Fotografijos autorė: Kristina Petrošienė
2011 m. kovo 3 d., ketvirtadienis
2011 m. vasario 27 d., sekmadienis
Baltos spalvos balansas arba WB
Dauguma nuotraukų yra padaromos "baltoje" šviesoje. Tačiau žodis "balta" šiuo atveju gali reikšti pakankamai didelį spalvų spektrą. Baltą spalva sudaro raudonos, melynos ir žalios spalvų mišinys. Šių spalvų kiekis "baltoje" gali varijuoti, tačiau žmogaus smegenys to skirtumo tiesiog nefiksuos, kol nepadėsim dviejų pavyzdžių sulyginimui vieno šalia kito. Akis sugeba pastebėti net mažiausią skirtumą, tačiau smegenys atsisako registruoti tai, jos sako "šviesa yra baltos spalvos". Vat čia ir atsiranda misitinis terminas "baltos spalvos balansas" (white balance arba WB), kuris nusako į kurią pusę yra pasisilinkęs baltumas. Na čia vėl įsiterpia fizika, kad tą dydį aprašyti. Jei vakuume šildytume medžiagą, priklausomai nuo temperatūros, ji šviestų skirtingomis spalvomis. Spalvos temperatūrą mes matuojame Kelvinais ("K" sutrumpinus). Kaip bebūtų keista, tos spalvos kurias mes vadiname šiltomis (pvz geltona) iš tiesų yra šaltesnės temperatūros, nei tos, kurias mes linkę priskirti prie šaltų. 10000 K - mėlyna spalva, 2000 K - geltona. Tai nestebintų tik suvirintojų, kurie puikiai žino, kad suvirinimo aparato melynai balta liepsnos spalva yra daug karštesnė už įkaitusį iki raudonumo metalą.Dienos šviesa standartiškai laikoma 5500 K spalvinės temperatūros šviesa. Šiais laikais skaitmeniniuose fotoaparatuose labai nesunku išmokti pareguliuoti WB į norimą pusę.
Kaip tai daroma? Pairuošiamas baltas popieriaus lapas (yra kas naudoja baltus kavos filtrus, patogiau nešiotis) ir padedamas į apšviestą vietą. Tada pasirenkamas custom wb nustatymas per fotoaparato meniu ir tada atitinkamai paspaudžiamas kažkoks mygtukas (pas mane WB, bet ar pas jus tas pats, nžn, čia jau reikia skaityti fotoaparato instrukciją, nes maži niuansai išlieka kiekvienam modeliui savi) ir nufotografuojamas "tuščias" kadras (t.y. atmintyje neišsisaugo) nukreipus fotoaparatą į baltą lapą. Automatinį fokusavimą išjunkite, nes kitaip jūsų fotoaparatas nerasdamas ką fokusuot tiesiog nefotografuos. Tas "tuščias" balto popieriaus kadras yra informacija jūsų fotoaparatui - štai tai yra balta šviesa. Ir nuo tada visi padaryti kadrai tame apšvietime turės daugiau ar mažiau artimą baltai baltą spalvą (t.y.5500 K).
Jei fotografuojate į RAW, tai dar mažesnė problemą, nes pirmuose foto redagavimo etapuose tiesiog RAW programoje su baltos spalvos balanso įrankiu bakstelėkite baltą jūsų foto plotą ir spalvos susireguliuos.
Aš pati darau abu veiksmus ir WB nusistatau, ir vėliau dar patikrinu RAW redaktoriuje ar tikrai viskas ok. Na, o po to, jau redaguoju spalvas įvairiai, kaip jau man reik mano idėjai :)
P.S. Šie nurodymai neišsprendžia mišraus apšvietimo problemos, pvz. kai iš vienos pusės į objektą šviečia saulė, o iš kitos - kaitrinė lemputė. Čia jau kaip tai beždžionei iš anekdoto neapsisprendžiančiai ar ji graži, ar protinga - nors persiplėšk, kuriam apšvietimui duoti prioritetą. :)
P.S. po P.S. o dabar visi pasiimat savo fotoaparatus, susirandat instrukcijoje punktą apie WB nustatymus ir pabandot tai padaryt praktiškai. Patikėkit, tai labai naudinga ir praktiška mokėt.
Kaip tai daroma? Pairuošiamas baltas popieriaus lapas (yra kas naudoja baltus kavos filtrus, patogiau nešiotis) ir padedamas į apšviestą vietą. Tada pasirenkamas custom wb nustatymas per fotoaparato meniu ir tada atitinkamai paspaudžiamas kažkoks mygtukas (pas mane WB, bet ar pas jus tas pats, nžn, čia jau reikia skaityti fotoaparato instrukciją, nes maži niuansai išlieka kiekvienam modeliui savi) ir nufotografuojamas "tuščias" kadras (t.y. atmintyje neišsisaugo) nukreipus fotoaparatą į baltą lapą. Automatinį fokusavimą išjunkite, nes kitaip jūsų fotoaparatas nerasdamas ką fokusuot tiesiog nefotografuos. Tas "tuščias" balto popieriaus kadras yra informacija jūsų fotoaparatui - štai tai yra balta šviesa. Ir nuo tada visi padaryti kadrai tame apšvietime turės daugiau ar mažiau artimą baltai baltą spalvą (t.y.5500 K).
Jei fotografuojate į RAW, tai dar mažesnė problemą, nes pirmuose foto redagavimo etapuose tiesiog RAW programoje su baltos spalvos balanso įrankiu bakstelėkite baltą jūsų foto plotą ir spalvos susireguliuos.
Aš pati darau abu veiksmus ir WB nusistatau, ir vėliau dar patikrinu RAW redaktoriuje ar tikrai viskas ok. Na, o po to, jau redaguoju spalvas įvairiai, kaip jau man reik mano idėjai :)
P.S. Šie nurodymai neišsprendžia mišraus apšvietimo problemos, pvz. kai iš vienos pusės į objektą šviečia saulė, o iš kitos - kaitrinė lemputė. Čia jau kaip tai beždžionei iš anekdoto neapsisprendžiančiai ar ji graži, ar protinga - nors persiplėšk, kuriam apšvietimui duoti prioritetą. :)
P.S. po P.S. o dabar visi pasiimat savo fotoaparatus, susirandat instrukcijoje punktą apie WB nustatymus ir pabandot tai padaryt praktiškai. Patikėkit, tai labai naudinga ir praktiška mokėt.
2011 m. vasario 23 d., trečiadienis
Tas egzotiškai skambantis žodis - bokeh...
e-foto.lt bokeh lietuviškai apibūdina taip: bokeh - ne ryškumo zonoje esančio išfokusuoto vaizdo ‚gražumas'. Tai pakankamai subjektyvus japonų sugalvotas terminas. Bokeh priklauso nuo objektyvo optinės konstrukcijos.
Ir dar priduria, kad bokeh gali būt gražus ir negražus :)
Mokantiems anglų vertėtų pasiskaityti Wiki apibrėžimą ir apibūdinimą.
O aš tiesiog aptikau nuorodą,
kur parinktos foto su "gražiu" bokeh
ne visus vaizdus pati asmeniškai priskirčiau, prie "gražaus" bokeh, bet kaip kuriose foto - puikūs "wow" kategorijos bokeh pavyzdžiai
P.S. bokeh tariamas boke
Ir dar priduria, kad bokeh gali būt gražus ir negražus :)
Mokantiems anglų vertėtų pasiskaityti Wiki apibrėžimą ir apibūdinimą.
