotraukų padarytų iš to paties kampo viename vakarėlyje, jei jose skiriasi tik draugų šypsenos arba 50 to paties saulėlydžio nuotraukų. Iš šio kiekio saugojimui ir istorijai palikite tik dvi. Sutaupysite vietos, pinigų, laiko, kai žiūrėdami po poros metų galvosite "kam man visa tai???". Nesaugokite nepavykusių kadrų, sujudintų, padarytų kai nesuveikė blykstė, netyčia pasispaudus nuleidimo mygtukui, su neteisingu išlaikymu, neteisingai sufokusuotų ir t.t. (jei tai nebuvo jūsų sumanymas, aišku, ir jei juose įvykio svarba nenusveria kokybės trūkumo).

2. Darykite visu duomenų esančių kompiuteryje ir nuotraukų atsargines kopijas periodiškai. Nuotraukų saugojimo būdas priklauso nuo jūsų turimų duomenų kiekio. Jei jūs fotografuojate RAW formatu ir nepaleidžiate fotoaparato iš rankų, vargu ar jus išgelbės dvd laikmenos, nes informacijos kiekiai yra milžiniški ir naudotis dvd bus brangu ir nepatogu. Tokiu atveju išgelbės išorinis kietasis diskas. Jei nuotraukų nedaug, pilnai užteks ir flash rakto ar kelių dvd diskų. Geriausia būtų, kad įrašomi į dvd duomenys persiklotų. Pvz. jei darote nuotraukų darytų žiemą/pavasarį kopiją, tai kitą darykite pavasario/rudens. Tokiu tikslu pavasario duomenys bus dviejuose diskuose ir tikimybė juos prarasti dar sumažės.

3. Nepirkite pigiausių laikmenų! Pati pasimokiau vieną sykį nusipirkusi pigesnių dvd diskų komplektą. Rezultatas - iš 10 diskų "gyvas" po metų tebuvo vienas, kiti nebenuskaitomi… Nors nei kažkaip ypatingai elgiausi su jais, nei mėčiau, nei ant saulės laikiau. Uch, kaip gaila tų duomenų. Jie tikrai verti daugiau nei tie 3 litai, kuriuos sutaupiau pirkdama pigesnius diskus. Turbūt ši taisyklė galioja ir kitiems laikmenų tipams. "NO NAME" firma ir neprotingai maža kaina = mažas patikimumas. Taip pat nepirkite ir dideles talpos laikmenų. Geriau kelios nedidelės, nei viena begalinės talpos. Tikimybė, kad suges keli daug mažesnė nei, kad sugedus vienam diskui viską prarasite.

4. Padarę kopiją visada patikrinkite ar tikrai duomenys įsirašė į diską ir atsidaro. Būna visokių netikėtumų, kai kompiuteris ekrane užrašo "įrašymas baigtas" ar parodo, kad duomenys nukopijuoti, ir tuo patikim, net nepatikrinę. Originalus ištriname būdami tikri, kad turim kopiją, o po kurio laiko išsitraukę diską ar ieškodami duomenų kitose laikmenose, jų nerandame.

5. Periodiškai darykitės nuotraukas "ant popieriaus". Popierinis nuotraukos variantas yra turbūt ilgaamžiškiausias ir mažiausiai nuo technikos gedimų priklausantis saugojimo būdas. Nebūtina grįžus iš atostogų tuoj pat lėkti darytis nuotraukų, prisidarysite per daug (apie tai irgi žadu parašyti), bet bent kartą į metus būtina peržiūrėti visas foto ir, atsirinkus brangiausias ar įsimintiniausias, jas pasidaryti popieriuje.

6. Labai naudingas dalykas - pagrindinio kietojo disko susikaidymas į dvi "particijas" arba loginius diskus. Vienoje instaliuojama sistema ir visos programos, kitoje laikote savo dokumentus/nuotraukas/filmus/muziką ir viską kitą kas jums reikalinga. Jei sugenda operacinė sistema, užsikrečia virusais, ima blogai veikti, dažnai užtenka suformatuoti tik diską skirta sistemai, o kitas diskas lieka su visais duomenimis tolimesniam jūsų naudojimui nepaliestas.

7 ir pats svarbiausias: Nesakykit, "spėsiu aš tas kopijas pasidaryti". Tik taip pagalvosite, pagal visus Merfio dėsnius, kitą dieną jūsų mylimas kompiuteris atsisakys krautis.

Reziume: Nesvarbu kaip ir kur, bet darykite savo nuotraukų ir kitų duomenų atsargines kopijas, nes nežinia ar rytoj neprarasite jų originalų.

Ieva

PATARIMAI FOTOMĖGĖJAMS. Fotografuokite saulę

2011-01-02T19:06:00.004+02:00

Saulė...Ji gali gražiu padaryti paties bjauriausio žmogaus veidą.. ji gali - iš debesų pastatyti didžiausius rūmus.. iš rasos lašelio - spindinčią pavasarinę gėlę.
Tik saulės, šios nuostabios menininkės dėka, fotografas žmones pavergia grožiu, nuo kurio akimirkai sustingsta arba stipriau plaka širdis.
Paminėsiu, kad Anatolijus Vasiljevičius Lunačarskis 1926 m. publikuotame straipsnyje "Fotografija ir menas" parašė tokius žodžius: "Juk kiekvienas dailininkas bendradarbiauja su saule, fotografas - taip pat. Tačiau fotografijoje saulė padaro didesnę darbo dalį. Tereikia tik tiek, kad ji šitam darbe paklustų žmogui - tada jau aukščiau nieko nebėra".
Pasivaikščiokite po mūsų fotografijų parodas. Jūs pamatysite saulėje žėrinčias pievas, vaikus... jų plaukuose įsipynusius saulės spinduliukus, nepakartojamus saulėtekius ir saulėlydžius, taip pat vandenį, kurį kažkoks burtininkas tiesiog ėmė ir sumaišė su saule..
Kiekvienas iš mūsų turi mėgiamą temą. Vienas - atsiduoda peizažams, antras - fotografuoja žmones.. trečias - užsidėjęs akvalangą neria po vandeniu.
Tačiau, ar ne stebuklas visame tame yra parsinešti namo juostelėje saulę? Žinoma, saulės fotografavimas turi daug sunkumų - teisingas ekspozicijos parinkimas, minkšto kontrasto išgavimas... Šioje vietoje sunku pritaikyti paprastas taisykles, todėl tam reikia nemažai patirties.
Saulė - pagrindinis veikėjas, o jūs - režisierius. Jūs turėkite saulę - kaip tokį universalų galingą aktorių. Išmokite jį suvaldyti ir jis jums jūsų fotografijose atsidėkos su kaupu.
Jei jūs užsiimate makrofotografija, naudojant veidrodinį aparatą su makrožiedais - tai saulė jums padės sukurti menine prasme išraiškingą fotografiją. Tiesa, saulės diskas bus išplaukes ir minkštas, tačiau jūs jį "įdėkite" į kadrą ir išnaudokite. Negatyvas puikiai susitvarko su ryškumu ir konstrastu.
Arba paimkite teleobjektyvą. Šio židinio nuotolio objektyvai gali labai padėti, supaprastinti saulės šviesos fiksavimą. Saulėtą dieną nueikite prie upės, prie ežero, jūros. Susiraskite saulės kelią. Toks objektyvas jums suteiks galimybę pažvelgti į neįprastą akiai pasaulį.. į pasaulį, kuris užpildytas žėrinčių apskritimų, per kuriuos eina žmonės. Tie žiedai mirga.. susijungia vienas su kitu.. žmonės juose maudosi, mėto juos vienas kitam..žmonės maudosi saulės šviesoje. Pasukite objektyvo fokuso žiedą taip, kad jie nebūtų fokuso zonoje. Saulės žiedai pradės didėti, įgaus nuostabias formas, kaip sapne...

Fotografuokite saulę. Laikas bėgs. Gal jus pradės dominti kitokios temos. Tačiau jūsų gebėjimas fotografuoti prieš saulę jums labai padės fotografuoti ir kitokio tipo fotografijas-portretus, peizažus, reportažus ir t. t.
...šiltą vasaros vakarą išvažiuokite iš savo miesto ar kaimo. Stebėkite saulę. Pavydžiui, kai po dienos pavargusi "aktorė" palies horizonto liniją, o link jos važiuos dviračiu žmogus, palaukite, kol jis atsidurs saulės diske.. jo formoje.. ir štai - ta akimirka. Fotografuokite. Fotografuokite tokias akimirkas...
..arba..štai.. mama su dukrele. Jos pasilenkė kažką apžiūrinėdamos žemėje. O saulė - už jų. Fotografuokite. Fotografuokite paskutines šios dienos saulės sekundes. Rytoj ši nuostabioji aktorė vėl kelsis į darbą ir vėl suteiks jums, fotografams daug džiaugsmo, kurį perteikite visiems žmonėms. Fotografuokite saulę. Fotografuokite.

iš žunalo "sovietskoje foto", 1968 m. gegužės mėn.
Ačiū Mariui.

D.UCHOTOMSKIS. Paskutiniai kadrai

2010-12-28T18:48:00.006+02:00

Fotografijos, apie kurias dabar pasakoju, turėjo būti didelio ir ilgo fotopasakojimo įžanga apie pirmosios sovietų kosmonautų grupės gyvenimą ir darbą. Tačiau gavosi visiškai kitaip.... Taigi iš eilės...
Užduotį, jei taip galima pasakyti, aš gavau visiškai paskutinę akimirką: fotosesija buvo planuota kitam fotoreporteriui, tačiau jis, dėl neaiškių priežasčių to padaryti nebegalėjo, todėl man praktiškai nebeliko laiko nei apmastyti fotosesijos siužetą, nei sugalvoti kokių nors kompozicinių sprendimų. Žinojau tik pagrindinę fotosesijos mintį - šitas mano fotoreportažas turėjo prasidėti nuo kadrų sekmadienį Jurijaus Aleksejevičiaus Gagarino namuose ir baigtis po trijų dienų prie "apskritojo stalo" žurnalo "Ogoniok" redakcijoje. Taigi su šia užduotimi mes ir atvažiavome: aš ir mano partneris rašytojas Aleksejus Golikovas - 1968 m. kovo 24 d. 9 val. 45 min. (J. Gagarino paskirtu laiku) mes buvome pas jį namuose - Žvaigždžių miestelyje. Mes, savaime suprantama, savo puktualumu labai didžiavomės, tačiau miestelio budintysis pareigūnas mums pareiškė, kad J. Gagarinas su automobiliu prieš valandą kažkur išvažiavo. "Ką darysim?" - paklausė Golikovas. Klausimas buvo daugiau retorinis mums beliko tiktai laukti. Tačiau mūsų nuostabai laukti ilgai nereikėjo: lygiai 10 val. prie durų privažiavo Volga, už kurios vairo sėdėjo J. Gagarinas, o šalia - jo žmona Valentina (labai keistai apsirengusi - ant chalato-paltas ir viskas). "O, Jūs jau čia" - linksmai šūktelėjo Jurijus. Visi reporteriai, su kuriais jis buvo pažįstamas, jį vadino tiesiog Jura, mes taip pat matėmės ne pirmą kartą. Golikovas žurnale rašė kosmoso tematika, o aš pirmąjį pasaulio kosmonautą jau buvau prieš tai du kartus fotografavęs - partijos suvažiavime ir kino festivalyje. Gagarinas su "broliais fotografais" visada būdavo labai geranoriškas, atsipalaidavęs ir nuolat juokaudavo. "Na draugai, laikas pas mus labai ribotas, šiandien pas mus svečiai. Matote, net Valią iš ligoninės dienelei pavogiau, todėl Jums reikės kažkaip per pusvalandį susisukti". Mes, žinoma, užprotestavom ir isšsiprašėm iš Jurijaus valandą. Gagarinas buvo labai geras žmogus ir labai gerbė kito žmogaus darbą.
Kai įžengėme pas Jurijų į namus, ten jau vyko pasiruošimas svečių sutikimui - Valetninos sesuo ir abi dukrelės šeimininkavo, tvarkėsi.. Kadangi neturėjau jokio siužeto fotografavimui, neturėjau jokio plano, todėl nusprendžiau fotografuoti viską iš eilės - paskui, kai reikės, atsirinksiu. Befotografuojant nusprendžiau siužetui iliustruoti fotografuoti detales. Didžiulėje svetainėje Jų buvo apstu - kaip kokiame muziejuje. Kiekviena detalė tiesiog prašyte prašėsi fotografuojama. Tai buvo ir dovanos, atsiųstos pirmajam pasaulio kosmonautui iš viso pasaulio - jos buvo, galima sakyti, nematytos ir egzotiškos. Tačiau laikui bėgant nusprendžiau akcentuotis į žmonių fotografavimą: užsukau ant "leicos" "trisdešimtpenktuką" ir pradėjau gaudyti situacijas. Gagarinas pakvietė dukreles, kurios iškart prieš objektyvą įsitaisė "tinkamomis" pozomis. Iš pradžių, kad jų neįžeisti ir netiesiogiai jas "patraukiau per dantį", tačiau vėliau pasakiau, kad vis dėlto taip nefotografuosiu. Jurijus sutiko su manimi. Aš jo paprašiau užsirišti kaklairaištį - kad jo portretai būtų ir šiek tiek "naminiai" ir šiek tiek šventiniai - tiesiog šeimyniškas sekmadienis.

Kol Golikovas uždavinėjo klausimus, aš padariau apie 10 kadrų - siužetas - vieta, kurioje jų šeima nuolat bendrauja. To akcentas buvo tiesiog vieta ir tiek.
Svečiai susirinko anksčiau nei buvo planuota ir namuose prasidėjo lengvas sąmyšis, bruzdėjimas - tas man patiko, nes galėjau padaryti daug "gyvų" kadrų. Aš nufotografavau tris brolius Gagarinus, padariau vieną kadrą virtuvėje kai Jurijus padėjo ruošti maistą šeimininkėms (daugiau nufotografuoti nespėjau, nes to padaryti neleido Jurijus - atseit to fotografuoti negalima, nes jis, kosmonautas, užsiima ne vyriškais darbais). Po to į svečius atvyko Aleksejus Leonovas, kuris atnešė didelį šautuvo dėklą - visi puolė jį labai apžiūrinėti ir kalbėti dabar jau tikrai "vyriškomis temomis" - apie medžioklę ir žvejybą. Na o šis pokalbis pasibaigė kvietimu per atostogas atvykti pailsėti i Desną, kur mums buvo pažadėta neįtikėtina ir nuostabi fotosesija. Visa ši atmosfera namuose vis dėlto neleido man atsipalaiduoti ir aš tęsiau savo darbą labai įdėmiai ir energingai fotografuodamas ir rinkdamas siužetus. Žinoma, sėkmingiausi kadrai gimė visiškai nelauktai. Pavyzdžiui, Jurijus manes paprašė kaip reikia fotgrafuoti su fotoaparatu "Praktika" - jam neseniai šį aparatą padovanojo ir nemokėjo su juo elgtis. Aš Jurijų apmokiau, nustačiau jam reikiamą diafragmą ir išlaikymą ir jis, apsidžiaugęs susodino savo artimuosius į vieną vietą ir pradėjo juos fotografuoti - o aš, žinoma, fotografavau tuo metu jį.
Ir štai, išskirtinis kadras - Jurijus eina koridoriumi, o Valentina žiūri į jį. Aš nuspaudžiau užrakto mygtuką ir susidėjau visą savo aparatūrą.
....Vėliau, po keleto dienų, kai Jurijaus Gagarino gyvenimas staiga nutrūko, šis kadras įgavo visiškai kitokią reikšmę: Gagarinas išeina, o jo mylimoji žiuri jam pavymui... Va būtent taip ji žiūrėjo į jį, kai jis pirmą kartą išvyko ir į treniruotes prieš pirmąjį kosminį skrydį... Dabar.. šiame kadre aš pamačiau ne tikrai jos šilumą ir švelnumą, bet pajaučiau ir tą nematomą rūpestį ir nuolatinį jaudulio jausmą, kurio ji niekada taip ir nenugalėjo...

