2009 m. balandžio 10 d., penktadienis

Fotografo pristatymas: DUANES MICHALS

Duane Michals (Duan Mičels)

gimė 1932 m.- JAV poetas, filosofas ir fotografas-savamokslis. Jis sugebėjo suderinti visus šiuos dalykus savo darbe. Jo fotografijos - neįprastas mišinys filosofijos ir poezijos. Kaip fotografas, savo karjera jis pradėjo 1958 m. atostogų kelionės po TSRS metu, kuri truko tris savaites. Pasiskolintu iš draugo fotoaparatu jis įamžino "naujo pasaulio" statytojų portretus ir nuo to laiko nebesiskyrė su fotografija. Šios nuotraukos 1963 m. buvo eksponuojamos pirmojoje jo parodoje Niujorke. Fotografija jam tapo gyvenimo prasme ir pragyvenimo šaltiniu. Pripažinimo susilaukė ne iš karto. "Jei as norėčiau to, kad visi mano darbus priimtų, aš fotografuočiau atvirukus kaip Anselis Adamsas - jie patinka visiems. O to ką dariau aš nesuprato niekas, bet galiausiai meilė ir susidomėjimas savo darbu padėjo man pergyventi tai ir galų gale mano nuotraukos rado savo žiūrovą" - prisiminimuose rašo D.Michals



Jis vienas iš nedaugelio sėkmingų komercinių fotografų, neturintis savo studijos. "Aš renkuosi fotografuoti žmones jų įprastoje aplinkoje. Aš nekenčiu studijos. Daiktai, su kuriais žmonės praleidžia visą savo gyvenimą, gali pasakyti daug daugiau nei jų šukuosena". Daugelį metų dirbo žurnalams "Esquire", "Mademoiselle", "Vogue". Neturėdamas studijos jis tapo kontrastu kitiems žymiems to laikmečio komerciniams fotografams Avendon, Irving Penn. Jo komercinės nuotraukos puošia filmų, muzikinių diskų viršelius.



Jis gimė tokiu laikmečiu, kai to meto fotografai sėkmės pagrindu laikė kopijuoti tokių autorius kaip Anselis Adamsas, Bresonas, R.Frankas. D.Michals pasuko savo nuosavu keliu: jis vienas pirmuju ėmė naudoti dviguba ekspozicija savo nuotraukose, rašinėti ar piešti ant jų, fotografavo pats save ir tapo savo nuotraukų veikėju.

Duane Michals parodose dažnai demonstruoja nuotraukas 10x15 dydžio. Atrodo keista, bet tai priverčia prieiti arčiau, išstudijuoti visą nuotrauką detaliai, įsigilinti į ją tiesiogiai. Jo nuotraukas dažnai lydi trumpi ir nelabai, bet labai poetiški prierašai baltame paspartu juodu tušu. Tai leidžia betarpiškai jausti autoriaus buvimą šalia ir autoriaus mintis apie tą foto.
D.Michals nuotraukose vyrauja temos meilė, mirtis, nemirtingumas, atmintis, aistra, dievas, gyvenimas. Kurdamas kelių nuotraukų istorijas, jis tarsi kadras po kadro mums leidžia pajusti veiksmo vystymąsi, betarpiškai sudalyvauti veiksme iki pabaigos.

Kaip pvz. ši serija ((čia gal aiskiau bus):




D.Michals apie fotografiją:
Aš tikiu vaizduote. Tai ko aš nematau begalybę kartų svarbiau to, ką aš matau
Man pasisekė: aš niekada nelankiau fotomokyklų, niekada nesimokiau fotografijos taisykių. Nežinodamas taisyklių - aš esu laisvas.
Patikėk tuo balsu tavo galvoje sakančiu "Ar gi tai nebūtų įdomu, jei...." ir pradėk veikti.
Fotografja turi reikala tik su išorinių objekto vaizdu, bet nei vienas objektas nėra tapatus savo išoriniam vaizdui.
Fotografija turi provokuoti, o ne pasakoti tai, ka tu ir taip žinai. Nereikia jokios magijos, jokių pastangų, kad atvaizduoti kieno nors veidą fotografijoje. Magija reikalinga tam, kad pamatyti žmogų naujoje šviesoje.
Kaip kvaila buvo galvoti, kad viskas bus tai paprasta. Aš priimdavau medžių, automobilių, žmonių išvaizdą už realybė ir tikėjau, kad fotografija tikėjau, kad tų objektų išorinis vaizdas ir yra nuotrauka.Bet štai liūdna tiesa: aš niekada jų nenufotografuosiu. Aš - atspindys, fotografuojantis atspindys viduje atspindžio. Fotografuoti realybę, tai tas pats kas fotografuoti NIEKĄ.
Fotografai dažniausia ne fotografuoja to, ko negali pamatyt ir tai pagrindinė priežastis, pabandyti tai padaryti. Kitaip iki begalybės mes fotografuosim veidus, interjerus ir peizažus. Fotografija turi peržengti jai priskirtas ribas. Ji turi "išsirauti" už šių ribų, prasiskverbti į objekto esmę, parodyti objektą taip, kad žiūrovas ne pamatytų, o pajustų jį.









