nereikia kadro komponuoti simetriškai, išskyrus atvejus kai norima parodyti ritmą ar simetriją, kaip pagrindinę mintį.
nerekomenduojama horizonto ar vandens paviršiaus liniją patalpinti į kadro vidurį - tokia struktūra stengiasi kadrą padalinti į dvi nepriklausomas dalis ir trukdo žiūrovui suprasti, kuri gi dalis yra svarbesnė. Taip pat kadrą gali dalinti: medžiai, stulpai, ryškumo pasikeitimo linijos, spalvos ir namo kampai. Na aišku išimtis - jei tokia yra idėja.
pasistenkite, kad pagrindinis objektas nesusilietų su fonu. Pabandykit išskirti pagrindinį objektą pasinaudodami saulės spindulių, apšvietimo ar šėšėlio kritimo kryptimi, fotoaparato padėtimi arba pasirinkdami kontrastingą fono spalvą.
venkite didelių tuščių erdvių, tokių, kaip žydras dangus be debesų, nuobodi monotoniška pieva ar vandens paviršius. Pabandykit rasti kažką, kad užpildytų tą tuštumą, kaip pvz. nukarusi šaka ar debesėlis.
kadrą formuokite įstrižai. aišku, to nedarykite, jei yra horizontas arba pastatai (tai atrodys keistai). Įstrižinė kompozicija su kryptimi kairė apačia-dešinė viršus yra ramesnė, nei atvirkštinė, kuri yra dinamiškesnė.
jei fotografuojate vandens telkinius, stebėkite, kad vandens paviršius būtų horizontalus, nes vandens paviršiaus pakrypimas labai rėžia akis.
pasistenkite, kad pastatai nebūtų pavirtę atgal. Visų pirma reikia lygiai laikyti fotoapratą, visų antra - jei fotografuojate nustatę maksimalų atitolinimą (pvz. 28 mm), kad daugiau įtipltų kadran, reikia prisiminti, apie kadro kraštuose atsirandančius vaizdo iškraipymus ir apie tai, jei fotoapratą pakreipsite aukštyn ar žemyn, tai tie iškraipymai tik padadidės. Architektūros fotografavimui egzistuoja specialūs šift-objektyvai.
Bandykit kadrą "įrėminti". Naudokitės šakelėmis, medžiais, kad sukurtumėte rėmelio įspūdį ir taip pabrėžtumėte pagrindinį objektą. Taip pat šiuo būdu naudokitės norėdami paslėpti nepageidaujamus vaizdo plotus. taip pat rėmelį galima naudoti norint parodyti kadro trimatiškumą, kaip vieną iš planų. Tačiau rėmelis neturi tapti vienu iš pagrindinių elementų.
užpildykite kadrą siužetu. prieikite kaip galima arčiau. Naudokitės zoom'u. Padarykite nuotraukoje jūsų objektą maksimaliai dideliu. Tai leidžia žiūrovui iš karto matyti foto esmę be ilgo beprasmio klaidžiojimo po visą kadrą.
pabandykite subalansuoti kadro kompoziciją, kad viršutinė kadro dalis neatrodytų sunkesnė už apatinę, taip pat ir su pusėmis, kad viena nebūtų sunkesnė už kitą.
fotografuokite portretą būdami žmogaus akių linijoje. Jie fotografuojate stovintį žmogų, fotoapratą geriausia nuleisti iki jo krūtinės ar juosmens lygio. Pasinaudoję šiuo triuku, negausite žmogaus su trumpomis kojomis naudodami normalų (50 mm) obejktyvą arba maksimaliai atitolinę vaizdą.
nepatingėkite pritūpti fotografuodami vaikus ir gyvūnus. Fotografuokite viename lygyje su jų galva. nefotografuokite iš apačios aukštyn ir iš viršaus, na nebent norite spec efekto. bet kokiu atveju atkreipkite dėmesį į foną. stebėkite, kad horizonto linija ir kitos fono linijos neitų per galvą.
portrete dažniausia svarbiausiu objektu būna akys. todėl jos turėtų būt pats ryškiausias portreto taškas. Jei sunku sufokusuoti vaizdą į akis, galima sufokusuoti ant pirmos kaklo sagos, kuri dažniausia yra toje pat plokštumoje kaip ir akys
puiku, jei nuotraukoje matytume linijas vedančias žiūrovo akį prie pagrindinio nuotraukos objekto. Šias linijas gali sudaryti keliai, tvoros, alėjos. Tik ta vedančioji, neturi būt dominuojanti, nes tada akis, tiesiog, gali pavargti ir nenueiti iki pagrindinio objekto. šios linijos turi būti pasvirusios iš apačios į viršų arba iš viršaus į apačią.
kada fotografuojate judesį (bėgantį žmogų) palikite jam vietos judesiui, t.y. patalpinkite objektą tarsi ką tik įbėgusį į kadrą, o ne paliekantį jį. Kompozicija atrodys dinamiškesnė, jei kadras bus sukomponuotas iš dešinės į kairę. Pageidautina naudoti mažą ryškumo gylį, kad izoliuoti objektą nuo supančios aplinkos.