O aš tiesiog aptikau nuorodą,
kur parinktos foto su "gražiu" bokeh
ne visus vaizdus pati asmeniškai priskirčiau, prie "gražaus" bokeh, bet kaip kuriose foto - puikūs "wow" kategorijos bokeh pavyzdžiai
P.S. bokeh tariamas boke
2011 m. vasario 2 d., trečiadienis
2011 m. vasario 1 d., antradienis
Interviu su fotografu
Į mūsų klausimus atsako Fotofazės komanda
1. Trumpai papasakokite apie save.
Esame jaunų profesionalų komanda iš dviejų žmonių, visuomet pasiruošusi padaryti gražių Jūsų nuotraukų. Emilis fotografuoja, Polina daro makiažą ir užsiima nuotraukų redagavimu.
2. Kaip ir kodėl pradėjote fotografuoti?
Emilis: džiaugiuosi, kad pradėjau tai daryti mano manymu labai natūraliu būdu – keliaudamas. Fotografija man padėjo užsiimti tuo, kam neplanuodamas skyriau du savo gyvenimo metus – pasaulio pažinimui.
Emilis: reportažinė dokumentinė, daugiau ar mažiau „gatvinė“ fotografija, grynos ir neįtakotos akimirkos. Kodėl? Nes, deja, velniškai seniai tai dariau. Skaudoka tema, jausmas toks, lyg tikintis žmogus seniai nebūtų nuėjęs išpažinties, pasimelsti…
4. Apibūdinkite savo stilių.
Manyčiau – universalus.
Ziv Koren, Salgado, Nachtwey, Kapa… Tačiau lygiuotis nenorėčiau į nieką, fotografija tai asmeninis dalykas, noriu ir toliau tobulėti man skirtu keliu.
6. Jūsų motto.
Emilis: Atradau meną – džiuginti žmones.
Polina: Man patinka – daryti gražu.
7. Koks Jūsų fotografijos sėkmės raktas?
Individualus priėjimas. Objektyvas man padeda įlįsti į žmogų. Jeigu to nebūtų – nefotografuočiau.
8. Kokie Jūsų ateities planai?
Grįžti į pradžią. Fotografuoti visame pasaulyje.
9. Ką Jums asmeniškai, kaip žmogui, davė fotografija?
Viską. Praplėstą supratimą, psichologinį ugdymą, priežastį būti kažkur, kur paprastai nebūtum, bendrauti su žmonėmis, su kuriais niekada nebūtum šnekėjęs. Kitą tiesos pusę.
10. Šiais laikais, kai veidrodiniai fotoaparatai tapo nesunkiai įperkami, visi trokšta mokytis fotografuoti, tapti fotografais. Ką Jūs apie tai manote?
Manau, kad tai super, jeigu Jūs tiesiog vartotojas. Jeigu norite rimčiau fotografuoti, netaupykite ant skaitmeninių veidrodžių, o griebkite kokį juostinuką ir prisipirkite juostelių.
Tačiau ką turite omeny „būti fotografais“. Jeigu kurti fotografiją – vienokį ar kitokį „foto-meną“, tai ok. Tačiau jei turite omenyje fotografais – kokybiškų foto paslaugų teikėjais, tai patikėkite, būti fotografais tikrai nepakaks. Turėsite išmokti dar vieno meno – meno patenkinti klientų lūkesčius ir viršyti juos, o tai gali reikalauti daugiau energijos ir pastangų nei bet kas kitas. Foto paslaugų sferoje, pats fotografavimo aktas yra „something in the middle“ ir tam, kad tai įvyktu, reikia nudirbti krūva darbų prieš ir po to.
11. Pagal ką atskiriate profesionalus ir mėgėjus?
Nežinau, neskirstau. Gal būt profesionalas – stengiasi dėl kitų, mėgėjas – dėl savęs. Kaip juos atskiriu pagal nuotraukas? Net nežinau, kaip trumpai atsakyti, yra daugybė faktorių…
12. Kas šiais laikais labiausiai vertinama fotografijos pasaulyje?
Emilis: nežinau, kaip ir neturiu ir nežiūriu televizoriaus. Gal būt tai nėra blogai, tačiau… ok, jeigu atvirai – bijau prisižiūrėti kolegų darbų, kad jie mane vienaip ar kitaip įtakotų ir pradėčiau daryti kažką panašaus į ką nors. Jeigu kažkuo domiuosi fotografijoje, tai visiškomis „senienomis“, dažnai tai būna karo fotografija, arba šiaip dokumentinė.
13. Kokios yra dažniausiai daromos jaunų fotografų klaidos?
Į sveikata, juk iš jų mokomasi! Jei rimčiau, tai – pernelyg didelis pasitikėjimas fotošopu. Taip pat skaitmeniniai fotoaparatai. Kai gali pyškint į sveikatą, iš tiesų pradedančiam fotografui tai ne į naudą, tai blaško. Žodžiu, taisykite savo klaidas su analogine fotografija ir jokio fotošopo.
14. Kas svarbiausia geram fotografui?
Fotografuoti be foto aparato.
15. Ar buitinėmis sąlygomis įmanoma gera studijinė fotografija? Ar fotografijoje įmanomas variantas pigiai ir gerai?
Geras fotografas galėtu padaryti gerų nuotrauku praktiškai bet kur. Jeigu nuotrauku paskirtis asmeniniam naudojimui ar kokiam menui, tuomet variantas imanomas, jeigu vykdyti klientu uzsakymus ir uz tai imti pinigus, tuomet manau „pigiai ir gera“ net kazkaip neetiskai skamba tokiame kontekste.
16. Kokį pirmą patarimą duotumėte pas Jus atėjusiam jaunam fotografui, kuris nori daug ko išmokti?
Prisikimšti kuprinę išgyvenimui būtinų dalykų, čiupti fotoaparatą ir pastoviai bastytis, tapti valkata. Ok, jei rimtai, pirmas patarimas: nori daug išmokti? Fotografuok daug, iš tiesų daug, gyvenk tuom.
17. Jūsų geriausia 2010 m. fotografija.
Nelengvas klausimas. Mūsų sferoje iš tiesų nuotraukas skirstome ne pagal fotografinę vertę, o konkrečiam žmogui suteiktą džiaugsmą, malonią nuostabą – trumpai – kliento emocinį įvertinimą.
Iš tikrųjų nė vienos nuotraukos išskirti negalime – labai kritiškai žiūrime į savo darbą. Didžiausią įspūdį ir pasitenkinimą nuotrauka mums suteikia pirmas 20 sekundžių, kai tik pradedame su ja dirbti mūsų skaitmeninėje foto-laboratorijoje ir po post-produkcijos užbaigimo. Poto prie nuotraukos tiesiog priprantame, pradedame įžvelgti joje „ką galėjome padaryti kitaip“ ir gauname įkvėpimo sukurti kažką naujo. Galime atrinkti kelias kurios tiesiog prie širdies, žavi mus savo tiesmuku paprastumu ir fotošopo nebuvimu. Abi fotografuotos vidutinio formato juostiniais Mamiya fotoaparatais.
18. Kokia labiausiai įsiminusi fotosesija?
Įsivaizduokite, kad per savaitę apkeliaujate 3-4 egzotiškas šalis. Mėnesio gale – ar galėtumėte išskirti vieną, kuri įsiminė labiausiai? Galbūt viena patiko savo kraštovaizdžiu, kitoje keliauti buvo sudėtinga, tačiau kai įveikėte kelią, jautėtės pergalingai. Trečia – relaksacinio, pažintinio pobūdžio. Įspūdžių daug, jie visi skirtingi, savotiškai ypatingi, bet kiekvieną kartą Jūs puikiai praleidote laiką.
Mes užsiimame žmonių fotografija – o jų yra tikrai daugiau nei egzotiškų kraštų, kiekvienas ateina su savo vidiniu pasauliu, kurį aplankyti ir atskleisti mes gauname išskirtinį kelialapį.
