Nuo pat vaikystės mėgo piešti, bet jau nuo 10 metų susidomėjo fotografija ir pirmuosius prizus už nuotraukas laimėjo dar būdamas vaiku, lankydamas fotografavimo būrelį "Pionierių rūmuose". Intensyviai pradėjo fotografuoti būdamas 17 metų.
Borisas labai mylėjo savo gimtąjį miestą, jo žmones, buitį, aplinką. Susipažindavo su vis daugiau kūrybinių asmenybių, dalinosi mintimis ir darbais. 1970ųjų pradžioje, be miesto peizažų, "žanro" fotografijos ir portretų, Smelovas pradeda fotografuoti natiurmortus, kuriuos kuria iš senojo Peterburgo buities detalių. Tuo metu jis turi du fotoaparatus "Leica" ir "Rolleiflex", tačiau neturi asmeninės laboratorijos, todėl glaudžiasi kitų fotografų laboratorijose, kur ir spausdina savo nuotraukas.
Mokosi technikos institute, vėliau žurnalistikos fakultete Leningrado valstybiniame universitete.
1974 m. sudalyvauja pirmoje nepriklausomos fotografijos parodoje, kuriai pristato 27 savo fotodarbus.
1976 m. Vyborko fotoklube B.Smelovas pristato savo kūrybos darbų parodą iš 34 fotografijų (portretai, peizažai, žanro fotografija ir natiurmortai). Tačiau jau kitą rytą paroda uždaroma, kaip "neatitinkanti TSKP keliamų reikalavimų", kyla didelis skandalas, pakeičiama visa Vyborko fotoklubo valdžia. B.Smelovas pradedamas laikyti "kitaip galvojančiu" fotografu ir nuo to laiko joks oficialus jo fotografijų pristatymas tampa neįmanomu iki pat Perestroikos laikų. Todėl iki to laiko, Smelovas dalyvauja tik neoficialiose parodose, vykstančiose slaptai, fotografų butuose.
Perestroikos metais B.Smelovui prasideda parodų ir pristatymų metas. Jo parodos vyko UK, Vokietijoje, USA, Suomijoje, Norvegijoje ir t.t. 1991 m jis nuskrenda į Vašingtoną, kur dalyvauja parodoje "Besikeičianti realybė". 1990 m. Smelovas labai daug eksperimentuoja su infraraudonosiomis juostelėmis.
Fotografas miršta 1998 m.
Borisas be galo mylėjo savo miestą. Leningradas buvo rimtai neremontuotas nuo pat revoliucijos laikų, todėl užsikorus ant aukščiausio stogo ir pažvelgus žemyn, pamačius tuos namų kaminus, stogus, šaligatvių plyteles, tvoras ir krantines, galėdavai pajusti tą senąją istorinę miesto dvasią. Jei pasnigdavo, keldavosi anksčiausiai, kad sniegas dar nebūtų suvažinėtas ir sumindytas. Lėkdavo bet kokiu oru už miesto į pamėgtus parkus, kol neuždangstytos ten esančios skulptūros prieš žiemą. Jis buvo ne to miesto gyventojas, jis buvo to miesto dalis, maža ląstelė, kuri mylėjo savo miestą absoliučia meile: kiekvieną jo sienos įskilimą, kiekvieną griuvėsį, kiekvieną kampelį. Pažinojo miestą taip puikiai, kad kartais savo girtose fantazijose pasirodžiusius vaizdus, jis sugebėdavo surasti dideliame mieste ir tai užfiksuoti su savo "Leica", kuri nebuvo jo fotoaparatas, o buvo tarsi jo paties akies tęsinys, tuo pačiu savo nuostabiose fotografijose pagaudamas pasakišką apšvietimą, prieš kelias minutes iškritusį sniegą, lašiuką ir vorą, atsidurusį būtent ten, kur atrodo jo laukta ir tikėtasi.
Rinkdamas senus butelius, kriauklytes ir pačius įvairiausius senojo Peterburgo daiktus, Borisas juos sudeliodavo į grakščius ir užburiančius natiurmortus. Stebuklingas pasaulis gimdavo iš grafinų, laikrodžių, veidrodžių, ir, nepaisant didelio objektų kiekio kadre, žavėdavo savo harmonija ir grakštumu.
