2011 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Photoshop pamoka. Paprasčiausias rėmelis nuotraukai.

Šioje pamokoje aptarsime papračiausią būdą kaip uždėti nuotraukai rėmelį.

 1. Atsidarykite norimą nuotrauką Photoshop programoje.

2. Einame Image>Canvas Size...

3. Apatinėje dalyje esančiuose langeliuose Width ir Height įrašote norimą rėmelio storį (storis priklauso nuo to, kokio dydžio foto redaguojate ir nuo jūsų noro).

4. "Canvas extension color" pasirenkate nuotraukos rėmelio spalvą. Ir spaudžiate OK.

5. Na ir rezultatai priklausomai nuo pasirinktos spalvos.


 6. Derinant skirtingų storių ir spalvų rėmelius galima sukurti ir sudėtingesnius variantus. Pvz. apačioje pirma uždėtas 0.2 cm storumo baltas rėmelis, o vėliau dar kartą pakartoti visi veiksmai uždedant 2 cm juodą rėmelį.


Rėminkite į sveikatą :)

2011 m. gruodžio 21 d., trečiadienis

Temos "Rytas" nugalėtojai.

Temoje "Rytas" I vietą laimėjo Valdas Banys (foto surinko 81 balą)
 
II vieta Raminta Tubenytė (60 balų)

III vieta Jurgita Lukoševičienė (41 balas)


Sveikiname rytinius nugalėtojus :)

2011 m. gruodžio 4 d., sekmadienis

Photoshop pamokos. Kaip paryškinti akis nuotraukoje.

Pradedantiesiems labai įspūdingai atrodo nuotraukos, kuriose esančių žmonių akys tiesiog pritrenkiančio ryškumo ir aiškumo. Šiandien aprašysime vieną iš būdų, kaip galima tai padaryti su Photoshop programa. Aišku, tobuliausia yra ryškias akis gauti jau fotografavimo metu, kad jų nebereiktų ryškinti, bet jei jau nesigavo ar norite spec efekto, galima pabandyti paryškinti šiuo būdu, tik nepersistenkite, per daug ryškios akys atrodys nenatūraliai ir nemaloniai.

1. Atsidarome norimą nuotrauką Photoshop programoje ir išsididiname nuotrauką, kad akys užimtų kuo daugiau vietos ekrane.
2. Pasirenkame "Lasso Tool" įrankių juostoje ir vesdami apie akies rainelę, stengiamės nubrėžti kažką panašaus į apskritimą. Stenkitės nekabinti akies voko, jo paryškinimas labai kris į akis.


3. Tada einame Select>Modify>Feather, kad suapvalintume ir pagražintume mūsų žymėjimo kraštus.

4. Pasirenkame reikšmę"Feather Radius" 5 pikseliai. Spaudžiam OK.

5. Tada paryškiname akies rainelę Filter>Sharpen>Smart Sharpen.


6. Pasirenkame norimas reikšmes. Tai priklauso kokio ryškumo akies norime. Didesnio Radius skaičiaus geriau nesirinkti, stiprės nenatūralumo pojūtis, užteks apie 1. Žaisdami su Amount reikšme gauname norimą efektą. Ir spaudžiame OK.

7. Nužymime mūsų akį Deselect komanda Select>Deselect arba tiesiog Ctrl+D klavišų kombinacija.
8. Pakartojame tą patį su antra akimi.

Ir viskas :)

Patarimas: geriausią kiekvieną akį redaguoti atskiruose sluoksniuose (Layer), taip lengviau sukontroliuosite akių vienodumą ir bus lengviau pakoreguoti, jei kažką norėsite pakeisti nustatymuose. Pabaigoje tik nepamirškite, prieš išsaugant sluoksnius, juos apjungti komanda Layer>Flatten Image.

2011 m. lapkričio 22 d., antradienis

Temos "Portretas" nugalėtojai

Pirmają vietą temoje "Portretas" laimėjo Vytautas Dranginis. Foto surinko 133 balus. 


II vieta Kristina Stasiulienė (92 balai) 


III vietoje Vaida Rumšienė (62 balai) 


Sveikiname nugalėtojus!

2011 m. spalio 30 d., sekmadienis

Akys - sielos veidrodis arba kaip fotografuoti portretą.

Turbūt nėra pradedančio fotografo, kuris nesusiduria su klausimu, kaip gi fotografuoti portretą, kad būtų ir įdomu, ir gražu, o ir modeliui patiktų. Fotografuoti portretus labai įdomu, taip tarsi atskleidžiame fotografuojamo žmogaus esmę, leidžiame pažvelgti į jo vidų, bet ir pakankamai sunku. Ne kiekvienas fotografas gali pirmą kartą matomą žmogu atplaiduoti tiek, kad šis jaustųsi natūraliai. Dažnai net gerai pažįstami mums žmonės jaučiasi kvailai būdami modelio veidmenyje, pasimeta, dirbtinai elgiasi, kvailai šypsosi ir nepavyksta pagauti nieko įdomesnio. Tad pirmiausia ko reikia, gero kontakto su modeliu, žinoti, ko jūs norite iš jo ir nuotraukų, bei ramaus bendradarbiavimo. Tyrinėkite žmogų, pastebėkite, ką jis turi išskirtinio, kas jame patrauklaus, kokios būdingos jam pozos, išraiskos, gestai, tai ir išryškinkite.

Patarimai:

a) portretas - tai ne vien nuotrauka pase. Portretas gali būti: tik veidas, iki krūtinės, iki juosmens, iki kelių ir visu ūgiu.

b) fotografuokite diafragmos prioriteto režimu (dažniausia žymimas A arba Av raidėmis), taip lengvai suvaldysite fono išplovimą. Atverkite plačiai diafragmą (t.y. mažesnė f reikšmė), kad veidas būtų ryškūs "išplautoje" aplinkoje. Tik nepamirškite, kad jei fotografuojate iš nedidelio nuotolio, atsargiai naudokite f/1.2-f/1.8, greičiausia gausite vieną akį ryškią, o antra jau bus už ryškumo zonos ribų. Kadangi fotografuojama plačiai atverus diafragmą ir nedideli modelio sujudėjimai gali įtakoti fokuso paklydimus, tad modelio paprašykite nejudėti kai suvedinėjate ryškumą.

c) fokusas portrete ypatingai svarbus!!! Portrete svarbiausia akys, tad fokusuokite jas ypatingai kruopščiai. Jei veidas pasisukęs, fokusuojama arčiau fotoaparato esanti akis. Net mažiausi fokuso paklydimai portrete bus aiškiai matomi ir gadins kadro kokybę.

d) nefotografuokite portretų iš labai arti, kuo arčiau modelio jūs stovėsite su fotoaparatu, tuo labiau išsikraipys kūno dalių ir veido proporcijos. Geriau atsitraukite toliau ir "pritraukite" vaizdą. Geriausi portretai gaunasi naudojant "portretinio" židinio nuotolio objektyvus. Plačiakampiai objektyvai (14-35 mm) labai iškraipo veido bruožus, jei nesiekiate ironiško efekto geriau fotografuoti objektyvais su židinio nuotoliu nuo 50 mm ir daugiau. Optimaliausia 70-120 mm. Taip nufotografuoti portretai atrodo natūraliausiai.

e) jei fotografuojate žmogaus veidą, fotoaparatas turėtų būti akių lygyje, jei iki juosmens - smakro lygyje; visu ūgiu - krūtinės lygyje. Venkite fotografuoti portretus iš apačios, kai modelis žvelgia žemyn - išryškintas pagurklis nepradžiugins.

f) sužiūrėkite apšvietimą. įmontuota blykstė portretą greičiau sugadins, nei pagyvins, nebent ji bus naudojama kaip papildomas šviesos šaltinis. Be to, įmontuotos blykstės labai mėgsta žmonėms "įstatyti" raudonas akis. Žiūrėkite, kad apšvietimo būtų pakankama ir naudokite žemas ISO reikšmes (ISO 100 - idealu) kuo didesni ISO, tuo "purvinesnė" bus žmogaus oda nuotraukoje, kris nuotraukos ryškumas, prastės bendra kokybė.

g) Nepamirškite sužiūrėti visų kūno dalių kadre. Besiremianti į kadro kraštą ranka ar nukapoti pirštai ir kojų pėdos tikrai nepadės veido išraiškai, kad ir kokia ji būtų įspūdinga. Viena pagrindinių kadravimo taisyklių - kadro kraštai neturi eiti per sąnarius. Jei fotografuojate veidą, kirpkite žemiau pečių, jei yra plaštakos, apkarpymas turi eiti žemiau riešo, bet ne per jį, ranka kerpama ne per peties ar alkūnės sąnarius, kojos virš kelių, bet ne per kelius ir t.t.

h) jei modelis sėdi pasirėmęs veidą ranka, ranką veidą turėtų tik vos vos liesti, jei modelis padės pilnai galvą ant rankos, toje vietoje atsiras nemažas idubimas, raukšlės, nenatūralūs odos įtempimai.

i) kuo iš arčiau fotografuojamas veidas, tuo labiau išryškės odos nelygumai, išbėrimai, netolygus nusiskutimas ar netobulas makiažas. Geras visažistas ir kokybiškas makiažas padės jums sutaupyti daug brangaus laiko, kurį praleisite prie kompiuterio redaguojant odos nelygumus.

j) jei žmogus nešioja akinius, pakreipkite modelio veidą taip, kad stikluose nesimatytų ryškių šviesos blikų;

k) venkite statiškų "pasinių" veidų nuotraukų ir fotografijų visu ūgiu, kai stovima kaip pagal komandą "ramiai". Žmogus kadre turi būt įstaisęs patogiai, jaukiai ir natūraliai užpildyti kadrą. Pieškite kompozicines linijas rankų linijomis, odos lopinėliais, pirštais, kojų padėtimi. Jei fotografuojamos plaštakos, tai akys+plaštakos bus pagrindiniai jūsų nuotraukos veikėjai, žaiskite jais.

l) veido bruožų sušvelninimui būna naudojami specialūs soft filtrai sukami ant objektyvo, arba vėliau apdirbant kompiuteriu suteikiami soft efektai. Galit paeksperimentuoti su soft efektais fotografavimo metu ant UV filtro užtepę vos vos vazelino.