Neiškraupykite veidų. Fotografuojant iš arti su maksimaliu atitolinimu gausit diiiidelę nosį, o ausytes mažas. Per didelis priartinimas veidą padarys plokščiu. Fotografuojant portreta geriausiai tiks atstumas apie 2 m ir apie 100 mm fokusuojamo nuotolio objektyvas. Tokiu atveju veido proporcijos gausis pačios tiksliausios. na nebent jūs siekiate spec efektų.
Venkite ryškių šviesų ir spalvų dėmių šalia ar už pagrindinio objekto. tai atitraukia dėmesį.
fotografuokite erdviškai. Pvz.fotografuojant namą rakursas, kai galim apžiūrėt fasadą ir dar šoninę sieną yra daug geriau, nei vien fasadas. Įjukite į siužetą pirmojo plano objektus - medžio šaką, turėklą ir t.t., net jei jie atrodys nuotraukoje neryškūs.
Šeimynines foto pagerinsite jei žmones susodinsite ant suoliuko ir kelis pastatysit už jų nugarų, nei nufotografuosite sustatę visus į vieną eilę.
nuobodų vaizdelį galima labai pagyvinti įjungus į kadrą žmogaus figūrą. tai geriau leis pajusti mastelį. O jei žmogus dar ryškiai apsirengęs arba turi margaspalvį skėtį, siužetas taps dar patrauklesniu. Net ir labai gražus peizažas ar gatvė, gali neturėti taško, kuris pritrauktų dėmesį, tokiu atveju, paprašykite draugą atsistoti ir pasigrožėti tuo vaizdu arba atsigulti ant pievelės piknikui. Jei draugo nėra, į kadrą patalpinkite save
fotografuodami žmones nenukarpykite jiems kūno dalių kaip papuolė. fotografuokite visą figūrą arba nukirpkite ties dubens viduriu. Rankas kirpkite ties pečiu, o ne ties riešais. Nestatykite žmogaus kaip lėlės, pasodinkite 3/4 pasisukimu į jus, tegu atsiremia į medį. Suteikite veiksmo, tegu uosto gėlytę arba kemša skanų sumuštinį. suteikite kūnui kompaktišką pozą, kad užpiltytų visą kadrą. Pvz. pritūpusį ar atsisėdusį ir paspaudusį po savimi kojas.
kai fotografuojate žmones, pasisenkite kad iš jų galvų neaugtų ragai, medžiai, elektros stulpai. jei auga, paeikite šiek tiek į šoną. Atidarykite kuo daugiau diafragmą, taip sumažinsite fono įtaką.
fotografuokite gražų dangų. Pilkas dangus, bespalvis baltas ar visiškai žydras - neatrodo įdomiai. Kartais vaizdas atrodo kelis kart įdomesnis su pluksniniais debesimis. Aišku, tai reiškia, kad reikia palaukt ar net ateiti kitą kartą, kad gauti tikrai gražią nuotrauką.
Jei fotografuojate kokius objektus, geriau, kad jų kadre yra nelyginis skaičius: vienas ar trys geriau, nei du ar keturi.
Stebėkite šešėlius, ji natūraliai jie ir yra lengvi ir peršviečiami, fotografijoje jie greičiausia bus sunkūs ir tamsesni, tai gali sugadinti visą vaizdą. Galite naudotis užpildančiąją blyskte.
žinokite savo fotoaparato minimalų fokusuojamą atstumą. kai kurių muilinių šis atstumas yra net 2,5 m, iš arčiau gausit neryškų kadrą.
ir svarbiausia - nesitaikykite su fotoaparatu į objektą kaip su taikikliu. Jūsų tikslas nėra pataikyti į kaktą, o tiesiog gražiai įamžinti žmogų ar gyvūną, todėl bandykit komponuoti kadrą pagal trijų dalių (auksinio pjūvio) taisyklę. netalpinkite objekto į centrą, nors dauguma gamintojų tarsi psichologiškai viduryje ieškiklio įpaišo kvadratuką ar rėmelį, todėl ir fokusuojamas vaizdas ten... galima bandyti nuspaudus iki pusės, t.y. sufokusavus vaizdą centre, laikant mygtuką perkomponuoti kadrą, tačiau sufokusavus ir perkadruojant vaikščioti, keisti kūno padėtį nerekomenduojama, ar esant nedideliam ryškumo gyliui, sufokusuota vieta tiesiog pabėgs.