Žmogus jis buvo tikrai unikalus, vos 1961 metais pirmą kartą paėmęs į savo rankas fotoaparatą, jau 1968 jis save suvokė fotodailininku, dauguma jo kartos atstovų save laiko arba amatininkais, arba fotografijos meistrais, bet tikrai ne dailininkais.
1970ųjų pabaigoje – 1980ųjų pradžioje B.Smelovas yra savęs, fotografijos temų, rakursų ir stilistikos paieškose. Iš kitų jo darbų šio laikotarpio darbus išskiria įtempta nuotraukų atmosfera, kelianti asociacijas su Dostojevskio kūriniais, ir skurdžiai apleistais bei pamirštais kiemeliais. Nerimas, kurio labai daug B.Smelovo darbuose, čia jaučiamas ypač aiškiai.
Save jis laikė intuityviosios, emocionaliosios fotografijos atstovu, t.y. fotografavimo metu vadovavosi savo emocine būsena, o tuo pačiu "idealiais" kadrais vadino tuos, kurie jam galvoje gimdavo esant tarpinėse būsenose tarp sąmoningos ir pasąmonės (sapnai, svajonės, fantazijos, alkoholio paeiktoje sąmonėje ir t.t.). To idealaus kadro, matyto galvoje, įgyvendinimui jis įdėdavo labai daug pastangų, keldamas sau labai aukštus reikalavimus fotografavimo metu (amžinai būdamas nepatenkintas savimi, oro sąlygomis), bei fotografijos spausdinimo proceso metu (milžiniški kiekiai bandomųjų atspaudų). Smelovas fotografo tiesiog neįtikėtinai daug ir tiek pat daug laiko praleisdavo laboratorijoje, bet buvo išskirtinai griežtas savo darbams ir jų atrinkimui. Toks griežtas, kad po Perestroikos, jam dar esant gyvam, jis buvo surengęs vos dvi personalines parodas - 1993 m. "Borej" galerijoje ir 1997 m. - Suomijoje.
Ypatingą reikšmę Smelovui, kaip fotografui, turėjo ta aplinka, kurioje jis augo ir dirbo. Nuo 17-os metų, jis įsitvirtino neoficialiosios Leningrado kultūros gretose. Tai poetai ir dailininkai, artistai ir muzikantai, parodos ir poezijos skaitymai, na ir aišku, fotografai, kurių dauguma B.Smelovą laikė savo deivuku.
Boriso portretuose labai retai galima rasti šypseną. Jo fotoaparatas fiksuoja dramatišką įtampą, nerimastingą laukimą, vidinį susikaupimą, kūrybinį įsigilinimą, bet niekada linksmumo, laimės, džiaugsmo ir panašias būsenas, kurios būtų susijusios su nerūpestingu ir žavingu gyvenimu. Jo herojai gimė ne laimei ir ne džiaugsmingam gyvenimui, o "savo kryžiaus" nešimui šiame sunkiame, dramatiškame, sudėtingame ir pilname nerimo bei kančių pasaulyje. Jis labai dažnai fotografavo savo autoportretus. Po jo mirties net buvo surengta speciali vien jo autoportretų paroda. Iš septyniolikos eksponuotų darbų, fotoapratas matomas vos šešiuose, nes kamera nebuvo jo pagrindinis atributas, užtat žvilgsnis - aštrus, liepsningas, veriantis. Jei gyvenime žvilgsnį suminkštindavo draugiška šypsena, tai autoportretuose matome visą jo galią.
1970ųjų viduryje B.Smelovas jau susiformavęs, netradicinis fotodailininkas. Šio periodo natiurmortai persmelkti Peterburgo praeities nostalgijos. Dažnai savo natiurmortus dėlioja ant autentiškų XIX amžiaus baldų. Įkomponuojami į kadrą veidrodžiai kelis kartus padaugina realybė ir neretai "pagauna" pati fotografą. Kišeniniai laikrodžiai, kriauklytės, stiklinės, kolbos, stikliukai, buteliai, svogūno galvutės, česnakas, duona, peiliai ir daugybė kitų objektų buvo įamžinti jo darbuose. Jo natiurmortai "prisotinti" daiktais, atrodytų net "persotinti" , tačiau žinanti akis pastebės, kad kiekvieno daiktelio buvimas kadre yra kompoziciškai ir stilistiškai pagrįstas. Visi jo natiurmortai yra surežisuoti, todėl galima teigti, kad B.Smelovas visur siekė meninės vienybės ir tikslingumo nepaisant begalinės įvairovės.