Pabaigai: neužkankinkite modelio. Jūsų modeliui tai turi būti malonus procesas, o ne kančia. Jei jūs valandą apie modelį sukiositės, bandydami jį "išlankstyti" kažkokia jam nenatūralia poza, deliosite pirštus ir blakstienas į vietas, bandysite išgauti kažką, kas tam modeliui visiškai nebūdinga, jūs negausite nieko be dirbtinės fotografijos, kuri nebus miela nei jums, nei modeliui, nei žiūrovui. Natūralumas, žmogaus bruožų išryškinimas, charakterio atskleidimas, vidinio ir išorinio grožio perteikimas - tai mes norime matyti portretuose.

Tema "Oranžinė"

Temoje "Oranžinė" I vietą vėl laimėjo Rinat Tarzumanov ir jo nuotrauka (52 balai)

II ir III vietas pasidalino
Alina Ovčiarovienė

ir Jurgita Lukoševičienė (po 39 balus)

Sveikiname oranžinius nugalėtojus :)

2011 m. rugsėjo 27 d., antradienis

Tema "Naktinė fotografija"

Temos "Naktinė fotografija"nugalėtoju tapo Rinat Tarzumanov. Jo foto surinko 52 balus.


Antroje vietoje Inga Vygontaitė ir jos naktinė foto su Mokslo muziejaus Valencijoje vaizdais (41 balas).


Trečioje vietoje vėl Rinat Tarzumanov (dvigubi sveikinimai) (39 balai)


Dėkojame dalyvavusiems. Sveikinimai nugalėtojams!

2011 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Fotografavimas tamsoje arba naktinė fotografija

1. Fotografuodami tamsoje neišvengsite ilgų išlaikymų. Tad pirmiausia užduotis - nejudamai įtvirtinti fotoaparatą. Tam geriausia ir patogiausia naudoti stovą, bet jei jo neturite, puikiai tiks ir žemė, kelmas, turėklai, suoliukas, mašinos stogas ar koks kitas stabilus, lygus paviršius. Ir nefotografuokite tiesiog spausdami nuleidimo mygtuką ant fotoaparato. Esant nepakankamai ilgiems išlaikymams, sujudinimo spaudžiant greičiausia neišvengsite net tada, kai fotoaparatas bus ant stovo. Tam naudokitės nuotolinio valdymo pulteliu arba "atidėto fotografavimo" funkcija.

2. Gražiausios spalvos ir apšvietimas, kai saulė dar nėra visai nusileidusi, bet jau pasislepusi už horizonto. Šviesos dar yra pakankamai, tad išlaikymai nebus tokie ilgi, kaip atslinkus tamsai. Ypač įspūdingai atrodo miesto nuotraukos temstant. Gražios dangaus spalvos su miesto spalvomis kuria nuostabias panoramas.

3. Jei turite stovą ar galimybę stabiliai ilgą laiką laikyti fotoaparatą, kelti ISO nėra būtina, net atvirkščiai, fotografuokite su pačia mažiausia įmanoma ISO reikšme, tai sumažins triukšmų kiekį kadre, o tamsoje nuotraukos ypač linkę triukšmauti. Tačiau, jei tokios galimybės nėra, geriau užkelti ISO iki maksimumo, nei gauti neryškią, sujudintą nuotrauką.

4. Jei norite, kad automobilių šviesos "pieštų" vaizdingas, nepertraukiamas linijas kadre - ilginkite išlaikymą.

5. Nepamirškite baltos spalvos balanso (WB nustatymai). Gatvės apšvietimas pakankamai sudėtingas tuo klausimu, nes neoninės reklamos, automobilių žibintai, gatvės šviestuvai - visi turi skirtingą spalvinę temperatūrą, tačiau jei fotografuojate vienišą žibintą, norėtųsi, kad jo metama šviesa būtų artima baltai, nebent siekiate spec. efekto (siekiant spec efektų arba idejos įgyvendinimo atleistina visiškai viskas, tačiau pirma reik išmokti viską daryt teisingai ;) ).

6. Jei objektas yra netoli nuo jūsų (iki 3-5 m.), jo apšvietimui galite naudotis įmontuotą blykstę. Bet tokiu atveju, be pagrindinio objekto, daugiau kadre nieko "ištraukti" nepavyks ir kadras bus tikrai ne per daug vaizdingas. Jei fotografuojate naktinio miesto panoramą ar naktinę gamtą, nepamirškite išjungti įmontuotos blykstės (arba įsijunkite "naktinės fotografijos" režimą), nes automatika galvos, kad objektas visai čia pat ir išlaikymai bus per trumpi ką nors įamžinti. Gausite gražų tamsiai juodą kadrą :D

7. "Naktinis" jūsų fotoaparato režimas, neišgelbės nuo sujudinimo tamsesnėje aplinkoje. Jus vis tiek ribos šviesos trūkumas, tad be stovo ar tvirtos atramos vis tiek neturėsite patogaus išlaikymo.

8. Autofokusą greičiausia teks perjungti į rankinį fokusavimą. Tamsoje nerasdamas ryškios kontrastingos vietos, autofokusas tiesiog "traukys" objektyvą, taip ir nerasdamas, kur reiktų fokusuoti. Kai kurie fotoaparatai turi "AF zonos pašvietimą", kai pagalbinė lemputė trumpam apšviečia aplinką ir to užtenką autofokusui rasti reikiamą tašką. Tamsoje taip pat gali tekti naudoti didesnę f reikšmę (labiau priverti diafragmą), kad užsitikrinti gilesnę ryškumo zoną ir išvengti fokuso nuklydimų. Jei fotografuojate naktinę panoramą ar peizažą, tiesiog nusukite fokusavimą į "begalybę".

9. Žmogaus vyzdys tamsoje maksimaliai išsiplėčia, tačiau aplinką fiksuoją labai trumpą laiką, todėl tai, kas mums atrodo "tamsa" tikrai nėra tamsa mūsų fotoaparatų juostelėms ar matricoms, kurias mes galim ta, kad ir nedidele, šviesa veikti ilgą laiką, nors ir kelias valandas. Todėl nuotraukose galim pamatyti daug daugiau, nei akimis. Galima nukreipti fotoaparatą į dangų ir per keliasdešimt minučių užfiksuoti žemės sukimąsi su žvaigždžių brėžiamomis linijomis. Nukreipę į banguojančią jūrą, gauti nuotraukoje lygų kaip stiklas vandens paviršių su lengvu dūmeliu virš jo, o po kelių valandų eksponavimo, nuotraukos darytos užmiestyje, gamtoje, gali būti tokios šviesios, kaip darytos dieną.

10. Diafragmos pridarymas (t.y. didesnė f reikšmė) padės šviesos šaltinius paversti iš baltų taškų "žvaigždutėmis" (paprastai efekto padeda pasiekti didesnės nei f/8 reikšmės). Žvaigždutės žiūrėsis jaukiau ir maloniau, nei balti blynai :) Tam yra sukurti ir specialūs "žvaigždiški" filtrai.

11. Pasinaudokite įvairiais "atspindinčiais" paviršiais. Kaip gražiai ir paslaptingai žiba naktinis ežero paviršius mėnesienoje, o kokius mistinius paveikslus kuria šlapias asfaltas, kuriame atsispindi šviesoforų ar reklamų šviesos. Tai ne tik suteiks papildomos šviesos jūsų nuotraukai, bet ir tam tikrą meninį efektą.

12. Įdomių efektų galima pasiekti jei pagrindinis objektas kadre juda. Fotografuojant naktinę pilną praeivių gatvę, esant ilgesniam išlaikymui, gausime daug judančių "vaiduoklių". Judant modeliui kadre pamatysime mistišką dvasios šokį. Judėjimo efektą galima pabandyti gauti ir "zoominant" vaizdą fotografavimo metu.

13. Galime piešti šviesa tamsoje. Visiškoje tamsoje vedžiojant ryškiu šviesos šaltiniu ore (mažyčiu žibintuvėliu ar lempute) galime piešti, rašyti.

Tamsa nesunkiai pasiekiama kiekvienam. Jei nėra galimybės išeitį į miestą, puikią tamsą rasime ir savo namuose vakare. Laužo šviesa, vienišas žibintas gatvėje, žvakė, mobilaus telefono ar kompiuterio ekrano šviesa, žibintuvėlis ar žiebtuvėlis, reklaminis stendas, televizorius ar elektroninis laikrodis - visą tai galima panaudoti fotografuojant tamsoje, o kaip - čia jau tik Jūs galite sugalvoti ;)

2011 m. rugpjūčio 30 d., antradienis

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"


Autorė: Jūratė Gajauskienė
Ir kaip pati autorė rašo: "Nežinau ar ši nuotrauka pati pačiausia, bet mums tai buvo pats netikėčiausias paukštis ant mūsų stogo"

2011 m. rugpjūčio 27 d., šeštadienis

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"


Autorė: Ieva Janauskaitė

Tema "Maistas"

Temos "Maistas" nugalėtoja tapo Eglės Aleksandravičiūtės fotografija "Gingered tomato soup" (96 balai)

Antroje vietoje Renatos Dumbravienės fotografija (67 balai)

Trečioje Airinos Budreckytės nuotrauka "Šokoladinis kaprizas" (64 balai)

Sveikinimai nugalėtojoms! Lauksime kitose temose ;)

2011 m. liepos 26 d., antradienis

Lašiukų fotografavimas (nuorodos)

krentančių lašiukų fotografavimo mokomieji filmukai
http://www.youtube.com/watch?v=fwExpFDUC9Y&feature=channel

http://www.youtube.com/watch?v=wFkzqBfND4w&feature=grec_index
http://www.youtube.com/watch?v=MFbCK3o68jk&feature=related

http://www.youtube.com/watch?v=rnSxlJmr8jY&feature=related

http://www.mincel.com/featured/how-to-photograph-water-drops/
http://www.photographymad.com/pages/view/photographing-water-drops

http://www.diyphotography.net/the-comprehensive-water-drop-photography-guide

kaip fotografuoti lašiukus ant įvairių paviršių
http://edkphoto.wordpress.com/2010/11/12/water-drops-on-glass/

http://photoextremist.com/tag/water-drops


"rasos" lašiukų fotografavimas
http://www.wonderfulphotos.com/articles/macro/dewdrops/
http://ozwildlifestudio.com/art-and-photography/howto-photograph-dewdrop-flower-refraction/

http://www.myfinepix.com/article/21561/120849


pasigerėkime lašiukų nuotraukomis:
http://www.flickr.com/groups/droplets/pool/46301298@N00/

http://www.flickr.com/photos/drippy2009/sets/72157615864499805/
http://www.noupe.com/photography/50-howling-examples-of-dew-photography.html

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"


Autorė: Sandra Strazdaitė

Tema "Lašai"

Mūsų temos "Lašai" nugalėtoju tampa Rinat Tarzumanov (34 balai) su šia nuotaikinga, vasariška fotografija


Antroje vietoje gaivi Kristinos Dainovskytės nuotrauka (29 balai):

Trečioje Ieva Vincerževskienė ir jos chrestomatinis lašiukas (18 balų)

AČIŪ dalyvavusiems :)

2011 m. birželio 28 d., antradienis

Tema "Kontrinis apšvietimas"

Sveikiname mūsų K raidės temos nugalėtoją Eglę Šiškauskienę, kurios foto "Užuolaidėlė" surinko 38 balsus.