Iš viso tą dieną už išfotografavau 6 juosteles. Ši fotosesija buvo viena iš sudėtingiausių per visą mano karjerą. Nors bėgti niekur nereikėjo, ieškoti irgi nieko nereikėjo - viskas vyko prieš akis. Tik keisk sau juosteles ir objektyvus ir džiaukis. Tačiau apšvietimo sąlygos buvo labai sudėtingos. Daug reikėjo fotografuoti prieš šviesą - tada prapuldavo tamsios detalės arba priešingai, sudegdavo šviesios. Išlaikymai buvo lėti..o žmonės judėjo labai energingai ir paprašyti jų elgtis lėčiau ir ramiau dėl fotografijų negalėjau. Tai buvo išbandymas ir man, ir technikai, ir juostelei - kartais eksponuodavau dvigubai ilgiau - kad ištraukti detales iš šešėlių. Tačiau pagrindinis darbas buvo jau po visko. Reikėjo labai atsargiai ryškinti juosteles, labai įdėmiai atrinkti reportažui fotografijas, nes, vis dėlto, tai buvo paskutinė Jurijaus Gagarino fotosesija.. paskutinės jo fotografijos. Jo portretas buvo tapęs žurnalo viršeliu, o žurnale reporatažas užėmė keturis puslapius. Fotografija, kurioje Jurijus "išeina", nebuvo idėta į žurnalą, nes kažkam pasirodė, kad ji perdaug "mistiška ir dramatiška" - lyg jo mirtis po trijų dienų visai būtų visai nedramatiška ir nemistinė. Žinoma, visos fotografijos - ir išspausdintos tame balandžio mėnesio numeryje, ir likusios pas mane archyve ir niekam nerodytos, bėgant laikui mums kalbėjo vis kitaip ir kitaip mes jas supratome. Tada mane išrinko geriausiu metų reporteriu, o fotosesija buvo apdovanota CCCP žurnalistų sąjungos premija. Man tai buvo pati karčiausia ir skaudžiausia premija. Kodėl? manau aiškinti nereikia. Atvirai kalbant, aš nebuvau patenkintas publikacijomis žurnale: kai kurios fotografijos buvo perdaug asmeninės. Reporteriui ne visada pavyksta įtikinti redaktorius savo matymu, pasiekti tai, kad būtų parinktos būtent tos fotografijos, kurias norėtumėme matyti, kurios išties perteikia buvusį siužetą. Tačiau vėliau man buvo suteikta išimtinė teisė savo fotografijas parinkinėti pačiam. Taigi, mieli skaitytojai, čia Jūs matote pačias mieliausias man to įsimintino sekmadienio fotografijas, kurias aš laikau svarbiausiomis.

Ačiū Mariui (versta iš "Sovietskoje foto").

Tema "EILĖS"

2010-08-09T09:31:00.003+03:00

Sveikiname temos Eilės nugalėtoją Eglę Šiškauskienę, jos fotografija Vakaras užėmė 1 vietą, surinkusi (72 balsus)

Ims ir ištirps, vos tik paliesi..

Lyg dulkės supasi sapnai,

Vis šluostai juos ir nežinai,

Kodėl atrodo mėlynai

Tas jausmas, kai kažko ilgiesi.

(Renata Šerelytė, Vakaras)

Antra vieta - foto Nemiga (68 balsai) autorius Ieva Vincerževskienė

Ar tu esi kalta

kad tavo veidas

Neduoda man nakčia sudėt akių

Kad prie pagalvių mano nusileidus

Veji sapnus nuo vokų sunkių (x2)

Mane tu myli

Tavo meilės jėgą

Žinau gerai

Bet tai ne ji

o neee

Tai mano jausmas man išblaško miegą

Ir verčia amžinai budėt mane

Saulius Mykolaitis - Nemiga

Trečia vieta - foto - Lietuje (66 balai) autorius Kristina Stasiulienė

Tie lietūs,— jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli —
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.
<...>
Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti —
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas —
Klajoja po miškus ir jiems nešalta ...
Juozas Erlickas, "Lietūs, panašūs į žmones"

Tema: "DEPRESIJA"

2010-07-02T12:16:00.001+03:00

Temos "DEPRESIJA" nugalėtoja ir vėl tapo Laura Jacevičienė ir jos foto Ir tuo viskas pasakyta surinkusi 131 balsą II vietą užėmė Lauros Merkelytės Foto, 117 balsų III vieta atiteko Alinos Ovč fotografijai ECH , 103 balsai Sveikiname nugalėtojus. Ačiū visiems.

Tema: "Č"

2010-07-02T12:11:00.004+03:00

"Č" temos laimėtoja išrinkta kabančių čili nuotrauka (115 balsų), sveikiname autorę Laurą Jacevičienę , antroje vietoje liko Editos Tomos "Čiobrelis" (75 balsai), trečiojoje vietoje - Džiuljeta ir jos žiedlapių "Č" (50 balsų). Ačiū dalyvavusiem.

Tema: "CITRUSINIAI"

2010-07-02T12:02:00.003+03:00

I vieta: Valdas Statkauskas "Rūgštūs pusryčiai"

II vieta: Agnė Sima "Paaugliškas citrinos maištas: nenoriu būti toks, kaip jie... Arba: kai gyvenimas apkapoja sparnus, belieka tikėtis, kad atsiras, kas nugludins kampus...“

III vieta: Alina Ovč "Citrininis pasaulis"

Tema "BALTAS BALTAME"

2010-07-02T11:52:00.005+03:00

I vieta: Kristina Stasiulienė foto "Briedžių poravimosi ypatumai"

II vieta: Edita Toma

III vieta: Raidmondas Bulota "...apie aukštą raktą"

TEMA "A"

2010-06-17T07:40:00.000+03:00

Sveikiname pirmosios temos "A" nugalėtoją: Jolie Zocchi. Jos nuotrauka surinko 15 balsų!!! Antroje vietoje liko Inga su nuotrauka "Atspindys" (13 balsų). Trečioje - Valentina su "A" (9). Sveikiname :)))

Puikūs filmukai subalansuoti pradedantiems, bet tiks ir pažengusiems (nuorodos)

2010-01-28T09:40:00.004+02:00

Kažkaip per fotografavimus, esu kelis kartus bandžiusi fotografuoti lašiukus, bet nepavyko tuo kart nieko... nutariau užpildyti šią "išsilavinimo" spragą :D ir beieškodama info, kaip geriausia tai daryti, youtube (aukso kasykla) radau puikių filmukų neilgų, kur parodyta kaip fotografuoti įvairius objektus, tame tarpe ir lašiukus :) kas gausis man - dar pažiūrėsim, bet dalinuosi nuorodomis:

kaip fotografuoti krentančius lašiukus
kaip fotografuoti dūmus
kaip fotografuoti iš butelio tekantį skystį

na o kai supratot apie ką nuorodos, lįskit į šį to vaikinuko lobyną ir ieškokit ko jums reik ar ko širdis geidžia :) daug patarimų ir darbui su PS ir įvairiais foto rakandais.

P.S. pavyzdžiuose rodoma per atstumą valdoma blykstė tikrai nėra jau taip būtina (aš, aišku, turiu ją :D). puikiai tiks pradžiai ir stalinė lempa ar net žibintuvėlis. Būkit išradingi ;) sėkmės

Linksma vestuvių fotografų studija Lenkijoje (nuoroda)

2009-10-26T09:09:00.003+02:00

Puiki alternatyva nuosibodusiems siužetams vestuvinėje fotografijoje. Geros nuotaikos užtaisas.
Whitesmokes studio

Fotojuostelių ryškinimo laiko lentelės (nuoroda)

2009-10-26T09:06:00.002+02:00

Naudinga nuoroda tiems, kas dar mirko rankas chemikaluose :)
http://www.digitaltruth.com/devchart.php

Kaip dirba Michael Kenna (video)

2009-10-23T15:05:00.001+03:00

http://michaelkenna.com/interviews/hokkaido_j.html

Fotografo pristatymas: DUANES MICHALS

2009-04-10T11:59:00.010+03:00

Duane Michals (Duan Mičels)

gimė 1932 m.- JAV poetas, filosofas ir fotografas-savamokslis. Jis sugebėjo suderinti visus šiuos dalykus savo darbe. Jo fotografijos - neįprastas mišinys filosofijos ir poezijos. Kaip fotografas, savo karjera jis pradėjo 1958 m. atostogų kelionės po TSRS metu, kuri truko tris savaites. Pasiskolintu iš draugo fotoaparatu jis įamžino "naujo pasaulio" statytojų portretus ir nuo to laiko nebesiskyrė su fotografija. Šios nuotraukos 1963 m. buvo eksponuojamos pirmojoje jo parodoje Niujorke. Fotografija jam tapo gyvenimo prasme ir pragyvenimo šaltiniu. Pripažinimo susilaukė ne iš karto. "Jei as norėčiau to, kad visi mano darbus priimtų, aš fotografuočiau atvirukus kaip Anselis Adamsas - jie patinka visiems. O to ką dariau aš nesuprato niekas, bet galiausiai meilė ir susidomėjimas savo darbu padėjo man pergyventi tai ir galų gale mano nuotraukos rado savo žiūrovą" - prisiminimuose rašo D.Michals

Jis vienas iš nedaugelio sėkmingų komercinių fotografų, neturintis savo studijos. "Aš renkuosi fotografuoti žmones jų įprastoje aplinkoje. Aš nekenčiu studijos. Daiktai, su kuriais žmonės praleidžia visą savo gyvenimą, gali pasakyti daug daugiau nei jų šukuosena". Daugelį metų dirbo žurnalams "Esquire", "Mademoiselle", "Vogue". Neturėdamas studijos jis tapo kontrastu kitiems žymiems to laikmečio komerciniams fotografams Avendon, Irving Penn. Jo komercinės nuotraukos puošia filmų, muzikinių diskų viršelius.

Jis gimė tokiu laikmečiu, kai to meto fotografai sėkmės pagrindu laikė kopijuoti tokių autorius kaip Anselis Adamsas, Bresonas, R.Frankas. D.Michals pasuko savo nuosavu keliu: jis vienas pirmuju ėmė naudoti dviguba ekspozicija savo nuotraukose, rašinėti ar piešti ant jų, fotografavo pats save ir tapo savo nuotraukų veikėju.

Duane Michals parodose dažnai demonstruoja nuotraukas 10x15 dydžio. Atrodo keista, bet tai priverčia prieiti arčiau, išstudijuoti visą nuotrauką detaliai, įsigilinti į ją tiesiogiai. Jo nuotraukas dažnai lydi trumpi ir nelabai, bet labai poetiški prierašai baltame paspartu juodu tušu. Tai leidžia betarpiškai jausti autoriaus buvimą šalia ir autoriaus mintis apie tą foto.
D.Michals nuotraukose vyrauja temos meilė, mirtis, nemirtingumas, atmintis, aistra, dievas, gyvenimas. Kurdamas kelių nuotraukų istorijas, jis tarsi kadras po kadro mums leidžia pajusti veiksmo vystymąsi, betarpiškai sudalyvauti veiksme iki pabaigos.

Kaip pvz. ši serija ((čia gal aiskiau bus):

D.Michals apie fotografiją:
Aš tikiu vaizduote. Tai ko aš nematau begalybę kartų svarbiau to, ką aš matau
Man pasisekė: aš niekada nelankiau fotomokyklų, niekada nesimokiau fotografijos taisykių. Nežinodamas taisyklių - aš esu laisvas.
Patikėk tuo balsu tavo galvoje sakančiu "Ar gi tai nebūtų įdomu, jei...." ir pradėk veikti.
Fotografja turi reikala tik su išorinių objekto vaizdu, bet nei vienas objektas nėra tapatus savo išoriniam vaizdui.
Fotografija turi provokuoti, o ne pasakoti tai, ka tu ir taip žinai. Nereikia jokios magijos, jokių pastangų, kad atvaizduoti kieno nors veidą fotografijoje. Magija reikalinga tam, kad pamatyti žmogų naujoje šviesoje.
Kaip kvaila buvo galvoti, kad viskas bus tai paprasta. Aš priimdavau medžių, automobilių, žmonių išvaizdą už realybė ir tikėjau, kad fotografija tikėjau, kad tų objektų išorinis vaizdas ir yra nuotrauka.Bet štai liūdna tiesa: aš niekada jų nenufotografuosiu. Aš - atspindys, fotografuojantis atspindys viduje atspindžio. Fotografuoti realybę, tai tas pats kas fotografuoti NIEKĄ.
Fotografai dažniausia ne fotografuoja to, ko negali pamatyt ir tai pagrindinė priežastis, pabandyti tai padaryti. Kitaip iki begalybės mes fotografuosim veidus, interjerus ir peizažus. Fotografija turi peržengti jai priskirtas ribas. Ji turi "išsirauti" už šių ribų, prasiskverbti į objekto esmę, parodyti objektą taip, kad žiūrovas ne pamatytų, o pajustų jį.

daugiau:
straipsnis apie Duanes Michals
daugiau darbų
interviu su Duanes Michals

Fotografo pristatymas. MICHAEL KENNA

2009-03-05T20:28:00.018+02:00

Sveiki atvykę į tylą....

Fotografas, kurio nuotraukos kviečia mus keliauti po tylos pasaulį; jose žiūrovas išsivaduoja nuo garsų, kurių pilnas mūsų pasaulis...

Michael Kenna gimė 1953 m. lapkričio 20 d. anglų darbininko šeimoje. Nuo 11 m. jis 7 metus mokėsi katalikiškoje seminarijoje, ruošėsi būti kunigu.. Tačiau, kai jam suėjo 18 m. ir atėjo laikas apsispręsti, ką daryti toliau, jis pasirinko meno mokyklą (Banbury School of Art,Banbury, Oxfordshire). Būtent ten ir sužinojo, kas yra fotografija.
Jam buvo reikalinga profesija, iš kurios būtų galima pragyventi, todėl pasirinko komercinę fotografiją. Meninė fotografija buvo kaip hobi, saviraiškos priemonė.Kenna sau fotografuodavo anksti ryte arba vėlai vakare, grįždamas iš kolegijos. Peizažų fotografavimas tuo metu buvo lyg dienoraštis, fotografuoti buvo įdomu, bet jis nežiūrėdavo į tai rimtai. Kur kas daugiau laiko M.Kenna skirdavo komercinei fotografijai.
1976 m. iškart po baigimo Kenna išvyko į JAV. Ten lankydavosi fotografijos galerijose. Jos labai skyrėsi nuo to, ką jis buvo įpratęs matyti Anglijoje. Pasirodė, kad galima užsiimti menine fotografija ir iš to gyventi. Tai buvo jam didelis atradimas.
Dabar M.Kenna pripažintas pasaulinis fotografas, fotografuojantis nuostabaus grožio peizažus. Jis labai ilgai ir kruopščiai dirba prie kiekvienos nuotraukos, laboratorijoje praleisdamas kur kas daugiau laiko, nei fotografuodamas. Į savo mažutes (30x30 cm) fotografijas jis įdeda visą savo sielą ir nepakartojamą savitą žvilgsnį į mus supantį pasaulį.

M.Kenna mėgsta naktinę fotografiją – mes kur kas mažiau nei dieną galime kontroliuoti tai, ka fotografuojame, sakė jis. Po to, kai nuspaudi mygtuką įvyksta labai daug dalykų, pasaulis keičiasi: teka upės, praskrenda lėktuvai, atplaukia ir nuplaukia debesys, keičiasi žvaigždžių padėtis danguje, mainosi oras, įvyksta daugybe mažyčių dalykų. Žmogaus akis negali pamatyti visos šitos kaitos, o juostelėje visas išlieka. Dieną tai, ką mes fotografuojame, turi vienintelį šviesos šaltinį – saulę. Galima sakyti kad tai nepajudinama, juk išlaikymas toks trumpas. Naktį šviesą gali duoti įvairūs netikėti šaltiniai ir jų daugybė. Tamsūs ir gilūs šešėliai įaudrina vaizduotę. Atsiranda paslaptis.