daugiau:
straipsnis apie Duanes Michals
daugiau darbų
interviu su Duanes Michals

2009 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Fotografo pristatymas. MICHAEL KENNA

Sveiki atvykę į tylą....


Fotografas, kurio nuotraukos kviečia mus keliauti po tylos pasaulį; jose žiūrovas išsivaduoja nuo garsų, kurių pilnas mūsų pasaulis...


Michael Kenna gimė 1953 m. lapkričio 20 d. anglų darbininko šeimoje. Nuo 11 m. jis 7 metus mokėsi katalikiškoje seminarijoje, ruošėsi būti kunigu.. Tačiau, kai jam suėjo 18 m. ir atėjo laikas apsispręsti, ką daryti toliau, jis pasirinko meno mokyklą (Banbury School of Art,Banbury, Oxfordshire). Būtent ten ir sužinojo, kas yra fotografija.
Jam buvo reikalinga profesija, iš kurios būtų galima pragyventi, todėl pasirinko komercinę fotografiją. Meninė fotografija buvo kaip hobi, saviraiškos priemonė.Kenna sau fotografuodavo anksti ryte arba vėlai vakare, grįždamas iš kolegijos. Peizažų fotografavimas tuo metu buvo lyg dienoraštis, fotografuoti buvo įdomu, bet jis nežiūrėdavo į tai rimtai. Kur kas daugiau laiko M.Kenna skirdavo komercinei fotografijai.
1976 m. iškart po baigimo Kenna išvyko į JAV. Ten lankydavosi fotografijos galerijose. Jos labai skyrėsi nuo to, ką jis buvo įpratęs matyti Anglijoje. Pasirodė, kad galima užsiimti menine fotografija ir iš to gyventi. Tai buvo jam didelis atradimas.
Dabar M.Kenna pripažintas pasaulinis fotografas, fotografuojantis nuostabaus grožio peizažus. Jis labai ilgai ir kruopščiai dirba prie kiekvienos nuotraukos, laboratorijoje praleisdamas kur kas daugiau laiko, nei fotografuodamas. Į savo mažutes (30x30 cm) fotografijas jis įdeda visą savo sielą ir nepakartojamą savitą žvilgsnį į mus supantį pasaulį.





M.Kenna mėgsta naktinę fotografiją – mes kur kas mažiau nei dieną galime kontroliuoti tai, ka fotografuojame, sakė jis. Po to, kai nuspaudi mygtuką įvyksta labai daug dalykų, pasaulis keičiasi: teka upės, praskrenda lėktuvai, atplaukia ir nuplaukia debesys, keičiasi žvaigždžių padėtis danguje, mainosi oras, įvyksta daugybe mažyčių dalykų. Žmogaus akis negali pamatyti visos šitos kaitos, o juostelėje visas išlieka. Dieną tai, ką mes fotografuojame, turi vienintelį šviesos šaltinį – saulę. Galima sakyti kad tai nepajudinama, juk išlaikymas toks trumpas. Naktį šviesą gali duoti įvairūs netikėti šaltiniai ir jų daugybė. Tamsūs ir gilūs šešėliai įaudrina vaizduotę. Atsiranda paslaptis.




M.Kenna dažniausiai naudoja 10-30 min. išlaikymą, bet kartais ekspozicija trunka netgi 8 valandas. Jei tai dykvietė, jis važiuoja vakarieniauti ar skaito kur nors knygą, o fotoaparatas fotografuoja pats.