Antra vieta: Inesa PoSo ir jos "Aguonos"(30 balsų)


Trečia vieta: Kristina Dainovskytė (14 balsų)


Ačiū dalyvavusiems. Lauksime jūsų nuotraukų naujose temose. :)

2011 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

Kaip mes suvokiame fotografiją

Fotografijos suvokimas yra labai sudėtingas ir painus dalykas, apimantis tiek fiziologiją, tiek psichologiją, tiek filosofiją ir visų pusių aptarti tikrai neįmanoma. Tačiau kas įtakoja tai, kaip žmogus priima fotografiją ir ją įvertina, kažkiek aptarti galima.
Kaip žmonės šiais laikais bendrauja? "Labas, turiu vieną problemą". "AAAA jo jo, bet paklausyk kas man nutiko...". Visada žmogus nori dėmesio sau ir labai retas gali išklausyti nenuobodžiaudamas bei tikrai nuoširdžiai. O žmogus jums pasakoja problemas, kurios jums atrodo banalios ir visai net ne problemos, o maži nesusipratimai ir niekaip negalime suprasti, kodėl jau čia taip jam svarbu, negi žmogus neturi kažko įdomiau papasakoti, kodėl man čia reikia sėdėti ir klausyti kažkokių blevyzgų, kai kažkas kažkam kažką pasakė, nes jūs nepažistate nei vieno iš tų "kažkas". Žmonės šneka daug ir dažnai visiškai banalius dalykus. Kaip ir fotografuoja :) Fotografuoja daug ir lygiai tokius "kažką" "kažkur" "kažkaip" kas mums visai neįdomu ir lygiai taip pat praleidžiame pro akis, kaip pro ausis praleidžiame neįdomius pasakojimus. Ir tik retas gali nuoširdžiai atkreipti dėmesį į kiekvieną istoriją. Dažnai nuotraukos yra komentuojamos tokiais sakiniais: "žmogus kadre labai paįvairintų šią foto", "geriau reikėjo modelio plaukus surišti, nes dabar plaikstosi bet kaip", "galėtų ir nerodyti savo kreivų dantų, sučiaupus lūpas būtų daug geriau" ir panašiai. O kitam žmogui visai nesinori kadre žmogaus, nes jis dirba aptarnavimo sferoje ir su žmonėmis bendrauja visa darbo dieną, pavargęs nuo jų jis nori ramybės ir nuotraukoje. Modelio plaukų nori dar labiau sutaršytų, nes atsibodo tas nuolatinis tvarkos siekimas ir jos reikalavimas iš aplinkinių. O kreivi dantys jam visai nekliūna, jam pvz. daug labiau maišo akiniai ant nosies, nes ir pats jų nekenčia nešioti. Žmogus nemato fotografijoje to kas nufotografuota, o mato už jos savo asmeninę istoriją ir savo gyvenimą, kurio atspindį mato fotografijoje. Ir vertina, ne tai kas nuotraukoje, o tai kokius jausmus paliečia nuotrauka ir kokias asmenines problemas užkabina. Jei nuotrauka pasakoja istorijas apie "kažką kažkur", žmogus nekreips į ją jokio dėmesio. Jei pasakoja draugas (kaip ir, jei fotografiją įkelia pažįstamas žmogus), dar stengiesi klausytis, rasti kas patiktų toje istorijoje, bandai parodyt, kad "aš išgirdau, ką tu sakai", jei visai nepažįstamas žmogus- "tai tik jo problemos" ir praeini pro šalį.
Taip pat žmogui labai svarbi ir patirtis. Jei žmogus daug laiko praleidžia žiūrinėdamas ir viduje vertindamas foto, jis sukaupia nemažą patirtį ir supratimą, kas yra "gera foto", jas tarsi išdėlioja ilgoje vertinimų skalėje ir matomą foto įtaiko į atitinkamą vietą, pagal panašias, jau gulinčias ten. Tuo tarpu pradedantysis tiesiog negalės įvertinti fotografijos, nes jis neturi patirties ir atminties, kurios foto buvo laikomos geromis, jo skalė tuščia ar vos su keliomis foto. Jis greičiausia pasimes žiūrėdamas į nuotrauką ir nežinos ką pasakyti, nes tai bus visiškai nauja patirtis.
Ir fotografuodamas fotografas bando nuotraukas padaryti taip, kad jos būtų panašios į matytas "geras". Ir vertindamas kitų darbus, akimis ieško panašumų su matytomis "geromis", kuo daugiau matytų "gerų" nuotraukų, tuo platesnis ir nuotraukų vidinis priėmimas. Jei nuotraukoje matome kažką panašaus į tai, kas buvo įvertinta kaip "bloga fotografija", mes automatiškai atmetame ir ji sukelia mums priešiškumą. Jei matome kažką visiškai naujo, kas negali būt priskirta jokiai kategorijai, nes su tuo susiduriame pirmą kartą, pasimetame. Tačiau ši foto ateityje bus kaip atskaitos taškas vertinant panašias fotografijas. Jas lyginsime su šita, kurią pamatėme pirmą kartą ir kuri įsiminė mums, kaip sukėlusi nesusipratimą viduje.
Dažniausia mes nuotraukas vertiname protu, o ne siela ir jausmais. Protas ieško kategorijos, kuriai galėtų priskirti matomą vaizdą. Ieško lentynėlės, kur atmintyje jau guli padėtos panašios nuotraukos.
Iki šiol kalbėjom tik apie patirtį vertinti nuotraukas, apie kaupiamą vidinį vertinimų katalogą. Tačiau nemažiau svarbu, ar nuotraukoje matome kažką iš savo asmeninės praeities. Mūsų atmintis turi puikią savybę, pamiršti praeities problemas ir skausmus, viskam suteikiant lengvą rožinį atspalvį, romantiškumo. Tai jau išspęstos problemos ir įvykę įvykiai, nėra nerimo dėl ateities ir nežinomybės, kuri kamuoja mus dabartyje. Apie praeitį mes žinome beveik viską. Į veidus iš praeities žvelgiame su lengvų liūdesiu, ilgimės jų, tačiau tai kelia šiltus jausmus kažkur giliai viduje. Dabartį mes priimame daug sunkiau, nei praeitį. Dabartis kelia daug daugiau įtampos ir nerimo. Jei nuotraukose daiktai ar žmonės iš praeities, mes juos daug mieliau įsileisime vidun.
Asmeninė patirtis yra taip pat labai svarbi. Jei vienam žmogui nuotrauka su stikline šilto pieno ant seno suskilusio stalo primins visas jo vaikystės vasaras praleistas kaime, močiutės pasakas prieš miegą, rasotas pievas, šiltą arkliuko kvėpavimą, šieno kvapą ir nerūpestingą vaikystę, kitam, nepatyrusiam to ir niekada nebuvusiam kaime, ta stiklinė pieno nesukels nei mažiausio sielos virpesio, o dar jei jis ir pieno nemėgsta, mintis "fuuuu, kas gali gerti tą šlykštynę ir dar šiltą", tikrai teigiamo įvertinimo nuotraukai neduos. Ir jei pirmasis žmogus, kuris atpažino savo praeitį toje nuotraukoje ir viešai paskelbė savo nuomonę, kad "foto gera", yra autoritetas fotografijoje, ar šiaip pažįstamas, kurį mes vertiname, tai antrasis žmogus stovės prieš tą darbą, žiūrės į jį ir kankinsis nesuprasdamas: kodėl gi aš nesuprantu šitos foto? kodėl aš nematau to, ką mato jis? kodėl man šita foto yra visiškas šlamštas? ką tas pienas gali čia gero duoti, na eilinė šlykštaus pieno stiklinė? na gerai, pieno stiklinė=kaimas, bet kaimas=uodai, musės, dilgelės ir t.t.
Yra ir dar viena pusė, kad mes nuotrauką, retai priimame visiškai objektyviai. Atrodytų foto yra labai konkretus dalykas, nei įvado, nei priešistorės, nei pasakotojo fone, viskas ką matai ir yra prieš akis. Tačiau tai tik iliuzija. Mus veikia kiekvienas sakinys ar kiekviena frazė, kuri mus atveda prie tos foto. Jei ateini į žinomo fotomenininko parodą, tu jau negali foto vertinti taip, kaip vertintum, jei žinotum, kad fotografas yra visiškai "žalias" pradedantysis. Jei draugas permeta nurodą "žiūrėk kokią gera fotografo galerija", jau irgi nueini nusiteikęs, kad ten "gera galerija", o jei to draugo nekenti ir pyksti ant jo už kažką, atsidarai nuorodą nusiteikęs "turbūt ir vėl nesąmonių surado". Jei atsidarai "pradedančiųjų fotografų" forumo skyrelį, nesitiki tenai išvysti šedevrų vertų parodos. O jei žinai konkrečiai autorių ir esi susipažinės su jo darbais, tai į naujus jo darbus žiūrėsi jau senųjų kontekste.
Labai lengvai galima paeksperimentuoti. Įkelkite žinomo fotografo negarsų darbą į forumą ar fotografų bendruomenę be autoriaus pavardės, o kaip nuo savęs, pradedančiojo - nuotrauka bus išvadinta kuo tik norite, bet vargu ar susilauks aukštų vertinimų, gi darbas "pradinuko". O pabandykite paminėti pavardę, ir visi tą pačią nuotrauką jau reitinguos daug geriau. Atsiras visokio pobūdžio pastabų, kaip "na nuotrauka paprasta, bet kokia atmofera jaučiama", "sujudėjimas suteikia nuotraukai dinamiškumo", nors be autorystės foto buvo išvadinta "nekokybiškai sujudinta". Jei esate pažengęs ar net užsitarnavęs aukščiausius reitingus fotografų bendruomenėje, įkėlę darbą anonimiškai, būsite vertinamas daug atsargiau ir daug vidutiniškiau, nei kad po nuotrauka atvirai būtų jūsų pavardė su aukštu reitingu. Mes negalime nusišalinti nuo subjektyvumo ir niekada negalėsime. Pirmas teigiamas komentaras po nuotrauką nuo žinomo žmogaus, užduoda toną visiems likusiems vertinimams, o jei nesuprantame, kas toje nuotraukoje gero, nurašome savo neišsilavinimui fotografijos mene.
Kaip matote, labai daug visokių šalutinių faktorių nuolatos veikia fotografijos supratimą ir tie faktoriai beveik nesusiję su tuo, kas tiesiogiai yra pavaizduota fotografijoje. O kur dar žmogaus nuotaika tą dieną, kur mėnulio poveikis emocijoms, gal žmogus ką tik grįžo iš gero muziejaus ar filharmonijos koncerto ir viskas likę jam atrodo banalu prieš pasaulinio garso kūrinius. Tačiau, gal nors kiek tapo aiškiau, kad nuotraukos turinio suvokimas priklauso nuo daugelio nenumatytų faktorių ir visiems tikrai neįtiksi, o ir net nereikia stengtis. O didžiąją daugumą "papirksime" universaliomis gyvenimo tiesomis. Vartykime žinomų fotografų albumus kuo dažniau, domėkimes fotografijos istorija, tai turtins mus iš vidaus, leis tvirčiau jaustis ir diskutuoti apie tai viešai. Būkime atsargesni nuotraukas priskirdami "nevykusių" kategorijai, gal mus įtakojo šiandienos bloga nuotaika ir nuotrauka čia "ne prie ko". Ir gerbkime savo nuotraukas bei savo asmeninę istoriją. Kartais tikrai nebūna svarbu, kad jūsų nuotrauką pamiltų visas pasaulis, jei ją mylite jūs. Jei joje jums pats nuostabiausias pasaulyje vaikas, kodėl kiti turėtų aikčiodami alpti nuo jos, ar neužtenka, kad jūs - būdamas tėvu/mama - graudinatės žiūrėdami į fotografiją. Ir fotografuokime, nes, laikui bėgant, mes vis labiau ilgėsimės tų laikų nuotraukose, juk jie po truputį įgaus rožinius atspalvius :)

