1.Apie ryškumo gylį (fono išplovimas)
Apie ryškumo gylį II (fono išplovimas)
+ trumpa informacija lietuvių k.
2. Apie išlaikymą
Apie išlaikymą II
+ trumpa informacija lietuvių k.
3. Apie ISO
Apie ISO II
+ trumpa informacija lietuvių k.
++ trumpa informacija lietuvių k.
4. Apie diafragma
+ trumpa informacija lietuvių k.
5. Apie ekspoziciją
Apie ekspoziciją II
Rodomi pranešimai su žymėmis ekspozicija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis ekspozicija. Rodyti visus pranešimus
2008 m. spalio 27 d., pirmadienis
2007 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis
Ekspozicijos nustatymas
Prieš tai, kad aptarti įmontuotus į fotoaparatą eksponometrus, reikia susipažinti su bendrais jų veikimo principais. Įsivaizduokime, kad mums reikia nufotografuoti visiškai baltą sieną, tolygiai nudažytą, be jokio piešinio. Nukreipiame eksponometrą į sieną, jis fiksuoja nuo paviršiaus atsispindinčios šviesos energiją ir pasiūlo tam tikrą išlaikymą, įvertinęs tos šviesos atsispindėjimo intensyvumą. Gerai, įvedame tas reikšmes į fotoaparatą ir nufotografuojame baltą sieną. Kitą kartą nufotografuokime visiškai juodą sieną. Vėl nukreipiame eksponometrą į juodą sieną, aišku jis pasiūlo ilgesnį išlaikymą. Atrodo viskas ok. Pasižiūrėkime mūsų gautas nuotraukas... Turbūt klaida??? Juk abiejose foto gavosi vienodai pilka siena. Gal sumaišėm nuotraukas? Gal nustatymai kiti sutrukdė... Kodėl???
Paprastas eksponometras nesugeba įvertinti sąlyginio objekto ryškumo. Jis veiksmingas tik standartinėse situacijose, kai objektas atspindi šviesą 18-20 proc. Tai reiškia, kad ekspozicija teisingai bus įvertinta tik fotografuojant visiškai standartinius objektus, pvz. vasaros peizažą. Tačiau, jei dažnai tenka susidurti su nestandartiniais siužetais ar fotografuojant į juostą, kai rezultato nematai iš karto, yra sukurtos pagalbinės tam priemonės, taip vadinamoji pikoji korta (grey card), kuri ir atspindi šviesą 18 proc koeficientu. Vėl fotografuojame juodą ir baltą sienas, pridedame pilką kortą, į ją nutaikome eksponometrą, nustatome reikšmes fotoaprate ir patrauke kortą fotografuojame. Šį kartą jokių klaidų, jokios sumaišties, balta siena balta ir nuotraukoje, juoda irgi juoda.
Aišku, niekas nefotografuoja juodų ir baltų sienų, todėl palyginkime su realesniu pavyzdžiu. Pvz reikia nufotografuoti ant balto lapo juodu tušu užrašytus žodžius.Situacija analogiška, vietoj sniego balumo popieriaus gauname purvinai pilką... Todėl, kad juodos linijos užima vos mažą dalį siužeto, tai niekaip neįtakoja baltos spalvos atspindinčios šviesos intensyvumo.
Na va, jau įrodėme, kad turėti pilką kortą yra būtina, dabar klausimas, kur ją gauti? Labiausiai paplitusią pilkąją kortą gamina Kodak firmą ir jei pasiseks, gal ir rasite kokioje profesionalių fotoprekių parduotuvėje, tačiau garantijos, kad rasit nėra, o ir kainuoja toks atrodytų paprastas dažyto kartono gabalas, tikrai nemažus pinigus... Nebūtų žmonės išradingi, jei nerastų tam pakaitalo ir pigaus, ir kuris visada kartu. T.y. pati ranka, tiksliau delnas (baltosios rasės žmonių). Vidinės rankos pusės atspindėta šviesa yras stebėtinai pastovi lyginant skirtingus žmones. Aišku jis nėra 18 proc, bet skiriasi nuo šio procento lygiai vienu ekspozicijos laipteliu į didėjimo pusę. Dedame ranką delnu į viršų ant to paties balto popieriaus su juodu užrašu ir nukreipiame eksponometrą į delną. Dabar jei pvz. siūlo eksponometras ekspoziciją 1/125 sek esant f8, tai įnešę korekcija įvedama arba eskpoziciją 1/125 sek ir diafragmą f5.6 arba 1/60 sek prie f8. t.y.padidiname šviesos patekimą vienu laipteliu koreguodami diafragmą arba ilgindami išlaikymą. Rezultatas bus analogiškas kaip naudojant pilkąją kortą.
Iki šiol aptarėm kaip nustatyti ekspoziciją pagal atspindėtą šviesą. Tačiau tai galima padaryti ir pagal bendrą apšviestumą. Ant eksponometro uždedamas specialus antgalis (difuzeris) išskaidantis šviesą. Šiuo atveju eksponometras nukreipiamas nuo fotografuojamo ojekto fotoaprato link. Jei yra aiškus ir dominuojantis šviesos šaltinis (saulė, lempa), tai galima eksponometrą nukreipti link šviesos šaltinio. Tai leidžia apšviestumą įvertinti nepriklausomai nuo objekto spalvos.
Šiuo metu sunku rasti fotoapratą be įmontuoto eksponometro. Todėl dauguma fotografų visiškai išsiverčia be atskiro eksponometro pirkimo. Tačiau visi įmontuoti eksponometrai nustatinėja ekspoziciją pagal atspindėtą šviesą, todėl atsiranda tos pačios klaidos, kaip fotografuojant baltą ar juodą foną be pilkos kortos.
Fotografai, kurie fotografuoja ne muilinėmis, dažniausia susiduria su TTL eksponometru. TTL išsišifruoja Through The Lens (per objektyvą). Metodo esmė ta, kad šviesai jautrus daviklis stovi už objektyvo. Šis metodas jau daugelį metų naudojamas, todėl per laiką atsirado daugelis jo modifikacijų, techninių skirtumų. Skirtumų yra ir daviklių išdėliojime (registruoja šviesą atsispindinčią nuo juostelės, nuo užrakto užuolaidėlių, po veidrodžiu ir t.t.). Taip pat yra skirtumų ir pagal tai, kuri kadro vieta akcentuojama, kaip esminė eskpozicijai: centrinis matavimas, taškinis arba maricos. Pirmi atsiradę TTL eksponometrai buvo centriniai. Ekspozicija vertinama pagal centrinę kadro dalį. Šios centrinės zonos dydis nedokumentuojamas, realiai neįvertinamas, kažkiek eksponometriją įtakoja ir kadro kraštai. Toks matavimas turbūt labiausiai primena darbą su eksponometru. Galim tokį matuoklį nukreipti į delną, pasinaudoti pilka korta ir t.t. Žinoma, nereik nuolat nukreipinėt fotoapratą į delną, pilką kortą ar panašiai. Naudokitės tuo, kas yra aplinkui: žalia veja, pilkas asfaltas, namo papilkėjusi siena ir t.t. Kokie objektai artimiausi pilkai kortai, galit eksperimentų dėka nusistatyti. Šiuo metodu šviesos priėmimo kampas yra apie 8-15 laipsnių.
Taškinis matavimas.Šiuo metodu priėmimo kampas yra apie 1-2 proc nuo bendro kadro ploto vaizdo ieškiklyje. Primena profesionalius ir labai brangius taškinius eksponometrus. Čia negalima nepaminėti garsiosios A. Adamso ekspozicijos vertinimo sistemos, kurią privalo žinoti bent kiek apsiskaitęs fotografas. Jis pasiūlė ekspozicijos įvertinimo sistemą, kai fotografuojant yra objektų kurie radikaliai skiriasi savo šviesumu. Atsirado žmonių, kurie šią sistemą automatizavo. Kai fotoapratas išmatuoja ekspozicija keliuose taškuose ir pateikia optimalią ekspoziciją.
Matricos matavimas (arba korinis, segmentinis). Šis metodas suskirsto kadrą į segmentus, kurių kiekviename yra įvertinama ekspozicija. Tada gauti duomenys yra sulyginami su įmontuota duomenų baze ir pateikiama optimali ekspozicijos reikšmė. Matuojant ir šiuo principu visai nematysit nuotraukose skirtumo tarp baltos ir juodos sienų. Šis metodas nors ir neintelektualus, tačiau yra universalus. Juo gali naudotis ir visiškas nemokša, nekreipiantis dėmesio į ekspoziciją, ir pažengęs vartotojas besinaudojantis pilka korta ar delnu,o gal Adamso sistema.
Pagrindinė išvada turbūt ta, kad prastas tas fotografas, jei nemoka "iš akies" bent apytikriai įvertinti ekspozicijos reikšmes standartinėse situacijose. JAV žurnalistikos fakultete šiam įgūdžiui lavinti skiriami minimum dveji metai. Stenkitės fotografuoti taip, kad kuo rečiau tektų naudotis eksponometru, nesvarbu įmontuotu ar autonominiu.
Paprastas eksponometras nesugeba įvertinti sąlyginio objekto ryškumo. Jis veiksmingas tik standartinėse situacijose, kai objektas atspindi šviesą 18-20 proc. Tai reiškia, kad ekspozicija teisingai bus įvertinta tik fotografuojant visiškai standartinius objektus, pvz. vasaros peizažą. Tačiau, jei dažnai tenka susidurti su nestandartiniais siužetais ar fotografuojant į juostą, kai rezultato nematai iš karto, yra sukurtos pagalbinės tam priemonės, taip vadinamoji pikoji korta (grey card), kuri ir atspindi šviesą 18 proc koeficientu. Vėl fotografuojame juodą ir baltą sienas, pridedame pilką kortą, į ją nutaikome eksponometrą, nustatome reikšmes fotoaprate ir patrauke kortą fotografuojame. Šį kartą jokių klaidų, jokios sumaišties, balta siena balta ir nuotraukoje, juoda irgi juoda.
Aišku, niekas nefotografuoja juodų ir baltų sienų, todėl palyginkime su realesniu pavyzdžiu. Pvz reikia nufotografuoti ant balto lapo juodu tušu užrašytus žodžius.Situacija analogiška, vietoj sniego balumo popieriaus gauname purvinai pilką... Todėl, kad juodos linijos užima vos mažą dalį siužeto, tai niekaip neįtakoja baltos spalvos atspindinčios šviesos intensyvumo.
Na va, jau įrodėme, kad turėti pilką kortą yra būtina, dabar klausimas, kur ją gauti? Labiausiai paplitusią pilkąją kortą gamina Kodak firmą ir jei pasiseks, gal ir rasite kokioje profesionalių fotoprekių parduotuvėje, tačiau garantijos, kad rasit nėra, o ir kainuoja toks atrodytų paprastas dažyto kartono gabalas, tikrai nemažus pinigus... Nebūtų žmonės išradingi, jei nerastų tam pakaitalo ir pigaus, ir kuris visada kartu. T.y. pati ranka, tiksliau delnas (baltosios rasės žmonių). Vidinės rankos pusės atspindėta šviesa yras stebėtinai pastovi lyginant skirtingus žmones. Aišku jis nėra 18 proc, bet skiriasi nuo šio procento lygiai vienu ekspozicijos laipteliu į didėjimo pusę. Dedame ranką delnu į viršų ant to paties balto popieriaus su juodu užrašu ir nukreipiame eksponometrą į delną. Dabar jei pvz. siūlo eksponometras ekspoziciją 1/125 sek esant f8, tai įnešę korekcija įvedama arba eskpoziciją 1/125 sek ir diafragmą f5.6 arba 1/60 sek prie f8. t.y.padidiname šviesos patekimą vienu laipteliu koreguodami diafragmą arba ilgindami išlaikymą. Rezultatas bus analogiškas kaip naudojant pilkąją kortą.
Iki šiol aptarėm kaip nustatyti ekspoziciją pagal atspindėtą šviesą. Tačiau tai galima padaryti ir pagal bendrą apšviestumą. Ant eksponometro uždedamas specialus antgalis (difuzeris) išskaidantis šviesą. Šiuo atveju eksponometras nukreipiamas nuo fotografuojamo ojekto fotoaprato link. Jei yra aiškus ir dominuojantis šviesos šaltinis (saulė, lempa), tai galima eksponometrą nukreipti link šviesos šaltinio. Tai leidžia apšviestumą įvertinti nepriklausomai nuo objekto spalvos.
Šiuo metu sunku rasti fotoapratą be įmontuoto eksponometro. Todėl dauguma fotografų visiškai išsiverčia be atskiro eksponometro pirkimo. Tačiau visi įmontuoti eksponometrai nustatinėja ekspoziciją pagal atspindėtą šviesą, todėl atsiranda tos pačios klaidos, kaip fotografuojant baltą ar juodą foną be pilkos kortos.
Fotografai, kurie fotografuoja ne muilinėmis, dažniausia susiduria su TTL eksponometru. TTL išsišifruoja Through The Lens (per objektyvą). Metodo esmė ta, kad šviesai jautrus daviklis stovi už objektyvo. Šis metodas jau daugelį metų naudojamas, todėl per laiką atsirado daugelis jo modifikacijų, techninių skirtumų. Skirtumų yra ir daviklių išdėliojime (registruoja šviesą atsispindinčią nuo juostelės, nuo užrakto užuolaidėlių, po veidrodžiu ir t.t.). Taip pat yra skirtumų ir pagal tai, kuri kadro vieta akcentuojama, kaip esminė eskpozicijai: centrinis matavimas, taškinis arba maricos. Pirmi atsiradę TTL eksponometrai buvo centriniai. Ekspozicija vertinama pagal centrinę kadro dalį. Šios centrinės zonos dydis nedokumentuojamas, realiai neįvertinamas, kažkiek eksponometriją įtakoja ir kadro kraštai. Toks matavimas turbūt labiausiai primena darbą su eksponometru. Galim tokį matuoklį nukreipti į delną, pasinaudoti pilka korta ir t.t. Žinoma, nereik nuolat nukreipinėt fotoapratą į delną, pilką kortą ar panašiai. Naudokitės tuo, kas yra aplinkui: žalia veja, pilkas asfaltas, namo papilkėjusi siena ir t.t. Kokie objektai artimiausi pilkai kortai, galit eksperimentų dėka nusistatyti. Šiuo metodu šviesos priėmimo kampas yra apie 8-15 laipsnių.
Taškinis matavimas.Šiuo metodu priėmimo kampas yra apie 1-2 proc nuo bendro kadro ploto vaizdo ieškiklyje. Primena profesionalius ir labai brangius taškinius eksponometrus. Čia negalima nepaminėti garsiosios A. Adamso ekspozicijos vertinimo sistemos, kurią privalo žinoti bent kiek apsiskaitęs fotografas. Jis pasiūlė ekspozicijos įvertinimo sistemą, kai fotografuojant yra objektų kurie radikaliai skiriasi savo šviesumu. Atsirado žmonių, kurie šią sistemą automatizavo. Kai fotoapratas išmatuoja ekspozicija keliuose taškuose ir pateikia optimalią ekspoziciją.
Matricos matavimas (arba korinis, segmentinis). Šis metodas suskirsto kadrą į segmentus, kurių kiekviename yra įvertinama ekspozicija. Tada gauti duomenys yra sulyginami su įmontuota duomenų baze ir pateikiama optimali ekspozicijos reikšmė. Matuojant ir šiuo principu visai nematysit nuotraukose skirtumo tarp baltos ir juodos sienų. Šis metodas nors ir neintelektualus, tačiau yra universalus. Juo gali naudotis ir visiškas nemokša, nekreipiantis dėmesio į ekspoziciją, ir pažengęs vartotojas besinaudojantis pilka korta ar delnu,o gal Adamso sistema.
Pagrindinė išvada turbūt ta, kad prastas tas fotografas, jei nemoka "iš akies" bent apytikriai įvertinti ekspozicijos reikšmes standartinėse situacijose. JAV žurnalistikos fakultete šiam įgūdžiui lavinti skiriami minimum dveji metai. Stenkitės fotografuoti taip, kad kuo rečiau tektų naudotis eksponometru, nesvarbu įmontuotu ar autonominiu.
2007 m. lapkričio 23 d., penktadienis
Šviesa, spalva ir forma
Nuotrauka iš techninės pusės susideda iš trijų sąlygiškai nesusijusių dalių: šviesos, spalvos ir formos. Visų trijų buvimas nuotraukoje, dar nepadaro nuotraukos gera ar įsimintina. Tačiau be šių dalių harmonijos Jūsų darbas negali tikėtis sėkmės.
ŠVIESA:
Šviesa būna natūrali ir dirbtinė. Natūralios šviesos šaltinis - Saulė, o dirbtinę šviesą kuria įvairūs šviesos šaltiniai: šildymo lempos, dienos šviesos lempos, žvakės ir t.t. Fizikinis skirtumas tarp šių šaltinių - skirtinga šviesos spalvinė temperatūra.Dažniausia fotoapratai būna subalansuoti teisingai perteikti šviesą esant dienos natūraliam apšvietimui, tai kitose apšvietimo situacijose jie "meluos". Daugelis pastebi vyraujančius geltonus tonus nuotraukose fotografuotose šviečiant kaitrinei lemputei ar saulei leidžiantis. Kitas pavyzdys: pilkos žiemos nuotraukos nufotografuotos esant apniukusiam dangui. Pirmu atveju apšvietimo spavinė temperatūra 3200 K (Kelvinų), antruoju atveju - virš 7000 K. Tuo tarpu statistiškai fotoaparatai būna sureguliuoti 5500K,ir jiems sunku susidoroti su tokiais svyravimais be papildomo koregavimo. Tai pakoreguoti galima reguliuojant baltos spalvos balansą (WB) arba naudojant spalvinius filtrus fotografuojant į juostelę.
Pasiūlymas naudotis blykste fotografuojant peizažus atrodys absurdiškas. Tačiau neskubėkit juoktis. Klasikinis peizažas turi tris planus: artimiausią (priekinį), vidurinį ir tolimą. Jei vidurinis ir tolimas planas kaip taisyklė dažniausiai būna gerai apšviesti, tai priekinis dažniausiai prarandamas dėl prasto apšvietimo. Tiesa, priekinis planas visai retai randamas pradedančių fotografų nuotraukose. Rekomenduojama paprasčiausiai pritūpti, tik reikia stebėti, kad labai arti objektyvo neatsidurtų kokių objektų, kurie, naudojant blykstę, būtų peršviesti. Minimalus rekomenduojamas atstumas iki artimiausių objektų apie pusantro metro. Jeigu tai žolė, tai geriausia visai pašalinti pačias artimiausias kyšančias smilgas. Gerai būtų priekinį planą pačiam gerai apgalvoti ir pridėti, jei reikia, kažkokių objektų tinkančių kompozicijai ir minčiai, kokių gėlyčių pasmaigstyti, šaką, rąstą, nudžiūvusių augalų. Nuotrauka turi būt įdomu žiūrinėt, tai verta pasistengti, kad būtų ką žiūrinėt :D
Blykstė ypač pravers, kai fotografuojama prieš saulę, saulėlydį. Šiuo atveju matuojant ekspoziciją galima pastebėti, koks skirtumas gaunasi tarp pačios šviesiausios ir pačios tamsiausios būsimo kadro vietų. Jei nieko nedarysim, gausim arba juodą žemę, arba išdegusį dangų. To išvengi galima naudojant arba neutralaus gradiento filtrą, arba blykste. Įdomų efektą galimą gauti blykstės pagalba išgaunant šaltų tonų priekinį planą (iki 4 m su įmontuota blykste, ISO 100) su fone esančiomis šiltomis saulėlydžio spalvomis. Nelaukit, kol saulė palies horizontą, nes tada pradings vidurinis planas.
Taip pat, fotografuojant saulėlydžius, derėtų dėmesį kreipti ne tik į patį saulėlydį, bet ir išnaudot į priešingą pusę krentančią šviesą. Ilgi šėšėliai išryškiną reljefą ir kuria paslaptingus peizažus, nuo kurių sunku atitraukti akis.
Naktinis fotografavimas turi savų ypatumų. Sunkiausia, kai viename kadre atsiranda keli šviesos šaltiniai su skirtinga spalvine temperatūra. Įsivaizduokit, jei į vieną kadrą patenka neoninės reklamos, dienos šviesos gatvės šviestuvai, namų langai (kaitrinamosios lemputės) ir t.t. nustatyt korektišką kiekvienam šaltiniui temperatūrą yra neįmanoma, todėl galima palikti tokį spalvų žaismą ir jį išnaudot. Tačiau, jei aplink tik gatvės žibintai, tai derėtų atlikti baltos spalvos balanso korekciją.
Oro sąlygos ir paros metas turi nemažą reikšmę tam, ką norite pavaizduoti. Jei norite gauti ryškias, sodrias spalvas, turi būti geras oras, tačiau dangus neturėtų būt visiškai giedras. Griežtai nerekomenduojama fotografuoti peizažus apie vidurdienį kai saulė labai aukštai virš horizonto. Tuo metu sugriaunama harmonija tarp formos, spalvos ir apšvietimo. Prarandamas erdviškumas. Spalvos praranda intensyvumą, o kontrastas skausmingai rėžia akį.
Labai įdomu fotografuot lyjant lietui, tiek naktį, tiek dieną. Dieną, fotografuojant per lietų, dažniausia naudojami poliarizaciniai filtrai. Naktiniai miesto vaizdai lyjant lietui taip pat labai įdomūs iš visur atsispindinčiais šviesos blikais. Kad į fotoaparatą nepatektų vanduo jį galima pridengti skėčiu arba užmauti polietileninį maišelį, kol reguliuojami nustatymai, laukiama norimo momento. Taip pat uždėkite blendą, kad apsaugoti objektyvą nuo purslų, lietaus lašelių, kurie gali iškraipyt būsimą nuotrauką.
Visada fotografuojant, tikslinga įamžinti kelis to paties vaizdo kadrus su skirtingomis ekspozicijų reikšmėmis. Pvz. normalų, +2 ir -2. Tokiu būdu galima atsirinkti tikrai geriausią kadrą.
SPALVA:
Visada reikia pasverti ar iš viso reikia spalvoto kadro. Aišku, jei norime parodyti žydinčią pievą, tai vertėtų fotografijai pasirinkti spalvotą variantą, tačiau neblogi peizažai gaunasi ir monochrominėse nuotraukose, tai suteikia puikią nuotaiką rūkais apsuptoms pievoms, kaimo vaizdeliams, miesto pilkoms gatvėms. Ir tai nebūtinai turi būti juodai balta nuotrauka. Kartais tam daug geriau tinka ir kitos spalvos, pavyzdžiui sepija daug geriau perteikia pustonių gilumą. Reikia pridurti, kad šiltos ir šaltos spalvos turėtų būt naudojamos susiejus jas su bendru nuotraukos siužetu ir pabrėžti bendrą idėją.
Pagalvojus, kam gamta iš viso apdovanojo mus galimybe skirti spalvas, tai priežastis dvi: perspėti ir atkreipti dėmesį. Spalvos funkcija - padeti autoriui parodyti sumanytą idėją. Išskirti, pabrėžti, sukurti spalvinę perspektyvą. Spalvos kaip simbolio naudojimas padeda pakeisti ištisas sąvokas. Nemokšiškas naudojimas ten kur nereikia arba ne pagal reikšmę sugriauna visą nuotraukos harmoniją.
Spalvos būna šiltos ir šaltos. Šiltos: raudona, oranžinė, geltona; šaltos: žydra, mėlyna, violetinė. Žalia spalva gali turėt tiek šiltą, tiek šaltą atspalvį. Šiltų spalvų objektai atrodo esantis nuotraukoje arčiau ir atkreipia dėmesį į save, šalti - atrodo toliau ir dėmesį atstumia. Šaltos spalvos paprastai tarnauja kaip fonas šiltoms. Neblogas bandymas yra pademostruoti kelis šiltos spalvos objektus su šaltų spalvų fonu. Atvirkštinė kombinacija dažniausia yra neharmoninga ir rėžia akį. Reikia nepamiršti, kad šaltos spalvos gali įgauti šiltų atspalvių ir atvirkščiai. Šaltų spalvų "pašiltinimui" naudojami rožiniai filtrai, šiltų "pašaltinimui" - žydri, mėlyni.
Skirtingi vienos spalvos "šviesumai" sukuria spalvinę toninę perspektyvą. Einant gilyn spalvos blunka.
FORMA:
Kompozicija būna: atvira, uždara, statiška ir dinamiška. Atviroje žvilgsnis praslysta per nuotrauką, uždaroje veikia jėgos pritraukiančios žvilgsnį į vieną nuotraukos tašką. Statiškos kompozicijos ašys susikerta stačiu kampu, dinamiškoje - smailiais kampais sukurdamos įstrižaines. Kiekvienas kompozicijos tipas neša atitinkamą nuotaiką. Atvira ir statiška kompozicija sukelia erdvės, platumos, neišbaigtumo jausmą, leisdama žiūrovui pačiam įsivaizduoti tai, kas liko už kadro ribų. Jos puikiai perteikia amžinumo ir nepamirštamumo įspūdį. Uždara kompozicija išbaigta, akcentuoja dėmesį į tą, kas yra kadre. Klasikiniai dailininkai dažniausia naudoja šį kompozicijos tipą. Dinamiška kompozicija labai naudinga įtraukiant žiūrovą dalyvayui konkrečioje nuotraukoje, sukuriant įtraukimo arba atstumimo jausmą.
Naudojantis šia informacija fotografas gali veikti žiūrovą norima linkme. Reikia pridurti, kad kompozicijos ašimis gali būt: medžiai, šėšėliai, žmonės, keliai, krantai, horizonto linijos, miško linijos, gatvės, namai, tiltai ar net debesys. Nerekomenduojama fotografuoti tokių vaizdų, kai šios linijos įeina ir išeina iš kadro, tai taikytina ir horizontui. Geriau, jei vienoje pusėje tą liniją "sustabdo" medis, krūmas, pastatas ar dar kas. Nes tokios linijos tiesiog supjausto kadrą.
Kompozicijos linijos neturėtų kadro kirsti per vidurį. Tokie darbai nuobodūs. Gera praktika tas linijas talpinti 1/3 atstumu nuo kadro krašto kaip horizontaliai, taip ir vertikaliai. Tačiau reikia sekti, kad nei viena pusė nebūtų sunkesnė už kitą. Įsivaizduokit, kad nuotrauką dedat ant liniuotės ir nuspręskit, ar nenusveria kažkuri pusė optiškai. Nesubalansuotos nuotraukos erzina žmones.Tačiau tai nereiškia, kad nuotrauka turi būt simetriška.
Gerai jei kadre yra įstrižainių. Aplinkinis pasaulis ir taip pilnas vertikalių ir horizontalių, todėl įdomu, kai ta tvarka pakeičiama. Įstrižainės būna kylančios ir besileidžiančios. Kylančios: iš apatinio kairio krašto į viršutinį dešinį, optimistinis supratimas, viltis. Besileidžiančios: iš kairio viršutinio į apatinį dešinę, nuotaikos kritimas, išbaigtumo jausmas. Kylančia ašimi lipantis aplinistas bus matomas kaip siekiantis tikslo, ryžtingas, tuo tarpu atvirščiai - kils neramus jausmas, kad jam sunku ir jis tuoj nukris žemyn.
Yra daiktų ir objektų, kurie visiems sukelia panašias, konkrečias asociacijas. Tai tiltai, dviračiai, vieniši suoliukai, seni automobiliai, traukiniai, valtys ir kiti. Primindami žiūrovui malonius asmeninio gyvenimo momentus, jie kuria atitinkamą atmosferą. Taip pat kaip ir rūkas ar migla. Taip pat svarbus pagrindinių objektų skaičius. Geriau žiūrisi nelyginis skaičius - 1,3,5. Tačiau tai tik rekomendacijos.
Iškilios ar nusvirusios švelnios linios, kaip nusvirusi virvė ar smėlio kopos išlinkimas, puikiai harmonizuoja nuotrauką.
Labai tvarkingo nuotraukos - nėra įdomiausios. Pavyzdžiui nuotraukos turinčios tvirtą ritmą: kolonos, žibintai, tvoros. Tačiau visiškai chaotiškos nuotraukos irgi nepritraukia dėmesio, nes žiūrovas pasimeta žiūrint į tokį vaizdą. Kiekvienas chaosas turėtų turėti ir tvarkos elementų, o tvarka - kažką chaotiško kad sukurti kontrastą harmonijai, ritmikai.
Geriau pastovėkit ir pasižiūrėkit, ką jūs norite nufotografuoti. Jei jau kilo noras, reiškias kažkas patraukė dėmesį. Raskit, tą "kažką", patikrinkit, ar viskas atitinka jūsų minčiai, jausmams, nuotaikai. Geriau ir pavadinimą iš karto sugalvokit. Jei tai pavyks - fotografuokit.
Nuotrauka - materiali jūsų filosofijos, jausmų, tikslų, minčių ir norų išraiška, todėl savianalizė ir pasvarstymai apie tai nuves jus prie darbų sukūrimo, suprantamų kiekvienam žiūrovui ir sukeliančių būtent tuos jausmus, kuriuos norėjot perteikti.
ŠVIESA:
Šviesa būna natūrali ir dirbtinė. Natūralios šviesos šaltinis - Saulė, o dirbtinę šviesą kuria įvairūs šviesos šaltiniai: šildymo lempos, dienos šviesos lempos, žvakės ir t.t. Fizikinis skirtumas tarp šių šaltinių - skirtinga šviesos spalvinė temperatūra.Dažniausia fotoapratai būna subalansuoti teisingai perteikti šviesą esant dienos natūraliam apšvietimui, tai kitose apšvietimo situacijose jie "meluos". Daugelis pastebi vyraujančius geltonus tonus nuotraukose fotografuotose šviečiant kaitrinei lemputei ar saulei leidžiantis. Kitas pavyzdys: pilkos žiemos nuotraukos nufotografuotos esant apniukusiam dangui. Pirmu atveju apšvietimo spavinė temperatūra 3200 K (Kelvinų), antruoju atveju - virš 7000 K. Tuo tarpu statistiškai fotoaparatai būna sureguliuoti 5500K,ir jiems sunku susidoroti su tokiais svyravimais be papildomo koregavimo. Tai pakoreguoti galima reguliuojant baltos spalvos balansą (WB) arba naudojant spalvinius filtrus fotografuojant į juostelę.
Pasiūlymas naudotis blykste fotografuojant peizažus atrodys absurdiškas. Tačiau neskubėkit juoktis. Klasikinis peizažas turi tris planus: artimiausią (priekinį), vidurinį ir tolimą. Jei vidurinis ir tolimas planas kaip taisyklė dažniausiai būna gerai apšviesti, tai priekinis dažniausiai prarandamas dėl prasto apšvietimo. Tiesa, priekinis planas visai retai randamas pradedančių fotografų nuotraukose. Rekomenduojama paprasčiausiai pritūpti, tik reikia stebėti, kad labai arti objektyvo neatsidurtų kokių objektų, kurie, naudojant blykstę, būtų peršviesti. Minimalus rekomenduojamas atstumas iki artimiausių objektų apie pusantro metro. Jeigu tai žolė, tai geriausia visai pašalinti pačias artimiausias kyšančias smilgas. Gerai būtų priekinį planą pačiam gerai apgalvoti ir pridėti, jei reikia, kažkokių objektų tinkančių kompozicijai ir minčiai, kokių gėlyčių pasmaigstyti, šaką, rąstą, nudžiūvusių augalų. Nuotrauka turi būt įdomu žiūrinėt, tai verta pasistengti, kad būtų ką žiūrinėt :D
Blykstė ypač pravers, kai fotografuojama prieš saulę, saulėlydį. Šiuo atveju matuojant ekspoziciją galima pastebėti, koks skirtumas gaunasi tarp pačios šviesiausios ir pačios tamsiausios būsimo kadro vietų. Jei nieko nedarysim, gausim arba juodą žemę, arba išdegusį dangų. To išvengi galima naudojant arba neutralaus gradiento filtrą, arba blykste. Įdomų efektą galimą gauti blykstės pagalba išgaunant šaltų tonų priekinį planą (iki 4 m su įmontuota blykste, ISO 100) su fone esančiomis šiltomis saulėlydžio spalvomis. Nelaukit, kol saulė palies horizontą, nes tada pradings vidurinis planas.
Taip pat, fotografuojant saulėlydžius, derėtų dėmesį kreipti ne tik į patį saulėlydį, bet ir išnaudot į priešingą pusę krentančią šviesą. Ilgi šėšėliai išryškiną reljefą ir kuria paslaptingus peizažus, nuo kurių sunku atitraukti akis.
Naktinis fotografavimas turi savų ypatumų. Sunkiausia, kai viename kadre atsiranda keli šviesos šaltiniai su skirtinga spalvine temperatūra. Įsivaizduokit, jei į vieną kadrą patenka neoninės reklamos, dienos šviesos gatvės šviestuvai, namų langai (kaitrinamosios lemputės) ir t.t. nustatyt korektišką kiekvienam šaltiniui temperatūrą yra neįmanoma, todėl galima palikti tokį spalvų žaismą ir jį išnaudot. Tačiau, jei aplink tik gatvės žibintai, tai derėtų atlikti baltos spalvos balanso korekciją.
Oro sąlygos ir paros metas turi nemažą reikšmę tam, ką norite pavaizduoti. Jei norite gauti ryškias, sodrias spalvas, turi būti geras oras, tačiau dangus neturėtų būt visiškai giedras. Griežtai nerekomenduojama fotografuoti peizažus apie vidurdienį kai saulė labai aukštai virš horizonto. Tuo metu sugriaunama harmonija tarp formos, spalvos ir apšvietimo. Prarandamas erdviškumas. Spalvos praranda intensyvumą, o kontrastas skausmingai rėžia akį.
Labai įdomu fotografuot lyjant lietui, tiek naktį, tiek dieną. Dieną, fotografuojant per lietų, dažniausia naudojami poliarizaciniai filtrai. Naktiniai miesto vaizdai lyjant lietui taip pat labai įdomūs iš visur atsispindinčiais šviesos blikais. Kad į fotoaparatą nepatektų vanduo jį galima pridengti skėčiu arba užmauti polietileninį maišelį, kol reguliuojami nustatymai, laukiama norimo momento. Taip pat uždėkite blendą, kad apsaugoti objektyvą nuo purslų, lietaus lašelių, kurie gali iškraipyt būsimą nuotrauką.
Visada fotografuojant, tikslinga įamžinti kelis to paties vaizdo kadrus su skirtingomis ekspozicijų reikšmėmis. Pvz. normalų, +2 ir -2. Tokiu būdu galima atsirinkti tikrai geriausią kadrą.
SPALVA:
Visada reikia pasverti ar iš viso reikia spalvoto kadro. Aišku, jei norime parodyti žydinčią pievą, tai vertėtų fotografijai pasirinkti spalvotą variantą, tačiau neblogi peizažai gaunasi ir monochrominėse nuotraukose, tai suteikia puikią nuotaiką rūkais apsuptoms pievoms, kaimo vaizdeliams, miesto pilkoms gatvėms. Ir tai nebūtinai turi būti juodai balta nuotrauka. Kartais tam daug geriau tinka ir kitos spalvos, pavyzdžiui sepija daug geriau perteikia pustonių gilumą. Reikia pridurti, kad šiltos ir šaltos spalvos turėtų būt naudojamos susiejus jas su bendru nuotraukos siužetu ir pabrėžti bendrą idėją.
Pagalvojus, kam gamta iš viso apdovanojo mus galimybe skirti spalvas, tai priežastis dvi: perspėti ir atkreipti dėmesį. Spalvos funkcija - padeti autoriui parodyti sumanytą idėją. Išskirti, pabrėžti, sukurti spalvinę perspektyvą. Spalvos kaip simbolio naudojimas padeda pakeisti ištisas sąvokas. Nemokšiškas naudojimas ten kur nereikia arba ne pagal reikšmę sugriauna visą nuotraukos harmoniją.
Spalvos būna šiltos ir šaltos. Šiltos: raudona, oranžinė, geltona; šaltos: žydra, mėlyna, violetinė. Žalia spalva gali turėt tiek šiltą, tiek šaltą atspalvį. Šiltų spalvų objektai atrodo esantis nuotraukoje arčiau ir atkreipia dėmesį į save, šalti - atrodo toliau ir dėmesį atstumia. Šaltos spalvos paprastai tarnauja kaip fonas šiltoms. Neblogas bandymas yra pademostruoti kelis šiltos spalvos objektus su šaltų spalvų fonu. Atvirkštinė kombinacija dažniausia yra neharmoninga ir rėžia akį. Reikia nepamiršti, kad šaltos spalvos gali įgauti šiltų atspalvių ir atvirkščiai. Šaltų spalvų "pašiltinimui" naudojami rožiniai filtrai, šiltų "pašaltinimui" - žydri, mėlyni.
Skirtingi vienos spalvos "šviesumai" sukuria spalvinę toninę perspektyvą. Einant gilyn spalvos blunka.
FORMA:
Kompozicija būna: atvira, uždara, statiška ir dinamiška. Atviroje žvilgsnis praslysta per nuotrauką, uždaroje veikia jėgos pritraukiančios žvilgsnį į vieną nuotraukos tašką. Statiškos kompozicijos ašys susikerta stačiu kampu, dinamiškoje - smailiais kampais sukurdamos įstrižaines. Kiekvienas kompozicijos tipas neša atitinkamą nuotaiką. Atvira ir statiška kompozicija sukelia erdvės, platumos, neišbaigtumo jausmą, leisdama žiūrovui pačiam įsivaizduoti tai, kas liko už kadro ribų. Jos puikiai perteikia amžinumo ir nepamirštamumo įspūdį. Uždara kompozicija išbaigta, akcentuoja dėmesį į tą, kas yra kadre. Klasikiniai dailininkai dažniausia naudoja šį kompozicijos tipą. Dinamiška kompozicija labai naudinga įtraukiant žiūrovą dalyvayui konkrečioje nuotraukoje, sukuriant įtraukimo arba atstumimo jausmą.
Naudojantis šia informacija fotografas gali veikti žiūrovą norima linkme. Reikia pridurti, kad kompozicijos ašimis gali būt: medžiai, šėšėliai, žmonės, keliai, krantai, horizonto linijos, miško linijos, gatvės, namai, tiltai ar net debesys. Nerekomenduojama fotografuoti tokių vaizdų, kai šios linijos įeina ir išeina iš kadro, tai taikytina ir horizontui. Geriau, jei vienoje pusėje tą liniją "sustabdo" medis, krūmas, pastatas ar dar kas. Nes tokios linijos tiesiog supjausto kadrą.
Kompozicijos linijos neturėtų kadro kirsti per vidurį. Tokie darbai nuobodūs. Gera praktika tas linijas talpinti 1/3 atstumu nuo kadro krašto kaip horizontaliai, taip ir vertikaliai. Tačiau reikia sekti, kad nei viena pusė nebūtų sunkesnė už kitą. Įsivaizduokit, kad nuotrauką dedat ant liniuotės ir nuspręskit, ar nenusveria kažkuri pusė optiškai. Nesubalansuotos nuotraukos erzina žmones.Tačiau tai nereiškia, kad nuotrauka turi būt simetriška.
Gerai jei kadre yra įstrižainių. Aplinkinis pasaulis ir taip pilnas vertikalių ir horizontalių, todėl įdomu, kai ta tvarka pakeičiama. Įstrižainės būna kylančios ir besileidžiančios. Kylančios: iš apatinio kairio krašto į viršutinį dešinį, optimistinis supratimas, viltis. Besileidžiančios: iš kairio viršutinio į apatinį dešinę, nuotaikos kritimas, išbaigtumo jausmas. Kylančia ašimi lipantis aplinistas bus matomas kaip siekiantis tikslo, ryžtingas, tuo tarpu atvirščiai - kils neramus jausmas, kad jam sunku ir jis tuoj nukris žemyn.
Yra daiktų ir objektų, kurie visiems sukelia panašias, konkrečias asociacijas. Tai tiltai, dviračiai, vieniši suoliukai, seni automobiliai, traukiniai, valtys ir kiti. Primindami žiūrovui malonius asmeninio gyvenimo momentus, jie kuria atitinkamą atmosferą. Taip pat kaip ir rūkas ar migla. Taip pat svarbus pagrindinių objektų skaičius. Geriau žiūrisi nelyginis skaičius - 1,3,5. Tačiau tai tik rekomendacijos.
Iškilios ar nusvirusios švelnios linios, kaip nusvirusi virvė ar smėlio kopos išlinkimas, puikiai harmonizuoja nuotrauką.
Labai tvarkingo nuotraukos - nėra įdomiausios. Pavyzdžiui nuotraukos turinčios tvirtą ritmą: kolonos, žibintai, tvoros. Tačiau visiškai chaotiškos nuotraukos irgi nepritraukia dėmesio, nes žiūrovas pasimeta žiūrint į tokį vaizdą. Kiekvienas chaosas turėtų turėti ir tvarkos elementų, o tvarka - kažką chaotiško kad sukurti kontrastą harmonijai, ritmikai.
Geriau pastovėkit ir pasižiūrėkit, ką jūs norite nufotografuoti. Jei jau kilo noras, reiškias kažkas patraukė dėmesį. Raskit, tą "kažką", patikrinkit, ar viskas atitinka jūsų minčiai, jausmams, nuotaikai. Geriau ir pavadinimą iš karto sugalvokit. Jei tai pavyks - fotografuokit.
Nuotrauka - materiali jūsų filosofijos, jausmų, tikslų, minčių ir norų išraiška, todėl savianalizė ir pasvarstymai apie tai nuves jus prie darbų sukūrimo, suprantamų kiekvienam žiūrovui ir sukeliančių būtent tuos jausmus, kuriuos norėjot perteikti.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)