19. Ar sunku susibendrauti su modeliu? Kaip juos nuteikti nesivaržyti prieš kameras ir jaustis laisvai?
Su vienais lengviau, su kitais – ne, tačiau visi iš fotosesijos išeina pakylėti. Tai yra pirmasis fototerapijos etapas… ;) Pagrindinis FF terapijos principas – pajausti žmogų.
20. Gal galite pademonstruoti keletą pavyzdžių iš „fotografinės virtuvės“ – kas vyksta už kadro, nuotraukos retušavimas ir pan.
Redagavimas turi tris etapus: 1. Pirminė atranka. 2. Skaitmeninis „ryškinimas“: spalvų, šviesos ir kontrasto sureguliavimas. Antrinė atranka 3. Estetinis redagavimas (spuogeliai, nelygumai, nepageidaujami objektai fone).
2011 m. sausio 11 d., antradienis
2011 m. sausio 7 d., penktadienis
Nervus į konservus arba atsarginių kopijų svarba
Pradėsiu nuo to, kad turim vieną pažįstamą iš kurio maždaug kartą per metus išgirstam "aaaaaaaaaa, jei neatstatys man nuotraukų iš sugedusio kompo, nusižudysiu". Todėl norėdama išgelbėti bent vieną gyvybę ir tuo nuplauti dalį savo nuodėmių rašau šiuos patarimus.
Jei žinote nors vieną žmogų kuriam nebuvo atsitikę taip, kad vieną rytą netikėtai kompiuteris atsisako krautis ar veikti, jūs arba gyvenate mėnulyje, arba tiesiog jūsų rate nėra žmogaus turinčio kompiuterį, o tai irgi reiškia, kad jūs gyvenate mėnulyje. Niekada negali nuspėti, kada operacinė sistema atsisakys pilnaverčiai funkcionuoti ir vienintelis kelias - jos perinstaliavimas, kurį beveik visada lydi disko suformatavimas, kas tolygu - duomenis ištrinami amžiams arba atstatoma jų tik dalis. Blogiausia kas gali įvykti - fizinis kietojo disko sulūžimas, o tada duomenų atkūrimas ne tik bus sudėtingas, bet ir labai nepigiai kainuojantis, o nervų kiek sugadins….
Šie patarimai adresuojami ne vien fotografams. Dauguma žmonių fotografuodami savo šeimą, atostogas, keliones, šventes ir vienintele vieta nuotraukoms saugoti pasirinkdami kietąjį diską viename kompiuteryje, net nesusimąsto apie tai, kad vieną dieną viso to gali netekti per kelias akimirkas. Vis didėjanti kietųjų diskų talpa leidžia sukrauti į jį vos ne keliasdešimties metų nuotraukas. O tada fit ir viso to nebėr. O jei ten buvo pirmieji vaiko žingsniukai, pirmoji šypsena, paskutines artimojo nuotraukos?? Visa tai tampa dar skausmingiau. Praradimo riziką sumažinti gali periodinis atsarginių kopijų darymas.
Trumpi mano patarimai:
1. Pats pirmiausias patarimas: atsirinkite ką saugosite. Jums tikrai nereikia 10 vienodų nuotraukų padarytų iš to paties kampo viename vakarėlyje, jei jose skiriasi tik draugų šypsenos arba 50 to paties saulėlydžio nuotraukų. Iš šio kiekio saugojimui ir istorijai palikite tik dvi. Sutaupysite vietos, pinigų, laiko, kai žiūrėdami po poros metų galvosite "kam man visa tai???". Nesaugokite nepavykusių kadrų, sujudintų, padarytų kai nesuveikė blykstė, netyčia pasispaudus nuleidimo mygtukui, su neteisingu išlaikymu, neteisingai sufokusuotų ir t.t. (jei tai nebuvo jūsų sumanymas, aišku, ir jei juose įvykio svarba nenusveria kokybės trūkumo).
2. Darykite visu duomenų esančių kompiuteryje ir nuotraukų atsargines kopijas periodiškai. Nuotraukų saugojimo būdas priklauso nuo jūsų turimų duomenų kiekio. Jei jūs fotografuojate RAW formatu ir nepaleidžiate fotoaparato iš rankų, vargu ar jus išgelbės dvd laikmenos, nes informacijos kiekiai yra milžiniški ir naudotis dvd bus brangu ir nepatogu. Tokiu atveju išgelbės išorinis kietasis diskas. Jei nuotraukų nedaug, pilnai užteks ir flash rakto ar kelių dvd diskų. Geriausia būtų, kad įrašomi į dvd duomenys persiklotų. Pvz. jei darote nuotraukų darytų žiemą/pavasarį kopiją, tai kitą darykite pavasario/rudens. Tokiu tikslu pavasario duomenys bus dviejuose diskuose ir tikimybė juos prarasti dar sumažės.
3. Nepirkite pigiausių laikmenų! Pati pasimokiau vieną sykį nusipirkusi pigesnių dvd diskų komplektą. Rezultatas - iš 10 diskų "gyvas" po metų tebuvo vienas, kiti nebenuskaitomi… Nors nei kažkaip ypatingai elgiausi su jais, nei mėčiau, nei ant saulės laikiau. Uch, kaip gaila tų duomenų. Jie tikrai verti daugiau nei tie 3 litai, kuriuos sutaupiau pirkdama pigesnius diskus. Turbūt ši taisyklė galioja ir kitiems laikmenų tipams. "NO NAME" firma ir neprotingai maža kaina = mažas patikimumas. Taip pat nepirkite ir dideles talpos laikmenų. Geriau kelios nedidelės, nei viena begalinės talpos. Tikimybė, kad suges keli daug mažesnė nei, kad sugedus vienam diskui viską prarasite.
4. Padarę kopiją visada patikrinkite ar tikrai duomenys įsirašė į diską ir atsidaro. Būna visokių netikėtumų, kai kompiuteris ekrane užrašo "įrašymas baigtas" ar parodo, kad duomenys nukopijuoti, ir tuo patikim, net nepatikrinę. Originalus ištriname būdami tikri, kad turim kopiją, o po kurio laiko išsitraukę diską ar ieškodami duomenų kitose laikmenose, jų nerandame.
5. Periodiškai darykitės nuotraukas "ant popieriaus". Popierinis nuotraukos variantas yra turbūt ilgaamžiškiausias ir mažiausiai nuo technikos gedimų priklausantis saugojimo būdas. Nebūtina grįžus iš atostogų tuoj pat lėkti darytis nuotraukų, prisidarysite per daug (apie tai irgi žadu parašyti), bet bent kartą į metus būtina peržiūrėti visas foto ir, atsirinkus brangiausias ar įsimintiniausias, jas pasidaryti popieriuje.
6. Labai naudingas dalykas - pagrindinio kietojo disko susikaidymas į dvi "particijas" arba loginius diskus. Vienoje instaliuojama sistema ir visos programos, kitoje laikote savo dokumentus/nuotraukas/filmus/muziką ir viską kitą kas jums reikalinga. Jei sugenda operacinė sistema, užsikrečia virusais, ima blogai veikti, dažnai užtenka suformatuoti tik diską skirta sistemai, o kitas diskas lieka su visais duomenimis tolimesniam jūsų naudojimui nepaliestas.
7 ir pats svarbiausias: Nesakykit, "spėsiu aš tas kopijas pasidaryti". Tik taip pagalvosite, pagal visus Merfio dėsnius, kitą dieną jūsų mylimas kompiuteris atsisakys krautis.
Reziume: Nesvarbu kaip ir kur, bet darykite savo nuotraukų ir kitų duomenų atsargines kopijas, nes nežinia ar rytoj neprarasite jų originalų.