Rodomi pranešimai su žymėmis kompozicija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis kompozicija. Rodyti visus pranešimus
2008 m. balandžio 18 d., penktadienis
2007 m. lapkričio 23 d., penktadienis
Apie kompoziciją fotografijoje (nuorodos)
1. pagrindinės kompozicijos taisyklės
2. pagrindinės kompozicijos taisyklės II
3. patarimai kompozicijai
4. peizažų kompozicijos taisyklės
5. patarimai lietuvių k.
6. Nebloga knygelė apie kompozicijos pagrindus skaitantiems rusiškai (rusų k.)
7. Kompozicijos elementai (anglų k.)
8. Kompozicijos pagrindai (rusų k.)
2. pagrindinės kompozicijos taisyklės II
3. patarimai kompozicijai
4. peizažų kompozicijos taisyklės
5. patarimai lietuvių k.
6. Nebloga knygelė apie kompozicijos pagrindus skaitantiems rusiškai (rusų k.)
7. Kompozicijos elementai (anglų k.)
8. Kompozicijos pagrindai (rusų k.)
Šviesa, spalva ir forma
Nuotrauka iš techninės pusės susideda iš trijų sąlygiškai nesusijusių dalių: šviesos, spalvos ir formos. Visų trijų buvimas nuotraukoje, dar nepadaro nuotraukos gera ar įsimintina. Tačiau be šių dalių harmonijos Jūsų darbas negali tikėtis sėkmės.
ŠVIESA:
Šviesa būna natūrali ir dirbtinė. Natūralios šviesos šaltinis - Saulė, o dirbtinę šviesą kuria įvairūs šviesos šaltiniai: šildymo lempos, dienos šviesos lempos, žvakės ir t.t. Fizikinis skirtumas tarp šių šaltinių - skirtinga šviesos spalvinė temperatūra.Dažniausia fotoapratai būna subalansuoti teisingai perteikti šviesą esant dienos natūraliam apšvietimui, tai kitose apšvietimo situacijose jie "meluos". Daugelis pastebi vyraujančius geltonus tonus nuotraukose fotografuotose šviečiant kaitrinei lemputei ar saulei leidžiantis. Kitas pavyzdys: pilkos žiemos nuotraukos nufotografuotos esant apniukusiam dangui. Pirmu atveju apšvietimo spavinė temperatūra 3200 K (Kelvinų), antruoju atveju - virš 7000 K. Tuo tarpu statistiškai fotoaparatai būna sureguliuoti 5500K,ir jiems sunku susidoroti su tokiais svyravimais be papildomo koregavimo. Tai pakoreguoti galima reguliuojant baltos spalvos balansą (WB) arba naudojant spalvinius filtrus fotografuojant į juostelę.
Pasiūlymas naudotis blykste fotografuojant peizažus atrodys absurdiškas. Tačiau neskubėkit juoktis. Klasikinis peizažas turi tris planus: artimiausią (priekinį), vidurinį ir tolimą. Jei vidurinis ir tolimas planas kaip taisyklė dažniausiai būna gerai apšviesti, tai priekinis dažniausiai prarandamas dėl prasto apšvietimo. Tiesa, priekinis planas visai retai randamas pradedančių fotografų nuotraukose. Rekomenduojama paprasčiausiai pritūpti, tik reikia stebėti, kad labai arti objektyvo neatsidurtų kokių objektų, kurie, naudojant blykstę, būtų peršviesti. Minimalus rekomenduojamas atstumas iki artimiausių objektų apie pusantro metro. Jeigu tai žolė, tai geriausia visai pašalinti pačias artimiausias kyšančias smilgas. Gerai būtų priekinį planą pačiam gerai apgalvoti ir pridėti, jei reikia, kažkokių objektų tinkančių kompozicijai ir minčiai, kokių gėlyčių pasmaigstyti, šaką, rąstą, nudžiūvusių augalų. Nuotrauka turi būt įdomu žiūrinėt, tai verta pasistengti, kad būtų ką žiūrinėt :D
Blykstė ypač pravers, kai fotografuojama prieš saulę, saulėlydį. Šiuo atveju matuojant ekspoziciją galima pastebėti, koks skirtumas gaunasi tarp pačios šviesiausios ir pačios tamsiausios būsimo kadro vietų. Jei nieko nedarysim, gausim arba juodą žemę, arba išdegusį dangų. To išvengi galima naudojant arba neutralaus gradiento filtrą, arba blykste. Įdomų efektą galimą gauti blykstės pagalba išgaunant šaltų tonų priekinį planą (iki 4 m su įmontuota blykste, ISO 100) su fone esančiomis šiltomis saulėlydžio spalvomis. Nelaukit, kol saulė palies horizontą, nes tada pradings vidurinis planas.
Taip pat, fotografuojant saulėlydžius, derėtų dėmesį kreipti ne tik į patį saulėlydį, bet ir išnaudot į priešingą pusę krentančią šviesą. Ilgi šėšėliai išryškiną reljefą ir kuria paslaptingus peizažus, nuo kurių sunku atitraukti akis.
Naktinis fotografavimas turi savų ypatumų. Sunkiausia, kai viename kadre atsiranda keli šviesos šaltiniai su skirtinga spalvine temperatūra. Įsivaizduokit, jei į vieną kadrą patenka neoninės reklamos, dienos šviesos gatvės šviestuvai, namų langai (kaitrinamosios lemputės) ir t.t. nustatyt korektišką kiekvienam šaltiniui temperatūrą yra neįmanoma, todėl galima palikti tokį spalvų žaismą ir jį išnaudot. Tačiau, jei aplink tik gatvės žibintai, tai derėtų atlikti baltos spalvos balanso korekciją.
Oro sąlygos ir paros metas turi nemažą reikšmę tam, ką norite pavaizduoti. Jei norite gauti ryškias, sodrias spalvas, turi būti geras oras, tačiau dangus neturėtų būt visiškai giedras. Griežtai nerekomenduojama fotografuoti peizažus apie vidurdienį kai saulė labai aukštai virš horizonto. Tuo metu sugriaunama harmonija tarp formos, spalvos ir apšvietimo. Prarandamas erdviškumas. Spalvos praranda intensyvumą, o kontrastas skausmingai rėžia akį.
Labai įdomu fotografuot lyjant lietui, tiek naktį, tiek dieną. Dieną, fotografuojant per lietų, dažniausia naudojami poliarizaciniai filtrai. Naktiniai miesto vaizdai lyjant lietui taip pat labai įdomūs iš visur atsispindinčiais šviesos blikais. Kad į fotoaparatą nepatektų vanduo jį galima pridengti skėčiu arba užmauti polietileninį maišelį, kol reguliuojami nustatymai, laukiama norimo momento. Taip pat uždėkite blendą, kad apsaugoti objektyvą nuo purslų, lietaus lašelių, kurie gali iškraipyt būsimą nuotrauką.
Visada fotografuojant, tikslinga įamžinti kelis to paties vaizdo kadrus su skirtingomis ekspozicijų reikšmėmis. Pvz. normalų, +2 ir -2. Tokiu būdu galima atsirinkti tikrai geriausią kadrą.
SPALVA:
Visada reikia pasverti ar iš viso reikia spalvoto kadro. Aišku, jei norime parodyti žydinčią pievą, tai vertėtų fotografijai pasirinkti spalvotą variantą, tačiau neblogi peizažai gaunasi ir monochrominėse nuotraukose, tai suteikia puikią nuotaiką rūkais apsuptoms pievoms, kaimo vaizdeliams, miesto pilkoms gatvėms. Ir tai nebūtinai turi būti juodai balta nuotrauka. Kartais tam daug geriau tinka ir kitos spalvos, pavyzdžiui sepija daug geriau perteikia pustonių gilumą. Reikia pridurti, kad šiltos ir šaltos spalvos turėtų būt naudojamos susiejus jas su bendru nuotraukos siužetu ir pabrėžti bendrą idėją.
Pagalvojus, kam gamta iš viso apdovanojo mus galimybe skirti spalvas, tai priežastis dvi: perspėti ir atkreipti dėmesį. Spalvos funkcija - padeti autoriui parodyti sumanytą idėją. Išskirti, pabrėžti, sukurti spalvinę perspektyvą. Spalvos kaip simbolio naudojimas padeda pakeisti ištisas sąvokas. Nemokšiškas naudojimas ten kur nereikia arba ne pagal reikšmę sugriauna visą nuotraukos harmoniją.
Spalvos būna šiltos ir šaltos. Šiltos: raudona, oranžinė, geltona; šaltos: žydra, mėlyna, violetinė. Žalia spalva gali turėt tiek šiltą, tiek šaltą atspalvį. Šiltų spalvų objektai atrodo esantis nuotraukoje arčiau ir atkreipia dėmesį į save, šalti - atrodo toliau ir dėmesį atstumia. Šaltos spalvos paprastai tarnauja kaip fonas šiltoms. Neblogas bandymas yra pademostruoti kelis šiltos spalvos objektus su šaltų spalvų fonu. Atvirkštinė kombinacija dažniausia yra neharmoninga ir rėžia akį. Reikia nepamiršti, kad šaltos spalvos gali įgauti šiltų atspalvių ir atvirkščiai. Šaltų spalvų "pašiltinimui" naudojami rožiniai filtrai, šiltų "pašaltinimui" - žydri, mėlyni.
Skirtingi vienos spalvos "šviesumai" sukuria spalvinę toninę perspektyvą. Einant gilyn spalvos blunka.
FORMA:
Kompozicija būna: atvira, uždara, statiška ir dinamiška. Atviroje žvilgsnis praslysta per nuotrauką, uždaroje veikia jėgos pritraukiančios žvilgsnį į vieną nuotraukos tašką. Statiškos kompozicijos ašys susikerta stačiu kampu, dinamiškoje - smailiais kampais sukurdamos įstrižaines. Kiekvienas kompozicijos tipas neša atitinkamą nuotaiką. Atvira ir statiška kompozicija sukelia erdvės, platumos, neišbaigtumo jausmą, leisdama žiūrovui pačiam įsivaizduoti tai, kas liko už kadro ribų. Jos puikiai perteikia amžinumo ir nepamirštamumo įspūdį. Uždara kompozicija išbaigta, akcentuoja dėmesį į tą, kas yra kadre. Klasikiniai dailininkai dažniausia naudoja šį kompozicijos tipą. Dinamiška kompozicija labai naudinga įtraukiant žiūrovą dalyvayui konkrečioje nuotraukoje, sukuriant įtraukimo arba atstumimo jausmą.
Naudojantis šia informacija fotografas gali veikti žiūrovą norima linkme. Reikia pridurti, kad kompozicijos ašimis gali būt: medžiai, šėšėliai, žmonės, keliai, krantai, horizonto linijos, miško linijos, gatvės, namai, tiltai ar net debesys. Nerekomenduojama fotografuoti tokių vaizdų, kai šios linijos įeina ir išeina iš kadro, tai taikytina ir horizontui. Geriau, jei vienoje pusėje tą liniją "sustabdo" medis, krūmas, pastatas ar dar kas. Nes tokios linijos tiesiog supjausto kadrą.
Kompozicijos linijos neturėtų kadro kirsti per vidurį. Tokie darbai nuobodūs. Gera praktika tas linijas talpinti 1/3 atstumu nuo kadro krašto kaip horizontaliai, taip ir vertikaliai. Tačiau reikia sekti, kad nei viena pusė nebūtų sunkesnė už kitą. Įsivaizduokit, kad nuotrauką dedat ant liniuotės ir nuspręskit, ar nenusveria kažkuri pusė optiškai. Nesubalansuotos nuotraukos erzina žmones.Tačiau tai nereiškia, kad nuotrauka turi būt simetriška.
Gerai jei kadre yra įstrižainių. Aplinkinis pasaulis ir taip pilnas vertikalių ir horizontalių, todėl įdomu, kai ta tvarka pakeičiama. Įstrižainės būna kylančios ir besileidžiančios. Kylančios: iš apatinio kairio krašto į viršutinį dešinį, optimistinis supratimas, viltis. Besileidžiančios: iš kairio viršutinio į apatinį dešinę, nuotaikos kritimas, išbaigtumo jausmas. Kylančia ašimi lipantis aplinistas bus matomas kaip siekiantis tikslo, ryžtingas, tuo tarpu atvirščiai - kils neramus jausmas, kad jam sunku ir jis tuoj nukris žemyn.
Yra daiktų ir objektų, kurie visiems sukelia panašias, konkrečias asociacijas. Tai tiltai, dviračiai, vieniši suoliukai, seni automobiliai, traukiniai, valtys ir kiti. Primindami žiūrovui malonius asmeninio gyvenimo momentus, jie kuria atitinkamą atmosferą. Taip pat kaip ir rūkas ar migla. Taip pat svarbus pagrindinių objektų skaičius. Geriau žiūrisi nelyginis skaičius - 1,3,5. Tačiau tai tik rekomendacijos.
Iškilios ar nusvirusios švelnios linios, kaip nusvirusi virvė ar smėlio kopos išlinkimas, puikiai harmonizuoja nuotrauką.
Labai tvarkingo nuotraukos - nėra įdomiausios. Pavyzdžiui nuotraukos turinčios tvirtą ritmą: kolonos, žibintai, tvoros. Tačiau visiškai chaotiškos nuotraukos irgi nepritraukia dėmesio, nes žiūrovas pasimeta žiūrint į tokį vaizdą. Kiekvienas chaosas turėtų turėti ir tvarkos elementų, o tvarka - kažką chaotiško kad sukurti kontrastą harmonijai, ritmikai.
Geriau pastovėkit ir pasižiūrėkit, ką jūs norite nufotografuoti. Jei jau kilo noras, reiškias kažkas patraukė dėmesį. Raskit, tą "kažką", patikrinkit, ar viskas atitinka jūsų minčiai, jausmams, nuotaikai. Geriau ir pavadinimą iš karto sugalvokit. Jei tai pavyks - fotografuokit.
Nuotrauka - materiali jūsų filosofijos, jausmų, tikslų, minčių ir norų išraiška, todėl savianalizė ir pasvarstymai apie tai nuves jus prie darbų sukūrimo, suprantamų kiekvienam žiūrovui ir sukeliančių būtent tuos jausmus, kuriuos norėjot perteikti.
ŠVIESA:
Šviesa būna natūrali ir dirbtinė. Natūralios šviesos šaltinis - Saulė, o dirbtinę šviesą kuria įvairūs šviesos šaltiniai: šildymo lempos, dienos šviesos lempos, žvakės ir t.t. Fizikinis skirtumas tarp šių šaltinių - skirtinga šviesos spalvinė temperatūra.Dažniausia fotoapratai būna subalansuoti teisingai perteikti šviesą esant dienos natūraliam apšvietimui, tai kitose apšvietimo situacijose jie "meluos". Daugelis pastebi vyraujančius geltonus tonus nuotraukose fotografuotose šviečiant kaitrinei lemputei ar saulei leidžiantis. Kitas pavyzdys: pilkos žiemos nuotraukos nufotografuotos esant apniukusiam dangui. Pirmu atveju apšvietimo spavinė temperatūra 3200 K (Kelvinų), antruoju atveju - virš 7000 K. Tuo tarpu statistiškai fotoaparatai būna sureguliuoti 5500K,ir jiems sunku susidoroti su tokiais svyravimais be papildomo koregavimo. Tai pakoreguoti galima reguliuojant baltos spalvos balansą (WB) arba naudojant spalvinius filtrus fotografuojant į juostelę.
Pasiūlymas naudotis blykste fotografuojant peizažus atrodys absurdiškas. Tačiau neskubėkit juoktis. Klasikinis peizažas turi tris planus: artimiausią (priekinį), vidurinį ir tolimą. Jei vidurinis ir tolimas planas kaip taisyklė dažniausiai būna gerai apšviesti, tai priekinis dažniausiai prarandamas dėl prasto apšvietimo. Tiesa, priekinis planas visai retai randamas pradedančių fotografų nuotraukose. Rekomenduojama paprasčiausiai pritūpti, tik reikia stebėti, kad labai arti objektyvo neatsidurtų kokių objektų, kurie, naudojant blykstę, būtų peršviesti. Minimalus rekomenduojamas atstumas iki artimiausių objektų apie pusantro metro. Jeigu tai žolė, tai geriausia visai pašalinti pačias artimiausias kyšančias smilgas. Gerai būtų priekinį planą pačiam gerai apgalvoti ir pridėti, jei reikia, kažkokių objektų tinkančių kompozicijai ir minčiai, kokių gėlyčių pasmaigstyti, šaką, rąstą, nudžiūvusių augalų. Nuotrauka turi būt įdomu žiūrinėt, tai verta pasistengti, kad būtų ką žiūrinėt :D
Blykstė ypač pravers, kai fotografuojama prieš saulę, saulėlydį. Šiuo atveju matuojant ekspoziciją galima pastebėti, koks skirtumas gaunasi tarp pačios šviesiausios ir pačios tamsiausios būsimo kadro vietų. Jei nieko nedarysim, gausim arba juodą žemę, arba išdegusį dangų. To išvengi galima naudojant arba neutralaus gradiento filtrą, arba blykste. Įdomų efektą galimą gauti blykstės pagalba išgaunant šaltų tonų priekinį planą (iki 4 m su įmontuota blykste, ISO 100) su fone esančiomis šiltomis saulėlydžio spalvomis. Nelaukit, kol saulė palies horizontą, nes tada pradings vidurinis planas.
Taip pat, fotografuojant saulėlydžius, derėtų dėmesį kreipti ne tik į patį saulėlydį, bet ir išnaudot į priešingą pusę krentančią šviesą. Ilgi šėšėliai išryškiną reljefą ir kuria paslaptingus peizažus, nuo kurių sunku atitraukti akis.
Naktinis fotografavimas turi savų ypatumų. Sunkiausia, kai viename kadre atsiranda keli šviesos šaltiniai su skirtinga spalvine temperatūra. Įsivaizduokit, jei į vieną kadrą patenka neoninės reklamos, dienos šviesos gatvės šviestuvai, namų langai (kaitrinamosios lemputės) ir t.t. nustatyt korektišką kiekvienam šaltiniui temperatūrą yra neįmanoma, todėl galima palikti tokį spalvų žaismą ir jį išnaudot. Tačiau, jei aplink tik gatvės žibintai, tai derėtų atlikti baltos spalvos balanso korekciją.
Oro sąlygos ir paros metas turi nemažą reikšmę tam, ką norite pavaizduoti. Jei norite gauti ryškias, sodrias spalvas, turi būti geras oras, tačiau dangus neturėtų būt visiškai giedras. Griežtai nerekomenduojama fotografuoti peizažus apie vidurdienį kai saulė labai aukštai virš horizonto. Tuo metu sugriaunama harmonija tarp formos, spalvos ir apšvietimo. Prarandamas erdviškumas. Spalvos praranda intensyvumą, o kontrastas skausmingai rėžia akį.
Labai įdomu fotografuot lyjant lietui, tiek naktį, tiek dieną. Dieną, fotografuojant per lietų, dažniausia naudojami poliarizaciniai filtrai. Naktiniai miesto vaizdai lyjant lietui taip pat labai įdomūs iš visur atsispindinčiais šviesos blikais. Kad į fotoaparatą nepatektų vanduo jį galima pridengti skėčiu arba užmauti polietileninį maišelį, kol reguliuojami nustatymai, laukiama norimo momento. Taip pat uždėkite blendą, kad apsaugoti objektyvą nuo purslų, lietaus lašelių, kurie gali iškraipyt būsimą nuotrauką.
Visada fotografuojant, tikslinga įamžinti kelis to paties vaizdo kadrus su skirtingomis ekspozicijų reikšmėmis. Pvz. normalų, +2 ir -2. Tokiu būdu galima atsirinkti tikrai geriausią kadrą.
SPALVA:
Visada reikia pasverti ar iš viso reikia spalvoto kadro. Aišku, jei norime parodyti žydinčią pievą, tai vertėtų fotografijai pasirinkti spalvotą variantą, tačiau neblogi peizažai gaunasi ir monochrominėse nuotraukose, tai suteikia puikią nuotaiką rūkais apsuptoms pievoms, kaimo vaizdeliams, miesto pilkoms gatvėms. Ir tai nebūtinai turi būti juodai balta nuotrauka. Kartais tam daug geriau tinka ir kitos spalvos, pavyzdžiui sepija daug geriau perteikia pustonių gilumą. Reikia pridurti, kad šiltos ir šaltos spalvos turėtų būt naudojamos susiejus jas su bendru nuotraukos siužetu ir pabrėžti bendrą idėją.
Pagalvojus, kam gamta iš viso apdovanojo mus galimybe skirti spalvas, tai priežastis dvi: perspėti ir atkreipti dėmesį. Spalvos funkcija - padeti autoriui parodyti sumanytą idėją. Išskirti, pabrėžti, sukurti spalvinę perspektyvą. Spalvos kaip simbolio naudojimas padeda pakeisti ištisas sąvokas. Nemokšiškas naudojimas ten kur nereikia arba ne pagal reikšmę sugriauna visą nuotraukos harmoniją.
Spalvos būna šiltos ir šaltos. Šiltos: raudona, oranžinė, geltona; šaltos: žydra, mėlyna, violetinė. Žalia spalva gali turėt tiek šiltą, tiek šaltą atspalvį. Šiltų spalvų objektai atrodo esantis nuotraukoje arčiau ir atkreipia dėmesį į save, šalti - atrodo toliau ir dėmesį atstumia. Šaltos spalvos paprastai tarnauja kaip fonas šiltoms. Neblogas bandymas yra pademostruoti kelis šiltos spalvos objektus su šaltų spalvų fonu. Atvirkštinė kombinacija dažniausia yra neharmoninga ir rėžia akį. Reikia nepamiršti, kad šaltos spalvos gali įgauti šiltų atspalvių ir atvirkščiai. Šaltų spalvų "pašiltinimui" naudojami rožiniai filtrai, šiltų "pašaltinimui" - žydri, mėlyni.
Skirtingi vienos spalvos "šviesumai" sukuria spalvinę toninę perspektyvą. Einant gilyn spalvos blunka.