1980aisiais Borisas po truputi išsilaisvina iš praeities nostalgijos. Jo natiurmortuose daiktai išsilaisvina iš praeities ir tampa labiau savarankiški ir labiau klasikiniai. Kol 1990aisiais jo natiurmortų veikėjai tampa tik tuščiais bedvasiais daiktais. Pats autorius sakydavo: "Rečiau, jau daug rečiau, fotografuoju natiurmortus. Jiems gimti reikia ypatingo postūmio, kažkokio ypatingo daikto, kuris atsiradęs imtų kurti siužetą ir po truputį pritrauktų kitus, kaip kad apie mažą smiltelę gimsta perlas"
Jis dažnai girtas nuo vyno ir fantazijų paromis trankydavosi po miestą ir laukdavo, kaip jis pats sakydavo, to momento, kai sąmonė ima grįžti iš girtumo tamsos ir tuo metu ypatingai gerai jaučiamas ir suvokiamas akimirkos grožis. Taip, vieną rytą, jis ir nesulaukė tos akimirkos, nes girtumo tamsa užmigdė jį amžiams tiesiog gatvėje, ieškantį savo svajonių kadro.
Kai jį laidojo Smolensko kapinėse, kurias jis pats labai mėgo fotografuoti ir visada pats norėjo atgulti amžinojo poilsio būtent čia, duobkasiams užmetus paskutinį kąstuvą su smėliu, ant naujai atsiradusio kauburėlio nutūpė balandis, tarsi gyvas antkapis vainikavo didelio meistro kapą. O balandžiai buvo labai dažni jo nuotraukų personažai...
Borisas Smelovas - kultinė Leningrado fotografijos figūra. 1970-1980aisias jis daug kam buvo idealas, iš vienos pusės visai laisvas nuo tarybinių ideologinių reikalavimų, iš kitos - spręsdamas visas menines užduotis fotografinėmis priemonėmis, jis iškėlė fotografiją į vieną lygį su kitomis vaizduojamojo meno rūšimis. Nors viešo pripažinimo Smelovui teko laukti ne vieną dešimtmetį, tačiau neoficialiuose Leningrado kultūros sluoksniuose jis buvo laikomas fotografijos klasiku ir meistru jau daugelį metų.
***********
INTERVIU SU B.SMELOVU ("Sovetskoje foto"1988):
- Borisai, Jūsų atėjimas į fotografiją, tai -pirmoji meilė ar ilga savo meno rūšies paieška?
- Vaikystėje aš bandžiau piešti, tačiau jau būdamas 10 metų supratau, piešime daug nepasieksiu. Po to buvo pirmasis mano fotoaparatas "Liubitel" ir ilgas fotografavinių nesėkmių periodas. Tikras fotografijos, kaip meno, suvokimas prasidėjo, kai aš jau baiginėjau mokyklą. Tam periodui priklauso ir pirmieji mano sėkmingi darbai.
- Ką jūs vadinate "nesėkme" ar "sėkme"?
- Visos mano didžiausios nesėkmės visada buvo susiję su techniniais fotografijos aspektais, kai dėl skubėjimo ir nekantrumo, aš negrįžtamai prarasdavau geriausius kadrus dar fotografuodamas arba po to laboratorijoje. O sėkmė - tai kūrininių tikslų ir kadro nujautimo sutapimas su galutiniu rezultatu.
Šiaip aš save laikau emocinalios ir intuityvios fotografijos atstovu, ir fotografuodamas daugiau pasitikiu savo jausmais labiau, nei savo sumąstytomis idėjomis. Ir nepalaikykit to mistika, tačiau dauguma mano fotografijų man pirma prisisapnuodavo ir tik po kurio laiko, kartais po daugelio metų, aš pamatydavau jas gyvai. Ir didžiausia laimė, jei tuo metu turėdavau su savim fotoaparatą ir bent vieną juostelę.
