2009 m. balandžio 10 d., penktadienis

Fotografo pristatymas: DUANES MICHALS

Duane Michals (Duan Mičels)

gimė 1932 m.- JAV poetas, filosofas ir fotografas-savamokslis. Jis sugebėjo suderinti visus šiuos dalykus savo darbe. Jo fotografijos - neįprastas mišinys filosofijos ir poezijos. Kaip fotografas, savo karjera jis pradėjo 1958 m. atostogų kelionės po TSRS metu, kuri truko tris savaites. Pasiskolintu iš draugo fotoaparatu jis įamžino "naujo pasaulio" statytojų portretus ir nuo to laiko nebesiskyrė su fotografija. Šios nuotraukos 1963 m. buvo eksponuojamos pirmojoje jo parodoje Niujorke. Fotografija jam tapo gyvenimo prasme ir pragyvenimo šaltiniu. Pripažinimo susilaukė ne iš karto. "Jei as norėčiau to, kad visi mano darbus priimtų, aš fotografuočiau atvirukus kaip Anselis Adamsas - jie patinka visiems. O to ką dariau aš nesuprato niekas, bet galiausiai meilė ir susidomėjimas savo darbu padėjo man pergyventi tai ir galų gale mano nuotraukos rado savo žiūrovą" - prisiminimuose rašo D.Michals



Jis vienas iš nedaugelio sėkmingų komercinių fotografų, neturintis savo studijos. "Aš renkuosi fotografuoti žmones jų įprastoje aplinkoje. Aš nekenčiu studijos. Daiktai, su kuriais žmonės praleidžia visą savo gyvenimą, gali pasakyti daug daugiau nei jų šukuosena". Daugelį metų dirbo žurnalams "Esquire", "Mademoiselle", "Vogue". Neturėdamas studijos jis tapo kontrastu kitiems žymiems to laikmečio komerciniams fotografams Avendon, Irving Penn. Jo komercinės nuotraukos puošia filmų, muzikinių diskų viršelius.



Jis gimė tokiu laikmečiu, kai to meto fotografai sėkmės pagrindu laikė kopijuoti tokių autorius kaip Anselis Adamsas, Bresonas, R.Frankas. D.Michals pasuko savo nuosavu keliu: jis vienas pirmuju ėmė naudoti dviguba ekspozicija savo nuotraukose, rašinėti ar piešti ant jų, fotografavo pats save ir tapo savo nuotraukų veikėju.

Duane Michals parodose dažnai demonstruoja nuotraukas 10x15 dydžio. Atrodo keista, bet tai priverčia prieiti arčiau, išstudijuoti visą nuotrauką detaliai, įsigilinti į ją tiesiogiai. Jo nuotraukas dažnai lydi trumpi ir nelabai, bet labai poetiški prierašai baltame paspartu juodu tušu. Tai leidžia betarpiškai jausti autoriaus buvimą šalia ir autoriaus mintis apie tą foto.
D.Michals nuotraukose vyrauja temos meilė, mirtis, nemirtingumas, atmintis, aistra, dievas, gyvenimas. Kurdamas kelių nuotraukų istorijas, jis tarsi kadras po kadro mums leidžia pajusti veiksmo vystymąsi, betarpiškai sudalyvauti veiksme iki pabaigos.

Kaip pvz. ši serija ((čia gal aiskiau bus):




D.Michals apie fotografiją:
Aš tikiu vaizduote. Tai ko aš nematau begalybę kartų svarbiau to, ką aš matau
Man pasisekė: aš niekada nelankiau fotomokyklų, niekada nesimokiau fotografijos taisykių. Nežinodamas taisyklių - aš esu laisvas.
Patikėk tuo balsu tavo galvoje sakančiu "Ar gi tai nebūtų įdomu, jei...." ir pradėk veikti.
Fotografja turi reikala tik su išorinių objekto vaizdu, bet nei vienas objektas nėra tapatus savo išoriniam vaizdui.
Fotografija turi provokuoti, o ne pasakoti tai, ka tu ir taip žinai. Nereikia jokios magijos, jokių pastangų, kad atvaizduoti kieno nors veidą fotografijoje. Magija reikalinga tam, kad pamatyti žmogų naujoje šviesoje.
Kaip kvaila buvo galvoti, kad viskas bus tai paprasta. Aš priimdavau medžių, automobilių, žmonių išvaizdą už realybė ir tikėjau, kad fotografija tikėjau, kad tų objektų išorinis vaizdas ir yra nuotrauka.Bet štai liūdna tiesa: aš niekada jų nenufotografuosiu. Aš - atspindys, fotografuojantis atspindys viduje atspindžio. Fotografuoti realybę, tai tas pats kas fotografuoti NIEKĄ.
Fotografai dažniausia ne fotografuoja to, ko negali pamatyt ir tai pagrindinė priežastis, pabandyti tai padaryti. Kitaip iki begalybės mes fotografuosim veidus, interjerus ir peizažus. Fotografija turi peržengti jai priskirtas ribas. Ji turi "išsirauti" už šių ribų, prasiskverbti į objekto esmę, parodyti objektą taip, kad žiūrovas ne pamatytų, o pajustų jį.









daugiau:
straipsnis apie Duanes Michals
daugiau darbų
interviu su Duanes Michals