FORMA:
Kompozicija būna: atvira, uždara, statiška ir dinamiška. Atviroje žvilgsnis praslysta per nuotrauką, uždaroje veikia jėgos pritraukiančios žvilgsnį į vieną nuotraukos tašką. Statiškos kompozicijos ašys susikerta stačiu kampu, dinamiškoje - smailiais kampais sukurdamos įstrižaines. Kiekvienas kompozicijos tipas neša atitinkamą nuotaiką. Atvira ir statiška kompozicija sukelia erdvės, platumos, neišbaigtumo jausmą, leisdama žiūrovui pačiam įsivaizduoti tai, kas liko už kadro ribų. Jos puikiai perteikia amžinumo ir nepamirštamumo įspūdį. Uždara kompozicija išbaigta, akcentuoja dėmesį į tą, kas yra kadre. Klasikiniai dailininkai dažniausia naudoja šį kompozicijos tipą. Dinamiška kompozicija labai naudinga įtraukiant žiūrovą dalyvayui konkrečioje nuotraukoje, sukuriant įtraukimo arba atstumimo jausmą.
Naudojantis šia informacija fotografas gali veikti žiūrovą norima linkme. Reikia pridurti, kad kompozicijos ašimis gali būt: medžiai, šėšėliai, žmonės, keliai, krantai, horizonto linijos, miško linijos, gatvės, namai, tiltai ar net debesys. Nerekomenduojama fotografuoti tokių vaizdų, kai šios linijos įeina ir išeina iš kadro, tai taikytina ir horizontui. Geriau, jei vienoje pusėje tą liniją "sustabdo" medis, krūmas, pastatas ar dar kas. Nes tokios linijos tiesiog supjausto kadrą.
Kompozicijos linijos neturėtų kadro kirsti per vidurį. Tokie darbai nuobodūs. Gera praktika tas linijas talpinti 1/3 atstumu nuo kadro krašto kaip horizontaliai, taip ir vertikaliai. Tačiau reikia sekti, kad nei viena pusė nebūtų sunkesnė už kitą. Įsivaizduokit, kad nuotrauką dedat ant liniuotės ir nuspręskit, ar nenusveria kažkuri pusė optiškai. Nesubalansuotos nuotraukos erzina žmones.Tačiau tai nereiškia, kad nuotrauka turi būt simetriška.
Gerai jei kadre yra įstrižainių. Aplinkinis pasaulis ir taip pilnas vertikalių ir horizontalių, todėl įdomu, kai ta tvarka pakeičiama. Įstrižainės būna kylančios ir besileidžiančios. Kylančios: iš apatinio kairio krašto į viršutinį dešinį, optimistinis supratimas, viltis. Besileidžiančios: iš kairio viršutinio į apatinį dešinę, nuotaikos kritimas, išbaigtumo jausmas. Kylančia ašimi lipantis aplinistas bus matomas kaip siekiantis tikslo, ryžtingas, tuo tarpu atvirščiai - kils neramus jausmas, kad jam sunku ir jis tuoj nukris žemyn.
Yra daiktų ir objektų, kurie visiems sukelia panašias, konkrečias asociacijas. Tai tiltai, dviračiai, vieniši suoliukai, seni automobiliai, traukiniai, valtys ir kiti. Primindami žiūrovui malonius asmeninio gyvenimo momentus, jie kuria atitinkamą atmosferą. Taip pat kaip ir rūkas ar migla. Taip pat svarbus pagrindinių objektų skaičius. Geriau žiūrisi nelyginis skaičius - 1,3,5. Tačiau tai tik rekomendacijos.
Iškilios ar nusvirusios švelnios linios, kaip nusvirusi virvė ar smėlio kopos išlinkimas, puikiai harmonizuoja nuotrauką.
Labai tvarkingo nuotraukos - nėra įdomiausios. Pavyzdžiui nuotraukos turinčios tvirtą ritmą: kolonos, žibintai, tvoros. Tačiau visiškai chaotiškos nuotraukos irgi nepritraukia dėmesio, nes žiūrovas pasimeta žiūrint į tokį vaizdą. Kiekvienas chaosas turėtų turėti ir tvarkos elementų, o tvarka - kažką chaotiško kad sukurti kontrastą harmonijai, ritmikai.
Geriau pastovėkit ir pasižiūrėkit, ką jūs norite nufotografuoti. Jei jau kilo noras, reiškias kažkas patraukė dėmesį. Raskit, tą "kažką", patikrinkit, ar viskas atitinka jūsų minčiai, jausmams, nuotaikai. Geriau ir pavadinimą iš karto sugalvokit. Jei tai pavyks - fotografuokit.
Nuotrauka - materiali jūsų filosofijos, jausmų, tikslų, minčių ir norų išraiška, todėl savianalizė ir pasvarstymai apie tai nuves jus prie darbų sukūrimo, suprantamų kiekvienam žiūrovui ir sukeliančių būtent tuos jausmus, kuriuos norėjot perteikti.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)