Ieva
Jei žinote nors vieną žmogų kuriam nebuvo atsitikę taip, kad vieną rytą netikėtai kompiuteris atsisako krautis ar veikti, jūs arba gyvenate mėnulyje, arba tiesiog jūsų rate nėra žmogaus turinčio kompiuterį, o tai irgi reiškia, kad jūs gyvenate mėnulyje. Niekada negali nuspėti, kada operacinė sistema atsisakys pilnaverčiai funkcionuoti ir vienintelis kelias - jos perinstaliavimas, kurį beveik visada lydi disko suformatavimas, kas tolygu - duomenis ištrinami amžiams arba atstatoma jų tik dalis. Blogiausia kas gali įvykti - fizinis kietojo disko sulūžimas, o tada duomenų atkūrimas ne tik bus sudėtingas, bet ir labai nepigiai kainuojantis, o nervų kiek sugadins….
Šie patarimai adresuojami ne vien fotografams. Dauguma žmonių fotografuodami savo šeimą, atostogas, keliones, šventes ir vienintele vieta nuotraukoms saugoti pasirinkdami kietąjį diską viename kompiuteryje, net nesusimąsto apie tai, kad vieną dieną viso to gali netekti per kelias akimirkas. Vis didėjanti kietųjų diskų talpa leidžia sukrauti į jį vos ne keliasdešimties metų nuotraukas. O tada fit ir viso to nebėr. O jei ten buvo pirmieji vaiko žingsniukai, pirmoji šypsena, paskutines artimojo nuotraukos?? Visa tai tampa dar skausmingiau. Praradimo riziką sumažinti gali periodinis atsarginių kopijų darymas.
Trumpi mano patarimai:
1. Pats pirmiausias patarimas: atsirinkite ką saugosite. Jums tikrai nereikia 10 vienodų nuotraukų padarytų iš to paties kampo viename vakarėlyje, jei jose skiriasi tik draugų šypsenos arba 50 to paties saulėlydžio nuotraukų. Iš šio kiekio saugojimui ir istorijai palikite tik dvi. Sutaupysite vietos, pinigų, laiko, kai žiūrėdami po poros metų galvosite "kam man visa tai???". Nesaugokite nepavykusių kadrų, sujudintų, padarytų kai nesuveikė blykstė, netyčia pasispaudus nuleidimo mygtukui, su neteisingu išlaikymu, neteisingai sufokusuotų ir t.t. (jei tai nebuvo jūsų sumanymas, aišku, ir jei juose įvykio svarba nenusveria kokybės trūkumo).
2. Darykite visu duomenų esančių kompiuteryje ir nuotraukų atsargines kopijas periodiškai. Nuotraukų saugojimo būdas priklauso nuo jūsų turimų duomenų kiekio. Jei jūs fotografuojate RAW formatu ir nepaleidžiate fotoaparato iš rankų, vargu ar jus išgelbės dvd laikmenos, nes informacijos kiekiai yra milžiniški ir naudotis dvd bus brangu ir nepatogu. Tokiu atveju išgelbės išorinis kietasis diskas. Jei nuotraukų nedaug, pilnai užteks ir flash rakto ar kelių dvd diskų. Geriausia būtų, kad įrašomi į dvd duomenys persiklotų. Pvz. jei darote nuotraukų darytų žiemą/pavasarį kopiją, tai kitą darykite pavasario/rudens. Tokiu tikslu pavasario duomenys bus dviejuose diskuose ir tikimybė juos prarasti dar sumažės.
3. Nepirkite pigiausių laikmenų! Pati pasimokiau vieną sykį nusipirkusi pigesnių dvd diskų komplektą. Rezultatas - iš 10 diskų "gyvas" po metų tebuvo vienas, kiti nebenuskaitomi… Nors nei kažkaip ypatingai elgiausi su jais, nei mėčiau, nei ant saulės laikiau. Uch, kaip gaila tų duomenų. Jie tikrai verti daugiau nei tie 3 litai, kuriuos sutaupiau pirkdama pigesnius diskus. Turbūt ši taisyklė galioja ir kitiems laikmenų tipams. "NO NAME" firma ir neprotingai maža kaina = mažas patikimumas. Taip pat nepirkite ir dideles talpos laikmenų. Geriau kelios nedidelės, nei viena begalinės talpos. Tikimybė, kad suges keli daug mažesnė nei, kad sugedus vienam diskui viską prarasite.
4. Padarę kopiją visada patikrinkite ar tikrai duomenys įsirašė į diską ir atsidaro. Būna visokių netikėtumų, kai kompiuteris ekrane užrašo "įrašymas baigtas" ar parodo, kad duomenys nukopijuoti, ir tuo patikim, net nepatikrinę. Originalus ištriname būdami tikri, kad turim kopiją, o po kurio laiko išsitraukę diską ar ieškodami duomenų kitose laikmenose, jų nerandame.
5. Periodiškai darykitės nuotraukas "ant popieriaus". Popierinis nuotraukos variantas yra turbūt ilgaamžiškiausias ir mažiausiai nuo technikos gedimų priklausantis saugojimo būdas. Nebūtina grįžus iš atostogų tuoj pat lėkti darytis nuotraukų, prisidarysite per daug (apie tai irgi žadu parašyti), bet bent kartą į metus būtina peržiūrėti visas foto ir, atsirinkus brangiausias ar įsimintiniausias, jas pasidaryti popieriuje.
6. Labai naudingas dalykas - pagrindinio kietojo disko susikaidymas į dvi "particijas" arba loginius diskus. Vienoje instaliuojama sistema ir visos programos, kitoje laikote savo dokumentus/nuotraukas/filmus/muziką ir viską kitą kas jums reikalinga. Jei sugenda operacinė sistema, užsikrečia virusais, ima blogai veikti, dažnai užtenka suformatuoti tik diską skirta sistemai, o kitas diskas lieka su visais duomenimis tolimesniam jūsų naudojimui nepaliestas.
7 ir pats svarbiausias: Nesakykit, "spėsiu aš tas kopijas pasidaryti". Tik taip pagalvosite, pagal visus Merfio dėsnius, kitą dieną jūsų mylimas kompiuteris atsisakys krautis.
Reziume: Nesvarbu kaip ir kur, bet darykite savo nuotraukų ir kitų duomenų atsargines kopijas, nes nežinia ar rytoj neprarasite jų originalų.
Ieva
2011 m. sausio 2 d., sekmadienis
PATARIMAI FOTOMĖGĖJAMS. Fotografuokite saulę
Saulė...Ji gali gražiu padaryti paties bjauriausio žmogaus veidą.. ji gali - iš debesų pastatyti didžiausius rūmus.. iš rasos lašelio - spindinčią pavasarinę gėlę.
Tik saulės, šios nuostabios menininkės dėka, fotografas žmones pavergia grožiu, nuo kurio akimirkai sustingsta arba stipriau plaka širdis.
Paminėsiu, kad Anatolijus Vasiljevičius Lunačarskis 1926 m. publikuotame straipsnyje "Fotografija ir menas" parašė tokius žodžius: "Juk kiekvienas dailininkas bendradarbiauja su saule, fotografas - taip pat. Tačiau fotografijoje saulė padaro didesnę darbo dalį. Tereikia tik tiek, kad ji šitam darbe paklustų žmogui - tada jau aukščiau nieko nebėra".
Pasivaikščiokite po mūsų fotografijų parodas. Jūs pamatysite saulėje žėrinčias pievas, vaikus... jų plaukuose įsipynusius saulės spinduliukus, nepakartojamus saulėtekius ir saulėlydžius, taip pat vandenį, kurį kažkoks burtininkas tiesiog ėmė ir sumaišė su saule..