2011 m. gegužės 25 d., trečiadienis

Photoshop pamoka: Kaip patiesinti horizontą?

Viena iš dažniausių pradedančiųjų klaidų, bet to neišvengia net labiausiai patyrę - kreivas horizontas. Tai ypač kliūna nuotraukose, kuriose yra koks nors vandens telkinys, nes vandens paviršius, pagal visus fizikos dėsnius, visada būna horizontalus, tad jei mūsų nuotraukoje to nėra, vadinasi nuotrauka suprantama kaip kreiva. Yra daug situacijų, kai tai neklius ar net padės, bet mokėti ištiesinti horizontą, esant reikalui, turėtų mokėti kiekvienas. Šiais veiksmais galima patiesinti ir namų sienas, griūvančius pastatus, ne tiesiai nufotografuotą žvakidę ir viską ką jums reikia patiesinti :)

1. Photoshop programoje atsidarom reikiamą nuotrauką.



2. Susirandame Ruler tool (senesnėse versijose Measure Tool), kuris "slepiasi" po Eyedropper tool esančiame meniu.


3. Su Ruler tool brėžiame liniją palei horizonto liniją. Ilgis nesvarbu, svarbu, kad linija būtų kiek įmanoma artimesnė horizonto linijai.


4. Kai linija nubrėžta, einame Image> Image Rotation> Arbitrary (senesnės versijos Image> Rotate Canvas> Arbitrary)


5. Iškrenta lentelė, kurioje nurodomi nuotraukos pasukimo parametrai, kokiu kampu ir į kurią pusę bus pasukta mūsų foto. Spaudžiame OK


6. Nuotrauka pasukta, tačiau atsirado balti krašteliai. Pasukta nuotrauka nėra stačiakampė, todėl likusi erdvė užpildoma baltai. Kad to išvengti, nuotrauką teks apkirpti su Crop tool.


7. Štai ir viskas. Horizontas patiesintas. Foto išsisaugome.


Sėkmės!

Kaip fotografuoti save. Patarimai fotografuojant autoportretą

Na kas gi mums gali būt idealesnis modelis, kuris visada po ranka, už save patį. Aišku, sau esam gana reiklūs, ir daug foto galime ištrinti dėl mums vieniems matomų trūkumų, kurių kiti net nesugalvotų ieškoti, tačiau kai nėra patalpoje kito žmogaus, esam daug labiau atsipalaidavę ir nebijome eksperimentuoti, nes visada yra galimybė ištrinti visus kadrus jų niekam nerodant ir niekam apie juos nežinant. Neveltui autoportreto žanras yra labai senas. Dažnai mums patiems atrodo, kad niekas mūsų negali taip gerai įamžinti, kaip mes patys save, nes patys ir vertiname tas foto pagal savo nuosavus kriterijus. Na ir be abejo, kiekvienas tiek pradedantis, tiek pažengęs fotografas turi tiesiog pasidėti privalomą varnelę prie temos "autoportretas". Pabandykite, ir rezultatas jus nustebins.

Kas sunkiausia fotografuojant autoportretą? Turbūt fokusavimas ir susitalpinimas kadran. Jei paliksite viską "auto", tai bus laimės reikalas, ar kadre bus tik jūsų petys, ar veidas, fokusas bus į jus ar į gražią sieną už jūsų. Pabandysime pasidalinti mažais patarimais.

Ko jums reiks ir ką turite žinoti:
Pirmiausia ko jums reiks, tai stabilios ir fiksuotos fotoaparato padėties. Geriausia, jei turite stovą, tokiu atveju fotoaparatas bus fiksuotas tikrai griežtai, o ir jo aukštį galėsite keisti pagal norus. Iš bėdos galima naudotis ir padedant fotoaparatą ant kėdės, ar staliuko, tačiau tai jau nebebus taip patikima, kaip su stovu, bet tikrai įmanoma. Geriausia, kad fotoaparatas fotografavimo metu būtų jūsų smakro lygyje.

Tada jums reikia išsiaiškinti kur yra atidėto fotografavimo mygtukas, kuris leis jums atbėgti į kadrą ir įsitaisyti prieš suveikiant užraktui. Jį turi didžioji dauguma fotoaparatų, tad jei nežinote, kur jis, jums prireiks atsiversti instrukciją. Idealu, jei turite distancinį pultelį.

Dabar sunkiausia dalis - fokusavimas. Kadangi spaudžiant užrakto mygtuką, jūsų kadre dar nėra (jei neturite distancinio), tai fotoaparatas fokusuos sieną už kėdės, ant kurios jūs planavote atsisėsti. Ir jums atbėgus jau niekas nepasikeis, jūs būsite nefokuse. Kaip išspręsti šią problemą, yra keli būdai. Jei jūs pvz norite nusifotografuoti ant kėdės, vietoj savęs galite pasodinti didelį meškį ar kitą po ranka pasitaikiusį stambų pliušinį žaislą. Naudokite gilesnę diafragmą (t.y. didesnis f skaičius), tada bus didesnė tikimybė, kad jūsų veidas bus fokuse. Taigi, sufokusuojate į meškį, nuspaudžiate užrakto mygtuką, bėgate ir stumiate meškį iš jo vietos, sėdate ir bandot nutaisyti norimą pozą. Na, skaitant kiek juokingai atrodo, ypač jei norite nutaisyti dramatišką veidą arba užkliūnate už meškio. :) Tad geriausia pereiti į rankinį fokusavimą. Pasisodinti tą patį meškį, sufokusuoti į jį, nuimti meškį ir tada ramiai fotografuoti. Fokuso taškas nesikeis, tad jums tik teks palakstyti tarp fotoaparato ir kėdės. Su distanciniu viskas papraščiau. Tačiau irgi reikia fotografuoti su fotografavimo atidėjimu, kitaip kadre bus sunku paslėpti distancinį, o ir veidas dažniausia išduoda spaudimo veiksmą susikaupimu. Spaudžiant jo mygtuką, fotoaparatas fokusuoja jus sėdintį ant kėdės ir ima mirksėti pasiruošimo lemputė, paslėpiat distancinį, nutaisot veidą ir pykšt kadras yra. Bet vis tiek siūlyčiau naudoti rankinį fokusavimą, nes automatinis fokusavimas, jei fokusuojamame taške neranda kontrastingos vietos, tiesiog negali sufokusuoti nieko ir objektyvas tuščiai dūzgia ieškodamas ko nors fokusuojamo. Jums teks laviruojant, judinant kūną ir galūnes ieškoti, kurį gi tašką reik čia "užpildyti", ką pajudinti ir į kurią pusę, kad sufokusuotų pagaliau... ir vargu ar per tas paieškas galėsit atsipalaiduoti.

Geriau naudoti platesnį kampą, tačiau idealiausias potretams atstumas nėra platus. Fotografuojant labai "prizoominus" didėja tikimybė, kad neaišku kas bus kadre. Platesniame kampe, blogiausiu atveju apkirpsite foto, bet bent jau jūs kadre būsite su visa galva. Čia jau tenka rinktis. Jei jums sekasi puikiai jausti kadro ribas, artinkite vaizdą, jei nelabai - geriau iš toliau, bet užtikrintai.

Kiekvienos pozos ar išraiškos fotografuokite po kelis kadrus, jūs patys nustebsite kokį kiekį fotografijų teks ištrinti dėl sumirksėjimo, kvailos veido išraiškos, sujudėjimo, susiraukimo ar dar visokių nefotogeniškų dalykų. Nuolatos tikrinkite, kaip telpate kadre jau nufotografuotose fotografijose, gal vos vos reikia patraukti kėdę į kažkurią pusę, gal pakelti aukščiau fotoaparatą, kad nenukąstu viršugalvio ir panašiai. Puiku jei jūsų fotoaparato ekranėlis gali atsiversti į jūsų pusę. Tada jūs lengvai galite kontroliuoti kaip užpildote kadrą.

Jei fotografuojatės visu ūgiu stovint, be kėdės ar kito stacionaraus daikto, reiktų ant grindų užsiklijuoti mažiuką lipnios juostelės ar pleistro kryžiuką, arba kitaip pasižymėti pozavimo vietą. Jei to nepadarysite, jums gali atrodyti, kad jūs visada grįžtate į tą pačią vietą, tačiau "ta pati" gali kisti kelių ir net keliasdešimt centimetrų atstumu ir fokuso praradimas, bei susitalpinimas kadre bus didelė problema. Meškis šiuo atveju nelabai pagelbės, per žemas. Gerai būtų pastatyti kažką aukšto toje vietoje kur yra kryžiukas, sufokusuoti į tą vietą rankiniu būdu, pvz. kad kėdės atkaltė būtų tiesiai virš kryžiuko, sufokusuot į atkaltę, patraukti kėdę ir fotografuotis. Tik nestovėkite pozoje "ramiai" su ištiestomis rankomis prie šonų, įsmeigus žvilgsnį į fotoaparatą, kaip pasinei foto.

Apšvietimas kaip ir kitiems portretams. Peržvelkite kitų fotografų nuotraukas, išsirinkite kas jums patinka, kuriose pozose ir kaip norėtumėte įsiamžinti. Naudokites natūralia šviesa krentančia pro langą, buitinėmis lemputėmis, žvakėmis ir visais parankiniais šviesos šaltiniais, tikrai nebūtina turėti profesionalaus apšvietimo. Ir išjunkite įmontuotą blykstę. Ji tikrai puikus išradimas ir labai naudingas, tačiau nereik jos naudoti visur ir visada. Ypač, jei stengiatės save įamžinti ne one.lt tinklapiui, o tikrai įdomiau. Išjunkite lempą palubėje, ji gal ir geras šviesos šaltinis, tačiau portrete kurs negražius šešėlius nuo nosies, antakių. Įjunkite visas šviesas kitame kambaryje ar koridoriuje ir leiskite jai kristi į tamsesnį kambarį pro duris, sukursite tikrai įdomią atmosferą apšviesti tos šviesos. Susukite popieriaus lapą ir uždėkite ant lempos - štai jau turite puikų koncentruotą šviesos šaltinį, kuris tamsoje išryškins jus arba naudokitės žibintuvėliu. Prisegamos lemputės ir stalinės lempos puikiai transportuojamos ir jas galite susikabinti ir susistatyti kaip tik sugalvosite. Galite panaudoti veidrodžius kaip reflektorius. Tik eksperimentuokite, ieškokite ir kurkite, modelis nepabėgs :)

Jei bandote save įamžinti "nude" ir nenorite, kad jas pamatytų "ne tie" žmonės, pasirūpinkite tų nuotraukų apsauga net ir asmeniniame kompiuteryje. Uždėkite slaptažodį ant nuotraukų katalogo, kad kas atsitiktinai prisėdęs prie kompiuterio pasitikrinti savo elektroninio pašto, netyčia neatsiverstų jų. Nesiuntinėkite tokių nuotraukų niekam elektroniniu paštu, netalpinkite internete. Internete, net su slaptažodžiu patalpinta foto, nėra saugi, o geriausia draugė, kuriai norėsite pasirodyti, nebūtinai gėrėsis jomis viena ir nebūtinai neišplatins slaptažodžio kitiems. Apsisaugokite nuo galimų problemų ir pasilikite jas tik sau asmeniškai ir savo artimiausiam žmogui.

Kiti paprasti būdai save įamžinti
:
Per ištiestą ranką, atsukus į save fotoaparatą, matant savo atspindį objektyvo stikliuke. Šis būdas tikrai nėra geriausias būdas save įamžinti gerai. Kadangi jūs būsite arti objektyvo, teks naudoti patį plačiausią kampą, kad bent tilptų veidas, o platus kampas labai iškraipo veido bruožus. Jei norite humoristinio autoportreto - prašom, kitais atvejais tai sunkiai panaudojama.

Aš ir fotoaparatas veidrodyje. Labai mėgstamas daugelio fotografų būdas. Lengva fokusuot, lengva susitalpinti kadran, nes matote ekranėlį nuolatos, galite kontroliuoti lengvai kadrą, matote save ir veido išraišką, nereik bėgiojimų tarp kėdės ir fotoaparato. O juk dar turite fotografo pagrindinį įrankį rankose ir visam pasaliui parodote, kad jūs mėgstate fotografuoti. Įdomių rezultatų gausite save fotografuodami vandens paviršiuje, vitrinose, kreivuose veidrodžiuose, plieniniuose paviršiuose.

Save fotografuoti tikrai įdomu. Jūs jaučiatės laisvai, nesivaržote eksperimentuoti, nebijote atrodyti kvailai. Kontroliuojate galutinį rezultatą iki pat nuotraukos paviešinimo ar parodymo kitiems. Rodote tai, kas jums atrodo kaip jūsų privalumai, geriausios pusės. Kadangi gerai pažįstate savo charakterį, tai ir nuotraukos greičiausia bus charakteringos, su viskuo, kas jums būdinga. O šiaip - tai pakankamai linksmas užsiėmimas, gera praktika ir įdomūs rezultatai. Fotografuokime save!!!

2011 m. gegužės 23 d., pirmadienis

Kontrinis apšvietimas arba fotografavimas prieš šviesą

Visas šis straipsnelis turi mažą priešistorę, kaip mes nusprendėme surengti fotografavimą temai "Kontražūras" ir ieškoti informacijos bei mažo teorinio įvado, kas tai yra. O viskas pasirodė ne taip ir paprasta. Ameniškai aš, šiuo terminu vadinau nuotraukas, kuriose apie tamsų objektą atsiranda kaip ažūrinis šviesos apvadas, o fonas taip pat tamsus. Wikipedia duoda visa kita terminą, kad countre-jour tiesiog fotografavimas "prieš šviesą", ką ir reiškia šitas terminas išvertus iš prancūzų kalbos. Ir jo metu sukuriami tamsūs siluetiniai vaizdai, nes šviesos šaltinis yra kadre ir objektą apšviečia iš kitos pusės. Dar kitame blog'e informacija vėl kitokia, kad tai tiesiog objektų fotografavimas prieš šviesą, kai šviesos šaltinio kadre nėra, o šviesa krenta iš priekio, bet dideliu kampu ir sukuria minkštutėlę objekto aplinką, tuo pačiu švelniai jį apsupa šviesos krašteliu. Labai aiškiai skiriasi vakarų ir rusų pateikiama informacija. Rusijoje "kontražuru" laikoma tai, kai šviesos šaltinio kadre tiesiogiai nėra, jis yra arba už objekto, arba kampu į jį, ir sukuria būtent tą siaurutį šviesos apvadą apie objektą, objektui liekant tamsiam. O visa kita su siluetų kūrimu, saulėmis kadre, iš minkštomis foto - laikoma "kontriniu apšvietimu". Kaip bepavadintum, esmės nepakeisi, visi šie kadrai daromi, kai fotoaparatas nukreipiamas tiesiai į šviesą, arba tiesiai jos krypčiai, t.y. prieš šviesą.
Fotografavimas prieš šviesą turi begalę variantų ir begalę būdų, kaip panaudoti tą tiesiai krentančią šviesą, todėl visko aptarti tiesiog neįmanoma, o ir šviesos šaltinis nebūtinai saulė. Tai gali būt ir automobilio lempos, ir žvakės, ir gatvės žibintai, ir laužo šviesa, atspindžiai vandens paviršiuje ir panašiai. Galimybių ir būdų yra labai daug, bet pradedantieji fotografai, paskaitę populiarią teoriją, dažnai stengiasi, kad šviesa į objektą kristų 45 laipsnių kampu, kaip moko visi vadovėliai, taip ir vaizdas nebus plokčias ir nebus bėdų su objekto detalėmis. Tačiau pabandykite fotografuoti prieš šviesą, ir jums patiks. Pasivaikčiodami vakare, pažiūrėkite į lapus, kuriuos iš priekio apšviečia saulė, argi ne puikiai juos išryškina? Koks gražus parko takelis įrėmintas tokių lapelių. Augalai apšviesti iš priekio pro medžių šakų tarpelį labai gražiai atsiskiria nuo tamsios žolės fono ir tampa nuostabiais modeliais. Pro gėlės žiedlapius krentanti šviesa juos padaro perregimais ir dieviško grožio. Tad nebijokime fotografuot prieš šviesą, tik išmokime tai daryti. Galima kurti šešėlių ar siluetų teatrą, jei fonas yra labai ryškus, galima įrėminti švelnią pienės galvelę šviesos nėriniais, jei šviesa krenta kampu, žmogaus kūną išpiešti šviesos spinduliu, jei šviesos šaltinis yra už jo. Galimybės beribės, tik reik bandyti ;)

Aptarkime fotografavimo prie šviesą techninius aspektus. Fotografuojant prieš šviesą labai aiškiai išsiskiria objektų kontūras, dėl jį supančio šviesaus įrėminimo. Labai ryškūs skirtumas tarp šviesių ir tamsių zonų. Plokštumos, kurios atsuktos į fotoaparatą ir apšviečiamos tamsiosios dangaus pusės atrodo tamsios, peršviečiamos - gražiai ir mistiškai švyti, ypač jei fonas už jų tamsesnis, o tos kurios kampu į fotoaparatą - šviesesnės, jei jos veidrodiniais ar šviesą atspindinčiais paviršiais - ryškiai blizgės. Jei fotografuojama lauke, dangus palyginti su žeme bus labai šviesus ir sunku bus išsaugoti detales tiek danguje, tiek žemėje, arba teks kažką aukoti, arba naudotis HDR technika arba specialiais filtrais. Patyrę fotografai, išryškindami objektą, kuris šiaip būtų tamsus, gali naudotis reflektoriais atspindinčiais krentančią šviesą, megėjai - paprastu balto popieriaus lapu. Galimybės yra neišsemiamos.

Jei fotografuojate į juostelę, kontražūro fotografijoms tiks visos, tačiau idealiausios tos, kurių dinaminis diapazonas yra platus, t.y. fiksuoja daugiau pustonių tiek stipriai apšviestose, tiek tamsiuose plotuose. Nereikėtų naudoti labai jautrių juostelių, nes jų ne tik siauresnis dinaminis diapazonas, bet ir grudėtumas daug didesnis. Turbūt geriausia ISO 100-200 juostelės. Tas pats ir su skaitmeniniu fotoaparatu, nesistenkite kelti ISO reikšmės, jei objektas nejudrus, visada geriau naudotis stovu, nei kelti ISO, nes dėl aukšto ISO atsiradę skaitmeniniai triukšmai gadins jums nuotaiką ir foto kokybę.
Jei norite dramatizmo - fotografuokite griežtus siluetus, norite romantikos - įsileiskite blikus į kadrą ir leiskit jiems žaisti jame, kaip lygiaverčiams veikėjams. Viskas priklauso nuo jūsų fantazijos.

RENKAMĖS EKSPOZICIJĄ

Ekspozicija šiuo atveju yra tikrai gana sudėtingas ir svarbus reikalas. Nuo jos priklauso ir tiesioginė kadro kokybė, ir nuotaika jame. Geriausia naudoti fotoaparatą, kuriame galima rankinių būdu nurodyti išlaikymo parametrus, pilnai automatizuoti fotoaparatai gali visiškai nepaisyti jūsų norų ir idėjų. Kadangi fotografuojama prieš šviesą, tam kad išryškinti detales ir spalvas šešėliuose, bei tamsesnėse dalyse, būtina ilgesnė ekspozicija, nei kokią greičiausiai pasiūlys jūsų fotoaparato eksponometras, nes jis labiau reaguos į ryškią šviesą. Tam, kad gauti "teisingus" nustatymus, siūloma nukreipti fotoaparatą į šviesą, tačiau, kad šviesos šaltinis tiesiogiai į kadrą nepakliūtų ir liktų už jo ribų, užfiksuokite duotus nustatymus fiksuojančiu mygtuku ar juos įsiminkite ir įveskite rankiniu būdu. Padarius keletą nuotraukų varijuojant keliais ekspozicijos žingsniais į vieną ar kitą pusę, turbūt rasite jums priimtiną variantą. Jei apšvietimo sąlygos gana greit keičiasi (pvz saulė kyla ar leidžiasi), koreguoti nustatymus tikrai teks nuolatos.
Arba galima tiesiog labai patogiai pasinaudoti "breketingo" funkcija (kai vienas ir tas pats kadras fiksuojamas kelis kartus su keliom skirtingomis ekpsozicijomis, tiek mažesnėm, tiek didesnėm.
Prisiminkite, kad ilgos ekspozicijos dinamiškus mirgėjimus sulies į vieną, trumpos - atskirs į atskiras daleles. Ilgos ekspozicijos išsaugos detales šešėliuose, bet visiškai prarasite detales šviesiose. Trumpos - kurs ryškius kontūrus apie objektus, kels nuotraukos ryškumą, nes mažins švytėjimus ir atspindžius nuo kitų paviršių, nuims šviesos kuriamą "rūkelį". Kartais jums teks kažką aukoti, taikyti prie galimybių ir idėjos. Galite vėliau su HDR pagalba bandyti atgauti, tai ką prarastumėte, jei fotografuotumėte vos vienu kadru.
Dažnai kontrinio apšvietimo fotografijoms, rekomenduojama naudoti gilesnę ryškumo zoną, t.y. labiau priverti diafragamą, f/8 ir daugiau (t.y. didesnis f skaičius), kad gautį labai ryškų objektą.

PANAGRINĖKIME KELIS ATSKIRUS FOTOGRAFAVIMO PRIEŠ ŠVIESĄ BŪDUS:

SAULĖTEKIS/SAULĖLYDIS
Na, kad nufotografuot saulėtekį, reiks keltis anksti, o tai jau ne kiekvienam lengva. Geriausiai tam tinka pavasaris ar ruduo, nes rytais dažnai būna susidaręs rūkas dėl temperatūrinio skirtumo tarp nakties ir dienos. Pasiruoškite visą optiką, stebėkite ar rasa nepadengė objektyvo stikliuko, jei taip atsitiko, nepulkite jos valyti kuo papuole, sugadinsite optika, geriau pasikiškite aparatą po rūbais ir pašildykite kūno šiluma apie 10-20 minučių. Geriausia tai padaryti iš anksto, prieš fotografavimą, o žiemą fotoaparato pašildymas leis geriau veikti jūsų baterijoms, skystų kristalų ekranėliams, o mechaninių dalių sutepimą suminkštins ir palengvins jų judėjimą.
Įdomiausios pirmosios saulėtekio fazės, kai saulė dar nepasirodžiusi virš horizonto arba kol ji nepakilo pakankamai aukštai. Fotografuojant prieš saulę, svarbiausia yra oro sąlygos ir saulės aukštis virš horizonto. Ar yra debesų, ar yra rūkelis, saulė jau pakilus/nusileidusi, ar dar neliečia horizonto - visa tai duos labai skirtingus rezultatus nuotraukoje. Jei saulė pakankamai aukštai ir ji patenka kadran, didelė tikimybė atsirasti blikams - apskirtimams ir dėmėms, kurios susidaro atsispindėjus šviesai nuo vidinių objektyvo stiklų. Daugelis fotografų specialiai ieško blikų ir jais kuria nuotraukos nuotaika, tačiau, jei norite jų išvengti, galite išbandyti kelis būdus. Galima kadre surasti kažkokį objektą, kuris užstotų tiesioginius saulės spindulius krentančius į fotoaparatą, pvz. medžio kamienas ar jo laja, tai taip pat padės išryškinti jūsų fotografuojamą objektą, nes išaugs jį supančios aplinkos ryškumas. Jei blikai atsiranda atsispindėdami nuo kitų aplinkos objektų, pagelbės blenda.Jei jau blikų visai nepavyksta išvengti - atsipalaiduokit ir bandykite juos tiesiog kuo geriau sukomponuoti į kadrą arba raskite tašką, kur jų būtų mažiausiai.
Saulė kyla ir leidžiasi labai greitai, todėl būtina pasiruošti iš anksto, susirasti vietą, kur fotografuosite, nes laiko tikrai bus labai nedaug.
Jei yra debesų, jie, užstodami saulę, sukuria šviesos stulpus, gražius spindulius išraižančius dangų ir labai pagyvinančius nuotrauką. Jei matote kažkur atplaukiantį debesėlį, palaukite ir pažiūrėkite, kaip viskas pasikeis jam užslinkus.
Jie saulė jau pasislepė už horizonto, dangus nusispalvina nuostabiomis spalvomis. Fotografuokite šitą grožį, tačiau nepamirškite ir vaizdo už nugaros, apsisukę jūs nustebsite, kokį fantastinį pasaulį sukuria toks apšvietimas, o užsižiūrėję į saulėlydį, mes dažnai jį visai pamirštame. Išlaikymai ilgėja, gali tekti naudotis stovu. Jei danguje yra debesų, jie gali nusispalvinti keisčiausiai spalvų atspindžiais ir kurti pasakišką nuotaiką.
Besileidžianti (na ir kylanti, tiesiog nėra prasmės rašyti viską abiem atvejams :)) saulė sukuria gražius šviesos "takelius" vandens ir ledo paviršiuose. Išlaikymo ilgumas "takelį" atvaizduos arba kaip pavienių mirgėjimų nusėtą juostą (jei jis trumpas), arba kaip vieną susiliejusį švytintį taką (jei ilgas). Čia jau viskas priklauso tik nuo to, ko jūs norite.
Jei fotografuojate ilgesniais išlaikymais, jums būtinas stovas. Kad nesujudintumėte kadro, naudokitės distanciniu užrakto paleidėju, arba naudokite uždelsto fotografavimo funkcija, nes paprastai spaudžiant užrakto mygtuką, kadras minimaliai bus sujudintas, bet to užteks, kad prarastų ryškumą ir būtų sugadintas.

LEMPA

Labai įdomių rezultatų galima gauti fotografuojant vakare ar naktį prieš lempos ar žibinto šviesą. Jei objektas būtų labai arti lempos, tai naudojant štatyvą ir ilgą išlaikymą galima gauti ne tik patį objektą, bet ir aplinką, kurioje jis yra. Taip pat galima kaip pagalbinį šviesos šaltinį naudoti ir blykstę. Viena iš problemų, galinčių iškilti fotografuojant buitį, skirtinga spalvinė lempučių temperatūra (kaitrinė lemputė, liuminescencinė, blykstė - visų spalvinė temperatūra skiriasi).
Jei norite, kad jūsų objektas išliktų tamsus, tik būtų išpieštas šviesos spinduliuko tamsiame fone - lempą visiškai paslėpkite už jo, arba siauru spinduliu nukreipkite iš viršaus iš už nugaros, bet pačią lempą palikite už kadro. Toks apšvietimo būdas išryškiną viską, ko kartais visai nenorėtumėte išryškinti, pvz. mikroskopinius plaukelius ant kūno, spuogelius, ūselius ir panašiai. Jei naudosite kažkokį papildoma pašvietimą ir iš priekio ar šono, gausite daug daugiau detalių.

