2011 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

Kaip mes suvokiame fotografiją

Fotografijos suvokimas yra labai sudėtingas ir painus dalykas, apimantis tiek fiziologiją, tiek psichologiją, tiek filosofiją ir visų pusių aptarti tikrai neįmanoma. Tačiau kas įtakoja tai, kaip žmogus priima fotografiją ir ją įvertina, kažkiek aptarti galima.
Kaip žmonės šiais laikais bendrauja? "Labas, turiu vieną problemą". "AAAA jo jo, bet paklausyk kas man nutiko...". Visada žmogus nori dėmesio sau ir labai retas gali išklausyti nenuobodžiaudamas bei tikrai nuoširdžiai. O žmogus jums pasakoja problemas, kurios jums atrodo banalios ir visai net ne problemos, o maži nesusipratimai ir niekaip negalime suprasti, kodėl jau čia taip jam svarbu, negi žmogus neturi kažko įdomiau papasakoti, kodėl man čia reikia sėdėti ir klausyti kažkokių blevyzgų, kai kažkas kažkam kažką pasakė, nes jūs nepažistate nei vieno iš tų "kažkas". Žmonės šneka daug ir dažnai visiškai banalius dalykus. Kaip ir fotografuoja :) Fotografuoja daug ir lygiai tokius "kažką" "kažkur" "kažkaip" kas mums visai neįdomu ir lygiai taip pat praleidžiame pro akis, kaip pro ausis praleidžiame neįdomius pasakojimus. Ir tik retas gali nuoširdžiai atkreipti dėmesį į kiekvieną istoriją. Dažnai nuotraukos yra komentuojamos tokiais sakiniais: "žmogus kadre labai paįvairintų šią foto", "geriau reikėjo modelio plaukus surišti, nes dabar plaikstosi bet kaip", "galėtų ir nerodyti savo kreivų dantų, sučiaupus lūpas būtų daug geriau" ir panašiai. O kitam žmogui visai nesinori kadre žmogaus, nes jis dirba aptarnavimo sferoje ir su žmonėmis bendrauja visa darbo dieną, pavargęs nuo jų jis nori ramybės ir nuotraukoje. Modelio plaukų nori dar labiau sutaršytų, nes atsibodo tas nuolatinis tvarkos siekimas ir jos reikalavimas iš aplinkinių. O kreivi dantys jam visai nekliūna, jam pvz. daug labiau maišo akiniai ant nosies, nes ir pats jų nekenčia nešioti. Žmogus nemato fotografijoje to kas nufotografuota, o mato už jos savo asmeninę istoriją ir savo gyvenimą, kurio atspindį mato fotografijoje. Ir vertina, ne tai kas nuotraukoje, o tai kokius jausmus paliečia nuotrauka ir kokias asmenines problemas užkabina. Jei nuotrauka pasakoja istorijas apie "kažką kažkur", žmogus nekreips į ją jokio dėmesio. Jei pasakoja draugas (kaip ir, jei fotografiją įkelia pažįstamas žmogus), dar stengiesi klausytis, rasti kas patiktų toje istorijoje, bandai parodyt, kad "aš išgirdau, ką tu sakai", jei visai nepažįstamas žmogus- "tai tik jo problemos" ir praeini pro šalį.
Taip pat žmogui labai svarbi ir patirtis. Jei žmogus daug laiko praleidžia žiūrinėdamas ir viduje vertindamas foto, jis sukaupia nemažą patirtį ir supratimą, kas yra "gera foto", jas tarsi išdėlioja ilgoje vertinimų skalėje ir matomą foto įtaiko į atitinkamą vietą, pagal panašias, jau gulinčias ten. Tuo tarpu pradedantysis tiesiog negalės įvertinti fotografijos, nes jis neturi patirties ir atminties, kurios foto buvo laikomos geromis, jo skalė tuščia ar vos su keliomis foto. Jis greičiausia pasimes žiūrėdamas į nuotrauką ir nežinos ką pasakyti, nes tai bus visiškai nauja patirtis.