Kiekvienas iš mūsų turi mėgiamą temą. Vienas - atsiduoda peizažams, antras - fotografuoja žmones.. trečias - užsidėjęs akvalangą neria po vandeniu.
Tačiau, ar ne stebuklas visame tame yra parsinešti namo juostelėje saulę? Žinoma, saulės fotografavimas turi daug sunkumų - teisingas ekspozicijos parinkimas, minkšto kontrasto išgavimas... Šioje vietoje sunku pritaikyti paprastas taisykles, todėl tam reikia nemažai patirties.
Saulė - pagrindinis veikėjas, o jūs - režisierius. Jūs turėkite saulę - kaip tokį universalų galingą aktorių. Išmokite jį suvaldyti ir jis jums jūsų fotografijose atsidėkos su kaupu.
Jei jūs užsiimate makrofotografija, naudojant veidrodinį aparatą su makrožiedais - tai saulė jums padės sukurti menine prasme išraiškingą fotografiją. Tiesa, saulės diskas bus išplaukes ir minkštas, tačiau jūs jį "įdėkite" į kadrą ir išnaudokite. Negatyvas puikiai susitvarko su ryškumu ir konstrastu.
Arba paimkite teleobjektyvą. Šio židinio nuotolio objektyvai gali labai padėti, supaprastinti saulės šviesos fiksavimą. Saulėtą dieną nueikite prie upės, prie ežero, jūros. Susiraskite saulės kelią. Toks objektyvas jums suteiks galimybę pažvelgti į neįprastą akiai pasaulį.. į pasaulį, kuris užpildytas žėrinčių apskritimų, per kuriuos eina žmonės. Tie žiedai mirga.. susijungia vienas su kitu.. žmonės juose maudosi, mėto juos vienas kitam..žmonės maudosi saulės šviesoje. Pasukite objektyvo fokuso žiedą taip, kad jie nebūtų fokuso zonoje. Saulės žiedai pradės didėti, įgaus nuostabias formas, kaip sapne...
Fotografuokite saulę. Laikas bėgs. Gal jus pradės dominti kitokios temos. Tačiau jūsų gebėjimas fotografuoti prieš saulę jums labai padės fotografuoti ir kitokio tipo fotografijas-portretus, peizažus, reportažus ir t. t.
...šiltą vasaros vakarą išvažiuokite iš savo miesto ar kaimo. Stebėkite saulę. Pavydžiui, kai po dienos pavargusi "aktorė" palies horizonto liniją, o link jos važiuos dviračiu žmogus, palaukite, kol jis atsidurs saulės diske.. jo formoje.. ir štai - ta akimirka. Fotografuokite. Fotografuokite tokias akimirkas...
..arba..štai.. mama su dukrele. Jos pasilenkė kažką apžiūrinėdamos žemėje. O saulė - už jų. Fotografuokite. Fotografuokite paskutines šios dienos saulės sekundes. Rytoj ši nuostabioji aktorė vėl kelsis į darbą ir vėl suteiks jums, fotografams daug džiaugsmo, kurį perteikite visiems žmonėms. Fotografuokite saulę. Fotografuokite.
iš žunalo "sovietskoje foto", 1968 m. gegužės mėn.
Ačiū Mariui.
Tik saulės, šios nuostabios menininkės dėka, fotografas žmones pavergia grožiu, nuo kurio akimirkai sustingsta arba stipriau plaka širdis.
Paminėsiu, kad Anatolijus Vasiljevičius Lunačarskis 1926 m. publikuotame straipsnyje "Fotografija ir menas" parašė tokius žodžius: "Juk kiekvienas dailininkas bendradarbiauja su saule, fotografas - taip pat. Tačiau fotografijoje saulė padaro didesnę darbo dalį. Tereikia tik tiek, kad ji šitam darbe paklustų žmogui - tada jau aukščiau nieko nebėra".
Pasivaikščiokite po mūsų fotografijų parodas. Jūs pamatysite saulėje žėrinčias pievas, vaikus... jų plaukuose įsipynusius saulės spinduliukus, nepakartojamus saulėtekius ir saulėlydžius, taip pat vandenį, kurį kažkoks burtininkas tiesiog ėmė ir sumaišė su saule..
Kiekvienas iš mūsų turi mėgiamą temą. Vienas - atsiduoda peizažams, antras - fotografuoja žmones.. trečias - užsidėjęs akvalangą neria po vandeniu.
Tačiau, ar ne stebuklas visame tame yra parsinešti namo juostelėje saulę? Žinoma, saulės fotografavimas turi daug sunkumų - teisingas ekspozicijos parinkimas, minkšto kontrasto išgavimas... Šioje vietoje sunku pritaikyti paprastas taisykles, todėl tam reikia nemažai patirties.
Saulė - pagrindinis veikėjas, o jūs - režisierius. Jūs turėkite saulę - kaip tokį universalų galingą aktorių. Išmokite jį suvaldyti ir jis jums jūsų fotografijose atsidėkos su kaupu.
Jei jūs užsiimate makrofotografija, naudojant veidrodinį aparatą su makrožiedais - tai saulė jums padės sukurti menine prasme išraiškingą fotografiją. Tiesa, saulės diskas bus išplaukes ir minkštas, tačiau jūs jį "įdėkite" į kadrą ir išnaudokite. Negatyvas puikiai susitvarko su ryškumu ir konstrastu.
Arba paimkite teleobjektyvą. Šio židinio nuotolio objektyvai gali labai padėti, supaprastinti saulės šviesos fiksavimą. Saulėtą dieną nueikite prie upės, prie ežero, jūros. Susiraskite saulės kelią. Toks objektyvas jums suteiks galimybę pažvelgti į neįprastą akiai pasaulį.. į pasaulį, kuris užpildytas žėrinčių apskritimų, per kuriuos eina žmonės. Tie žiedai mirga.. susijungia vienas su kitu.. žmonės juose maudosi, mėto juos vienas kitam..žmonės maudosi saulės šviesoje. Pasukite objektyvo fokuso žiedą taip, kad jie nebūtų fokuso zonoje. Saulės žiedai pradės didėti, įgaus nuostabias formas, kaip sapne...
Fotografuokite saulę. Laikas bėgs. Gal jus pradės dominti kitokios temos. Tačiau jūsų gebėjimas fotografuoti prieš saulę jums labai padės fotografuoti ir kitokio tipo fotografijas-portretus, peizažus, reportažus ir t. t.
...šiltą vasaros vakarą išvažiuokite iš savo miesto ar kaimo. Stebėkite saulę. Pavydžiui, kai po dienos pavargusi "aktorė" palies horizonto liniją, o link jos važiuos dviračiu žmogus, palaukite, kol jis atsidurs saulės diske.. jo formoje.. ir štai - ta akimirka. Fotografuokite. Fotografuokite tokias akimirkas...
..arba..štai.. mama su dukrele. Jos pasilenkė kažką apžiūrinėdamos žemėje. O saulė - už jų. Fotografuokite. Fotografuokite paskutines šios dienos saulės sekundes. Rytoj ši nuostabioji aktorė vėl kelsis į darbą ir vėl suteiks jums, fotografams daug džiaugsmo, kurį perteikite visiems žmonėms. Fotografuokite saulę. Fotografuokite.
iš žunalo "sovietskoje foto", 1968 m. gegužės mėn.
Ačiū Mariui.
2010 m. gruodžio 28 d., antradienis
D.UCHOTOMSKIS. Paskutiniai kadrai
Fotografijos, apie kurias dabar pasakoju, turėjo būti didelio ir ilgo fotopasakojimo įžanga apie pirmosios sovietų kosmonautų grupės gyvenimą ir darbą. Tačiau gavosi visiškai kitaip.... Taigi iš eilės...