UGNIS, ŽVAKĖ, ŽIDINYS AR KITA ATVIRA LIEPSNA (tik nepadekit tam kaimynų tvarto :))

Labai įdomu fotografuoti ugnį - išlaikymo variacijos, blykstės panaudojimas duoda visiškai skirtingas kompozicijas. Ilgi išlaikymai sulieja ugnies liežuvius, ir nuotraukoje gaunasi ugnies stulpas su persiliejančiomis spalvomis, o lekiančios žiežirbos tampa ilgais siūliukais. Su trumpu išlaikymu liepsna atrodo kaip sukarpytas audinys, su skraidančiomis aplink mažytėmis žiežirbų musytėmis. Blykstė apšviečia priekinį planą, aplinką ir nuotraukoje turėsite ne vien liepsną tamsioje aplinkoje, bet iš kitos pusės kadras turės dvi skirtingo apšvietimo zonas: artimąją, su daugiau ar mažiau natūraliomis spalvomis, ir tolimąjį - su šiltomis geltonos/raudonos ugnies atspalvių. Žvakės irgi labai įdomus šviesos šaltinis, beveik taškinis ir fotografuojant žvakes svarbu ne tiek pati žvakė, kiek aplinka, įvairūs šviesą atspindintys ir laužiantys paviršiai. Kažkokių technikos ypatybių nėra, tik pageidautina naudoti stovą ir didelė blikų atsiradimo tikimybė, bet kartais juos galima panaudoti nuotaikai kadre sukurti.

SPEC. FILTRŲ NAUDOJIMAS:

Pvz. "žvaigždinio" filtro naudojimas visus kontrastingus šviesos šaltinius ar atspindžius (saulė, blikai vandens paviršiuje, žvakės, lemputės ir kiti) apsupa gražiais spinduliukais ir jie atrodo kaip žvaigždutės. Tačiau ilgais išlaikymais fotografuot su šiuo filtru sudėtinga, nes dinamiškai judantys atspindžiai (pvz blikai vandens paviršiuje) susilies per ilgesnį laiką ir negražiai išdegins kadrą.
Jei fotografuojama lauke, dangus palyginti su žeme bus labai šviesus ir sunku bus išsaugoti detales tiek danguje, tiek žemėje, todėl sprendžiant šias problemas, galima naudoti gradiento filtrus, kurie iki pusės ar trečdalio yra užtamsinti (ten kur bus dangus ir užtamsinimas išsaugos detales), o kita pusė skaidri, padės išsaugoti detales tamsesnėje pusėje. Gradiento filtrai būna su staigiu perėjimu iš tamsios pusės į skaidrią, ir su laipsnišku, kuris kuria švelnų kontrastų perėjimą.

Visko neišvardinsi ir neaprašysi. Tiesiog reikia bandyti, bandyti ir vėl bandyti. Sėkmės!

"Geriausia mano 2010 m. fotografija"



Autorė Erika Lipickytė

2011 m. gegužės 21 d., šeštadienis

Fotografo pristatymas: BORIS SMELOV

Boris Smelov (1951-1998) - Leningrado (vėliau Sankt-Peterburgo) mokyklos fotografas, peizažų, natiurmortų ir portretų meistras. 70-80tųjų neoficialios sovietinės fotografijos pradininkas, įtakojęs daugumos šiuolaikinių andergraudinių menininkų kūrybą, turintis daugybę pasekėjų.



Nuo pat vaikystės mėgo piešti, bet jau nuo 10 metų susidomėjo fotografija ir pirmuosius prizus už nuotraukas laimėjo dar būdamas vaiku, lankydamas fotografavimo būrelį "Pionierių rūmuose". Intensyviai pradėjo fotografuoti būdamas 17 metų.
Borisas labai mylėjo savo gimtąjį miestą, jo žmones, buitį, aplinką. Susipažindavo su vis daugiau kūrybinių asmenybių, dalinosi mintimis ir darbais. 1970ųjų pradžioje, be miesto peizažų, "žanro" fotografijos ir portretų, Smelovas pradeda fotografuoti natiurmortus, kuriuos kuria iš senojo Peterburgo buities detalių. Tuo metu jis turi du fotoaparatus "Leica" ir "Rolleiflex", tačiau neturi asmeninės laboratorijos, todėl glaudžiasi kitų fotografų laboratorijose, kur ir spausdina savo nuotraukas.
Mokosi technikos institute, vėliau žurnalistikos fakultete Leningrado valstybiniame universitete.
1974 m. sudalyvauja pirmoje nepriklausomos fotografijos parodoje, kuriai pristato 27 savo fotodarbus.
1976 m. Vyborko fotoklube B.Smelovas pristato savo kūrybos darbų parodą iš 34 fotografijų (portretai, peizažai, žanro fotografija ir natiurmortai). Tačiau jau kitą rytą paroda uždaroma, kaip "neatitinkanti TSKP keliamų reikalavimų", kyla didelis skandalas, pakeičiama visa Vyborko fotoklubo valdžia. B.Smelovas pradedamas laikyti "kitaip galvojančiu" fotografu ir nuo to laiko joks oficialus jo fotografijų pristatymas tampa neįmanomu iki pat Perestroikos laikų. Todėl iki to laiko, Smelovas dalyvauja tik neoficialiose parodose, vykstančiose slaptai, fotografų butuose.
Perestroikos metais B.Smelovui prasideda parodų ir pristatymų metas. Jo parodos vyko UK, Vokietijoje, USA, Suomijoje, Norvegijoje ir t.t. 1991 m jis nuskrenda į Vašingtoną, kur dalyvauja parodoje "Besikeičianti realybė". 1990 m. Smelovas labai daug eksperimentuoja su infraraudonosiomis juostelėmis.
Fotografas miršta 1998 m.

Borisas be galo mylėjo savo miestą. Leningradas buvo rimtai neremontuotas nuo pat revoliucijos laikų, todėl užsikorus ant aukščiausio stogo ir pažvelgus žemyn, pamačius tuos namų kaminus, stogus, šaligatvių plyteles, tvoras ir krantines, galėdavai pajusti tą senąją istorinę miesto dvasią. Jei pasnigdavo, keldavosi anksčiausiai, kad sniegas dar nebūtų suvažinėtas ir sumindytas. Lėkdavo bet kokiu oru už miesto į pamėgtus parkus, kol neuždangstytos ten esančios skulptūros prieš žiemą. Jis buvo ne to miesto gyventojas, jis buvo to miesto dalis, maža ląstelė, kuri mylėjo savo miestą absoliučia meile: kiekvieną jo sienos įskilimą, kiekvieną griuvėsį, kiekvieną kampelį. Pažinojo miestą taip puikiai, kad kartais savo girtose fantazijose pasirodžiusius vaizdus, jis sugebėdavo surasti dideliame mieste ir tai užfiksuoti su savo "Leica", kuri nebuvo jo fotoaparatas, o buvo tarsi jo paties akies tęsinys, tuo pačiu savo nuostabiose fotografijose pagaudamas pasakišką apšvietimą, prieš kelias minutes iškritusį sniegą, lašiuką ir vorą, atsidurusį būtent ten, kur atrodo jo laukta ir tikėtasi.





Rinkdamas senus butelius, kriauklytes ir pačius įvairiausius senojo Peterburgo daiktus, Borisas juos sudeliodavo į grakščius ir užburiančius natiurmortus. Stebuklingas pasaulis gimdavo iš grafinų, laikrodžių, veidrodžių, ir, nepaisant didelio objektų kiekio kadre, žavėdavo savo harmonija ir grakštumu.



Žmogus jis buvo tikrai unikalus, vos 1961 metais pirmą kartą paėmęs į savo rankas fotoaparatą, jau 1968 jis save suvokė fotodailininku, dauguma jo kartos atstovų save laiko arba amatininkais, arba fotografijos meistrais, bet tikrai ne dailininkais.

1970ųjų pabaigoje – 1980ųjų pradžioje B.Smelovas yra savęs, fotografijos temų, rakursų ir stilistikos paieškose. Iš kitų jo darbų šio laikotarpio darbus išskiria įtempta nuotraukų atmosfera, kelianti asociacijas su Dostojevskio kūriniais, ir skurdžiai apleistais bei pamirštais kiemeliais. Nerimas, kurio labai daug B.Smelovo darbuose, čia jaučiamas ypač aiškiai.
Save jis laikė intuityviosios, emocionaliosios fotografijos atstovu, t.y. fotografavimo metu vadovavosi savo emocine būsena, o tuo pačiu "idealiais" kadrais vadino tuos, kurie jam galvoje gimdavo esant tarpinėse būsenose tarp sąmoningos ir pasąmonės (sapnai, svajonės, fantazijos, alkoholio paeiktoje sąmonėje ir t.t.). To idealaus kadro, matyto galvoje, įgyvendinimui jis įdėdavo labai daug pastangų, keldamas sau labai aukštus reikalavimus fotografavimo metu (amžinai būdamas nepatenkintas savimi, oro sąlygomis), bei fotografijos spausdinimo proceso metu (milžiniški kiekiai bandomųjų atspaudų). Smelovas fotografo tiesiog neįtikėtinai daug ir tiek pat daug laiko praleisdavo laboratorijoje, bet buvo išskirtinai griežtas savo darbams ir jų atrinkimui. Toks griežtas, kad po Perestroikos, jam dar esant gyvam, jis buvo surengęs vos dvi personalines parodas - 1993 m. "Borej" galerijoje ir 1997 m. - Suomijoje.