M.Kenna dažniausiai naudoja 10-30 min. išlaikymą, bet kartais ekspozicija trunka netgi 8 valandas. Jei tai dykvietė, jis važiuoja vakarieniauti ar skaito kur nors knygą, o fotoaparatas fotografuoja pats.

„Parkai ir sodai patys intymiausi gamtos kampeliai. Žmonės ten palieka savo atsiminimus. Būtent tai aš ir bandau užfiksuoti fotografijoje.“

„Nieko negalima pakartoti, nes laikas išeina amžiams ir negrįžta - todėl kiekvienas momentas suteikia fotografui nesuskaičiuojamą kiekį galimybių.“

„Man labai patinka fotografuoti vietose, saugojančiose prisiminimus, turinčiose neįprastą atmosferą. Įdomios tos vietos, kur žmonės gyveno, žaidė. Aš ieškau praeities pėdsakų, gyvenimo ir veiklos pėdsakų – jie pažadina mano vaizduotę, verčia prisiminti įvykius iš mano praeities. Jei išvestume paralelę su teatru – aš mėgstu fotografuoti iki ir prieš vaidinimą. Man patinka jausti tartum tuoj tuoj kažkas įvyks, arba jau įvyko“.

M.Kennos fotografijos – tai visa planeta, bet planeta be žmonių. Jie ten nereikalingi. Sillentium!

PS pamoka "Įdomios tekstūros fotografijoje. Darbas su sluoksniais"

2009-02-21T17:04:00.004+02:00

1. susirandam nuotrauką ir tekstūrą. (Veiksmo eigoje dažniausia išaiškėja, kad tekstūra netinka.)

2. Atsidarom viską PS. Abu vaizdus verčiam JB. (galima neversti, aišku, kartais gražiai išeina ir spalvoti. Arba pvz., foto nespalvota, tekstūra spalvota).

3. Nusikopijuojam tekstūrą. (Ctrl+A ir Ctrl+C) (Aš jos nemažinu, nederinu pgl. foto gabaritus, svarbu, kad nebūtų mažesnė. Viską kitą sutvarkysim vėliau)

4. Atsidarom nuotraukos failą ir spaudžiam Ctrl+V. Dabar vaizdas turėtų būti toks

5. Dirbam su tekstūros sluoksniu. Tekstūros sluoksnis šiuo atveju yra didesnis už nuotrauką, todėl jo matosi tik dalis.
Susimažiname tekstūrą iki foto dydžio: Edit --> Transform --> Scale

6. Dydį galima rinktis ir didesnį. Tiesiog traukite šonus tiek, kiek jums reikia ir kai būsite patenkinti spauskite "patvirtinimo" ženklą (commit transform).

7. Nuotraukos vis dar nesimato. Turime pareguliuoti Opacity (tekstūros sluoksnio).

Tai priklauso nuo nuotraukos ir tekstūros. Aš čia rinkausi 75 proc. (Kartais gali prireikti ir daugiau sluoksnių pagrindinės nuotraukos, kad būtų pakankamai geras vaizdas. Bet tai jau kitas būdas.)

8. Na štai, turime vaizdą:
Jei jis tenkina, darbas baigtas (sutvarkom akis, šarpinam, rėminam ir pan.). Bet čia vaizdas dar tikrai ne itin išbaigtas. Veidas kiek per daug uždengtas + pilka.

9. Pasižymim background sluoksnį. Renkamės Eliptical marquee įrankį (toks žymėjimo rutulys punktyruotas), pasireguliuojam jo feather. Čia rinkausi 25:

10. Žymime tą portreto vietą, kurioje norėtumėm daugiau aiškumo, mažiau tekstūros.

11. Grįžtam į tekstūros sluoksnį.
Pasirenkam minkštą trintuką (pvz., soft mechanical) ir LABAI didelį dydį (didesnį už pažymėtą vietą). Ir vieną kartą spustelim ant pažymėtos vietos. Gali prireikti kelių tokių spustelėjimų, tai priklauso nuo to, kiek aiškumo nuotraukai reikia.
Dabar sluoksnių lentelė turėtų atrodyti šitaip:

12. Jei viskas tinka ir patinka, beliko sulieti sluoksnius (flatten layers).

13. Pagrindinis darbas baigtas. Dar šiek tiek patvarkiau akis, JB, šarpinau, "rėminau".
Pavyzdžiai du - tiesiog, kad būtų akivaizdu, kad skirtingos tekstūros - skirtingi rezultatai.

Aciu, Saules pugai!

Fotografo pristatymas: RICHARD AVEDON

2009-02-21T11:56:00.004+02:00

Richard Avedon gimė 1923 m. gegužės 15 d. Niujorke. Jo tėvai buvo žydai, emigravę iš Rusijos 19 a. pabaigoje. Pirmas Avedono portretas buvo žymaus Rusijos kompozitoriaus Sergej Rachmaninovo, kurį jis padarė būdamas 10 metų (dabar šis portretas yra dingęs). Vaikystėje Avedonas svajojo tapti poetu, jo literatūriniai gabumai pasireiškė redaguojant kartu su James Baldwin Klintono vidurinės mokyklos žurnalą The Magpie. 1941 m. tapo Niujorko vidurinių mokyklų poetų konkurso laureatu. Tačiau fotografija jam pasirodė patrauklesnė, nes taip jis galėjo greičiau išreikšti save ir savo emocijas. Po tarnybos JAV karo
laivyne (kur teko padirbėti ir fotografo padėjėju), 1944 m. Avedonas susirenka savo darbų portfolio ir vyksta pas žymų dailininką dizainerį , tuometinį Harper`s Bazar meno direktorių Aleksej Brodovič , kur studijuoja ir tuo pat metu pradeda dirbti Vogue ir Harper`s Bazar žurnaluose. Su žinomais madų fotografais (tokie
kaip Irving Pen ir kt. ) pradeda formuoti naują požiūrį į madą, padeda pamatus fashion fotografijai. Avedonas dirba su žinomais modeliais ir vienas iš žinomiausių to meto portretų yra nuostabiosios Dovimos portretas su drambliais.

Avedonas su Brodovičiumi pradirbo ilgą laiką, juos siejo daug bendrų darbų ir projektų, tačiau santykiai su juo visada buvo sudėtingi, vyravo mokytojo-mokinio sindromas. Pats Avedonas jau po mokytojo mirties su kartėliu pasakė : „Jis taip ir mirė nė karto nepagyręs manęs“.
1956 m. kai Avedonui buvo 33 metai, apie jo ankstyvą karjerą mados pasaulyje buvo pastatytas filmas Fanny Face, su Fredu Astaire ir Audrey Hepburn. Pats Avedonas jame dalyvavo kaip meno konsultantas. O 1958 m. Kai Avedonui buvo 35 metais, žurnalo Popular Photography įtraukiamas į pasaulio 10 –ies geriausių fotografų sąrašą. 1966 m. baigiasi Avedono bendradarbiavimas su Harper`s Bazaar ir nuo tada iki 1990 m jis dirba etatiniu Vogue fotografu. Paskutiniais metais, nuo 1992 m Avedonas dirbo etatiniu fotografu dienraštyje The New Yorker.

Keletas mados fotografijų:

Audrey Hepburn,New York, sausis 1967

Veruschka, New York, Sausis 1967

Twiggy, Paris studio, 1968.

Nasstasja Kinski , Los Angelles, 1981

John Galliano, 1999

Ir nors Avedonas išgarsėjo kaip mados fotografas, jo dižiausias pasiekimas ir aistra fotografijoje buvo portretai. Avedonas padarė daugybę žinomų žmonių portretų: rašytojų, aktorių, muzikantų , menininkų, politikų, bankininkų, mokslininkų ir t.t. Jo darbuose atsispindi visa epocha, dalis istorijos. Avedono portretuose matome ne žvaigždes , o asmenybes, aktorius, personažus. Tie portretai tarsi priartina įžymybes prie paprastų žmonių- paprastai jie būdavo gerai apšviesti, baltame fone, be jokių papildomų detalių (ypač Avedonas nemėgo tokių dalykų, kaip fotografuoti rašytoją su knyga ar pan.), jie parodo kad ir įžymūs žmonės būna pavargę, pikti, iškamuoti, nelaimingi ir t.t. Ir atvirkščiai – paprasti žmonės tarsi priartėdavo prie įžymybių, nes Avedonas sugebėdavo jų kasdienybėje rasti gyvenimo džiaugsmą. Žiūrint į Avedono portretus stebina jo gebėjimas pamatyti ir parodyti žiūrovui pačią fotografuojamo žmogaus esmę. Tai gali būti menkiausia detalė- lengvas mostas, užmerktos akys, įsijautus į dainą, skrendanti plaukų sruoga, užlaužtos rankos, skeptiška nežymi šypsena ir nuklydęs į ateitį žvilgsnis, ištepliotas veidas , ar bet koks menkiausias bruožas išduodantis tai, kas svarbu jo herojui, ką jis veikia.
Avedono gyvenimas palyginti buvo ramus, be didelių iššūkių, galima sakyti kad jį visada lydėjo sėkmė. Dramatizmas , taip būdingas jo darbams nesiejamas su jo autobiografija ar menine išraiška, tai Avedono gebėjimas matyti, įžvelgti. Būtent žmogiškumas padėjo jam sukurti daugybę ypatingų portretų ir kiekvienu atveju tai yra ne tik portretas bet ir gyvenimo, likimo versija.
Iki 60 –ųjų pabaigos Avedonas naudojo vidutinio formato Rolleflex kamerą. Ši kamera, laikoma juosmens lygyje, žiūrint iš viršaus į vaizdo ieškiklį, buvo tarsi fotografo kūno tęsinys. Energingas ir lankstus Avedonas tarsi šokdavo su ja, įelektrindamas atmosferą studijoje. “ Kamera tarsi pagimdydavo vaizdą”- pareiškė Avedonas viename iš savo interviu, - “Žiūrėdamas į kamerą aš niekada nemačiau žmonių, kurie buvo anoje kameros pusėje, jie tik žiūrėdavo į mane ir portretas tarsi atsirasdavo savaime.
1969 m. Avedonas pradėjo naudoti didelio formato kamerą Deardorff, kuri buvo didelė ir gremėzdiška, bei reikalavo papildomos įrangos. Bet tai buvo naujas bendradarbiavimo tarp fotografo ir fotografuojamo objekto būdas, kuri buvo tarsi varžybos kas kurį nugalės. „ Čia nėra švelnios maskuojančios šviesos, nėra įprastų kompozicijų, nėra viliojančių pozų ar pasakojimo. Aš turiu tik baltą foną, žmogų kuris man yra įdomus ir veiksmą, kuris vyksta šiuo metu tarp mūsų“ – sakė Avedonas.

Avedonas savo portretus įamžino keletoje albumų, taip pat surengta daugybė jo asmeninių parodų. Tačiau jo kūrybos viršūne laikomi du portretai, tai mirštančio tėvo portretas, tiksliau gal būtų paskayti serija portretų, keletos paskutinių jo gyvenimo metų ir žinoma bitininko, su nutūpusiomis ant nuogo kūno bitėmis, portretas.

acob Israel Avedon, 1973

Ronald Fischer (1981)

Ir keletas kitų portretų

Marian Anderson, contralto, New York City, June 30, 1955

June Leaf, scoulptor, Mabou Mines, Nova Scotia, July 17, 1975

Lee Friedlander, photographer, 2002

Maurizio Cattelan, artist, 2004

Šalia žinomų žmonių Avedonas fotografavo ir paprastus žmones.. Tai ypač gerai atsispindi jo projektas „In The American West”. Šis projektas- tai portretai paprastų Vakarų Amerikos žmonių. Nuo 1979m. iki 1984 m. Avedonas apvažiavo 17 valstijų ir 189 miestų, kad nufotografuotų 752 žmones, kurių veidai visam laikui liko ne tik Amerikos, bet ir pasaulio istorijoje. 1985 m. buvo išleistas albumas. Šis projektas amerikiečių buvo vertinamas labai prieštaringai, jie nelabai norėjo matyti savo tikrųjų veidų tose nuotraukose. „ Aš fotografavau tai, ko visi bijo: senatvę, mirtį ir nusivylimą gyvenimu“-taip šį albumą apibūdino Avedonas. Visi Niujorko muziejai atsisakė eksponuoti šią seriją, pirmas šių darbų pristatymas visuomenei įvyko Amon Carter Museum, Fort Worth, Teksaso valstijoje ir jau po to buvo publikuojama eilėje kitų Amerikos muziejų ir galerijų.

Keletas nuotraukų iš šitos serijos:

Portretas - tai ne atspindys.
Momentas ar vaizdas transformuotas į nuotrauką jau nėra faktas, bet nuomonė. Fotografijoje jau nėra netikslumo - visos nuotraukos yra tikslios. Bet nei viena jų nėra tiesa.
Šie Richard Avedon žodžiai gerai perteikia šio mados ir portreto meistro poziciją. Už savą braižą ir atidumą fotografuojamam jį myli daugelis.

Gerokai daugiau jo nuotraukų galima pažiūrėti jo psl. http://www.richardavedon.com/

Taip pat yra interviu su juo http://www.youtube.com/watch?v=wB0S1QfIvVM

Didelis aciu, Smilciai.

Lietuviškų knygų apie fotografiją apžvalga

2008-11-27T16:53:00.003+02:00

Nusipirkus fotoaparatą ir atslūgus pirminiam entuziazmui, kyla mintis kaip padaryti puikias nuotraukas. Trumpai pristatau mokymuisi fotografuoti naudingas knygas.
Knyga numeris vienas - aišku, fotoaparato instrukcija. Ją būtina perskaityti; be jos niekaip neišsiversite. Tam yra net keletas priežasčių - kur yra koks mygtukas ir ką jis daro gali pasakyti tik kitas žmogus turintis tą pat fotoaparatą, kas nėra jau taip dažnai: skiriasi gamintojai, modeliai ir pan. Antra - ten surašyti fotoaparato veikimo principai, fotaparato nustatymai, ekspozicijos nustatymai, baltos spalvos balanso nustatymas - ka besugalvosite - tai yra instrukcijoje. Aišku, jei terminai per sunkūs ar ne visai suprantami - lieka google, bet tai jau ne knyga :) (Tiesa, kad instrukcijas rašo žmonės, niekada nesimokę pagal jas - man akivaizdu)
Antra puiki knyga - Jurijaus Gurskio "Skaitmeninė fotografija":
nuoroda čia
Tai nėra tiesiog vadovėlis; tai puiki praktinė knyga, supažindinanti su fotografijos teorijos ir praktikos pagrindais.
Knygoje yra septyni skyriai: pradžia (kaip pradėti fotografuoti, nuotraukų matmenys ir kokybė bei pan.); antrasis skyrius skirtas nuotraukų perkėlimui į kompiuterį bei jų peržiūrai; trečiasis - skaitmeninio fotoaparato sandara (matrica, nuotrauku dydis bei glaudinimas, atmintis, maitinimas, ekranas, ir pan.); ketvirtas skyrius - kompiuteris ir spalvos (monitoriaus kalibravimas, spalvų modeliai ir tt.); penktas - fotografijos pagrindai (kaip šviesa "kuria" nuotraukas, išlaikyma, diafragma ir jų ryšys; ekspozicija, išlaikymo korekcija ir pan.); šeštas - fotografavimo technka (kompozicija, kadravimas, apšvietimas, blykstės it tt.) bei septintas - siužetai ir patarimai. Gal ši knyga ir atrodo sausa, tačiau joje tikrai sudėti patys svarbiausi dalykai; be to - apsimoka kiekvienas centas investuotas į šia knygą ("best value for money") :)
Turintiems daugiau pinigų ir mėgstantiems spalvas tikrai nebloga įžanga i fotografiją yra John Hedgecoe "Fotografijos knyga":
nuoroda čia
Ji ne tokia išsami kaip ankstesnė knyga, tačiau patraukli rašymo maniera kartu su puikiomis iliustracijomis pavers fotografiją maloniu ir žaviu hobiu. Beje, skaitant Fotografijos vadovėlį, pastebėjau, kad nemažai medžiagos ruošta pagal šio autoriaus knygas.
Kita knyga galinti padėti rasti įkvėpimą Scott Kelby "Skaitmeninė fotografija":
apie ją čia
Jei abejojate ar tikrai suprantate kas tai yra diafragma, norite, kad jūsu nuotraukos atrodytų profesionaliai, norite nufotografuoti ataostogas vertas "National geographic" - perskaitykit šią knygą. Ji smagi, puikiai parašyta, joje tik praktiški bei nesudėtingi patarimai kaip daryti puikias nuotraukas. Jei abejojate, ar galite knyga jus įtikins, kad tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Yra ir daugiau bendro pobudžio knygų, skirtų skaitmeninei fotografijai.
Labiau pažengusiems fotografijoje (bet vis dar besimokantiems) yra nebloga Duncan Evans knygų serija, kaip fotografuoti specifinius dalykus. Prieš kurį laiką buvo lietuviškai išleista knyga "Skaitmeninė fotografija. Kaip fotografuoti ypatingomis apšvietimo sąlygomis":
nuoroda čia
Joje yra ne tik praktiniai patarimai kaip fotografuoti prie įvairaus apšvietimo, gausu informacijos kaip apdirbti nuotraukas su PS. Nesenai pasirodė to pat autoriaus knygos "Kaip fotografuoti kelionėse" bei "Kūno fotografavimas"
čia
ir čia
Kaip ir anksčiau nurodyta knyga, pastarosios yra skirtos vienai temai, kartu nemažai dėmesio skiriant tinkamam nuotraukų paruošimui bei apdirbimui su PS.

didelis ačiū už pristatymą BN

Fotografo pristatymas: HENRI CARTIER BRESSON

2008-11-19T20:11:00.003+02:00

,O aš niekada ir nefotografavau!''

Henri – Cartier Bresson'as gimė 1908 metų balandžio 22 dieną Šantelupo miestelyje šalia Paryžiaus, tekstilininko šeimoje. Vyriausias iš trijų šeimos vaikų, labiausiai domėjosi daile. Suėjus 20 -čiai metų, nusisukęs nuo šeimos verslo , pradėjo studijuoti tapybą.

1930 metais su savo ruda fotoaparato dėžute jis žengė pirmus žingsnius fotografijoje. Po kelerių metų pasinėrė į serijinę fotografiją Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Po pirmųjų savo nuotraukų publikacijų, sulaukęs pripažinimo, jis pristatė pirmąją savo darbų parodą Madride. Po metų kelios jo parodos buvo pristatytos ir Niujorke.

1952 metais išleidžiama viena žymiausių jo knygų ,,The Decisive moment" ( Esminė kiekvienos situacijos akimirka).

Prieš II ąjį pasaulinį karą , tarnaudamas Prancūzų armijoje jis vis nepaleido savo Leica'os kameros iš rankų. Prasidėjus karui papuolęs į belaisvių stovyklą Vokietijoje jis vis dar fotografavo, palikdamas neįkainojamą to meto represijų liudijimą. Po trijų metų, pavykus išsilaisvint, jis vėl grįžo į Paryžių.

Grįžęs Bresson'as puolė į dokumentiką ir 1945 m . savo įspūdžius įamžino dokumentinėje dramoje ,,Grįžimas“

1947m. susitikęs Robertą Capą ir Deivydą Seimūrą kartu įkurią žinomą agentūra ..Magnum''. Jo tikslas – iš karštų pasaulio taškų į Prancūziją vežti karštus reportažus. Fiksuoti istoriją. Toje agentūroje Bressonas buvo pravardžiuojamas Siurrealistu.

Iki 1979 metų jo parodos vis pristatomos įvairiose pasaulio parodų salėse. 1979 m. geriausi jo darbai eksponuojami Tarptautiniame fotografų centre Niujorke. Ši paroda dar tris metus keliaus po Amerikos ir Meksikos parodų rūmus.

Paskutinius 25 savo gyvenimo metus Bressonas grįžo prie pagrindinio savo gyvenimo pomėgio – tapybos. Nuo 1988 m. daugiausiai laiko jis praleido su pieštuku rankose savo Paryžiuje.

1937 metais menininkas buvo vedęs japonų šokėja Ratna Mohini. 1970 metais jis vedė Martine Franck su kuria susilaukė dukters Melanie.

Bressonas mirė 2004 metais.

Visgi jis niekada nelaikė savęs fotografu. Jis net neketinuo juo niekada būti. Svarbiausią vietą jo gyvenime užėmė tapyba, tai buvo jo mieliausias užsiėmimas iki pat mirties. Atradęs save kine, dokumentikoje paliko ne vieną įspūdingą darbą. Bet išgarsino jį būtent fotografija. Kodėl?

Nefotografas.
Profesionalios fotografijos požiūriu, Bressonas šiek tiek nesilaikė taisyklių – gaudydamas akimirkas jis neturėjo laiko nustatinėti židinio nuotolį, diafragmą ir išlaikymą. Jis galėjo tik nusitaikyti ir spausti mygtuką, o visa kita būdavo paruošta iš anksto, nustatyta apytikriai. Todėl jo nuotraukos ne visada yra preciziškai ryškios, čia nerasi paslaptingų, tik fotografijos akiai matomų faktūrų. Abejingumas technikai, svetimas profesionaliems fotografams, akivaizdus – Bressonas visiškai nesirūpino nuotraukų spausdinimu, ryškalų ir fiksažų (al)chemija, nebandė pataisyti vaizdo jį apipjaustydamas laboratorijoje, patobulindamas šviesą. Jis tik pasirinko – visam gyvenimui – nedidelį "Leica" fotoaparatą ir jo pailgą formatą ("jis tapo mano akies pratęsimu ir manęs nebepalieka"). Bressonas tuo įrankiu iš realybės traukė "vienintelius" paveikslus (ne reportažines serijas), laviruodamas tarp tapytojiško troškimo griežtai sutvarkyti vaizdo struktūrą ir fotografiško poreikio greitai sučiupti tai, kas tuoj dings.

Geometrijos ieškojimas.
Fotografavimas yra akies, proto ir širdies įdėjimas į taikiklį” – sakė Henris Cartier-Bressonas. Protas, įžvelgiamas prancūzo fotografo geometrinėse kompozicijose ir pusiausvyroje tarp šviesos ir šešėlio; akis, kuri pagauna prabėgančią išraišką arba vienos detalės svarbumą; tokia širdis, kokią matome nežinomų autorių arba žymių atlikėjų – Matissas, Picaso, Backettas – paveiksluose. Geometriniai sutapimai labai jaučiami menininko darbuose, ypač iki 1940 metų. Atrodo, kad fotografijos dažnai netgi surežisuotos, kad tokių sutapimų , atsitiktinumų nebūna.. Bet čia ir slypi visa fotografo įžvalga nuspėt nenuspėjamus, sugebėt įverint situaciją ir užfiksuot momentą taip, kaip jis turi būti parodytas. Ypač 4-ajame dešimtmetyje, Bressonas gaudė mano jau minėtus aiškius dvigubus ir keturgubus sutapimus. Akimirkos nuolat įgaudavo griežtas geometrines formas, chaotiška realybės tėkmė susidėliodavo į logišką struktūrą. Vėliau, kaip "Magnum Photos" agentūros įkūrėjas ir "darbuotojas" keliaudamas po karštus pasaulio taškus, Bressonas tapo ne toks demonstratyvus. Įstrižainių, trikampių ir apskritimų geometrija išnyko užleisdama vietą nekonkretesniems figūrų judesiams, minios virpesiams, o šviesos ir tamsos kontrastai virto subtiliai artikuliuota pilkuma.

The decisive moment arba wait.. wait... shoot !
Bressonas suformulavo "lemiamo momento" taisyklę: "Fotografija man yra momentinis, per sekundės dalį įvykstantis atpažinimas, viena vertus, fakto reikšmės, kita vertus, griežtos vizualiai suvokiamų formų, kurios išreiškia tą faktą, organizacijos". Tai lyg tapyba, tik ten nereikia sekundės dalies – ne tik fiziškai neįmanoma per tokį nepagaunamai trumpą laiką suvokti vaizdą ir jį iki galo nutapyti, bet ir nėra jokio reikalo. Vaizdo pamatymo, suvokimo ir užfiksavimo greitis ir yra fotografijos privilegija – tai leidžia pamatyti nematyta. Todėl fotografijoje reikia ne vaizduotės, o reakcijos, ne jautraus potėpio, o reakcijos, ne tikslios linijos, o reakcijos. Sutampa tik kompozicijos ir šviesos pojūtis – kad tai yra "teisinga" ("gera", "tobula", "tikra", "gražu"). "Emocija auga, auga ir sprogsta", – sako Cartier-Bressonas. Sprogimas – tai ne tik kažko sutapimas, susitikimas, išraiška; tai – sutapimo, susitikimo ir išraiškos kulminacija, kai staiga realybės iškarpoje išaiškėja prasmė. Štai apačioje guli "išsižergęs" geležinkelis, o į jį iš viršaus žvelgiančių vyrų figūros suformuoja tokį patį išsišakojimą ; mylisi juodas ir baltas šuo, o kadro apačioje šmirinėja taip pat juodas ir baltas šuo – pasikartojantis šunų juodumas ir baltumas priglunda vienas prie kito lyg kokia amžina opozicija; skrybėlėti anglai ištempę kaklus stebi Jurgio VI karūnavimo ceremoniją , vienas užmigęs (numiręs?) nukrenta ant laikraščių krūvos, niekas neužima jo vietos, nes geras tonas neleidžia reaguoti į tokį netaktą; šaligatviu praeina dvi juodai apsirengusios moterys, virš jų dvi baltos kariatidės laiko stogą .
Taigi, anot menininko, kiekviena akimirka turi savo kuliminaciją, kurios reikia išlaukti ir tada fotografuoti. Dažnai tai daryt padeda intuicija, užbėgimas įvykiams už akių, savotiška aiškiaregystė. Fotografuoti nėra lengvas užsiėmimas” – sakė jis. Bet taip pat ir „žiūrėti” nėra lengva. Tarp penkių pojūčių regėjimas, atrodo, mėgaujasi tam tikra privilegija: lyg jam nereikėtų tarpininkavimo, lyg jis neturėtų būti „auklėjamas”, lyg jam užtektų akies ir nebūtų jam svarbūs nei protas, nei širdis. Viskas aplink mus, atrodo, patvirtina šį nuogąstavimą.

Jo žymiausi darbai.
Kritikų labiausiai vertinamas jo darbas ,, Behind the Gare Saint-Lazare” . Bėgančio vandeniu, sustingdyto ore, žmogaus siluetas, kurio V formos atspindys, kuris priešpastatomas vertikaliom tvoros ir už jos einančio geležinkelio formom. Šis darbas dažnai pateikiamas kaip pavyzdys gebėjimo išlaukti to kuliminacinio momento, kai daiktai ,,atsistoja“ į savo vietas taip kaip reikia.. Žmogaus siluetas sustingęs beveik analogiškoje pozoje, kaip virš jo galvos plakate pavaizduoto žmogaus siluetas.

“Rue Mouffetard” žvitrus šmaikščiai besišypsančio berniuko žvilgsnis.. Rankoje laikančio du vyno butelius.. Šis darbas tapo vienas populiariausių jo darbų

,,Madrid'' -– vieną originaliausių nuotraukų, formuojančių žavią geometrinę struktūrą: vienuolika vaikų, "išsibarsčiusių" po aikštelę, yra skirtingų veido išraiškų (emocinių būsenų) ir įspūdingo dydžio siena su daugybe chaotiškai išdėstytų skirtingų mažų langų; ji priešpriešinama kiemo vaikams. Nejučia norisi rasti sąsają tarp šių dviejų netvarkų – vaikų ir langų...

keletas Bressono ,,geometrijų" pavyzdžių

Keletas Bressono nuotraukų

dėkui westai.

Fotografo pristatymas: WILLY RONIS

2008-11-14T16:28:00.003+02:00

Willy Ronis gimė 1910 metais Paryžiuje. Mokėsi teisės, piešimo, muzikos. Jo skonį ir vaizduotę lavino Luvras, kuriame jis dažnai lankėsi. Būdamas 16-kos metų dovanų gavo savo pirmąjį fotoaparatą Kodak ir ėmė fotografuoti, ryškinti juostas ir tamsiame kambaryje spausdinti nuotraukas.

Sunkiai susirgus tėvui perėmė jo fotostudiją, tačiau nemėgo banalių „pastatytų“ portretų; jį guodė tik Paryžiaus gatvėse ir kalnuose padaryti kadrai... Būtent šis „laisvalaikio“ fotografavimas netyčia jį suvedė su Robert‘u Friedman‘u, geriau žinomu kaip Robertas Capa.

1936 metais mirus tėvui, W. Ronis baigė savo „karjerą“ tėvo studijoje. 1936-ieji – metai, kai W. Ronis tampa laisvai samdomu fotografu.

1937 metais W. Ronis įsigyja Rolleiflex kamerą ir ima formuoti savo archyvą... Visą gyvenimą dirba įvairiose srityse: industrijos ir gamtos fotografija, socialinis ir dokumentinis reportažas ir pan.

Po Antrojo pasaulinio karo ir jo metu patirtų nesėkmių (jis yra žydiškos kilmės, todėl jam teko nemažai slapstytis, prarasti viską, ką turėjo iki karo ir vos vos išsaugoti gyvybę) jis įsijungė į Rapho agentūros fotografų gretas, dirbo ten kartu su tokiais grandais kaip Doisneau, Brassaï ir kitais, o 1947 metais gavo Kodak‘o apdovanojimą. Labai daug keliavo. Tapo pirmuoju prancūzų tautybės fotografu, dirbusiu LIFE žurnale. Edward‘o Steichen‘o iniciatyva jis kartu su keliais kitais prancūzų fotografais (Brassaï, Doisneau ir Izis) surengė parodą Niujorko Moderniosios dailės muziejuje 1953 metais. 1957 metais gavo aukščiausią apdovanojimą Venecijos bienalėje, vėliau irgi buvo ne kartą apdovanotas. 1960-1970 metais rengė foto-esė Alžyre ir Rytų Europoje. Po 1980 metų nusprendė, kad jo archyvai po mirties atiteks valstybei. Šeštajame dešimtmetyje W.Ronis ėmėsi mokyti kitus ir dėstė Avinjone, Aix-en-Provence miestelyje, Marselyje ir pan. Neabejotinai, jis buvo labai mylimas studentų ;)

Jei nesuklydau rinkdama informaciją, jis šiuo metu gyvena Paryžiuje, nustojo fotografuoti tik 2001 metais ir yra gyva legenda..:)

Neradau informacijos, ar W. Ronis darbai buvo kada nors eksponuoti Lietuvoje. Tikriausiai nelabai, bet tikrai žinau, kad žymios prancūzų aktorės I. Huppert portretų parodoje (ji buvo fotografuojama, o ne fotografavo) buvo ir W. Ronis darytas jos portretas.

Dar vieną dalyką radau – W. Ronis paminėtas tarp žymesnių litvakų :) Tai mane suintrigavo, tad kapsčiausi ir suradau, kad jo tėvas buvo žydų tautybės pabėgėlis iš Odesos, o mama – pianino mokytoja iš Lietuvos :)

Nuotraukos

Nepaisant to, kad jis gana ironiškai žvelgė į miesto gyvenimą, jo darbai nukreipti į mieste gyvenančius žmones. Jis laikomas vienu labiausiai nusipelniusių savo kartos miesto fotografų. Darbuose jaučiamas artistiškumas, gyvenimo džiaugsmas, unikalus požiūris, emocijos ir santūrumo, humanizmo ir techninės pusės sintezė. Kai kas jį kartu su Doisneau, Cartier-Bresson ir Brassaï laiko romantiško požiūrio į Prancūziją meistrais.

Jo Paryžiaus fotografijose miestas yra neatsiejamas nuo dirbančių žmonių ir vietų, kur jų pilna po darbo, pvz., gatvių ir kavinių. Kartą jis apibrėžė savo požiūrį į fotografiją penkiais žodžiais: „kantrybė, mąstysena, šansas, forma ir laikas“ (ar neprimena Bresson‘o? ;) ) Dirbdamas su „nesurežisuota“ šviesa, Ronis sugebėdavo pagauti kasdienio gyvenimo momentą su visa jo gracija, grožiu, 20-ojo amžiaus Prancūzijos dvasia.

Jo nuotraukos pulsuoja aistra fotografijai... Bene visose foto jaučiama užuojauta žmogui ir jo siekiui gyventi oriau, gražiau ir geriau bei tam tikra melancholija... E. Steichen‘as jo ir kelių kitų fotografų darbuose įžvelgė švelnų paprastumą, lengvą humorą, kasdienybę...

Viena išvada „ir durnam aiški“ – jis mylėjo žmones. Ne tik fotogafiją ;)

ačiū sayonarai

Fotografo pristatymas: JAN BULHAK

2008-11-13T20:04:00.003+02:00

Janas Bułhakas (1876–1950) yra žymiausias XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotografas, save vadinęs fotografiku, jo darbuose stebima piktorializmo ir modernizmo raiška. (Piktorializmas tai fotografijos judėjimas nuo 1885 metų. Tuo metu fotografijoje būdavo bandoma „kopijuoti“ to meto tapybą ir grafiką. Tam buvo naudojami soft focus, specialūs filtrai, plokštelės raižomos adata. Piktorializmą 1914 metais galutinai išstūmė modernizmas.)
Janas Bułhakas pradėjo fotografuoti 1905 metais, kai jo žmona jam padovanojo fotoaparatą. Fotografijos mokėsi Drezdene.
Fotografavo Vilnių, jo apylinkes, Lenkijos, Lietuvos peizažus. 1915 metais išleido 6 albumus „Lietuva fotografijose pagal Jan Bulhak“, kuriuose iš viso apie 270 fotogrfijų.
Fotomenininkas tapo pirmosios profesionalios Vilniaus fotografijos mokyklos kūrėju bei vadovu, paskelbė per 100 istorinių, teorinių, publicistinių straipsnių, išleido fundamentalias fotografijos teorijos monografijas. Tarp jų ir knyga „Šviesos estetika", kurią iliustravo savo darbais.
Savo kūrybos pavyzdžiu ir pedagogine veikla jis siekė, kad fotografija būtų pripažinta kaip meno sritis. Jo dėka 1919 m. Vilniaus Stepono Batoro universitete buvo įsteigta Meninės fotografijos katedra, 1927 m. įkurta Vilniaus fotografijos mėgėjų draugija bei Vilniaus fotoklubas.

Jo darbus galima pamatyti išleistuose fotografijos albumuose: „Vilniaus peizažas. Fotografo kelionė“, „Vilniaus barokas“
daugiau nuotraukų čia
detaliau apie j.Bulhak

dėkui pupeliukui

Fotografo pristatymas: EUGENE SMITH

2008-11-13T18:33:00.004+02:00

Tai neabejotinai vienas geriausių pasaulio fotožurnalistų, fanatiškai atsidavusių savo darbui. Gimė Vičitoje, Kanzase 1918m.
14 metų jis susidomėjo aeronautika ir pasiskolino iš savo mamos (taip pat entuziastingos fotografės) fotoaparatą, kad galėtų fotografuoti vietiniame oro uoste lėktuvus. Netrukus jis rimtai susidomi fotorafija ir fotografuojas vietos laikraščiams Vičitoje. Dauguma to meto fotografijų buvo aviacijos bei sporto tema. Vėliau E.Smith beveik visas jas sunaikino motyvuodamas tuo, kad jos nebuvo vertingos saugojimui.
Būdamas 18 Eugene Smith įstojo į Notre Damo universitetą, kurį palieka po metų. Tuo metu pasirodo naujas fotografijos žurnalas Life. Eugene akys krypsta Niujorko link. Jis prisijungia prie Newsweek bet po metų buvo atleistas. Tada dirba savarankiškai ir fotografavo Live, New York Times, American..
1939m. jis pasirašė kontraktą su Life, kurį po dviejų metų nutraukia.
Svarbiausia jam yra fotografija. Dažnai jis užsidarydavo visai dienai tam, kad idealiai atspausdintų vieną fotografiją, taip išvesdamas iš kantrybės klientus.
Jis gyvena ir kvėpuoja fotografija, leidžia daugiau laiko tamsiame kambaryje bei kelionėse, nei su savo šeima. Dažnai vartodavo alkoholį, net iki išsekimo.
Prasidėjus karui E.Smith tampa kariniu korespondentu. 1945m. befotografuojant vieną reportaža jis stipriai sužeidžiamas. Ernie Pyle, kitas žymus karo fotografas sakys kad Eugene buvo idealistas, bandantis gerai atlikti savo darbą, bet tas idealizmas sužeis arba nužudys jį . Po sužeidimo E.Smith ne iškart grįžta į namus. Gydo žaizdas, nes nenori, kad jo vaikai išsigąstų, pamatę, kaip jis atrodo.Du metus jis nepaliečia fotoaparato, abejojama ar jis kada apskritai sugrįž į fotografiją.
Bet, vieną dieną jis išėjo su vaikais į sodą ir nors sunku buvo suvaldyti fotoaparatą, į namus grįžo su viena garsiausių savo visų laikų fotografijų.

1946 pavasarį, gulėdamas lovoje pro langą jis stebėdavo savo vaikus žaidžiančius sode. Vienądien jis vistik pasiryžo paimti fotoaparatą. Į kairiąją ranką. Išsivedė vaikus į sodą.
Radau du skirtingus pasakojimuas apie tolesnę eigą.Vienur minima, kad po pirmo nesėkmingo bandymo, jis dar penkis kartus paprašė vaikų eiti tų krūmų bei iš ten sklindančios šviesos link. Kitur sakoma, kad vaikai žaidė, Patrick kažką pamatė ir patempė Juanitą už rankos, E.Smith, susitvarkė nustatymus, ir tuo metu kai vaikai įžengė į jo vaizduotėje jau matytą kompoziciją, jis nuspaudė mygtuką, taip įamžindamas tą akimirką.
E.Smith sakys, kad fokusuojant drenažas atsitrenkdavo į ieškiklį, įsitempdavo nervai taip sukeldami didelius skausmus, į kuriuos jis nekreipė dėmesio, norėdamas susikoncentruoti tik į būsimą rezultatą. Toji fotografija parodo milžinišką norą, po ilgos pertraukos, vėl fotografuoti. Juk ir jis pats netikėjo, kad kada nors vėl galės fotografuoti.
Fotografija pavadinta pagal kompozitoriaus Frederick Delius kūrinį, „The walk to paradise garden“. Ji turėjo būti išspausdinta Life viršelyje, bet negavo redaktoriaus palaiminimo, kadangi vaikai nusukę nugaras išeina iš fotografijos. Vistik ji išspausdinama Amerikos žurnale Camera.
Bėgant metams keitėsi požiūris į šią fotografiją. Žmonės matė joje geresnio gyvenimo ateinančioms kartoms simbolius.

„Spanish village“
Jau nuo tada, kai Eugene Smith pamatė R. Capa reportažą apie pilietinį karą Ispanijoje, jis svajojo ten fotografuoti.
Su savo asistentu Ted Castle, bei vertėju, jis praleido tris ilgus mėnesius, ieškodamas savo pasakojimo, ir atrado jį Deleitosa mieste. Šiame miestelyje nebuvo geležinkelių, telefonų.. Jis pabėgo toliau nuo pagrindinių miestų, turistams skirtų turgelių, Ten jis kurį laiką tiesiog stebi gyventojus, fotografuoja juos. Nors pačios vertingiausios fotografijos iš tos serijos buvo užfiksuotos pabaigoje, kai gyventojai jau nebekreipdavo dėmesio į juos nukreipto fotoaparato.
Vienas iš fotografijos gimimo pasakojimų kurį randu tai apie laidotuvių akimirką.. E.Smith pasakoja, kad vieną dieną jis nekaip jautėsi. Prie jo priėjo svetimas vyras, pasiūlė atsigerti vyno. Eugene išgėrė iš pagarbos tam vyrui. Kitą dieną, tas pats vyras beldžiasi i E. Smith duris ir sako, kad mirė jo tėvas, bei prašo nuvežti jį į miestą bei pagelbėti sutvarkyti dokumentus. Eugene nuveža bei parveža jį į namus. Lieka tuose namuose. Pamatęs vyrą tarpduryje, jis nedrąsiai prisiartina ir atsiprašęs tyliai ištaria, kad gerbia jo tėva, bet norėtų paklausti, ar negalėtų fotografuoti. Vyras atsako, kad jaustųsi pagerbtas. E.Smith be jokio garso, nieko neliesdamas, padaro tris nuotraukas ir pasitraukia.

"Pittsburgh"
E.Smith manė, kad Pitsburgas buvo ideali tema 1950-ųjų konfliktų Amerikoje atvaizdavimui. Jis norėjo sukurti reportažą, kuris parodytų miesto bei modernaus pasaulio sunkumus. Jo serija atspindi viltį ir nusivylimą, skurdą ir prabangą, vienatvę ir vieningumą. Kelios fotografijos iš tos serijo dvlekia ironiškumu, kitos vienatve ar nusivylimu, nepriklausomai nuo laiko ar vietos.
E.Smith ilgą laiką praleido tamsiame kambaryje, kol atspausdino šią fotografiją. Jis norėjo išgauti identiškus atspindžius akiniuose.

„Country doctor“ įspūdingas reportažas apie Gydytoją Ceriani. Žurnale Life užima net 11 puslapių.
Gydytojas budėjo dieną naktį. Su juo kartu budėjo ir E.Smith. Jis fotografavo gimdymus, perrišimus... Kartu su gydytoju jis praleido 4 savaites. Iš pradžių fotografavo labai mažai. Pradžioje norėjo suprasti kaip dirba gydytojas, kokia aplinka jį supo.. Jis tiesiog atsiremdavo sieną ir laukdavo, stebėdavo ir taip likdamas nuošalyje jis sugebėjo užfiksuoti tikrąsias emocijas. Dažnai E.Smith fotografuodavo ir su ašarom akyse.
Šioje fotografijoje Ceriani palinkęs prie 2,5 metų Lee Marie Wheatly, kuri liko stipriai sužalota po arklio spyrio į galvą. Gydytojas buvo įsitikinęs, kad mergaitė neteks vienos akies ir galvojo, kaip tai pranešti tėvams. Ši fotografija viena žinomiausių būtent iš šios serijos. Antroji taip pat gerai žinoma gydytojas , su cigarete geriantis kavą ligoninės virtuvėlėje

E.Smith, dar neišryškinęs juostelių bei nematęs rezultato tvirtino, kad tai bus vienas geriausių jo reportažų, nepaisant to, kad apšvietimas ligoninėje buvo tiesiog bjaurus.

„Nurse Midwife“
Šešias savaites jis dirbo kartu su šia nuostabia moterimi. Įgavo jos pasitikėjimą. Smith sekė paskui ją visur, kaip kad sekė ir paskui gydytoją Ceriani.
Nepaisant netinkamo apšvietimo fotografavimui, sukūrė nuostabią seriją, viso virš šimto fotografijų.
Jis prisimena vieną atsitikimą. Per vakarienę į pribuvėjos namus pasibeldė moteris su septynių mėnesių kūdikiu. Kūdikis karščiavo. Buvo būtinas kraujo perpylimas, bet tėvų kraujas netiko, E.Smith žinojo savo kraujo grupę ir pasiūlė būti donoru. Pasiūlymas nebuvo priimtas, kadangi buvo uždrausta perpilti baltaodžių kraują juodaodžiams. Kūdikis mirė...
1951 Life išspausdina šį reportažą (30 fotografijų). Reportažas sulaukė pasisekimo, tiek iš Life redaktoriaus, tiek iš skaitytojų. E.Smith gavo susižavėjusio Lincoln Kirstein laišką, Maude Callen Klinikos fondui buvo pervesta tūkstančiai dolerių. E.Smith džiaugėsi., kad jo fotografijos šįkart padarė išties gerą darbą, pagerindamos žmonių gyvenimą.
Eugene sakys, kad pribuvėja Maude Callen, ypatingas, ir tikriausiai nuostabiausias žmogus, kokį tik jis turėjo garbės pažinti.

"Dr. Albert Schweitzer"
Albert Schweitzer daugiau kaip 40 metų praleido Lambaréné ligoninėje teikdamas ten pagalbą. 1954m. Nobelio taikos premijos laureatas buvo fotografuojamas amerikiečių žurnalui "Life". Nors E.Smith keliavo fotografuoti tik gydytojo, bet reportaže atspindimas ir gyvenimas Lambarene.
Visą savaitę jis lydėjo Schweitzer kasdieniame gyvenime: į tyrimus ir operacijas , lankant raupsuotus ligonius, laidotuvėse..
Kaip pagrindinę reportažo fotigrafiją jis pasirenka Schweitzer portretą, su baltu šalmu. Redakcija to nežinojo, bet ši fotografija buvo spausdinta iš dviejų negatyvų. Taigi, ji atspindi ne pastabumą, o artistiškumą bei meistriškumą dirbant tamsiame kambaryje. Tai nebuvo pirmas kartas, kai E.Smith sulaužė fotožurnalizmo taisykles.

"Minamata"

Užnuodytos žuvies drama prasidėjo jau penkiasdešimtaisiais, mažame žvejų miestelyje Minamata, vakariniame Japonijos Kyushu salos krante. Didelis chemijos fabrikas įsikūręs netoliese, kaip katalizatorių reakcijoms naudojo gyvsidabrį. Liekanos buvo išpilamos, bei nutekėdavo tiesiog į jūrą. Čia gyvsidabris iš neorganinio pavidalo virsdavo organiniais nuodais. Išmetamo gyvsidabrio kiekio pakakdavo nunuodyti didžiulį skaičių žuvų, ir jei jas, dar gyvas sužvejodavo, bei paskui valgydavo vietos gyventojai, nuodai patekdavo ir į jų organizmą. Gyventojai gaudavo vieną dešimtają mirtingos dozės. Valdžia tvirtino, kad toks kiekis nėra pavojingas, todėl fabriko veikla nebuvo draudžiama. Nuodas nežudė, o trikdė inkstų veiklą, pažeisdavo nervų sistemą.
Pastebėjus sutrikimus, 1968m. gyvsidabris pakeičiamas kitu katalizatoriumi. Bet 600 tonų išmesto gyvsidabrio taip ir liko pakrantės vandenyse.
Iki 1970 E.Smith nieko apie tai nebuvo girdejęs. Jam apie tai papasakojo vienas iš Japonijoje pažintų fotografų. Pasiūloma galimybė padaryti mažą reportažą. E.Smith sunkiai gavo finansavimą šiam projektui. Vistik 1971m. rugpjūtį jis su Aileen, būsima žmona, nuvyksta į Japoniją. Rugsėjo mėn. jie jau Minamatoje. Čia sutinka jauną fotografą, kuris sutinka būti asistentu. Jie išsinuomoja tuščias patalpas, įrengia ten tamsų kambarį.
Fotografavo tiek E.Smith, tiek jo žmona Aileen. Lankė nukentėjusius. Išfotografavo virš 100 juostelių. Labiausiai žinoma toji, penkiolikos metų mergaitės Tomoko Uemura, plačiai atvertomis akimis, susirinkime apie užterštumą.
Jos mama slaugė ją visus tuos metus. Dauguma tėvų neaugino savo nesveikų vaikų. E.Smith kelias dienas stebėjo kaip motina prausia savo dukrą. Pats E.Smith sakys, kad befotografuojant kitus momentus jo galvoje kirbėjo mintis, kad ši moteris ir jos dukra, gali būti Minamatos simboliu. Jis paprašė sutikimo fotografuoti. Tai nebuvo surežisuota fotografija, tiesiog išlauktas tinkamas apšvietimas ir pakartotas kasdienis ritualas. Tokiu būdu, fotografuojant vandenyje, geriausiai parodoma tai, kas nutiko Tomoko, būtent per užterštumą.Jis manė, kad rezultatas bus stulbinantis. Toks jis ir yra.