Užduotį, jei taip galima pasakyti, aš gavau visiškai paskutinę akimirką: fotosesija buvo planuota kitam fotoreporteriui, tačiau jis, dėl neaiškių priežasčių to padaryti nebegalėjo, todėl man praktiškai nebeliko laiko nei apmastyti fotosesijos siužetą, nei sugalvoti kokių nors kompozicinių sprendimų. Žinojau tik pagrindinę fotosesijos mintį - šitas mano fotoreportažas turėjo prasidėti nuo kadrų sekmadienį Jurijaus Aleksejevičiaus Gagarino namuose ir baigtis po trijų dienų prie "apskritojo stalo" žurnalo "Ogoniok" redakcijoje. Taigi su šia užduotimi mes ir atvažiavome: aš ir mano partneris rašytojas Aleksejus Golikovas - 1968 m. kovo 24 d. 9 val. 45 min. (J. Gagarino paskirtu laiku) mes buvome pas jį namuose - Žvaigždžių miestelyje. Mes, savaime suprantama, savo puktualumu labai didžiavomės, tačiau miestelio budintysis pareigūnas mums pareiškė, kad J. Gagarinas su automobiliu prieš valandą kažkur išvažiavo. "Ką darysim?" - paklausė Golikovas. Klausimas buvo daugiau retorinis mums beliko tiktai laukti. Tačiau mūsų nuostabai laukti ilgai nereikėjo: lygiai 10 val. prie durų privažiavo Volga, už kurios vairo sėdėjo J. Gagarinas, o šalia - jo žmona Valentina (labai keistai apsirengusi - ant chalato-paltas ir viskas). "O, Jūs jau čia" - linksmai šūktelėjo Jurijus. Visi reporteriai, su kuriais jis buvo pažįstamas, jį vadino tiesiog Jura, mes taip pat matėmės ne pirmą kartą. Golikovas žurnale rašė kosmoso tematika, o aš pirmąjį pasaulio kosmonautą jau buvau prieš tai du kartus fotografavęs - partijos suvažiavime ir kino festivalyje. Gagarinas su "broliais fotografais" visada būdavo labai geranoriškas, atsipalaidavęs ir nuolat juokaudavo. "Na draugai, laikas pas mus labai ribotas, šiandien pas mus svečiai. Matote, net Valią iš ligoninės dienelei pavogiau, todėl Jums reikės kažkaip per pusvalandį susisukti". Mes, žinoma, užprotestavom ir isšsiprašėm iš Jurijaus valandą. Gagarinas buvo labai geras žmogus ir labai gerbė kito žmogaus darbą.
Kai įžengėme pas Jurijų į namus, ten jau vyko pasiruošimas svečių sutikimui - Valetninos sesuo ir abi dukrelės šeimininkavo, tvarkėsi.. Kadangi neturėjau jokio siužeto fotografavimui, neturėjau jokio plano, todėl nusprendžiau fotografuoti viską iš eilės - paskui, kai reikės, atsirinksiu. Befotografuojant nusprendžiau siužetui iliustruoti fotografuoti detales. Didžiulėje svetainėje Jų buvo apstu - kaip kokiame muziejuje. Kiekviena detalė tiesiog prašyte prašėsi fotografuojama. Tai buvo ir dovanos, atsiųstos pirmajam pasaulio kosmonautui iš viso pasaulio - jos buvo, galima sakyti, nematytos ir egzotiškos. Tačiau laikui bėgant nusprendžiau akcentuotis į žmonių fotografavimą: užsukau ant "leicos" "trisdešimtpenktuką" ir pradėjau gaudyti situacijas. Gagarinas pakvietė dukreles, kurios iškart prieš objektyvą įsitaisė "tinkamomis" pozomis. Iš pradžių, kad jų neįžeisti ir netiesiogiai jas "patraukiau per dantį", tačiau vėliau pasakiau, kad vis dėlto taip nefotografuosiu. Jurijus sutiko su manimi. Aš jo paprašiau užsirišti kaklairaištį - kad jo portretai būtų ir šiek tiek "naminiai" ir šiek tiek šventiniai - tiesiog šeimyniškas sekmadienis.
Kol Golikovas uždavinėjo klausimus, aš padariau apie 10 kadrų - siužetas - vieta, kurioje jų šeima nuolat bendrauja. To akcentas buvo tiesiog vieta ir tiek.
Svečiai susirinko anksčiau nei buvo planuota ir namuose prasidėjo lengvas sąmyšis, bruzdėjimas - tas man patiko, nes galėjau padaryti daug "gyvų" kadrų. Aš nufotografavau tris brolius Gagarinus, padariau vieną kadrą virtuvėje kai Jurijus padėjo ruošti maistą šeimininkėms (daugiau nufotografuoti nespėjau, nes to padaryti neleido Jurijus - atseit to fotografuoti negalima, nes jis, kosmonautas, užsiima ne vyriškais darbais). Po to į svečius atvyko Aleksejus Leonovas, kuris atnešė didelį šautuvo dėklą - visi puolė jį labai apžiūrinėti ir kalbėti dabar jau tikrai "vyriškomis temomis" - apie medžioklę ir žvejybą. Na o šis pokalbis pasibaigė kvietimu per atostogas atvykti pailsėti i Desną, kur mums buvo pažadėta neįtikėtina ir nuostabi fotosesija. Visa ši atmosfera namuose vis dėlto neleido man atsipalaiduoti ir aš tęsiau savo darbą labai įdėmiai ir energingai fotografuodamas ir rinkdamas siužetus. Žinoma, sėkmingiausi kadrai gimė visiškai nelauktai. Pavyzdžiui, Jurijus manes paprašė kaip reikia fotgrafuoti su fotoaparatu "Praktika" - jam neseniai šį aparatą padovanojo ir nemokėjo su juo elgtis. Aš Jurijų apmokiau, nustačiau jam reikiamą diafragmą ir išlaikymą ir jis, apsidžiaugęs susodino savo artimuosius į vieną vietą ir pradėjo juos fotografuoti - o aš, žinoma, fotografavau tuo metu jį.
Ir štai, išskirtinis kadras - Jurijus eina koridoriumi, o Valentina žiūri į jį. Aš nuspaudžiau užrakto mygtuką ir susidėjau visą savo aparatūrą.
....Vėliau, po keleto dienų, kai Jurijaus Gagarino gyvenimas staiga nutrūko, šis kadras įgavo visiškai kitokią reikšmę: Gagarinas išeina, o jo mylimoji žiuri jam pavymui... Va būtent taip ji žiūrėjo į jį, kai jis pirmą kartą išvyko ir į treniruotes prieš pirmąjį kosminį skrydį... Dabar.. šiame kadre aš pamačiau ne tikrai jos šilumą ir švelnumą, bet pajaučiau ir tą nematomą rūpestį ir nuolatinį jaudulio jausmą, kurio ji niekada taip ir nenugalėjo...