„Parkai ir sodai patys intymiausi gamtos kampeliai. Žmonės ten palieka savo atsiminimus. Būtent tai aš ir bandau užfiksuoti fotografijoje.“








Nieko negalima pakartoti, nes laikas išeina amžiams ir negrįžta - todėl kiekvienas momentas suteikia fotografui nesuskaičiuojamą kiekį galimybių.“



„Man labai patinka fotografuoti vietose, saugojančiose prisiminimus, turinčiose neįprastą atmosferą. Įdomios tos vietos, kur žmonės gyveno, žaidė. Aš ieškau praeities pėdsakų, gyvenimo ir veiklos pėdsakų – jie pažadina mano vaizduotę, verčia prisiminti įvykius iš mano praeities. Jei išvestume paralelę su teatru – aš mėgstu fotografuoti iki ir prieš vaidinimą. Man patinka jausti tartum tuoj tuoj kažkas įvyks, arba jau įvyko“.


M.Kennos fotografijos – tai visa planeta, bet planeta be žmonių. Jie ten nereikalingi. Sillentium!






















2009 m. vasario 21 d., šeštadienis

PS pamoka "Įdomios tekstūros fotografijoje. Darbas su sluoksniais"

1. susirandam nuotrauką ir tekstūrą. (Veiksmo eigoje dažniausia išaiškėja, kad tekstūra netinka.)

2. Atsidarom viską PS. Abu vaizdus verčiam JB. (galima neversti, aišku, kartais gražiai išeina ir spalvoti. Arba pvz., foto nespalvota, tekstūra spalvota).

3. Nusikopijuojam tekstūrą. (Ctrl+A ir Ctrl+C) (Aš jos nemažinu, nederinu pgl. foto gabaritus, svarbu, kad nebūtų mažesnė. Viską kitą sutvarkysim vėliau)

4. Atsidarom nuotraukos failą ir spaudžiam Ctrl+V. Dabar vaizdas turėtų būti toks

5. Dirbam su tekstūros sluoksniu. Tekstūros sluoksnis šiuo atveju yra didesnis už nuotrauką, todėl jo matosi tik dalis.
Susimažiname tekstūrą iki foto dydžio: Edit --> Transform --> Scale

6. Dydį galima rinktis ir didesnį. Tiesiog traukite šonus tiek, kiek jums reikia ir kai būsite patenkinti spauskite "patvirtinimo" ženklą (commit transform).

7. Nuotraukos vis dar nesimato. Turime pareguliuoti Opacity (tekstūros sluoksnio).

Tai priklauso nuo nuotraukos ir tekstūros. Aš čia rinkausi 75 proc. (Kartais gali prireikti ir daugiau sluoksnių pagrindinės nuotraukos, kad būtų pakankamai geras vaizdas. Bet tai jau kitas būdas.)

8. Na štai, turime vaizdą:
Jei jis tenkina, darbas baigtas (sutvarkom akis, šarpinam, rėminam ir pan.). Bet čia vaizdas dar tikrai ne itin išbaigtas. Veidas kiek per daug uždengtas + pilka.

9. Pasižymim background sluoksnį. Renkamės Eliptical marquee įrankį (toks žymėjimo rutulys punktyruotas), pasireguliuojam jo feather. Čia rinkausi 25:

10. Žymime tą portreto vietą, kurioje norėtumėm daugiau aiškumo, mažiau tekstūros.

11. Grįžtam į tekstūros sluoksnį.
Pasirenkam minkštą trintuką (pvz., soft mechanical) ir LABAI didelį dydį (didesnį už pažymėtą vietą). Ir vieną kartą spustelim ant pažymėtos vietos. Gali prireikti kelių tokių spustelėjimų, tai priklauso nuo to, kiek aiškumo nuotraukai reikia.
Dabar sluoksnių lentelė turėtų atrodyti šitaip:

12. Jei viskas tinka ir patinka, beliko sulieti sluoksnius (flatten layers).

13. Pagrindinis darbas baigtas. Dar šiek tiek patvarkiau akis, JB, šarpinau, "rėminau".
Pavyzdžiai du - tiesiog, kad būtų akivaizdu, kad skirtingos tekstūros - skirtingi rezultatai.

Aciu, Saules pugai!