Ir fotografuodamas fotografas bando nuotraukas padaryti taip, kad jos būtų panašios į matytas "geras". Ir vertindamas kitų darbus, akimis ieško panašumų su matytomis "geromis", kuo daugiau matytų "gerų" nuotraukų, tuo platesnis ir nuotraukų vidinis priėmimas. Jei nuotraukoje matome kažką panašaus į tai, kas buvo įvertinta kaip "bloga fotografija", mes automatiškai atmetame ir ji sukelia mums priešiškumą. Jei matome kažką visiškai naujo, kas negali būt priskirta jokiai kategorijai, nes su tuo susiduriame pirmą kartą, pasimetame. Tačiau ši foto ateityje bus kaip atskaitos taškas vertinant panašias fotografijas. Jas lyginsime su šita, kurią pamatėme pirmą kartą ir kuri įsiminė mums, kaip sukėlusi nesusipratimą viduje.
Dažniausia mes nuotraukas vertiname protu, o ne siela ir jausmais. Protas ieško kategorijos, kuriai galėtų priskirti matomą vaizdą. Ieško lentynėlės, kur atmintyje jau guli padėtos panašios nuotraukos.
Iki šiol kalbėjom tik apie patirtį vertinti nuotraukas, apie kaupiamą vidinį vertinimų katalogą. Tačiau nemažiau svarbu, ar nuotraukoje matome kažką iš savo asmeninės praeities. Mūsų atmintis turi puikią savybę, pamiršti praeities problemas ir skausmus, viskam suteikiant lengvą rožinį atspalvį, romantiškumo. Tai jau išspęstos problemos ir įvykę įvykiai, nėra nerimo dėl ateities ir nežinomybės, kuri kamuoja mus dabartyje. Apie praeitį mes žinome beveik viską. Į veidus iš praeities žvelgiame su lengvų liūdesiu, ilgimės jų, tačiau tai kelia šiltus jausmus kažkur giliai viduje. Dabartį mes priimame daug sunkiau, nei praeitį. Dabartis kelia daug daugiau įtampos ir nerimo. Jei nuotraukose daiktai ar žmonės iš praeities, mes juos daug mieliau įsileisime vidun.
Asmeninė patirtis yra taip pat labai svarbi. Jei vienam žmogui nuotrauka su stikline šilto pieno ant seno suskilusio stalo primins visas jo vaikystės vasaras praleistas kaime, močiutės pasakas prieš miegą, rasotas pievas, šiltą arkliuko kvėpavimą, šieno kvapą ir nerūpestingą vaikystę, kitam, nepatyrusiam to ir niekada nebuvusiam kaime, ta stiklinė pieno nesukels nei mažiausio sielos virpesio, o dar jei jis ir pieno nemėgsta, mintis "fuuuu, kas gali gerti tą šlykštynę ir dar šiltą", tikrai teigiamo įvertinimo nuotraukai neduos. Ir jei pirmasis žmogus, kuris atpažino savo praeitį toje nuotraukoje ir viešai paskelbė savo nuomonę, kad "foto gera", yra autoritetas fotografijoje, ar šiaip pažįstamas, kurį mes vertiname, tai antrasis žmogus stovės prieš tą darbą, žiūrės į jį ir kankinsis nesuprasdamas: kodėl gi aš nesuprantu šitos foto? kodėl aš nematau to, ką mato jis? kodėl man šita foto yra visiškas šlamštas? ką tas pienas gali čia gero duoti, na eilinė šlykštaus pieno stiklinė? na gerai, pieno stiklinė=kaimas, bet kaimas=uodai, musės, dilgelės ir t.t.
Yra ir dar viena pusė, kad mes nuotrauką, retai priimame visiškai objektyviai. Atrodytų foto yra labai konkretus dalykas, nei įvado, nei priešistorės, nei pasakotojo fone, viskas ką matai ir yra prieš akis. Tačiau tai tik iliuzija. Mus veikia kiekvienas sakinys ar kiekviena frazė, kuri mus atveda prie tos foto. Jei ateini į žinomo fotomenininko parodą, tu jau negali foto vertinti taip, kaip vertintum, jei žinotum, kad fotografas yra visiškai "žalias" pradedantysis. Jei draugas permeta nurodą "žiūrėk kokią gera fotografo galerija", jau irgi nueini nusiteikęs, kad ten "gera galerija", o jei to draugo nekenti ir pyksti ant jo už kažką, atsidarai nuorodą nusiteikęs "turbūt ir vėl nesąmonių surado". Jei atsidarai "pradedančiųjų fotografų" forumo skyrelį, nesitiki tenai išvysti šedevrų vertų parodos. O jei žinai konkrečiai autorių ir esi susipažinės su jo darbais, tai į naujus jo darbus žiūrėsi jau senųjų kontekste.
Labai lengvai galima paeksperimentuoti. Įkelkite žinomo fotografo negarsų darbą į forumą ar fotografų bendruomenę be autoriaus pavardės, o kaip nuo savęs, pradedančiojo - nuotrauka bus išvadinta kuo tik norite, bet vargu ar susilauks aukštų vertinimų, gi darbas "pradinuko". O pabandykite paminėti pavardę, ir visi tą pačią nuotrauką jau reitinguos daug geriau. Atsiras visokio pobūdžio pastabų, kaip "na nuotrauka paprasta, bet kokia atmofera jaučiama", "sujudėjimas suteikia nuotraukai dinamiškumo", nors be autorystės foto buvo išvadinta "nekokybiškai sujudinta". Jei esate pažengęs ar net užsitarnavęs aukščiausius reitingus fotografų bendruomenėje, įkėlę darbą anonimiškai, būsite vertinamas daug atsargiau ir daug vidutiniškiau, nei kad po nuotrauka atvirai būtų jūsų pavardė su aukštu reitingu. Mes negalime nusišalinti nuo subjektyvumo ir niekada negalėsime. Pirmas teigiamas komentaras po nuotrauką nuo žinomo žmogaus, užduoda toną visiems likusiems vertinimams, o jei nesuprantame, kas toje nuotraukoje gero, nurašome savo neišsilavinimui fotografijos mene.
Kaip matote, labai daug visokių šalutinių faktorių nuolatos veikia fotografijos supratimą ir tie faktoriai beveik nesusiję su tuo, kas tiesiogiai yra pavaizduota fotografijoje. O kur dar žmogaus nuotaika tą dieną, kur mėnulio poveikis emocijoms, gal žmogus ką tik grįžo iš gero muziejaus ar filharmonijos koncerto ir viskas likę jam atrodo banalu prieš pasaulinio garso kūrinius. Tačiau, gal nors kiek tapo aiškiau, kad nuotraukos turinio suvokimas priklauso nuo daugelio nenumatytų faktorių ir visiems tikrai neįtiksi, o ir net nereikia stengtis. O didžiąją daugumą "papirksime" universaliomis gyvenimo tiesomis. Vartykime žinomų fotografų albumus kuo dažniau, domėkimes fotografijos istorija, tai turtins mus iš vidaus, leis tvirčiau jaustis ir diskutuoti apie tai viešai. Būkime atsargesni nuotraukas priskirdami "nevykusių" kategorijai, gal mus įtakojo šiandienos bloga nuotaika ir nuotrauka čia "ne prie ko". Ir gerbkime savo nuotraukas bei savo asmeninę istoriją. Kartais tikrai nebūna svarbu, kad jūsų nuotrauką pamiltų visas pasaulis, jei ją mylite jūs. Jei joje jums pats nuostabiausias pasaulyje vaikas, kodėl kiti turėtų aikčiodami alpti nuo jos, ar neužtenka, kad jūs - būdamas tėvu/mama - graudinatės žiūrėdami į fotografiją. Ir fotografuokime, nes, laikui bėgant, mes vis labiau ilgėsimės tų laikų nuotraukose, juk jie po truputį įgaus rožinius atspalvius :)

3 komentarai:

siga rašė...

Labai geras straipsnis! Viskas yra musu viduje...

shipra rašė...

sakyciau, labai taiklus straipsnis. Ikvepe ir suteike energijos bandyti zengti pirmuosius zingsnius link fotografijos meno...Aciu labai

Simona rašė...

Liuks :)