Iš viso tą dieną už išfotografavau 6 juosteles. Ši fotosesija buvo viena iš sudėtingiausių per visą mano karjerą. Nors bėgti niekur nereikėjo, ieškoti irgi nieko nereikėjo - viskas vyko prieš akis. Tik keisk sau juosteles ir objektyvus ir džiaukis. Tačiau apšvietimo sąlygos buvo labai sudėtingos. Daug reikėjo fotografuoti prieš šviesą - tada prapuldavo tamsios detalės arba priešingai, sudegdavo šviesios. Išlaikymai buvo lėti..o žmonės judėjo labai energingai ir paprašyti jų elgtis lėčiau ir ramiau dėl fotografijų negalėjau. Tai buvo išbandymas ir man, ir technikai, ir juostelei - kartais eksponuodavau dvigubai ilgiau - kad ištraukti detales iš šešėlių. Tačiau pagrindinis darbas buvo jau po visko. Reikėjo labai atsargiai ryškinti juosteles, labai įdėmiai atrinkti reportažui fotografijas, nes, vis dėlto, tai buvo paskutinė Jurijaus Gagarino fotosesija.. paskutinės jo fotografijos. Jo portretas buvo tapęs žurnalo viršeliu, o žurnale reporatažas užėmė keturis puslapius. Fotografija, kurioje Jurijus "išeina", nebuvo idėta į žurnalą, nes kažkam pasirodė, kad ji perdaug "mistiška ir dramatiška" - lyg jo mirtis po trijų dienų visai būtų visai nedramatiška ir nemistinė. Žinoma, visos fotografijos - ir išspausdintos tame balandžio mėnesio numeryje, ir likusios pas mane archyve ir niekam nerodytos, bėgant laikui mums kalbėjo vis kitaip ir kitaip mes jas supratome. Tada mane išrinko geriausiu metų reporteriu, o fotosesija buvo apdovanota CCCP žurnalistų sąjungos premija. Man tai buvo pati karčiausia ir skaudžiausia premija. Kodėl? manau aiškinti nereikia. Atvirai kalbant, aš nebuvau patenkintas publikacijomis žurnale: kai kurios fotografijos buvo perdaug asmeninės. Reporteriui ne visada pavyksta įtikinti redaktorius savo matymu, pasiekti tai, kad būtų parinktos būtent tos fotografijos, kurias norėtumėme matyti, kurios išties perteikia buvusį siužetą. Tačiau vėliau man buvo suteikta išimtinė teisė savo fotografijas parinkinėti pačiam. Taigi, mieli skaitytojai, čia Jūs matote pačias mieliausias man to įsimintino sekmadienio fotografijas, kurias aš laikau svarbiausiomis.
Ačiū Mariui (versta iš "Sovietskoje foto").
Užduotį, jei taip galima pasakyti, aš gavau visiškai paskutinę akimirką: fotosesija buvo planuota kitam fotoreporteriui, tačiau jis, dėl neaiškių priežasčių to padaryti nebegalėjo, todėl man praktiškai nebeliko laiko nei apmastyti fotosesijos siužetą, nei sugalvoti kokių nors kompozicinių sprendimų. Žinojau tik pagrindinę fotosesijos mintį - šitas mano fotoreportažas turėjo prasidėti nuo kadrų sekmadienį Jurijaus Aleksejevičiaus Gagarino namuose ir baigtis po trijų dienų prie "apskritojo stalo" žurnalo "Ogoniok" redakcijoje. Taigi su šia užduotimi mes ir atvažiavome: aš ir mano partneris rašytojas Aleksejus Golikovas - 1968 m. kovo 24 d. 9 val. 45 min. (J. Gagarino paskirtu laiku) mes buvome pas jį namuose - Žvaigždžių miestelyje. Mes, savaime suprantama, savo puktualumu labai didžiavomės, tačiau miestelio budintysis pareigūnas mums pareiškė, kad J. Gagarinas su automobiliu prieš valandą kažkur išvažiavo. "Ką darysim?" - paklausė Golikovas. Klausimas buvo daugiau retorinis mums beliko tiktai laukti. Tačiau mūsų nuostabai laukti ilgai nereikėjo: lygiai 10 val. prie durų privažiavo Volga, už kurios vairo sėdėjo J. Gagarinas, o šalia - jo žmona Valentina (labai keistai apsirengusi - ant chalato-paltas ir viskas). "O, Jūs jau čia" - linksmai šūktelėjo Jurijus. Visi reporteriai, su kuriais jis buvo pažįstamas, jį vadino tiesiog Jura, mes taip pat matėmės ne pirmą kartą. Golikovas žurnale rašė kosmoso tematika, o aš pirmąjį pasaulio kosmonautą jau buvau prieš tai du kartus fotografavęs - partijos suvažiavime ir kino festivalyje. Gagarinas su "broliais fotografais" visada būdavo labai geranoriškas, atsipalaidavęs ir nuolat juokaudavo. "Na draugai, laikas pas mus labai ribotas, šiandien pas mus svečiai. Matote, net Valią iš ligoninės dienelei pavogiau, todėl Jums reikės kažkaip per pusvalandį susisukti". Mes, žinoma, užprotestavom ir isšsiprašėm iš Jurijaus valandą. Gagarinas buvo labai geras žmogus ir labai gerbė kito žmogaus darbą.
Kai įžengėme pas Jurijų į namus, ten jau vyko pasiruošimas svečių sutikimui - Valetninos sesuo ir abi dukrelės šeimininkavo, tvarkėsi.. Kadangi neturėjau jokio siužeto fotografavimui, neturėjau jokio plano, todėl nusprendžiau fotografuoti viską iš eilės - paskui, kai reikės, atsirinksiu. Befotografuojant nusprendžiau siužetui iliustruoti fotografuoti detales. Didžiulėje svetainėje Jų buvo apstu - kaip kokiame muziejuje. Kiekviena detalė tiesiog prašyte prašėsi fotografuojama. Tai buvo ir dovanos, atsiųstos pirmajam pasaulio kosmonautui iš viso pasaulio - jos buvo, galima sakyti, nematytos ir egzotiškos. Tačiau laikui bėgant nusprendžiau akcentuotis į žmonių fotografavimą: užsukau ant "leicos" "trisdešimtpenktuką" ir pradėjau gaudyti situacijas. Gagarinas pakvietė dukreles, kurios iškart prieš objektyvą įsitaisė "tinkamomis" pozomis. Iš pradžių, kad jų neįžeisti ir netiesiogiai jas "patraukiau per dantį", tačiau vėliau pasakiau, kad vis dėlto taip nefotografuosiu. Jurijus sutiko su manimi. Aš jo paprašiau užsirišti kaklairaištį - kad jo portretai būtų ir šiek tiek "naminiai" ir šiek tiek šventiniai - tiesiog šeimyniškas sekmadienis.
Kol Golikovas uždavinėjo klausimus, aš padariau apie 10 kadrų - siužetas - vieta, kurioje jų šeima nuolat bendrauja. To akcentas buvo tiesiog vieta ir tiek.
Svečiai susirinko anksčiau nei buvo planuota ir namuose prasidėjo lengvas sąmyšis, bruzdėjimas - tas man patiko, nes galėjau padaryti daug "gyvų" kadrų. Aš nufotografavau tris brolius Gagarinus, padariau vieną kadrą virtuvėje kai Jurijus padėjo ruošti maistą šeimininkėms (daugiau nufotografuoti nespėjau, nes to padaryti neleido Jurijus - atseit to fotografuoti negalima, nes jis, kosmonautas, užsiima ne vyriškais darbais). Po to į svečius atvyko Aleksejus Leonovas, kuris atnešė didelį šautuvo dėklą - visi puolė jį labai apžiūrinėti ir kalbėti dabar jau tikrai "vyriškomis temomis" - apie medžioklę ir žvejybą. Na o šis pokalbis pasibaigė kvietimu per atostogas atvykti pailsėti i Desną, kur mums buvo pažadėta neįtikėtina ir nuostabi fotosesija. Visa ši atmosfera namuose vis dėlto neleido man atsipalaiduoti ir aš tęsiau savo darbą labai įdėmiai ir energingai fotografuodamas ir rinkdamas siužetus. Žinoma, sėkmingiausi kadrai gimė visiškai nelauktai. Pavyzdžiui, Jurijus manes paprašė kaip reikia fotgrafuoti su fotoaparatu "Praktika" - jam neseniai šį aparatą padovanojo ir nemokėjo su juo elgtis. Aš Jurijų apmokiau, nustačiau jam reikiamą diafragmą ir išlaikymą ir jis, apsidžiaugęs susodino savo artimuosius į vieną vietą ir pradėjo juos fotografuoti - o aš, žinoma, fotografavau tuo metu jį.