Fotografo pristatymas: RICHARD AVEDON



Richard Avedon gimė 1923 m. gegužės 15 d. Niujorke. Jo tėvai buvo žydai, emigravę iš Rusijos 19 a. pabaigoje. Pirmas Avedono portretas buvo žymaus Rusijos kompozitoriaus Sergej Rachmaninovo, kurį jis padarė būdamas 10 metų (dabar šis portretas yra dingęs). Vaikystėje Avedonas svajojo tapti poetu, jo literatūriniai gabumai pasireiškė redaguojant kartu su James Baldwin Klintono vidurinės mokyklos žurnalą The Magpie. 1941 m. tapo Niujorko vidurinių mokyklų poetų konkurso laureatu. Tačiau fotografija jam pasirodė patrauklesnė, nes taip jis galėjo greičiau išreikšti save ir savo emocijas. Po tarnybos JAV karo
laivyne (kur teko padirbėti ir fotografo padėjėju), 1944 m. Avedonas susirenka savo darbų portfolio ir vyksta pas žymų dailininką dizainerį , tuometinį Harper`s Bazar meno direktorių Aleksej Brodovič , kur studijuoja ir tuo pat metu pradeda dirbti Vogue ir Harper`s Bazar žurnaluose. Su žinomais madų fotografais (tokie
kaip Irving Pen ir kt. ) pradeda formuoti naują požiūrį į madą, padeda pamatus fashion fotografijai. Avedonas dirba su žinomais modeliais ir vienas iš žinomiausių to meto portretų yra nuostabiosios Dovimos portretas su drambliais.



Avedonas su Brodovičiumi pradirbo ilgą laiką, juos siejo daug bendrų darbų ir projektų, tačiau santykiai su juo visada buvo sudėtingi, vyravo mokytojo-mokinio sindromas. Pats Avedonas jau po mokytojo mirties su kartėliu pasakė : „Jis taip ir mirė nė karto nepagyręs manęs“.
1956 m. kai Avedonui buvo 33 metai, apie jo ankstyvą karjerą mados pasaulyje buvo pastatytas filmas Fanny Face, su Fredu Astaire ir Audrey Hepburn. Pats Avedonas jame dalyvavo kaip meno konsultantas. O 1958 m. Kai Avedonui buvo 35 metais, žurnalo Popular Photography įtraukiamas į pasaulio 10 –ies geriausių fotografų sąrašą. 1966 m. baigiasi Avedono bendradarbiavimas su Harper`s Bazaar ir nuo tada iki 1990 m jis dirba etatiniu Vogue fotografu. Paskutiniais metais, nuo 1992 m Avedonas dirbo etatiniu fotografu dienraštyje The New Yorker.

Keletas mados fotografijų:

Audrey Hepburn,New York, sausis 1967


Veruschka, New York, Sausis 1967


Twiggy, Paris studio, 1968.


