2009 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Fotografo pristatymas. MICHAEL KENNA

Sveiki atvykę į tylą....


Fotografas, kurio nuotraukos kviečia mus keliauti po tylos pasaulį; jose žiūrovas išsivaduoja nuo garsų, kurių pilnas mūsų pasaulis...


Michael Kenna gimė 1953 m. lapkričio 20 d. anglų darbininko šeimoje. Nuo 11 m. jis 7 metus mokėsi katalikiškoje seminarijoje, ruošėsi būti kunigu.. Tačiau, kai jam suėjo 18 m. ir atėjo laikas apsispręsti, ką daryti toliau, jis pasirinko meno mokyklą (Banbury School of Art,Banbury, Oxfordshire). Būtent ten ir sužinojo, kas yra fotografija.
Jam buvo reikalinga profesija, iš kurios būtų galima pragyventi, todėl pasirinko komercinę fotografiją. Meninė fotografija buvo kaip hobi, saviraiškos priemonė.Kenna sau fotografuodavo anksti ryte arba vėlai vakare, grįždamas iš kolegijos. Peizažų fotografavimas tuo metu buvo lyg dienoraštis, fotografuoti buvo įdomu, bet jis nežiūrėdavo į tai rimtai. Kur kas daugiau laiko M.Kenna skirdavo komercinei fotografijai.
1976 m. iškart po baigimo Kenna išvyko į JAV. Ten lankydavosi fotografijos galerijose. Jos labai skyrėsi nuo to, ką jis buvo įpratęs matyti Anglijoje. Pasirodė, kad galima užsiimti menine fotografija ir iš to gyventi. Tai buvo jam didelis atradimas.
Dabar M.Kenna pripažintas pasaulinis fotografas, fotografuojantis nuostabaus grožio peizažus. Jis labai ilgai ir kruopščiai dirba prie kiekvienos nuotraukos, laboratorijoje praleisdamas kur kas daugiau laiko, nei fotografuodamas. Į savo mažutes (30x30 cm) fotografijas jis įdeda visą savo sielą ir nepakartojamą savitą žvilgsnį į mus supantį pasaulį.





M.Kenna mėgsta naktinę fotografiją – mes kur kas mažiau nei dieną galime kontroliuoti tai, ka fotografuojame, sakė jis. Po to, kai nuspaudi mygtuką įvyksta labai daug dalykų, pasaulis keičiasi: teka upės, praskrenda lėktuvai, atplaukia ir nuplaukia debesys, keičiasi žvaigždžių padėtis danguje, mainosi oras, įvyksta daugybe mažyčių dalykų. Žmogaus akis negali pamatyti visos šitos kaitos, o juostelėje visas išlieka. Dieną tai, ką mes fotografuojame, turi vienintelį šviesos šaltinį – saulę. Galima sakyti kad tai nepajudinama, juk išlaikymas toks trumpas. Naktį šviesą gali duoti įvairūs netikėti šaltiniai ir jų daugybė. Tamsūs ir gilūs šešėliai įaudrina vaizduotę. Atsiranda paslaptis.




M.Kenna dažniausiai naudoja 10-30 min. išlaikymą, bet kartais ekspozicija trunka netgi 8 valandas. Jei tai dykvietė, jis važiuoja vakarieniauti ar skaito kur nors knygą, o fotoaparatas fotografuoja pats.



„Parkai ir sodai patys intymiausi gamtos kampeliai. Žmonės ten palieka savo atsiminimus. Būtent tai aš ir bandau užfiksuoti fotografijoje.“








Nieko negalima pakartoti, nes laikas išeina amžiams ir negrįžta - todėl kiekvienas momentas suteikia fotografui nesuskaičiuojamą kiekį galimybių.“



„Man labai patinka fotografuoti vietose, saugojančiose prisiminimus, turinčiose neįprastą atmosferą. Įdomios tos vietos, kur žmonės gyveno, žaidė. Aš ieškau praeities pėdsakų, gyvenimo ir veiklos pėdsakų – jie pažadina mano vaizduotę, verčia prisiminti įvykius iš mano praeities. Jei išvestume paralelę su teatru – aš mėgstu fotografuoti iki ir prieš vaidinimą. Man patinka jausti tartum tuoj tuoj kažkas įvyks, arba jau įvyko“.


M.Kennos fotografijos – tai visa planeta, bet planeta be žmonių. Jie ten nereikalingi. Sillentium!