Ir štai, išskirtinis kadras - Jurijus eina koridoriumi, o Valentina žiūri į jį. Aš nuspaudžiau užrakto mygtuką ir susidėjau visą savo aparatūrą.
....Vėliau, po keleto dienų, kai Jurijaus Gagarino gyvenimas staiga nutrūko, šis kadras įgavo visiškai kitokią reikšmę: Gagarinas išeina, o jo mylimoji žiuri jam pavymui... Va būtent taip ji žiūrėjo į jį, kai jis pirmą kartą išvyko ir į treniruotes prieš pirmąjį kosminį skrydį... Dabar.. šiame kadre aš pamačiau ne tikrai jos šilumą ir švelnumą, bet pajaučiau ir tą nematomą rūpestį ir nuolatinį jaudulio jausmą, kurio ji niekada taip ir nenugalėjo...
Iš viso tą dieną už išfotografavau 6 juosteles. Ši fotosesija buvo viena iš sudėtingiausių per visą mano karjerą. Nors bėgti niekur nereikėjo, ieškoti irgi nieko nereikėjo - viskas vyko prieš akis. Tik keisk sau juosteles ir objektyvus ir džiaukis. Tačiau apšvietimo sąlygos buvo labai sudėtingos. Daug reikėjo fotografuoti prieš šviesą - tada prapuldavo tamsios detalės arba priešingai, sudegdavo šviesios. Išlaikymai buvo lėti..o žmonės judėjo labai energingai ir paprašyti jų elgtis lėčiau ir ramiau dėl fotografijų negalėjau. Tai buvo išbandymas ir man, ir technikai, ir juostelei - kartais eksponuodavau dvigubai ilgiau - kad ištraukti detales iš šešėlių. Tačiau pagrindinis darbas buvo jau po visko. Reikėjo labai atsargiai ryškinti juosteles, labai įdėmiai atrinkti reportažui fotografijas, nes, vis dėlto, tai buvo paskutinė Jurijaus Gagarino fotosesija.. paskutinės jo fotografijos. Jo portretas buvo tapęs žurnalo viršeliu, o žurnale reporatažas užėmė keturis puslapius. Fotografija, kurioje Jurijus "išeina", nebuvo idėta į žurnalą, nes kažkam pasirodė, kad ji perdaug "mistiška ir dramatiška" - lyg jo mirtis po trijų dienų visai būtų visai nedramatiška ir nemistinė. Žinoma, visos fotografijos - ir išspausdintos tame balandžio mėnesio numeryje, ir likusios pas mane archyve ir niekam nerodytos, bėgant laikui mums kalbėjo vis kitaip ir kitaip mes jas supratome. Tada mane išrinko geriausiu metų reporteriu, o fotosesija buvo apdovanota CCCP žurnalistų sąjungos premija. Man tai buvo pati karčiausia ir skaudžiausia premija. Kodėl? manau aiškinti nereikia. Atvirai kalbant, aš nebuvau patenkintas publikacijomis žurnale: kai kurios fotografijos buvo perdaug asmeninės. Reporteriui ne visada pavyksta įtikinti redaktorius savo matymu, pasiekti tai, kad būtų parinktos būtent tos fotografijos, kurias norėtumėme matyti, kurios išties perteikia buvusį siužetą. Tačiau vėliau man buvo suteikta išimtinė teisė savo fotografijas parinkinėti pačiam. Taigi, mieli skaitytojai, čia Jūs matote pačias mieliausias man to įsimintino sekmadienio fotografijas, kurias aš laikau svarbiausiomis.
Ačiū Mariui (versta iš "Sovietskoje foto").
2010 m. rugpjūčio 9 d., pirmadienis
Tema "EILĖS"
Sveikiname temos Eilės nugalėtoją Eglę Šiškauskienę, jos fotografija Vakaras užėmė 1 vietą, surinkusi (72 balsus)
Ims ir ištirps, vos tik paliesi..
Lyg dulkės supasi sapnai,
Vis šluostai juos ir nežinai,
Kodėl atrodo mėlynai
Tas jausmas, kai kažko ilgiesi.
(Renata Šerelytė, Vakaras)
Antra vieta - foto Nemiga (68 balsai) autorius Ieva Vincerževskienė
Ar tu esi kalta
kad tavo veidas
Neduoda man nakčia sudėt akių
Kad prie pagalvių mano nusileidus
Veji sapnus nuo vokų sunkių (x2)
Mane tu myli
Tavo meilės jėgą
Žinau gerai
Bet tai ne ji
o neee
Tai mano jausmas man išblaško miegą
Ir verčia amžinai budėt mane
Saulius Mykolaitis - Nemiga
Trečia vieta - foto - Lietuje (66 balai) autorius Kristina Stasiulienė
Tie lietūs,— jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli —
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.
<...>
Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti —
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas —
Klajoja po miškus ir jiems nešalta ...
Juozas Erlickas, "Lietūs, panašūs į žmones"
Ilgi, trumpi, maži ir dideli —
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.
<...>
Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti —
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas —
Klajoja po miškus ir jiems nešalta ...
Juozas Erlickas, "Lietūs, panašūs į žmones"
2010 m. liepos 2 d., penktadienis
Tema: "DEPRESIJA"
Temos "DEPRESIJA" nugalėtoja ir vėl tapo Laura Jacevičienė ir jos foto Ir tuo viskas pasakyta surinkusi 131 balsą II vietą užėmė Lauros Merkelytės Foto, 117 balsų III vieta atiteko Alinos Ovč fotografijai ECH , 103 balsai Sveikiname nugalėtojus. Ačiū visiems.
Tema: "Č"
"Č" temos laimėtoja išrinkta kabančių čili nuotrauka (115 balsų), sveikiname autorę Laurą Jacevičienę , antroje vietoje liko Editos Tomos "Čiobrelis" (75 balsai), trečiojoje vietoje - Džiuljeta ir jos žiedlapių "Č" (50 balsų). Ačiū dalyvavusiem.
Tema: "CITRUSINIAI"
I vieta: Valdas Statkauskas "Rūgštūs pusryčiai"
II vieta: Agnė Sima "Paaugliškas citrinos maištas: nenoriu būti toks, kaip jie... Arba: kai gyvenimas apkapoja sparnus, belieka tikėtis, kad atsiras, kas nugludins kampus...“
III vieta: Alina Ovč "Citrininis pasaulis"
II vieta: Agnė Sima "Paaugliškas citrinos maištas: nenoriu būti toks, kaip jie... Arba: kai gyvenimas apkapoja sparnus, belieka tikėtis, kad atsiras, kas nugludins kampus...“
III vieta: Alina Ovč "Citrininis pasaulis"
Tema "BALTAS BALTAME"
I vieta: Kristina Stasiulienė foto "Briedžių poravimosi ypatumai"
II vieta: Edita Toma
III vieta: Raidmondas Bulota "...apie aukštą raktą"
II vieta: Edita Toma
III vieta: Raidmondas Bulota "...apie aukštą raktą"
2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis
TEMA "A"
Sveikiname pirmosios temos "A" nugalėtoją: Jolie Zocchi. Jos nuotrauka surinko 15 balsų!!! Antroje vietoje liko Inga su nuotrauka "Atspindys" (13 balsų). Trečioje - Valentina su "A" (9). Sveikiname :)))
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)