Tuo pat metu žmonės pradeda kovoti bei reikalauti fabriko uždarymo. Vieno iš tokių piketo metu, juos pradedama mušti. Stipriai sužalojamas ir E.Smith. Gydytis vistik grįžta į Ameriką. Minamatos fotoreportažas po netrumpos kovos su Life redaktoriais išspausdinamas 1972m. pavadinamas „Death Flow from the Pipe "

ačiū Noelle

Fotografo pristatymas: JOSEF SUDEK

2008-11-13T16:50:00.003+02:00

Josef Sudek gimė 1896 m nedideliame Čekijos miestelyje Kolin. 14 metų išvažiavo į Prahą mokytis knygrišio amato. Tada ir pradėjo fotografuoti, bet iš pradžių tuo nesusižavėjo, labiau jam patiko klausytis muzikos ir tą jis darė visą savo gyvenimą. Per karą tarnaudamas armijoje , neteko dešinės rankos , dėl ko nebegalėjo dirbti knygrišiu. Teko vėl tapti mokiniu ir jis pradėjo mokytis fotografijos. Baigęs mokslus po trejų metų, nusipirko savo ateljė- medinį namuką (dabar ten jau yra padarytas muziejus http://www.sudek-atelier.cz) , kurioje pradirbo beveik visą savo gyvenimą. Dėl to, kad neturėjo rankos, Sudekui teko dirbti tik su trikoju ir tai nulėmė jo kūrybinius ieškojimus. Jis negalėjo dirbti reporteriu ir labai ribotai galėjo kurti žanrinę fotografiją. Todėl jis pradėjo ieškoti išraiškingų akcentų gamtoje, apšvietime, šviesos ir tamsos žaisme. Jis klajodavo po Prahą ir fotografuodavo įvairius jos kampelius. Pirmas jo albumas buvo apie Prahą ir susilaukė pripažinimo Čekijoje.

Taip pat jis fotografuodavo portretus ir buvo ypač populiarus tarp dailininkų , architektų , rašytojų, kurių portretus jis taip pat fotografuodavo. Taip jis dirbo iki 60-ies metų: leisdamas knygas, rengdamas parodas ir t.t. Ir kai suėjo 60 metų jis pasakė savo seseriai: "Dabar pinigų užteks, galima pradėti dirbti".
Ir per likusius 20 metų (mirė 80-ies ), jis padarė tai dėl ko tapo populiarus ir buvo pripažintas visame pasaulyje. Sudekas apsiribojo nedideliais (lokalinais) objektais, atiduodamas pirmenybę natiurmortams ir peizažo fragmentams. Jis rasdavo daugybę įdomių daiktų savo atelję, pro jos langą, kieme. Po savo atelje jis klajojo kaip po labirintus atrasdamas vis naujų kontrastų, kampų, formų, sankirtų. Taip gimė jo serijos “Labirintai”, “Prisiminimai”.

Šiuose cikluose jo natiurmortai buvo ne kažkaip specialiai paruošti ar sustatyti, jis fotografuodavo tai ką pamatydavo jau padarytą natūraliai, spontaniškai. Forografuodamas serijai “Stikliniai labirintai”, jis jau sukurdavo kompozicijas, ypatingą dėmesį skirdamas erdvei, laikui, šviesai ir sukurdavo kažkokį mistišką pasaulį, kuris kaip pasakė vienas iš kritikų “ grąžina mus į prarastą vaikystės, meilės, poezijos pasaulį”
Sudekas labai didelį dėmesį savo fotografijose skyrė šviesai, jis stebėdavo ją , pastoviai apie ją galvodavo ir naudoja tai savo fotografijose. Sukūręs daug ciklų savo ateljė, jis taip pat kūrė ir ieškojo įvairių detalių pas savo draugus menininkus: jų soduose, jų namų interjeruose. Tai gimė ciklai : “Stebuklingas sodelis”( arch. Otto Rotmajerio sode) ir “Skulptoriaus Vihcterlovos sodelis “. Abu ciklai atspindi šių menininkų asmenybes.

Bet Sudekas ne tik kad stebėdavo daiktus aplinkui save ir juos įamžindavo, jis užpildydavo mėgiamas vietas prisiminimais, įvairiais siureralistiniais veikėjais, kartais naudodamas dvigubą ar trigubą ekspoziciją. Taip gimė jo ciklai “Prisiminimai apie poną burtiniką” arba “Pono burtininko išvykimas”.
Sudekas iš paprastų daiktų kurdavo svajonę arba prisiminimus. Tai prisiminimai ir tuo pačiu svajonė apie gėrį , apie tai kas buvo ir jau niekada nebus. Jis savo fotografijomis perduoda ne tik daiktų, kuriuos jis fotografuoja būseną, bet ir savo paties būseną. Jis visą gyvenimą pragyveno vienišas. Bet tai buvo jo gyvenimo stilius, taip jis galėjo pastoviai gilintis į save, į savo darbą ir tuo pačiu išsaugoti savo nepriklausomybę. Jo vienatvė labiausiai atsispindi darbų cikle “ Mano studijos” langai.
Kurti jam visada padėdavo mėgiama muzika. Daug kas sakydavo kad jis savo fotografijose parodo muziką, bet pats Sudekas pasakė, kad jis tikrai nefotografuoja muzikos, bet kai jam būna sunku, kai atrodo kad niekas nepavyksta, viskas krenta iš rankų, jis užsideda savo mėgiamą plokštelę ir tai jam padeda vėl matyti tai kas dedasi aplink jį, jo nedideliame pasaulyje.

Sudekas daug kreipė dėmesio į fotografijų kokybę, bet jis beveik niekada nenaudojo eksponometro. Pvz jo langų serijos fotografijų eksponavimo laikas buvo tokio ilgumo, kiek reikėdavo išsivirti arbatos.
http://www.blogger.com/img/blank.gif
Tai gal tiek. Gal kas dar papildys. Medžiaga parengta pagal В.А. Никитин "Расказы о http://www.blogger.com/img/blank.gifфотографах и фотографиях" ir internete rasta medžiaga. Šiaip labai sunku surašyti tai kas yra išdėstyta keliolikoje knygos psl. , bet man labai patiko jo požiūris į atrodo paprastus daiktus ir mokėjimas parodyti juos ypatingai Kažkuo panašus man jo matymas į Bressono, tik vienas ieškojo kažko ypatingo atrodo paprastose situacijose , o Sudekas to ieškojo daiktuose, kurie jį supa. Jis niekada nebuvo išvykęs iš Čekijos , ir labai retai išvykdavo iš Prahos, bet buvo žinomas ir pripažįstamas kaip Fotografijos Meistras visame pasaulyje.

Foto yra daug internete. Konkrečiau šiek tiek galima pažiūrėti čia
čia
čia biografija

Jo kūrybai būdinga:

....harmoningas viso kadro užpildymas.
....sugebėdavo pavaizduot ir vieningą visumą ir detales tuo pačiu.
....fotografuodavo ant didelių stiklinių plokštelių 13x18, ar 10x30 (niekada savo nuotraukų nedidindavo, kad neprarasti kokybės, nuotraukas spausdavo 1:1 kaip originalus negatyvas)
...puikiai perteikdavo šviesą ir jos kuriamus jausmus
...niekada po fotografavimo nebekadruodavo nuotraukų, visa kompozicija būdavo apsprendžiama fotografavimo metu
... dažniausiai fotografuodavo temstant, tai jo manymu padėdavo atskleisti psichologinę nuotraukos pusę, jausti atstumus tarp daiktų ir erdvę.
... niekada neryškindavo negatyvų tik nufotografavęs, juos palikdavo ilgam laikui atsigulėt, kad pasimirštų buvęs įspūdis.
...ilgos labai ekspozicijos (kurias nustatydavo be eksponometro iš intuicijos), kartais kelios valandos ar net visa naktis
...nuotraukose nėra kategoriškumo, kuris ribotų žiūrovo nuotraukos pajutimą. Šio meistro nuotraukas galima žiūrėti ilgai ir kiekvieną kartą rasti kažką naujo, pajusti kitaip, papildyti pojūčius.
...šviesa nėra tik priemonė kitiems objektams pavaizduoti, ji yra tarsi materiali, todėl jo kūriniuose neįmanoma atsikirti "formos" nuo "turinio"
... laikas Sudeko nuotraukose, nėra "sustabdyta akimirka", o trunka tiek ilgai, kiek žiūrovas stebi tą nuotrauką ir bando ją suprasti ir pajusti.

Pagrindinis J.Sudeko šukis: "Nekartot ir nesikartoti"

Paties J.Sudeko kūrybinės mintys:
Menininkas pirma turi išstudijuot visas tradicijas ir visus pasiekimus, kurie sukurti iki jo, tada jam reikia atsisukti į dabartį, kad labai gerai ją perprasti asmeniškai. Tik tada menininko vystymosi sekoje ateis nauja fazė - maksimali koncentracija, interesu apribojimas, sukauptos patirties įvertinimas, šedevrų ir pačių geriausių darbų kūrimas.

Kiekvienas žino, kad aš fotografuoju dideliu formatu, ant didelių plokštelių ir nedidinu foto. Anksčiau didindavau, bet įsitikinau juo, kad tam, ką aš noriu fotografuoti, toks negatyvo formatas yra man daug naudingesnis. Ne tik todėl, kad dideliu formatu geriau išsaugomos smulkmenos, geriau perteikiama gradacija ir nėra grūdo, bet dar ir todėl, kad aš naujai galiu peržiūrėti nuotrauką, pergalvoti kadrą, užpildyti visą kadro plotą. Gera nuotrauka gimsta kančiose.

Fotografuojant dažniausia pirmas negatyvas būna pats geriausias.

Savo kūrybos įvertinimui ir jos palyginimui su kitais fotografais, labai svarbu dalyvauti parodose.

Paprastai aš neskubu ryškinti savo negatyvų. Laukiu kol praeis laikas, kad pamiršti kokia nuostabi buvo natūra, nuotraukos objektas. Taip patiriama mažiau nusivylimų.

Eksponometru aš nesinaudoju. Daugiau pasitikiu savo intuicija. Kartą vėlai vakare ant savo stalo pamačiau dvi stiklines ir kriaušę. Kambaryje degė tik viena silpna lemputė. Natiurmortas tokiomis salygomis atrodė nuostabiai. Mano fotoaparate buvo juosta 28 DIN jautrumo. Diafragma - 2.8. Pagalvojau, kad tokiomis sąlygomis reikia eksponuot 4 valandas. Aš nuėmiau objektyvo dangtelį, užsistačiau žadintuvą ir nuėjau miegot. Kai nuskambėjo žadintuvas, pabudau ir uždariau objektyvą. Išryškinus gavosi nuostabus objektyvas.

Iš knygos: S.Požarskaja "Fotomaster", 2001 m.

dėkui Smiltis ir Sansara (:D)

Fotografo pristatymas: ROBERT DOISNEAU

2008-11-12T22:11:00.003+02:00

Roberas Duano (Robert Doisneau)
(1912 04 14 - 1994 04 01)

(Doisineau - kairėje)

Šiuolaikinis „slampinėtojas“

Gimė Prancūzijoje, studijavo litografiją ir graviravimą, tačiau jautėsi veltui leidęs laiką. Fotografuoti išmoko dirbdamas farmacijos kompanijos reklamos skyriuje. 1931 m. tapo skulptoriaus, fotografo, dailininko ir šiaip revoliucingai nusiteikusio Andre Vigneau asistentu. Pirmąjį savo fotoaparatą Rolleiflex įsigijo 1932 m. ir iškart pradėjo atsargiai, iš tam tikro atstumo fotografuoti Paryžiaus priemiesčius, vaikus. Pirmosios R. Doisneau nuotraukos (vaizdai iš „blusų“ turgaus) išspausdintos L‘Excelsior laikraštyje 1932 m., tačiau netrukus po to jis buvo mobilizuotas, priklausė pasipriešinimo judėjimui ir kaip kareivis, ir kaip fotografas, panaudodamas litografo specialybę klastojo pasus ir kitokius dokumentus, fiksavo ir Paryžiaus okupaciją, ir išlaisvinimą. Jam grįžus iš karinės tarnybos Vigneau studija buvo finansiškai silpna, todėl Doisineau ėmėsi keisti gyvenimą – tapo Renault korporacijos fotografu, vedė ir 1934 m. persikėlė į butą Montrouge rajone, kuriame gyveno iki savo mirties. Kalbama, kad nuo Žantiji, kur jis gimė, iki Monružo, kur gyveno ir mirė, tėra 1800 metrų... Darbas Renault svarbus tuo, kad čia Doisineau atrado darbininkų sluoksnio gyvenimą, solidarumą ir orumą. Deja, dėl nuolatinio vėlavimo į darbą 1939 m. jis buvo atleistas (vėluodavo, nes naktimis vonioje ryškindavo nuotraukas). Kaip jis pats sakė, „darbas Renault buvo fotografo karjeros pradžia ir mano jaunystės pabaiga“.
Iš karto po karo dirbo Life ir kituose tarptautinį pripažinimą pelniusiuose leidiniuose, Alliance ir Rapho fotoagentūrose.

Kurį laiką po karo priešingai savo įsitikinimams dirbo mados ir aukštuomenės fotografu žurnalui Vogue nuo 1948 iki 1951. To meto negatyvuose glaudžiasi dvi nesuglaudžiamos visuomenės pusės.

Tuo laikotarpiu susipažino su daugeliu Prancūzijos menininkų – Giacometti, Cocteau, Leger, Braque, Picasso ir pan. Doisneau su Pablo Picasso net ir draugavo; vienoje nuotraukoje vietoj pirštų visiems laikams įtaisė jam bandeles (1952):
R. Doisneau – humanistinės fotografijos atstovas, daugiausiai fiksavęs paprastų Paryžiaus žmonių gyvenimo momentus. Pasižymi kukliais, žaismingais ir ironiškais vaizdais, darbininkų sluoksnio nuotraukomis, ekscentriškų žmonių portetais Paryžiaus gatvėse ir kavinėse. Jam tinka ir patinka viskas: vaikai, amatininkai, įsimylėjėliai, įžymybės, Paryžiaus priemiesčiai, Luaros krantai, pats Paryžius...

Jam didelę įtaką darė Kertesz, Atget, Cartier-Bresson. Minėtose agentūrose kurį laiką dirbo ranka rankon su Ronis, Brasai.

Jis rašė: „Joks kino režisierius nesurežisuos tiek visko, kiek galima rasti gatvėje“.

Didelė fotografo kūrinių dalis – ilgo laukimo už gatvės kampo, pasivaikščiojimo, atsitiktinių susitikimų rezultatas. Jam patiko save vadinti „vaizdų žveju“. Nors R. Doisneau temos nekito visą gyvenimą, jo fotografijos neatrodo matytos. Jis yra šiuolaikinis „slampinėtojas“, kurio sfera yra Miestas; toks Miestas, kuris gali pasirodyti ir dusinantis, ir pasakiškas.

R. Doisneau kuryboje be fotografui būdingo žavesio ir humoro randame vieną revoliucingą, net anarchistinį bruožą: norą prabilti apie Prancūzijos darbininkų ir smulkiosios buržuazijos gyvenimo sąlygas. Robert'o Doisneau fotografijos informuoja apie socialines permainas, vykstančias dabartinėje Prancūzijoje.