Ypatingą reikšmę Smelovui, kaip fotografui, turėjo ta aplinka, kurioje jis augo ir dirbo. Nuo 17-os metų, jis įsitvirtino neoficialiosios Leningrado kultūros gretose. Tai poetai ir dailininkai, artistai ir muzikantai, parodos ir poezijos skaitymai, na ir aišku, fotografai, kurių dauguma B.Smelovą laikė savo deivuku.
Boriso portretuose labai retai galima rasti šypseną. Jo fotoaparatas fiksuoja dramatišką įtampą, nerimastingą laukimą, vidinį susikaupimą, kūrybinį įsigilinimą, bet niekada linksmumo, laimės, džiaugsmo ir panašias būsenas, kurios būtų susijusios su nerūpestingu ir žavingu gyvenimu. Jo herojai gimė ne laimei ir ne džiaugsmingam gyvenimui, o "savo kryžiaus" nešimui šiame sunkiame, dramatiškame, sudėtingame ir pilname nerimo bei kančių pasaulyje. Jis labai dažnai fotografavo savo autoportretus. Po jo mirties net buvo surengta speciali vien jo autoportretų paroda. Iš septyniolikos eksponuotų darbų, fotoapratas matomas vos šešiuose, nes kamera nebuvo jo pagrindinis atributas, užtat žvilgsnis - aštrus, liepsningas, veriantis. Jei gyvenime žvilgsnį suminkštindavo draugiška šypsena, tai autoportretuose matome visą jo galią.





1970ųjų viduryje B.Smelovas jau susiformavęs, netradicinis fotodailininkas. Šio periodo natiurmortai persmelkti Peterburgo praeities nostalgijos. Dažnai savo natiurmortus dėlioja ant autentiškų XIX amžiaus baldų. Įkomponuojami į kadrą veidrodžiai kelis kartus padaugina realybė ir neretai "pagauna" pati fotografą. Kišeniniai laikrodžiai, kriauklytės, stiklinės, kolbos, stikliukai, buteliai, svogūno galvutės, česnakas, duona, peiliai ir daugybė kitų objektų buvo įamžinti jo darbuose. Jo natiurmortai "prisotinti" daiktais, atrodytų net "persotinti" , tačiau žinanti akis pastebės, kad kiekvieno daiktelio buvimas kadre yra kompoziciškai ir stilistiškai pagrįstas. Visi jo natiurmortai yra surežisuoti, todėl galima teigti, kad B.Smelovas visur siekė meninės vienybės ir tikslingumo nepaisant begalinės įvairovės.





1980aisiais Borisas po truputi išsilaisvina iš praeities nostalgijos. Jo natiurmortuose daiktai išsilaisvina iš praeities ir tampa labiau savarankiški ir labiau klasikiniai. Kol 1990aisiais jo natiurmortų veikėjai tampa tik tuščiais bedvasiais daiktais. Pats autorius sakydavo: "Rečiau, jau daug rečiau, fotografuoju natiurmortus. Jiems gimti reikia ypatingo postūmio, kažkokio ypatingo daikto, kuris atsiradęs imtų kurti siužetą ir po truputį pritrauktų kitus, kaip kad apie mažą smiltelę gimsta perlas"

Jis dažnai girtas nuo vyno ir fantazijų paromis trankydavosi po miestą ir laukdavo, kaip jis pats sakydavo, to momento, kai sąmonė ima grįžti iš girtumo tamsos ir tuo metu ypatingai gerai jaučiamas ir suvokiamas akimirkos grožis. Taip, vieną rytą, jis ir nesulaukė tos akimirkos, nes girtumo tamsa užmigdė jį amžiams tiesiog gatvėje, ieškantį savo svajonių kadro.
Kai jį laidojo Smolensko kapinėse, kurias jis pats labai mėgo fotografuoti ir visada pats norėjo atgulti amžinojo poilsio būtent čia, duobkasiams užmetus paskutinį kąstuvą su smėliu, ant naujai atsiradusio kauburėlio nutūpė balandis, tarsi gyvas antkapis vainikavo didelio meistro kapą. O balandžiai buvo labai dažni jo nuotraukų personažai...



Borisas Smelovas - kultinė Leningrado fotografijos figūra. 1970-1980aisias jis daug kam buvo idealas, iš vienos pusės visai laisvas nuo tarybinių ideologinių reikalavimų, iš kitos - spręsdamas visas menines užduotis fotografinėmis priemonėmis, jis iškėlė fotografiją į vieną lygį su kitomis vaizduojamojo meno rūšimis. Nors viešo pripažinimo Smelovui teko laukti ne vieną dešimtmetį, tačiau neoficialiuose Leningrado kultūros sluoksniuose jis buvo laikomas fotografijos klasiku ir meistru jau daugelį metų.

***********
INTERVIU SU B.SMELOVU ("Sovetskoje foto"1988):

- Borisai, Jūsų atėjimas į fotografiją, tai -pirmoji meilė ar ilga savo meno rūšies paieška?
- Vaikystėje aš bandžiau piešti, tačiau jau būdamas 10 metų supratau, piešime daug nepasieksiu. Po to buvo pirmasis mano fotoaparatas "Liubitel" ir ilgas fotografavinių nesėkmių periodas. Tikras fotografijos, kaip meno, suvokimas prasidėjo, kai aš jau baiginėjau mokyklą. Tam periodui priklauso ir pirmieji mano sėkmingi darbai.

- Ką jūs vadinate "nesėkme" ar "sėkme"?
- Visos mano didžiausios nesėkmės visada buvo susiję su techniniais fotografijos aspektais, kai dėl skubėjimo ir nekantrumo, aš negrįžtamai prarasdavau geriausius kadrus dar fotografuodamas arba po to laboratorijoje. O sėkmė - tai kūrininių tikslų ir kadro nujautimo sutapimas su galutiniu rezultatu.
Šiaip aš save laikau emocinalios ir intuityvios fotografijos atstovu, ir fotografuodamas daugiau pasitikiu savo jausmais labiau, nei savo sumąstytomis idėjomis. Ir nepalaikykit to mistika, tačiau dauguma mano fotografijų man pirma prisisapnuodavo ir tik po kurio laiko, kartais po daugelio metų, aš pamatydavau jas gyvai. Ir didžiausia laimė, jei tuo metu turėdavau su savim fotoaparatą ir bent vieną juostelę.

- Ar buvo kokie fotografai ar fotografijos mokyklos, kurie įtakojo jūsų fotografinio stiliaus formavimąsi?
- Turbūt, konkrečių savo mokytojų įvardinti aš negalėčiau. Tačiau kiekvienas susitikimas su fotografijos meistrų darbais, be jokios abejonės, savaip formavo mane ir kaip fotografą, ir kaip žmogų. Pavyzdžiui, vieną iš stipriausių įspūdžių jaunystės metais padarė paroda "Prancūzijos veidas", kai turėjau galimybė susipažinti iš karto su kelių iškiliausių fotomeistrų darbais ir tai žymiai išplėtė mano supratimą apie fotografijos galimybes ir jos ribas. Aš žavėjausi A.Cartie-Bresson'o darbais, kurie aiškiai įrodė, kad fotografas turi būt ir filosofas. J.Sudek'as atskleidė man, kad kiekvienas daiktas turi savo sielą. L.Rodčenko parodė man, kad fotografija gali puikiai atskleisti laikmečio dvasią.

- Kaip manote, ar dabar fotografija įgavo kažkiokius naujus bruožus, naujas tendencijas?

- Techninė fotografijos revoliucija - auto kamerų atsiradimas, didelio jautrumo fotomedžiagos, laboratorinės technikos tobulumas - nulemė kokybinius fotografijos pasikeitinus. Iš vienos pusės, techninių uždavinių sprendimo lengvumas išplėtė kūrybinius horizontus, praturtino fotografo matymus. Iš kitos - galimybė lengvai padaryti kokybiška fotografiją, neturint nei proto, nei kultūros, turi pavojų, kad fotografiją "nukvailės". Man daug svarbiau yra ne tikslus realybės perteikimas, o fotografo požiūris į pasaulį, autoriaus, kaip žmogaus požiūris ir mintys. Be to kadrai tušti ir šalti.
Kitų fotografų darbuose man patinka tai, ko aš pats nemoku. Ateinant į parodą, reikia už durų palikti garbės troškimą ir pavydą, tik tada pradedi daug ką suprasti ir jausti.

-Ką Jūsų manymu reik daryti, kad išvengti beveidės fotografijos?
- Mums labai trūksta rimtos fotografijos teorijos. Čia beveik nesijaučia jaunų ir šviežių idėjų. Man atrodo, kad būtina visus skaitytojus supažindinti su teorinės fotografijos klasikų darbais, kaip Zigfrido Krakauerio, su naujais ir originaliais požiūriais į fotografiją, kaip Rolando Barto.
Fotografo išsimoklinimo klausimas, man atrodo labai svarbus. Aš pats, su amžiumi, vis skausmingiau jaučiu šią problemą. Įdomiausia, kad dauguma šio meto fotografų, turi techninį išsilavinimą, o daug naudingesnis būtų humanitarinis - filosofinis, psichologinis, menotyrininko, ir dar privalomai su užsienio kalbų mokymu. Žmogus turi puikiai nusimanyti meno istorijoje, kad kurtų naują istoriją. Žinoti praeitį menininkas turi dar geriau, nei dabartį, kurią jis gali nujausti intuityviai.
Žmogaus vidinė kultūra daugiau ar mažiau visada išryškėja jo kūriniuose. Ir, manau, be meilės Dostojevskio filosofijai, Van Gogo kūrybai, Mocarto muzikai, ne tik aš pats, bet ir mano darbai, būtų skurdūs.

- Kokiems fotografijos žanrams šiuo metu teikiate pirmenybę?
- Čia reiktų šnekėti ne apie žanrus, o apie temas. Aš daugiausia fotografuoju miestą. Ir jei senesnis ciklas "Dostojevskio atminimui" buvo daugiau sakmė, tai šiandieninis žanras - miesto peizažas. Rečiau dabar fotografuoju ir natiurmortus. Jiems fotografuoti reikia kažkokio ypatingo postūmio, daikto atsiradimo, aplink kurį klostosi viskas siužetas, kaip apie smiltelę išauga perlas.

- Ir paskutinis klausimas, ar yra kažkokia savybė, būdinga gerai, sėkmingai fotografijai?
- Yra. Joje turi būt Paslaptis. Kitaip bus prarastas daugiapusis fotografijos suvokimas.