Nasstasja Kinski , Los Angelles, 1981


John Galliano, 1999

Ir nors Avedonas išgarsėjo kaip mados fotografas, jo dižiausias pasiekimas ir aistra fotografijoje buvo portretai. Avedonas padarė daugybę žinomų žmonių portretų: rašytojų, aktorių, muzikantų , menininkų, politikų, bankininkų, mokslininkų ir t.t. Jo darbuose atsispindi visa epocha, dalis istorijos. Avedono portretuose matome ne žvaigždes , o asmenybes, aktorius, personažus. Tie portretai tarsi priartina įžymybes prie paprastų žmonių- paprastai jie būdavo gerai apšviesti, baltame fone, be jokių papildomų detalių (ypač Avedonas nemėgo tokių dalykų, kaip fotografuoti rašytoją su knyga ar pan.), jie parodo kad ir įžymūs žmonės būna pavargę, pikti, iškamuoti, nelaimingi ir t.t. Ir atvirkščiai – paprasti žmonės tarsi priartėdavo prie įžymybių, nes Avedonas sugebėdavo jų kasdienybėje rasti gyvenimo džiaugsmą. Žiūrint į Avedono portretus stebina jo gebėjimas pamatyti ir parodyti žiūrovui pačią fotografuojamo žmogaus esmę. Tai gali būti menkiausia detalė- lengvas mostas, užmerktos akys, įsijautus į dainą, skrendanti plaukų sruoga, užlaužtos rankos, skeptiška nežymi šypsena ir nuklydęs į ateitį žvilgsnis, ištepliotas veidas , ar bet koks menkiausias bruožas išduodantis tai, kas svarbu jo herojui, ką jis veikia.
Avedono gyvenimas palyginti buvo ramus, be didelių iššūkių, galima sakyti kad jį visada lydėjo sėkmė. Dramatizmas , taip būdingas jo darbams nesiejamas su jo autobiografija ar menine išraiška, tai Avedono gebėjimas matyti, įžvelgti. Būtent žmogiškumas padėjo jam sukurti daugybę ypatingų portretų ir kiekvienu atveju tai yra ne tik portretas bet ir gyvenimo, likimo versija.
Iki 60 –ųjų pabaigos Avedonas naudojo vidutinio formato Rolleflex kamerą. Ši kamera, laikoma juosmens lygyje, žiūrint iš viršaus į vaizdo ieškiklį, buvo tarsi fotografo kūno tęsinys. Energingas ir lankstus Avedonas tarsi šokdavo su ja, įelektrindamas atmosferą studijoje. “ Kamera tarsi pagimdydavo vaizdą”- pareiškė Avedonas viename iš savo interviu, - “Žiūrėdamas į kamerą aš niekada nemačiau žmonių, kurie buvo anoje kameros pusėje, jie tik žiūrėdavo į mane ir portretas tarsi atsirasdavo savaime.
1969 m. Avedonas pradėjo naudoti didelio formato kamerą Deardorff, kuri buvo didelė ir gremėzdiška, bei reikalavo papildomos įrangos. Bet tai buvo naujas bendradarbiavimo tarp fotografo ir fotografuojamo objekto būdas, kuri buvo tarsi varžybos kas kurį nugalės. „ Čia nėra švelnios maskuojančios šviesos, nėra įprastų kompozicijų, nėra viliojančių pozų ar pasakojimo. Aš turiu tik baltą foną, žmogų kuris man yra įdomus ir veiksmą, kuris vyksta šiuo metu tarp mūsų“ – sakė Avedonas.

Avedonas savo portretus įamžino keletoje albumų, taip pat surengta daugybė jo asmeninių parodų. Tačiau jo kūrybos viršūne laikomi du portretai, tai mirštančio tėvo portretas, tiksliau gal būtų paskayti serija portretų, keletos paskutinių jo gyvenimo metų ir žinoma bitininko, su nutūpusiomis ant nuogo kūno bitėmis, portretas.

acob Israel Avedon, 1973


Ronald Fischer (1981)

Ir keletas kitų portretų

Marian Anderson, contralto, New York City, June 30, 1955


June Leaf, scoulptor, Mabou Mines, Nova Scotia, July 17, 1975


Lee Friedlander, photographer, 2002


Maurizio Cattelan, artist, 2004

Šalia žinomų žmonių Avedonas fotografavo ir paprastus žmones.. Tai ypač gerai atsispindi jo projektas „In The American West”. Šis projektas- tai portretai paprastų Vakarų Amerikos žmonių. Nuo 1979m. iki 1984 m. Avedonas apvažiavo 17 valstijų ir 189 miestų, kad nufotografuotų 752 žmones, kurių veidai visam laikui liko ne tik Amerikos, bet ir pasaulio istorijoje. 1985 m. buvo išleistas albumas. Šis projektas amerikiečių buvo vertinamas labai prieštaringai, jie nelabai norėjo matyti savo tikrųjų veidų tose nuotraukose. „ Aš fotografavau tai, ko visi bijo: senatvę, mirtį ir nusivylimą gyvenimu“-taip šį albumą apibūdino Avedonas. Visi Niujorko muziejai atsisakė eksponuoti šią seriją, pirmas šių darbų pristatymas visuomenei įvyko Amon Carter Museum, Fort Worth, Teksaso valstijoje ir jau po to buvo publikuojama eilėje kitų Amerikos muziejų ir galerijų.

Keletas nuotraukų iš šitos serijos:






Portretas - tai ne atspindys.
Momentas ar vaizdas transformuotas į nuotrauką jau nėra faktas, bet nuomonė. Fotografijoje jau nėra netikslumo - visos nuotraukos yra tikslios. Bet nei viena jų nėra tiesa.
Šie Richard Avedon žodžiai gerai perteikia šio mados ir portreto meistro poziciją. Už savą braižą ir atidumą fotografuojamam jį myli daugelis.

Gerokai daugiau jo nuotraukų galima pažiūrėti jo psl. http://www.richardavedon.com/

Taip pat yra interviu su juo http://www.youtube.com/watch?v=wB0S1QfIvVM

Didelis aciu, Smilciai.