Jis daugiau nei 60 gyvenimo metų pašventė fotografijai. Kai kurias jo nuotraukas brangina visa tauta; vieną jų – „Bučinys prie Paryžiaus rotušės“ – reprodukuotą tūkstančiais egzempliorių, galima rasti dažno paauglio kambaryje. R. Doisneau yra mėgstamiausias prancūzų fotografas todėl, kad yra labai į juos panašus. Jo fotografijos tarsi istorijos, kupinos jausmo, poezijos, humoro.

„Žinau kiekvieną žingsnį kelyje iš Monrūžo (Montrouge) iki Klinjankūro vartų (Porte de Clignancourt). Nenueinu nė 400 metrų nesutikdamas kokio nors pažįstamo: bistro savininko, dailidės, spaustuvininko, tapytojo ar tiesiog ko nors iš gatvės. Paryžius yra teatras, kur tu nusiperki sau vietą, bet tam sugaišti daug laiko, ir aš vis dar laukiu…“ (R. Doisneau)

Jo fotografijose tiršta detalių, judesių ir jausmų. Doisneau stilius susideda iš lengvo nepaklusnumo konjunktūrai ir vengimo apsikrauti „didelio“ žmogaus priedermėmis, kurios trukdytų užsiimti fotografija.

Besidomintys fotografija pastebi, kad pasakojant apie Doisineau gyvenimą neapsieinama be istorijėlių, intrigėlių, nuotykėlių, kurie iliustruoja fotografo gyvenimą. Kaip pastebėjo viena lietuvė fotografijos kritikė, apie Doisineau daromą „meną“ beveik niekas nekalba. Pavyzdžiui, apie Cartier-Bressono fotografijos meną kalbėti visai nesunku – ko vertas „lemiamo momento“ principas, o kur dar griežta kadro struktūra, geometrinių figūrų sąsajos, ne tik netikėti, bet ir neįtikėtini sutapimai, įmetantys į kasdienybę truputėlį siurrealizmo? O Doisneau? Pasakojant apie jį neįmanoma atitrūkti nuo biografijos bei suregzti keletą aiškių frazių apie jo fotografiją kaip meną. Visa, kas ateina į galvą – humoras, meilė apiplyšusiems priemiesčių gyventojams, humanistinė fotografijos kryptis, lengvas šnipinėjimas, gyvo žmogaus ir negyvos aplinkos dermė ir vėl humoras, – ne tik nenusako Doisneau fotografijų galios, bet ir jas subanalina. Belieka pritarti reportažinės fotografijos tyrinėtojams Joeliui Meyerowitziui ir Colinui Westerbeckui, kad Doisneau vaizdai „teikia malonumą kartodami tai, ką visi jau žino“.

Štai Doisneau pastebi (1952), kaip naktinio baro „Pragaras“ durys lyg nasrai kėsinasi praryti pro šalį einantį policininką:

arba kaip eidamas per tiltą skrybėliuotas vyriškis pasvyra, kad galėtų įžiūrėti, ar dailininko tapoma moteriškė tokia pat nuoga kaip ir drobėje, tuo tarpu jo foksterjerui šis klausimas nerūpi:

Tai anekdotai, kuriuos Doisneau tikriausiai šiek tiek parežisavo norėdamas palinksminti savo filosofus iš bistro: nuotraukos skirtos jiems, o ne meno kritikams, bet ir šie kažkodėl negali atitraukti akių.

Doisneau netaikė jokių teorijų ir jokių tapybos taisyklių – jis kalbėjo pačia seniausia fotografijos kalba, kuri traukia paprasčiausiai tuo, kad pasaulis šviesos pieštuku nusipiešia pats save. Fotografas tik laiku sugauna tuos vaizdus – Doisneau sakėsi esąs "vaizdų žvejys". Ne taip kaip Cartier-Bressonas, kuris fotografijos kalbą sutaurino dailės patirtimi ir laikė save vaizdų medžiotoju. Abu tyko, bet medžiotojas žino, ką jis vejasi, todėl jo judesiai itin tikslingi; žvejui jo grobis – paslaptis, jis savo veiksmais mažiau ką gali pakeisti, todėl sustingęs laukia, kol kas nors užkibs gatve tekančioje žmonių upėje.

Net ir mūsų fotografijos klasikas A. Sutkus, paklaustas, kodėl jį lygina su Bresson‘u, pasakė, kad jam artimesnis Doisineau: „Bresonas truputį gal per šaltas, nors man jo darbai labai patinka. Reportažą jis pritempė iki meno. Bresono darbų forma – tobula. Vis dėlto man labiau patinka Duano (Doisneau). Tai autorius, kuris ne toks tobulas forma, bet yra humaniškas, šiltesnis. Visada labai imponavo jo meilė žmogui.“

Prisipažinsiu, kad ir pati, nebūdama jokia kritinė anei žinovė išdrįsau trumpam sulyginti Bresson'ą ir Doisineau. Labiausiai į akis krito vaikai: Bresson‘o jie dažnai skausmingi, iškankinti, išlauktas tragiškesnis momentas, o Doisineau jie.. vaikiški.. žaismingi.. jie tiesiog vaikai.. toks buvo mano įspūdis..

Doisneau tam tikra prasme visada dirbo slapta. Ne tik tada, kai prisidengęs antikvariato tamsa fotografavo nieko neįtariančių praeivių reakcijas į XIX a. nutapytos damos užpakalį (1948):

Iš pradžių jis slapstėsi fotografuodamas iš tolo, išdrįsdavo prisiartinti tik prie vaikų, todėl jo ankstyvosiose fotografijose jų daugiausia. Ir vėliau Doisneau stengdavosi išlikti nematomas: "Man šiek tiek gėda savo nelogiškų žingsnių, savo gestikuliacijų. Žengiu tris žingsnius į vieną pusę, keturis – į kitą, grįžtu, vėl nueinu... Žmonės gali pagalvoti, kad esu nesveikas. Mano darbo metodai tokie nelogiški, o mano judesiai tokie nefunkcionalūs". Tie, kuriuos jis fotografuodavo, prisimena nepastebėdavę, kada Doisneau tai daro. Fotografo Algimanto Kunčiaus manymu, prie to prisidėjo Doisneau darbo "instrumentas" – fotoaparatas "Rolleiflex", kuris kabodavo ties juosmeniu (gatvės fotografijos vienas iš metodų!!!), todėl netrukdydavo jam bendrauti, o pvz. Cartier-Bressonas su savo "Leica" užsidengdavo veidą ir atsitverdavo nuo tikrovės. Doisneau užfiksuoti žmonės visada bendradarbiauja su fotografu, o per jį kreipiasi ir į mus. Empatiško žmogiškumo jo fotografijose daugiau negu bressoniško perfekcionizmo.

Man asmeniškai Doisineau įkūnija tai, ką pavadinčiau fotografo ir fotografuojamo objekto santykiu ir pasitikėjimu. Jis gyveno tarp savo modelių, tai buvo jo aplinka ir greičiausiai todėl jį lydėjo sėkmė savo purviname Paryžiaus priemiestyje...

Tikriausiai jokia pasaulio fotografija negali lygintis populiarumu su „Bučiniu prie Paryžiaus rotušės“:

1950 m. žurnalas „Life“ užsakė agentūrai „Rapho“ fotografijų seriją apie meilę. Doisneau, kuris nuo 1947 m. priklausė šiai agentūrai, ėmėsi darbo. Besibučiuojančius jis užfiksavo „Rolleiflex“ fotoaparatu sėdėdamas kavinėje priešais Paryžiaus rotušę. Nuotrauka buvo tik pasakojimo apie Paryžių - gėlių miestą - dalis. Pokario gyvenimo atmosferą perteikianti fotografija pelnė autoriui ne tik šlovę, bet ir pinigų. Remiantis neoficialia statistika, buvo parduota daugiau nei 2,5 milijono „Bučinio“ atvirukų, pusė milijono plakatų. Nuotrauka puošė pagalves, nosines, kalendorius, ji tapo privaloma visoms Doisneau retrospektyvinėms parodoms. Doisneau išgarsėjo, jo darbus spausdino tarptautiniai žurnalai, albumai. Jis pats ne itin vertino šią fotografiją, sakė, kad ji „dirbtinė, ją lengva parduoti, ji - nuotrauka-prostitutė“. Tačiau iki pat mirties vis gaudavo susižavėjimo kupinų laiškų.
1988 m. Doisneau buvo pateiktas 90 000 USD ieškinys – vienas gudruolis teigė nuotraukoje atpažinęs save. Teisme fotografui teko prisipažinti, kad situacija buvo surežisuota, o modeliams už pozavimą sumokėta. Tačiau tai nesumenkino šios fotografijos – Paryžiaus simbolio – reikšmės.

Robert‘as Giraud (Žiro) atvėrė Doisneau naktinį Paryžių - fotografui tai buvo atgaiva po dieninio darbo „Vogue“. „Panelė Anita“ yra viena labiausiai išgarsėjusių fotografijų iš tų naktinių pasivaikščiojimų, kai Doisneau darė reportažą apie pasilinksminimo vietų ir kabaretų dainininkes:

Anita buvo tik viena iš kordebaleto šokėjų, tačiau pačios įdomiausios Doisneau fotografijos visada buvo apie paprastus žmones, tarsi esančius šešėlyje, antraeilius. 1994 m. balandžio 1 d. žurnalas „Liberation“ išspausdino šią fotografiją su užrašu: „Panelė Anita liūdi – Robert‘as Doisneau mirė“.

Karui prasidėjus, Doisneau (Duanó) dėl ligos buvo demobilizuotas ir gyveno okupuotame Paryžiuje versdamasis visokiausiomis gudrybėmis: pardavinėjo savo sukurtus atvirukus iš Napoleono gyvenimo, reprodukavo imperatoriaus žygius vaizduojančias graviūras, fotografavo mokslininkus, o prisiminęs mokąs litografuoti, gamino rezistencijos dalyviams sufalsifikuotus dokumentus. Doisneau fotografavo ir karo metų Paryžių. „Pargriuvęs arklys“ jam buvo šalies likimo alegorija:

dėkui sayonarai.

Fotografijos istorija: dagerotipija

2008-11-12T20:57:00.006+02:00

Fotografija buvo pripažinta 1839 metais rugpjūčio 19 d., kai Paryžiaus mokslų akademijoje viešai paskalbta apie Dagerą (Lui Jeckues Mandė Daguerre). Fotografinio proceso išradimo garbė kartu teko ir Fox‘ui Talbot‘ui, Nicephor‘ui Niepce. Ši data oficialiai pripažįstama kaip fotografijos gimimo data.
Dageras išrado pirmą žinoma fotografijos procesą – dagerotipiją. Pagrindą padėjo Nicephoras Niepce, kuris sukūrė užbaigtą heliografijos ciklą, o Fox‘as Talbot‘as išdirbo negatyviojo-pozityviojo fotografinio proceso technologiją, kuria ir šiandien naudojasi daugelis profesionalų ir mėgėjų. Dabar jau dagerotipinių vaizdų galima pamatyti muziejuose, enciklopedijose, žurnaluose, parodose ir tai būna dažnai reprodukcijos. Geriausia dagerotipą žiūrėti „gyvai“, nes tuomet galima pamatyti visą dagerotipo grožį. Į ji reikia žiūrėti tam tikru kampu, kad pamatyti gerą vaizdą. Savo procesą išradėjas pavadino „ dagerotipija“, o gauta vaizdą „dagerotipais“. Pirmoji išlikusi Dagero nuotrauka padaryta 1835 m., tai reiškia, kad Dageras intensyviai dirbo 3 metus, kol galėjo viešai pristatyti savo išrastą dagerotipinį procesą ir tuo būdu atliktus darbus.
Dagerotipo gavimo technologija. Galima būtų teigti, kad Dageras tęsė N. Niepce darbą. Jis atliko daug bandymų ir tyrimų. Dageras naudojo sidabrines plokšteles, kurias pasigamindavo ir gerai nupoliruodavo pats. Plokšteles įjaudrindavo jodo garais (pagerėdavo sidabro druskos jautrumas šviesai), sidabrinę plokštelę dėdavo i kamerą - obskurą ir ilgai eksponuodavo. Eksponavimas galėdavo trukti iki kelių val. Plokštelę išimtą iš kamros-obskūros iš karto ryškindavo (kai atrado ryškinimą, eksponavimo laikas sutrumpėjo iki 30 min.) gyvsidabrio garuose, praplaudavo distiliuotu vandeniu ir pradžioje fiksuodavo valgomosios druskos /NaCl/ tirpalu. Nuo 1840m pradėjo fiksuoti hiposulfitu (kurį pasiūlė anglų mokslininkas Johan Herschel, kuris ir gi domėjosi fotografija). Dageras gaudavo pozityvinį vaizdą, veidrodinį „atspaudą“, egzempliorius būdavo vienetinis ir jo nebuvo galima tiražuoti. Pažiūrėjus i dagerotipą kitu kampu buvo galima pamatyti panašų į negatyvinį atvaizdą. Dagerotipo gavimas buvo pakankamai brangus, dėl naudojamų sidabrinių plokštelių. 1840m. išrandamas dagerotipų tonavimas aukso chloridu. Tai pagerino vaizdo ryškumą, plokštelė spindėjo turtingais atspalviais, purpuriniai - rudomis spalvomis. Dageras dagerotipus gaudavo taip vadinama „Dagero kamera“. Tai buvo tobulesnė kamera – obskura su objektyvu iš 2 lęšių.
Garsus prancūzų dailininkas Delarošas, pamatęs dagerotipą, sušuko „Nuo šiandien dailė jau mirusi!“. Jis taip pabrėžė, kad dagerotipas „atitinka visiems meno reikalavimams“ ir turi viską, dėl ko būtų pasiekta tobulybė. Daugelis dailininkų tapo dagerotipininkais.
Labai greitai dagerotipija išplito visame pasaulyje ir ėmė sparčiai vystytis. Greitai išpopuliarėjęs procesas tobulėjo ir ekspozicija sutrumpėjo iki minučių. Portretus vis gi būdavo būtina fotografuoti saulės šviesoje, todėl „modeliai“ eksponavimo metu spėdavo įdegti, nes reikėdavo saulės atokaitoje sėdėti apie 20 minučių, nejudant ir gražiai atsimerkus. Dagerotipas buvo labai vertinamas ir branginamas, jam būdavo ruošiami įvairūs specialūs rėmeliai, pagražinti auksu ar oda. Dagerotipija gyvavo apie 15 metų.
Lietuvoje dagerotipų galima pamatyti Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

ačiū Labradoriukei

Fotografo pristatymas: CLARENCE HUDSON WHITE (ir piktorializmas)

2008-11-12T20:46:00.002+02:00

Taigi, piktorealizmas. Šis terminas atsirado anglų fotografui Peter Henry Emerson 1886 metais Amateur Photographer žurnale išspausdinus straipsnį ”Photography: A Pictorial Art”. 1850-ais fotografai, ypač Anglijoje, stengdavosi imituoti dailės kompozicinius sprendimus bei subjektus. Emersonas savo straipsnyje atskyrė dailę nuo fotografijos arba (”meną nuo mokslo”). Po jo straipsnio fotografai, orientuoti į fotografiją kaip į meną, pradėjo naudoti terminą piktorealizmas. Jų aistra – pateikti fotografiją kaip meną, o ne vien kaip realybės fiksavimą. Dauguma nuotraukų būdavo tonuojamos, taip pat naudojamas soft fokusas, specialūs filtrai, objektyvų dangos, manipuliacijos ir egzotiniai spausdinimo būdai. Kai kurie menininkai spaudinių paviršių subraižydavo. Visos šios technikos buvo naudojamos vienam tikslui pasiekti, kurį 1911 metais Encyclopedia Britannica, aprašydama piktorealizmą, pavadino "menine saviraiška".

Aš norėčiau pristatyti amerikiečių piktorealistą Clarence Hudson White. Jis buvo plačiai žinomas kaip piktorealistinių portretų meistras. Savo karjeros pabaigoje jis įkūrė Clarence H. White School fotografijos mokyklą, kurią baigė daug žinomiausių 20-o amžiaus fotografų, pvz. Margaret Bourke-White, Dorothea Lange ar Paul Outerbridge.
1896 metais, kai White’as jau buvo žinomas, jis sutiko Pupeliuko minėtą Alfred Stieglitz. Stieglitz’as, White’as ir dar keletas piktorealistų įkūrė Photo-Secession – elitinę grupę, kuri siekė fotografijos, kaip meno formos pripažinimo. Stieglitz’as išspausdino White'o fotografijas žurnale Camera Work. 1910 Stieglitz’as iškeitė piktorealizmą į naują pakraipą - "straight", akcentuodamas kameros optinį ryškumą ir tikslumą. White’as atsisakė sukti tuo pačiu keliu ir jie išsiskyrė. White’as tapo piktorealistinės fotografijos lyderiu.
White’o amžininkai jo darbus laikė meno viršūne.

dėkui sillwio.

Fotografo pristatymas: ALFRED STIEGLITZ

2008-11-12T20:39:00.003+02:00

Alfred Stieglitz (1864-1946) gimęs Amerikoje, mokėsi Vokietijoje mechaninės inžinerijos, kur ir susidomėjo fotografija. 1880 metais keliavo po Europą fotografuodamas. Būdamas 24 metų gavo britų fotografijos konkursą, kuris buvo pirmasis iš 150 laimėjimų gautų per visą savo gyvenimą. 1889 metais grįžo į JAV, kur pradėjo rengti savo darbų parodas ir rašyti apie fotografiją, daugiausia apie piktorializmo judėjimą, kurio įtaką buvo stebima jo ankstyvuosiuose darbuose. 1902 metais Stiegliz suformavo fotografų būrelį ir įkūrė vieną iš savo pirmųjų galerijų, kurioje eksponuojamų fotografų darbai buvo daugiau ar mažiau įtakoti piktorializmo. Piktorializmo judėjimo metu buvo taikomi estecizmo ir simbolizmo stiliai, taikyti dailėje, buvo naudojamasi specialia spausdinimo technika, soft fokusu, retušiuojami negatyvai ir pozityvai norint išgauti tapybinius ir grafikos efektus. Stiegliz savo darbuose vėliau pradėjo atsisakyti retušavimo, tačiau rinkdavosi fotografuoti rūke, leituje ar sningant, kad būtų gaunamas norimas "minkštumo" efektas. Dar vėliau jo fotografijos tapo vis grynesnės ir kaip jis pats sako "panašios į fotografijas, o ne tapybą ar grafiką“.

Daugiau informacijos: Alfred Stieglitz
aciū pupeliukui

Trumpai apie objektyvus

2008-11-12T20:28:00.004+02:00

Optikos klasifikavimas pagal zidinio nuotolius:

Trumpo zidinio nuotolio objektyvai – placiakampiai: 21mm. Matymo kampas 90°
Vidutinio zidinio nuotolio objektyvai – vidutiniai: 35mm. Matymo kampas 63°
Normalaus zidinio nuotolio objektyvai – normalus: 50mm. Matymo kampas 45°
Didelio zidinio nuotolio objektyvai – tele: 85-135mm. Matymo kampas 28°-18°
Ypatingai didelio zidinio nuotolio objektyvai – super-tele: 300mm. Matymo kampas 8°

Skirtinguose saltiniuose objektyvu klasifikacija nedaug skiriasi (kai kurie gamintojai neskirsto I grupes, kai kurie dalina i 3 grupes ir t.t.), todel manau verta nurodyti apytikslius (populiariausius) zidinio nuotoliu diapazonus: placiakampiai <35mm, normalus 35-70mm, tele 70-135mm, super-tele>135mm.

Gilesniam atvaizdu, gautu skirtingo zidinio nuotolio objektyvais, skirtumu supratimui as “pasiskolinau” piesini is vienos knygos. Skirtingas zidinio nuotolis skirtingai “piesia” kadro perspektyva.
А) placiakampio objektyvo pavyzdys. Atstumas tarp artimiausio ir tolimiausio zmoniu atrodo didesnis uz realu. Kambario gylis atrodo nenaturaliai didelis.
B ir C) normalaus objektyvo pavyzdziai. Gylis perduodamas praktiskai naturaliai.
D) tele objektyvo pavyzdys. Kambarys atrodo ne toks gilus. Gylis atrodo mazesnis uz naturalu.

Egzistuoja nuomone, kad fotografuoti portretams rekomenduojama naudoti zinio nuotolius nuo 50 iki 100 mm. Kodel? Is auksciau pateikto pavyzdzio matosi, kad skirtingi zidinio nuotoliai skirtingai “piesia” perspektyva. 50-100 mm diapazonas artimas zmogaus akiai, todel portretai, padaryti tokiu objektyvu mums atrodys naturalus (tikroviski). Nors as pastebiu, kad fotografuojant zmones naudojamas ir platus arba net ypatingai platus kampas.
Stai pavyzdys, kuriam paaiskinimo manau nereikia

dekui, sillwio.

Fotografo pristatymas: FRANTIŠEK DRTIKOL

2008-11-12T19:31:00.003+02:00

Noretume pristatyti bene svarbiausią Čekijos 20 amžiaus fotografą František Drtikol. Gimė 1883 miestelyje Pribram, Pragos vakarinėje dalyje. Studijuoti fotografijos Drtikol išvyko į Miuncheną, kur jį stipriai paveikė Art Nouveau. Vėliau grįžo į Prahą. 1910 metais atidarė savo fotostudiją Prahoje, kur fotografavo bene svarbiausias to meto figūras: pirmąjį Čekoslovakijos prezidentą T.G. Masaryk, jo užsienio reikalų ministrą Edvard Benes, kompozitorių Leos Janacek ir daug kitų dabartinių legendų.
Portretinė fotografija tik viena iš Drtikol darbų pripažinimo priežasčių. Jo meninės fotografijos buvo žymiai idomesnės: jis siekė kraštutinumų avangarde, pirmiausia koncentruodamasis į ekspresyvų nudes, vėliau visiškai iš fotografijų eliminavo gyvą modelį. Jis pradėjo dirbti su šviesa ir kontrastu savo kūryboje. Žmogaus forma visada išliko jo darbuose, ypač žmogaus išraiškos, žmogaus veidas. Drtikol rašė:
"Akis yra nuostabus, gražus skyrius. Skyrius, kurio jūs niekada nebaigsite skaityti. Aš supratau, kad išraiskų gausa nuolat didėja priklausomai nuo to, kaip vystosi mano paties akies aštrumas bei kaip kinta mano užuojauta žmonėms. Akies blyksnis… Viena kartą pas mane atėjo modelis: kančios pilnu veidu, liekno kūno, bet neįtikėtinai nuostabių akių – didelių ir liudnų. As norėjau tas akis patalpinti kur nors tuštumoje, kad jos galėtų gyventi visiškai nepriklausomą gyvenimą, kad jos galėtu gyventi savo liūdname grožyje."
Frantisek Drtikol pardavė savo studiją 1935 ir tyliai nugrimzdo nežinion. Sunku patikėti, bet jis mirė praktiškai pamirštas 1961 ir iš naujo atrastas buvo tik po ilgos pertraukos. Šiandien jis didis Čekijos fotografas, sugebėjęs užfiksuoti moters forma judesyje ir "skrydyje".

dėkui sillwio už pristatymą. :)

Fotografo pristatymas: DIANE ARBUS

2008-11-12T07:32:00.010+02:00

Diane Arbus,
tikroji pavardė Diane Nemerov, gimė 1923 kovo 14 d. NY, mirė 1971 metais . Viena stipriausių žvilgsnio išlaikymo meistrių – amerikiečių fotografė . Arbus drąsiai galime vadinti keistąja Niujorko akimi. Arba kreivąja (kaip priešingybė taikliajai). Arbus fotografavo "paraštinius" žmones – tuos, kurie pasuko į "normalaus" gyvenimo šalikeles arba atsidūrė ten dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų: neūžaugas ir gigantus, transvestitus ir balagano artistus, storulius ir išdžiūvėlius, psichinius ligonius ir albinosus. Net iš pažiūros niekuo neypatingi žmonės fotografuojami taip, kad atrodo kaip apsitempę svetimą odą.

Šios fotografijos kažkuo primena ligos istorijas – tau rodomi ne žmogaus charakteris, profesija ar (senamadiškai tariant) siela, bet jo silpnoji vieta. Tai, kur jis labiausiai pažeidžiamas – nesvarbu, kad savanorė fotografijos auka iš paskutiniųjų stengiasi tai nuslėpti. Toks psichologinių, politinių ir socialinių kompleksų katalogas, šaltai apnuoginantis lėkštą patriotizmą ir prasimušėlišką prabangos troškimą, infantilišką nesivaržymą ir miesčionišką norą atrodyti padoriai. Kaip visi. Gal truputėlį gražiau. Bet tam "gražiau" Arbus ir užbėga už akių. Net ir pasipuošę, pozuojantys žmonės jos fotografijose negražūs. Gal ta panieka grožiui – atmetimo reakcija, atsiradusi metus darbą madų žurnale? Tiesa, gražinimosi ritualų ir pastangų atrodyti gražiai fotografė nevengė – bet visada pabrėždavo jų dirbtinumą, kone iškreiptumą. Nuo metro stotelės sienų į praeivius žvelgia jaunas vyras su išpešiotais antakiais, ilgais nagais ir suktukais plaukuose – ši Arbus fotografija parinkta parodos plakatui.

Arbus darbai vertinami kontroversiškai. Niekas neabejoja jų poveikio galia ir įtaka fotografijos raidai. Priartėdama prie žmogaus, ji nuo jo tolsta. Fotografuodama ne savinasi atvaizdą, o atsitveria nuo jo. Kuriama ne tik fizinė, meninė, bet ir moralinė distancija. Kolonizuojantis žvilgsnis, praskiestas humanistiniu imperatyvu. Kaip šiuolaikinė žvejyba – pagauna ir išspjauna. Išmeta atgal į kūdrą.
Arbus fotografija – "Žydų milžinas su tėvais savo namuose Bronkse, Niujorke" (1970).

Fotografija sukomponuota taip, kad dar labiau išryškėtų dydžių kontrastas – milžinas stovi pirmame plane, jo galva vizualiai siekia lubas, jis susilenkęs – atrodo kone dvigubai aukštesnis už tėvus. Jį dar labiau sustambina (ir sušmėklina) jo šešėlis. Tėvai atskirti ir vizualiai, ir socialiai: jie stovi susiglaudę kaip du tvarkingi nykštukai – motina su suknele, tėvas su kostiumu. Kvadratinės fotografijos kampai užtamsėję – tai dar labiau suspaudžia erdvę, išlenkia kambarį pagal milžino kuprą. Ne, šioje fotografijoje nėra jokios empatijos. Net ir personažai nerodo vienas kitam šiltesnių jausmų – o tik nuostabą ir įšaldytą priešiškumą. Arbus keistuoliai netampa mūsų gyvenimo dalimi, jie taip ir lieka uždaryti savo išskirtinumo getuose. Nepaisant to, šie stiprių emocijų įelektrinti vaizdai įsirežia į smegenis, prismeigia žvilgsnį ir neleidžia pajudėti. Nors visa širdimi norėtųsi, kad milžinas būtų apsikabinęs savo tėvus ar atsisėdęs šalia jų į fotelį, o ne dėbsojęs iš padilbų.

Arbus fotografijose meilė kovoja su neapykanta, nors meilę pastebėti kur kas sunkiau. Todėl kartais atrodo, kad šioje priešybių kovoje laimi už neapykantą baisesnis abejingumas. Ji fotografuoja ne nušvitimo, o atbukimo akimirką. Ne lemiamą, o kritinį momentą. Tiksliau, atomazgą. Kai ilgo laukimo iškankintas modelis praranda budrumą ir pasimuisto. Žagteli. Susiraukia. Prasižioja. Tada – pliaukšt! – ir tavo bukiausia išraiška įamžinta. Arbus personažai niekada neturi vardų, tik bendrus apibūdinimus – žydų pora, puertorikietė namų šeimininkė, albinosė kardų rijikė, nudistai. Ji garbino keistuolius (freaks), bet tik kaip priemonę, objektą – pati su jais nesitapatindama ir neieškodama bendrumų.

Daug kritikų ir menininkų teigia, kad Arbus sugebėjo prasiskverbti pro paviršių ir parodyti slaptąsias, tamsiąsias ar keistąsias žmogaus kerteles. Kad ji panaikino ribą tarp fotografijos ir meno , realybės ir fikcijos , kad Arbus meistriškai meluoja atskleisdama tiesą.

Fotografija yra paslaptis apie paslaptį. Kuo daugiau ji tau sako, tuo mažiau tu žinai." Šie Arbus žodžiai nusako kontroversišką ir prieštaravimų kupiną menininkės kūrybą. Jai rūpėjo ne technologija ar kokybė, bet situacijos ir atvaizdo rupumas, gal net grubumas. Arbus iš tiesų "spaudė meną" iš kasdienybės – kaip spaudžiamas pritvinkęs pūlinys. Iš daugybės kadrų atsirinkdavo pačius keisčiausius, ir vaikščiojo suluošinto gyvenimo ašmenimis, apvilkusi personažus švitriniu popieriumi. Kai kurios Arbus fotografijos beveik nepakeliamos – ir žeidžia ne tai, ką matai, o juntama žvilgsnio prievarta.

2006 metais režsieriaus Steveno Shainbergo sukurtas filmas ,,Kailis" ( Fur) - „įsivaizduojamas Diane Arbus portretas" kuriame vaidina žinoma australų aktorė Nikolė Kidman.

Tekstas parengtas pagal Laimos Kreivytės straipsnį "7 meno dienose" "Londono akis. Žvilgsnio mutacijos fotografijoje" (7md 2006-01-20):http://www.culture.lt/7md/?leid_id=692&kas=straipsnis&st_id=5423

ačiū Westai už pristatymą. :)

Photoshop pamokos (mokomieji filmukai)

2008-10-31T18:04:00.009+02:00

1. Darbas su įrankių "Curves"
2. Nuotraukos spalvų redagavimas
3. Photoshop įrankių pristatymas
4.Spalvų redagavimas ir juodai/baltos foto spalvinimas
5. Klonavimas "Clone stamp" įrankiu
6. Nuotraukos tonavimas
7. "Šarpinimo" pagrindai (kaip naudotis Sharp įrankiais)
8. RAW redagavimas su PS Camera RAW
9. RAW redagavimas su PS II
10. Įvairių rėmelių sukūrimas

Mokomieji filmukai "Digital Photography Lessons 1 on 1" (anglų k.)

2008-10-29T12:36:00.001+02:00

Digital Photography Lessons 1 on 1:
1 pamoka (apie fotoaparato nustatymus, kai naudojama blykstė)
2 pamoka (apie eksponometrus)
3 pamoka (apie apšvietimą ir šviesą)
4a pamoka (apie studijinio apšvietimo įrangą)
4b pamoka (apie studijinio apšvietimo įrangą(tęsinys))
4c pamoka (apie studijinio apšvietimo įrangą(tęsinys))
5 pamoka (apie studijinį apšvietimą)
6 pamoka (apie studijinio apšvietimo valdymą)
7 pamoka (apie objektyvo pasirinkimą fotografuojant portretą)
8 pamoka (apie eksponometro panaudojimą, fotografuojant su blykste)
9 pamoka (apie foto įrangos kurpines)
10 pamoka (apie studijinį apšvietimą ir jo elementų santykį)

Mokomieji filmukai (anglų k.)

2008-10-27T20:14:00.006+02:00

1.Apie ryškumo gylį (fono išplovimas)
Apie ryškumo gylį II (fono išplovimas)
+ trumpa informacija lietuvių k.

2. Apie išlaikymą
Apie išlaikymą II
+ trumpa informacija lietuvių k.

3. Apie ISO
Apie ISO II
+ trumpa informacija lietuvių k.
++ trumpa informacija lietuvių k.

4. Apie diafragma
+ trumpa informacija lietuvių k.

5. Apie ekspoziciją
Apie ekspoziciją II