- Ar buvo kokie fotografai ar fotografijos mokyklos, kurie įtakojo jūsų fotografinio stiliaus formavimąsi?
- Turbūt, konkrečių savo mokytojų įvardinti aš negalėčiau. Tačiau kiekvienas susitikimas su fotografijos meistrų darbais, be jokios abejonės, savaip formavo mane ir kaip fotografą, ir kaip žmogų. Pavyzdžiui, vieną iš stipriausių įspūdžių jaunystės metais padarė paroda "Prancūzijos veidas", kai turėjau galimybė susipažinti iš karto su kelių iškiliausių fotomeistrų darbais ir tai žymiai išplėtė mano supratimą apie fotografijos galimybes ir jos ribas. Aš žavėjausi A.Cartie-Bresson'o darbais, kurie aiškiai įrodė, kad fotografas turi būt ir filosofas. J.Sudek'as atskleidė man, kad kiekvienas daiktas turi savo sielą. L.Rodčenko parodė man, kad fotografija gali puikiai atskleisti laikmečio dvasią.
- Kaip manote, ar dabar fotografija įgavo kažkiokius naujus bruožus, naujas tendencijas?
- Techninė fotografijos revoliucija - auto kamerų atsiradimas, didelio jautrumo fotomedžiagos, laboratorinės technikos tobulumas - nulemė kokybinius fotografijos pasikeitinus. Iš vienos pusės, techninių uždavinių sprendimo lengvumas išplėtė kūrybinius horizontus, praturtino fotografo matymus. Iš kitos - galimybė lengvai padaryti kokybiška fotografiją, neturint nei proto, nei kultūros, turi pavojų, kad fotografiją "nukvailės". Man daug svarbiau yra ne tikslus realybės perteikimas, o fotografo požiūris į pasaulį, autoriaus, kaip žmogaus požiūris ir mintys. Be to kadrai tušti ir šalti.
Kitų fotografų darbuose man patinka tai, ko aš pats nemoku. Ateinant į parodą, reikia už durų palikti garbės troškimą ir pavydą, tik tada pradedi daug ką suprasti ir jausti.
-Ką Jūsų manymu reik daryti, kad išvengti beveidės fotografijos?
- Mums labai trūksta rimtos fotografijos teorijos. Čia beveik nesijaučia jaunų ir šviežių idėjų. Man atrodo, kad būtina visus skaitytojus supažindinti su teorinės fotografijos klasikų darbais, kaip Zigfrido Krakauerio, su naujais ir originaliais požiūriais į fotografiją, kaip Rolando Barto.
Fotografo išsimoklinimo klausimas, man atrodo labai svarbus. Aš pats, su amžiumi, vis skausmingiau jaučiu šią problemą. Įdomiausia, kad dauguma šio meto fotografų, turi techninį išsilavinimą, o daug naudingesnis būtų humanitarinis - filosofinis, psichologinis, menotyrininko, ir dar privalomai su užsienio kalbų mokymu. Žmogus turi puikiai nusimanyti meno istorijoje, kad kurtų naują istoriją. Žinoti praeitį menininkas turi dar geriau, nei dabartį, kurią jis gali nujausti intuityviai.
Žmogaus vidinė kultūra daugiau ar mažiau visada išryškėja jo kūriniuose. Ir, manau, be meilės Dostojevskio filosofijai, Van Gogo kūrybai, Mocarto muzikai, ne tik aš pats, bet ir mano darbai, būtų skurdūs.
- Kokiems fotografijos žanrams šiuo metu teikiate pirmenybę?
- Čia reiktų šnekėti ne apie žanrus, o apie temas. Aš daugiausia fotografuoju miestą. Ir jei senesnis ciklas "Dostojevskio atminimui" buvo daugiau sakmė, tai šiandieninis žanras - miesto peizažas. Rečiau dabar fotografuoju ir natiurmortus. Jiems fotografuoti reikia kažkokio ypatingo postūmio, daikto atsiradimo, aplink kurį klostosi viskas siužetas, kaip apie smiltelę išauga perlas.
- Ir paskutinis klausimas, ar yra kažkokia savybė, būdinga gerai, sėkmingai fotografijai?
- Yra. Joje turi būt Paslaptis. Kitaip bus prarastas daugiapusis fotografijos suvokimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą