2011 m. sausio 11 d., antradienis
2011 m. sausio 7 d., penktadienis
Nervus į konservus arba atsarginių kopijų svarba
Pradėsiu nuo to, kad turim vieną pažįstamą iš kurio maždaug kartą per metus išgirstam "aaaaaaaaaa, jei neatstatys man nuotraukų iš sugedusio kompo, nusižudysiu". Todėl norėdama išgelbėti bent vieną gyvybę ir tuo nuplauti dalį savo nuodėmių rašau šiuos patarimus.
Jei žinote nors vieną žmogų kuriam nebuvo atsitikę taip, kad vieną rytą netikėtai kompiuteris atsisako krautis ar veikti, jūs arba gyvenate mėnulyje, arba tiesiog jūsų rate nėra žmogaus turinčio kompiuterį, o tai irgi reiškia, kad jūs gyvenate mėnulyje. Niekada negali nuspėti, kada operacinė sistema atsisakys pilnaverčiai funkcionuoti ir vienintelis kelias - jos perinstaliavimas, kurį beveik visada lydi disko suformatavimas, kas tolygu - duomenis ištrinami amžiams arba atstatoma jų tik dalis. Blogiausia kas gali įvykti - fizinis kietojo disko sulūžimas, o tada duomenų atkūrimas ne tik bus sudėtingas, bet ir labai nepigiai kainuojantis, o nervų kiek sugadins….
Šie patarimai adresuojami ne vien fotografams. Dauguma žmonių fotografuodami savo šeimą, atostogas, keliones, šventes ir vienintele vieta nuotraukoms saugoti pasirinkdami kietąjį diską viename kompiuteryje, net nesusimąsto apie tai, kad vieną dieną viso to gali netekti per kelias akimirkas. Vis didėjanti kietųjų diskų talpa leidžia sukrauti į jį vos ne keliasdešimties metų nuotraukas. O tada fit ir viso to nebėr. O jei ten buvo pirmieji vaiko žingsniukai, pirmoji šypsena, paskutines artimojo nuotraukos?? Visa tai tampa dar skausmingiau. Praradimo riziką sumažinti gali periodinis atsarginių kopijų darymas.
Trumpi mano patarimai:
1. Pats pirmiausias patarimas: atsirinkite ką saugosite. Jums tikrai nereikia 10 vienodų nuotraukų padarytų iš to paties kampo viename vakarėlyje, jei jose skiriasi tik draugų šypsenos arba 50 to paties saulėlydžio nuotraukų. Iš šio kiekio saugojimui ir istorijai palikite tik dvi. Sutaupysite vietos, pinigų, laiko, kai žiūrėdami po poros metų galvosite "kam man visa tai???". Nesaugokite nepavykusių kadrų, sujudintų, padarytų kai nesuveikė blykstė, netyčia pasispaudus nuleidimo mygtukui, su neteisingu išlaikymu, neteisingai sufokusuotų ir t.t. (jei tai nebuvo jūsų sumanymas, aišku, ir jei juose įvykio svarba nenusveria kokybės trūkumo).
2. Darykite visu duomenų esančių kompiuteryje ir nuotraukų atsargines kopijas periodiškai. Nuotraukų saugojimo būdas priklauso nuo jūsų turimų duomenų kiekio. Jei jūs fotografuojate RAW formatu ir nepaleidžiate fotoaparato iš rankų, vargu ar jus išgelbės dvd laikmenos, nes informacijos kiekiai yra milžiniški ir naudotis dvd bus brangu ir nepatogu. Tokiu atveju išgelbės išorinis kietasis diskas. Jei nuotraukų nedaug, pilnai užteks ir flash rakto ar kelių dvd diskų. Geriausia būtų, kad įrašomi į dvd duomenys persiklotų. Pvz. jei darote nuotraukų darytų žiemą/pavasarį kopiją, tai kitą darykite pavasario/rudens. Tokiu tikslu pavasario duomenys bus dviejuose diskuose ir tikimybė juos prarasti dar sumažės.
3. Nepirkite pigiausių laikmenų! Pati pasimokiau vieną sykį nusipirkusi pigesnių dvd diskų komplektą. Rezultatas - iš 10 diskų "gyvas" po metų tebuvo vienas, kiti nebenuskaitomi… Nors nei kažkaip ypatingai elgiausi su jais, nei mėčiau, nei ant saulės laikiau. Uch, kaip gaila tų duomenų. Jie tikrai verti daugiau nei tie 3 litai, kuriuos sutaupiau pirkdama pigesnius diskus. Turbūt ši taisyklė galioja ir kitiems laikmenų tipams. "NO NAME" firma ir neprotingai maža kaina = mažas patikimumas. Taip pat nepirkite ir dideles talpos laikmenų. Geriau kelios nedidelės, nei viena begalinės talpos. Tikimybė, kad suges keli daug mažesnė nei, kad sugedus vienam diskui viską prarasite.
4. Padarę kopiją visada patikrinkite ar tikrai duomenys įsirašė į diską ir atsidaro. Būna visokių netikėtumų, kai kompiuteris ekrane užrašo "įrašymas baigtas" ar parodo, kad duomenys nukopijuoti, ir tuo patikim, net nepatikrinę. Originalus ištriname būdami tikri, kad turim kopiją, o po kurio laiko išsitraukę diską ar ieškodami duomenų kitose laikmenose, jų nerandame.
5. Periodiškai darykitės nuotraukas "ant popieriaus". Popierinis nuotraukos variantas yra turbūt ilgaamžiškiausias ir mažiausiai nuo technikos gedimų priklausantis saugojimo būdas. Nebūtina grįžus iš atostogų tuoj pat lėkti darytis nuotraukų, prisidarysite per daug (apie tai irgi žadu parašyti), bet bent kartą į metus būtina peržiūrėti visas foto ir, atsirinkus brangiausias ar įsimintiniausias, jas pasidaryti popieriuje.
6. Labai naudingas dalykas - pagrindinio kietojo disko susikaidymas į dvi "particijas" arba loginius diskus. Vienoje instaliuojama sistema ir visos programos, kitoje laikote savo dokumentus/nuotraukas/filmus/muziką ir viską kitą kas jums reikalinga. Jei sugenda operacinė sistema, užsikrečia virusais, ima blogai veikti, dažnai užtenka suformatuoti tik diską skirta sistemai, o kitas diskas lieka su visais duomenimis tolimesniam jūsų naudojimui nepaliestas.
7 ir pats svarbiausias: Nesakykit, "spėsiu aš tas kopijas pasidaryti". Tik taip pagalvosite, pagal visus Merfio dėsnius, kitą dieną jūsų mylimas kompiuteris atsisakys krautis.
Reziume: Nesvarbu kaip ir kur, bet darykite savo nuotraukų ir kitų duomenų atsargines kopijas, nes nežinia ar rytoj neprarasite jų originalų.
Ieva
Jei žinote nors vieną žmogų kuriam nebuvo atsitikę taip, kad vieną rytą netikėtai kompiuteris atsisako krautis ar veikti, jūs arba gyvenate mėnulyje, arba tiesiog jūsų rate nėra žmogaus turinčio kompiuterį, o tai irgi reiškia, kad jūs gyvenate mėnulyje. Niekada negali nuspėti, kada operacinė sistema atsisakys pilnaverčiai funkcionuoti ir vienintelis kelias - jos perinstaliavimas, kurį beveik visada lydi disko suformatavimas, kas tolygu - duomenis ištrinami amžiams arba atstatoma jų tik dalis. Blogiausia kas gali įvykti - fizinis kietojo disko sulūžimas, o tada duomenų atkūrimas ne tik bus sudėtingas, bet ir labai nepigiai kainuojantis, o nervų kiek sugadins….
Šie patarimai adresuojami ne vien fotografams. Dauguma žmonių fotografuodami savo šeimą, atostogas, keliones, šventes ir vienintele vieta nuotraukoms saugoti pasirinkdami kietąjį diską viename kompiuteryje, net nesusimąsto apie tai, kad vieną dieną viso to gali netekti per kelias akimirkas. Vis didėjanti kietųjų diskų talpa leidžia sukrauti į jį vos ne keliasdešimties metų nuotraukas. O tada fit ir viso to nebėr. O jei ten buvo pirmieji vaiko žingsniukai, pirmoji šypsena, paskutines artimojo nuotraukos?? Visa tai tampa dar skausmingiau. Praradimo riziką sumažinti gali periodinis atsarginių kopijų darymas.
Trumpi mano patarimai:
1. Pats pirmiausias patarimas: atsirinkite ką saugosite. Jums tikrai nereikia 10 vienodų nuotraukų padarytų iš to paties kampo viename vakarėlyje, jei jose skiriasi tik draugų šypsenos arba 50 to paties saulėlydžio nuotraukų. Iš šio kiekio saugojimui ir istorijai palikite tik dvi. Sutaupysite vietos, pinigų, laiko, kai žiūrėdami po poros metų galvosite "kam man visa tai???". Nesaugokite nepavykusių kadrų, sujudintų, padarytų kai nesuveikė blykstė, netyčia pasispaudus nuleidimo mygtukui, su neteisingu išlaikymu, neteisingai sufokusuotų ir t.t. (jei tai nebuvo jūsų sumanymas, aišku, ir jei juose įvykio svarba nenusveria kokybės trūkumo).
2. Darykite visu duomenų esančių kompiuteryje ir nuotraukų atsargines kopijas periodiškai. Nuotraukų saugojimo būdas priklauso nuo jūsų turimų duomenų kiekio. Jei jūs fotografuojate RAW formatu ir nepaleidžiate fotoaparato iš rankų, vargu ar jus išgelbės dvd laikmenos, nes informacijos kiekiai yra milžiniški ir naudotis dvd bus brangu ir nepatogu. Tokiu atveju išgelbės išorinis kietasis diskas. Jei nuotraukų nedaug, pilnai užteks ir flash rakto ar kelių dvd diskų. Geriausia būtų, kad įrašomi į dvd duomenys persiklotų. Pvz. jei darote nuotraukų darytų žiemą/pavasarį kopiją, tai kitą darykite pavasario/rudens. Tokiu tikslu pavasario duomenys bus dviejuose diskuose ir tikimybė juos prarasti dar sumažės.
3. Nepirkite pigiausių laikmenų! Pati pasimokiau vieną sykį nusipirkusi pigesnių dvd diskų komplektą. Rezultatas - iš 10 diskų "gyvas" po metų tebuvo vienas, kiti nebenuskaitomi… Nors nei kažkaip ypatingai elgiausi su jais, nei mėčiau, nei ant saulės laikiau. Uch, kaip gaila tų duomenų. Jie tikrai verti daugiau nei tie 3 litai, kuriuos sutaupiau pirkdama pigesnius diskus. Turbūt ši taisyklė galioja ir kitiems laikmenų tipams. "NO NAME" firma ir neprotingai maža kaina = mažas patikimumas. Taip pat nepirkite ir dideles talpos laikmenų. Geriau kelios nedidelės, nei viena begalinės talpos. Tikimybė, kad suges keli daug mažesnė nei, kad sugedus vienam diskui viską prarasite.
4. Padarę kopiją visada patikrinkite ar tikrai duomenys įsirašė į diską ir atsidaro. Būna visokių netikėtumų, kai kompiuteris ekrane užrašo "įrašymas baigtas" ar parodo, kad duomenys nukopijuoti, ir tuo patikim, net nepatikrinę. Originalus ištriname būdami tikri, kad turim kopiją, o po kurio laiko išsitraukę diską ar ieškodami duomenų kitose laikmenose, jų nerandame.
5. Periodiškai darykitės nuotraukas "ant popieriaus". Popierinis nuotraukos variantas yra turbūt ilgaamžiškiausias ir mažiausiai nuo technikos gedimų priklausantis saugojimo būdas. Nebūtina grįžus iš atostogų tuoj pat lėkti darytis nuotraukų, prisidarysite per daug (apie tai irgi žadu parašyti), bet bent kartą į metus būtina peržiūrėti visas foto ir, atsirinkus brangiausias ar įsimintiniausias, jas pasidaryti popieriuje.
6. Labai naudingas dalykas - pagrindinio kietojo disko susikaidymas į dvi "particijas" arba loginius diskus. Vienoje instaliuojama sistema ir visos programos, kitoje laikote savo dokumentus/nuotraukas/filmus/muziką ir viską kitą kas jums reikalinga. Jei sugenda operacinė sistema, užsikrečia virusais, ima blogai veikti, dažnai užtenka suformatuoti tik diską skirta sistemai, o kitas diskas lieka su visais duomenimis tolimesniam jūsų naudojimui nepaliestas.
7 ir pats svarbiausias: Nesakykit, "spėsiu aš tas kopijas pasidaryti". Tik taip pagalvosite, pagal visus Merfio dėsnius, kitą dieną jūsų mylimas kompiuteris atsisakys krautis.
Reziume: Nesvarbu kaip ir kur, bet darykite savo nuotraukų ir kitų duomenų atsargines kopijas, nes nežinia ar rytoj neprarasite jų originalų.
Ieva
2011 m. sausio 2 d., sekmadienis
PATARIMAI FOTOMĖGĖJAMS. Fotografuokite saulę
Saulė...Ji gali gražiu padaryti paties bjauriausio žmogaus veidą.. ji gali - iš debesų pastatyti didžiausius rūmus.. iš rasos lašelio - spindinčią pavasarinę gėlę.
Tik saulės, šios nuostabios menininkės dėka, fotografas žmones pavergia grožiu, nuo kurio akimirkai sustingsta arba stipriau plaka širdis.
Paminėsiu, kad Anatolijus Vasiljevičius Lunačarskis 1926 m. publikuotame straipsnyje "Fotografija ir menas" parašė tokius žodžius: "Juk kiekvienas dailininkas bendradarbiauja su saule, fotografas - taip pat. Tačiau fotografijoje saulė padaro didesnę darbo dalį. Tereikia tik tiek, kad ji šitam darbe paklustų žmogui - tada jau aukščiau nieko nebėra".
Pasivaikščiokite po mūsų fotografijų parodas. Jūs pamatysite saulėje žėrinčias pievas, vaikus... jų plaukuose įsipynusius saulės spinduliukus, nepakartojamus saulėtekius ir saulėlydžius, taip pat vandenį, kurį kažkoks burtininkas tiesiog ėmė ir sumaišė su saule..
Kiekvienas iš mūsų turi mėgiamą temą. Vienas - atsiduoda peizažams, antras - fotografuoja žmones.. trečias - užsidėjęs akvalangą neria po vandeniu.
Tačiau, ar ne stebuklas visame tame yra parsinešti namo juostelėje saulę? Žinoma, saulės fotografavimas turi daug sunkumų - teisingas ekspozicijos parinkimas, minkšto kontrasto išgavimas... Šioje vietoje sunku pritaikyti paprastas taisykles, todėl tam reikia nemažai patirties.
Saulė - pagrindinis veikėjas, o jūs - režisierius. Jūs turėkite saulę - kaip tokį universalų galingą aktorių. Išmokite jį suvaldyti ir jis jums jūsų fotografijose atsidėkos su kaupu.
Jei jūs užsiimate makrofotografija, naudojant veidrodinį aparatą su makrožiedais - tai saulė jums padės sukurti menine prasme išraiškingą fotografiją. Tiesa, saulės diskas bus išplaukes ir minkštas, tačiau jūs jį "įdėkite" į kadrą ir išnaudokite. Negatyvas puikiai susitvarko su ryškumu ir konstrastu.
Arba paimkite teleobjektyvą. Šio židinio nuotolio objektyvai gali labai padėti, supaprastinti saulės šviesos fiksavimą. Saulėtą dieną nueikite prie upės, prie ežero, jūros. Susiraskite saulės kelią. Toks objektyvas jums suteiks galimybę pažvelgti į neįprastą akiai pasaulį.. į pasaulį, kuris užpildytas žėrinčių apskritimų, per kuriuos eina žmonės. Tie žiedai mirga.. susijungia vienas su kitu.. žmonės juose maudosi, mėto juos vienas kitam..žmonės maudosi saulės šviesoje. Pasukite objektyvo fokuso žiedą taip, kad jie nebūtų fokuso zonoje. Saulės žiedai pradės didėti, įgaus nuostabias formas, kaip sapne...
Fotografuokite saulę. Laikas bėgs. Gal jus pradės dominti kitokios temos. Tačiau jūsų gebėjimas fotografuoti prieš saulę jums labai padės fotografuoti ir kitokio tipo fotografijas-portretus, peizažus, reportažus ir t. t.
...šiltą vasaros vakarą išvažiuokite iš savo miesto ar kaimo. Stebėkite saulę. Pavydžiui, kai po dienos pavargusi "aktorė" palies horizonto liniją, o link jos važiuos dviračiu žmogus, palaukite, kol jis atsidurs saulės diske.. jo formoje.. ir štai - ta akimirka. Fotografuokite. Fotografuokite tokias akimirkas...
..arba..štai.. mama su dukrele. Jos pasilenkė kažką apžiūrinėdamos žemėje. O saulė - už jų. Fotografuokite. Fotografuokite paskutines šios dienos saulės sekundes. Rytoj ši nuostabioji aktorė vėl kelsis į darbą ir vėl suteiks jums, fotografams daug džiaugsmo, kurį perteikite visiems žmonėms. Fotografuokite saulę. Fotografuokite.
iš žunalo "sovietskoje foto", 1968 m. gegužės mėn.
Ačiū Mariui.
Tik saulės, šios nuostabios menininkės dėka, fotografas žmones pavergia grožiu, nuo kurio akimirkai sustingsta arba stipriau plaka širdis.
Paminėsiu, kad Anatolijus Vasiljevičius Lunačarskis 1926 m. publikuotame straipsnyje "Fotografija ir menas" parašė tokius žodžius: "Juk kiekvienas dailininkas bendradarbiauja su saule, fotografas - taip pat. Tačiau fotografijoje saulė padaro didesnę darbo dalį. Tereikia tik tiek, kad ji šitam darbe paklustų žmogui - tada jau aukščiau nieko nebėra".
Pasivaikščiokite po mūsų fotografijų parodas. Jūs pamatysite saulėje žėrinčias pievas, vaikus... jų plaukuose įsipynusius saulės spinduliukus, nepakartojamus saulėtekius ir saulėlydžius, taip pat vandenį, kurį kažkoks burtininkas tiesiog ėmė ir sumaišė su saule..
Kiekvienas iš mūsų turi mėgiamą temą. Vienas - atsiduoda peizažams, antras - fotografuoja žmones.. trečias - užsidėjęs akvalangą neria po vandeniu.
Tačiau, ar ne stebuklas visame tame yra parsinešti namo juostelėje saulę? Žinoma, saulės fotografavimas turi daug sunkumų - teisingas ekspozicijos parinkimas, minkšto kontrasto išgavimas... Šioje vietoje sunku pritaikyti paprastas taisykles, todėl tam reikia nemažai patirties.
Saulė - pagrindinis veikėjas, o jūs - režisierius. Jūs turėkite saulę - kaip tokį universalų galingą aktorių. Išmokite jį suvaldyti ir jis jums jūsų fotografijose atsidėkos su kaupu.
Jei jūs užsiimate makrofotografija, naudojant veidrodinį aparatą su makrožiedais - tai saulė jums padės sukurti menine prasme išraiškingą fotografiją. Tiesa, saulės diskas bus išplaukes ir minkštas, tačiau jūs jį "įdėkite" į kadrą ir išnaudokite. Negatyvas puikiai susitvarko su ryškumu ir konstrastu.
Arba paimkite teleobjektyvą. Šio židinio nuotolio objektyvai gali labai padėti, supaprastinti saulės šviesos fiksavimą. Saulėtą dieną nueikite prie upės, prie ežero, jūros. Susiraskite saulės kelią. Toks objektyvas jums suteiks galimybę pažvelgti į neįprastą akiai pasaulį.. į pasaulį, kuris užpildytas žėrinčių apskritimų, per kuriuos eina žmonės. Tie žiedai mirga.. susijungia vienas su kitu.. žmonės juose maudosi, mėto juos vienas kitam..žmonės maudosi saulės šviesoje. Pasukite objektyvo fokuso žiedą taip, kad jie nebūtų fokuso zonoje. Saulės žiedai pradės didėti, įgaus nuostabias formas, kaip sapne...
Fotografuokite saulę. Laikas bėgs. Gal jus pradės dominti kitokios temos. Tačiau jūsų gebėjimas fotografuoti prieš saulę jums labai padės fotografuoti ir kitokio tipo fotografijas-portretus, peizažus, reportažus ir t. t.
...šiltą vasaros vakarą išvažiuokite iš savo miesto ar kaimo. Stebėkite saulę. Pavydžiui, kai po dienos pavargusi "aktorė" palies horizonto liniją, o link jos važiuos dviračiu žmogus, palaukite, kol jis atsidurs saulės diske.. jo formoje.. ir štai - ta akimirka. Fotografuokite. Fotografuokite tokias akimirkas...
..arba..štai.. mama su dukrele. Jos pasilenkė kažką apžiūrinėdamos žemėje. O saulė - už jų. Fotografuokite. Fotografuokite paskutines šios dienos saulės sekundes. Rytoj ši nuostabioji aktorė vėl kelsis į darbą ir vėl suteiks jums, fotografams daug džiaugsmo, kurį perteikite visiems žmonėms. Fotografuokite saulę. Fotografuokite.
iš žunalo "sovietskoje foto", 1968 m. gegužės mėn.
Ačiū Mariui.
2010 m. gruodžio 28 d., antradienis
D.UCHOTOMSKIS. Paskutiniai kadrai
Fotografijos, apie kurias dabar pasakoju, turėjo būti didelio ir ilgo fotopasakojimo įžanga apie pirmosios sovietų kosmonautų grupės gyvenimą ir darbą. Tačiau gavosi visiškai kitaip.... Taigi iš eilės...
Užduotį, jei taip galima pasakyti, aš gavau visiškai paskutinę akimirką: fotosesija buvo planuota kitam fotoreporteriui, tačiau jis, dėl neaiškių priežasčių to padaryti nebegalėjo, todėl man praktiškai nebeliko laiko nei apmastyti fotosesijos siužetą, nei sugalvoti kokių nors kompozicinių sprendimų. Žinojau tik pagrindinę fotosesijos mintį - šitas mano fotoreportažas turėjo prasidėti nuo kadrų sekmadienį Jurijaus Aleksejevičiaus Gagarino namuose ir baigtis po trijų dienų prie "apskritojo stalo" žurnalo "Ogoniok" redakcijoje. Taigi su šia užduotimi mes ir atvažiavome: aš ir mano partneris rašytojas Aleksejus Golikovas - 1968 m. kovo 24 d. 9 val. 45 min. (J. Gagarino paskirtu laiku) mes buvome pas jį namuose - Žvaigždžių miestelyje. Mes, savaime suprantama, savo puktualumu labai didžiavomės, tačiau miestelio budintysis pareigūnas mums pareiškė, kad J. Gagarinas su automobiliu prieš valandą kažkur išvažiavo. "Ką darysim?" - paklausė Golikovas. Klausimas buvo daugiau retorinis mums beliko tiktai laukti. Tačiau mūsų nuostabai laukti ilgai nereikėjo: lygiai 10 val. prie durų privažiavo Volga, už kurios vairo sėdėjo J. Gagarinas, o šalia - jo žmona Valentina (labai keistai apsirengusi - ant chalato-paltas ir viskas). "O, Jūs jau čia" - linksmai šūktelėjo Jurijus. Visi reporteriai, su kuriais jis buvo pažįstamas, jį vadino tiesiog Jura, mes taip pat matėmės ne pirmą kartą. Golikovas žurnale rašė kosmoso tematika, o aš pirmąjį pasaulio kosmonautą jau buvau prieš tai du kartus fotografavęs - partijos suvažiavime ir kino festivalyje. Gagarinas su "broliais fotografais" visada būdavo labai geranoriškas, atsipalaidavęs ir nuolat juokaudavo. "Na draugai, laikas pas mus labai ribotas, šiandien pas mus svečiai. Matote, net Valią iš ligoninės dienelei pavogiau, todėl Jums reikės kažkaip per pusvalandį susisukti". Mes, žinoma, užprotestavom ir isšsiprašėm iš Jurijaus valandą. Gagarinas buvo labai geras žmogus ir labai gerbė kito žmogaus darbą.
Kai įžengėme pas Jurijų į namus, ten jau vyko pasiruošimas svečių sutikimui - Valetninos sesuo ir abi dukrelės šeimininkavo, tvarkėsi.. Kadangi neturėjau jokio siužeto fotografavimui, neturėjau jokio plano, todėl nusprendžiau fotografuoti viską iš eilės - paskui, kai reikės, atsirinksiu. Befotografuojant nusprendžiau siužetui iliustruoti fotografuoti detales. Didžiulėje svetainėje Jų buvo apstu - kaip kokiame muziejuje. Kiekviena detalė tiesiog prašyte prašėsi fotografuojama. Tai buvo ir dovanos, atsiųstos pirmajam pasaulio kosmonautui iš viso pasaulio - jos buvo, galima sakyti, nematytos ir egzotiškos. Tačiau laikui bėgant nusprendžiau akcentuotis į žmonių fotografavimą: užsukau ant "leicos" "trisdešimtpenktuką" ir pradėjau gaudyti situacijas. Gagarinas pakvietė dukreles, kurios iškart prieš objektyvą įsitaisė "tinkamomis" pozomis. Iš pradžių, kad jų neįžeisti ir netiesiogiai jas "patraukiau per dantį", tačiau vėliau pasakiau, kad vis dėlto taip nefotografuosiu. Jurijus sutiko su manimi. Aš jo paprašiau užsirišti kaklairaištį - kad jo portretai būtų ir šiek tiek "naminiai" ir šiek tiek šventiniai - tiesiog šeimyniškas sekmadienis.
Kol Golikovas uždavinėjo klausimus, aš padariau apie 10 kadrų - siužetas - vieta, kurioje jų šeima nuolat bendrauja. To akcentas buvo tiesiog vieta ir tiek.
Svečiai susirinko anksčiau nei buvo planuota ir namuose prasidėjo lengvas sąmyšis, bruzdėjimas - tas man patiko, nes galėjau padaryti daug "gyvų" kadrų. Aš nufotografavau tris brolius Gagarinus, padariau vieną kadrą virtuvėje kai Jurijus padėjo ruošti maistą šeimininkėms (daugiau nufotografuoti nespėjau, nes to padaryti neleido Jurijus - atseit to fotografuoti negalima, nes jis, kosmonautas, užsiima ne vyriškais darbais). Po to į svečius atvyko Aleksejus Leonovas, kuris atnešė didelį šautuvo dėklą - visi puolė jį labai apžiūrinėti ir kalbėti dabar jau tikrai "vyriškomis temomis" - apie medžioklę ir žvejybą. Na o šis pokalbis pasibaigė kvietimu per atostogas atvykti pailsėti i Desną, kur mums buvo pažadėta neįtikėtina ir nuostabi fotosesija. Visa ši atmosfera namuose vis dėlto neleido man atsipalaiduoti ir aš tęsiau savo darbą labai įdėmiai ir energingai fotografuodamas ir rinkdamas siužetus. Žinoma, sėkmingiausi kadrai gimė visiškai nelauktai. Pavyzdžiui, Jurijus manes paprašė kaip reikia fotgrafuoti su fotoaparatu "Praktika" - jam neseniai šį aparatą padovanojo ir nemokėjo su juo elgtis. Aš Jurijų apmokiau, nustačiau jam reikiamą diafragmą ir išlaikymą ir jis, apsidžiaugęs susodino savo artimuosius į vieną vietą ir pradėjo juos fotografuoti - o aš, žinoma, fotografavau tuo metu jį.
Ir štai, išskirtinis kadras - Jurijus eina koridoriumi, o Valentina žiūri į jį. Aš nuspaudžiau užrakto mygtuką ir susidėjau visą savo aparatūrą.
....Vėliau, po keleto dienų, kai Jurijaus Gagarino gyvenimas staiga nutrūko, šis kadras įgavo visiškai kitokią reikšmę: Gagarinas išeina, o jo mylimoji žiuri jam pavymui... Va būtent taip ji žiūrėjo į jį, kai jis pirmą kartą išvyko ir į treniruotes prieš pirmąjį kosminį skrydį... Dabar.. šiame kadre aš pamačiau ne tikrai jos šilumą ir švelnumą, bet pajaučiau ir tą nematomą rūpestį ir nuolatinį jaudulio jausmą, kurio ji niekada taip ir nenugalėjo...
Iš viso tą dieną už išfotografavau 6 juosteles. Ši fotosesija buvo viena iš sudėtingiausių per visą mano karjerą. Nors bėgti niekur nereikėjo, ieškoti irgi nieko nereikėjo - viskas vyko prieš akis. Tik keisk sau juosteles ir objektyvus ir džiaukis. Tačiau apšvietimo sąlygos buvo labai sudėtingos. Daug reikėjo fotografuoti prieš šviesą - tada prapuldavo tamsios detalės arba priešingai, sudegdavo šviesios. Išlaikymai buvo lėti..o žmonės judėjo labai energingai ir paprašyti jų elgtis lėčiau ir ramiau dėl fotografijų negalėjau. Tai buvo išbandymas ir man, ir technikai, ir juostelei - kartais eksponuodavau dvigubai ilgiau - kad ištraukti detales iš šešėlių. Tačiau pagrindinis darbas buvo jau po visko. Reikėjo labai atsargiai ryškinti juosteles, labai įdėmiai atrinkti reportažui fotografijas, nes, vis dėlto, tai buvo paskutinė Jurijaus Gagarino fotosesija.. paskutinės jo fotografijos. Jo portretas buvo tapęs žurnalo viršeliu, o žurnale reporatažas užėmė keturis puslapius. Fotografija, kurioje Jurijus "išeina", nebuvo idėta į žurnalą, nes kažkam pasirodė, kad ji perdaug "mistiška ir dramatiška" - lyg jo mirtis po trijų dienų visai būtų visai nedramatiška ir nemistinė. Žinoma, visos fotografijos - ir išspausdintos tame balandžio mėnesio numeryje, ir likusios pas mane archyve ir niekam nerodytos, bėgant laikui mums kalbėjo vis kitaip ir kitaip mes jas supratome. Tada mane išrinko geriausiu metų reporteriu, o fotosesija buvo apdovanota CCCP žurnalistų sąjungos premija. Man tai buvo pati karčiausia ir skaudžiausia premija. Kodėl? manau aiškinti nereikia. Atvirai kalbant, aš nebuvau patenkintas publikacijomis žurnale: kai kurios fotografijos buvo perdaug asmeninės. Reporteriui ne visada pavyksta įtikinti redaktorius savo matymu, pasiekti tai, kad būtų parinktos būtent tos fotografijos, kurias norėtumėme matyti, kurios išties perteikia buvusį siužetą. Tačiau vėliau man buvo suteikta išimtinė teisė savo fotografijas parinkinėti pačiam. Taigi, mieli skaitytojai, čia Jūs matote pačias mieliausias man to įsimintino sekmadienio fotografijas, kurias aš laikau svarbiausiomis.
Ačiū Mariui (versta iš "Sovietskoje foto").
Užduotį, jei taip galima pasakyti, aš gavau visiškai paskutinę akimirką: fotosesija buvo planuota kitam fotoreporteriui, tačiau jis, dėl neaiškių priežasčių to padaryti nebegalėjo, todėl man praktiškai nebeliko laiko nei apmastyti fotosesijos siužetą, nei sugalvoti kokių nors kompozicinių sprendimų. Žinojau tik pagrindinę fotosesijos mintį - šitas mano fotoreportažas turėjo prasidėti nuo kadrų sekmadienį Jurijaus Aleksejevičiaus Gagarino namuose ir baigtis po trijų dienų prie "apskritojo stalo" žurnalo "Ogoniok" redakcijoje. Taigi su šia užduotimi mes ir atvažiavome: aš ir mano partneris rašytojas Aleksejus Golikovas - 1968 m. kovo 24 d. 9 val. 45 min. (J. Gagarino paskirtu laiku) mes buvome pas jį namuose - Žvaigždžių miestelyje. Mes, savaime suprantama, savo puktualumu labai didžiavomės, tačiau miestelio budintysis pareigūnas mums pareiškė, kad J. Gagarinas su automobiliu prieš valandą kažkur išvažiavo. "Ką darysim?" - paklausė Golikovas. Klausimas buvo daugiau retorinis mums beliko tiktai laukti. Tačiau mūsų nuostabai laukti ilgai nereikėjo: lygiai 10 val. prie durų privažiavo Volga, už kurios vairo sėdėjo J. Gagarinas, o šalia - jo žmona Valentina (labai keistai apsirengusi - ant chalato-paltas ir viskas). "O, Jūs jau čia" - linksmai šūktelėjo Jurijus. Visi reporteriai, su kuriais jis buvo pažįstamas, jį vadino tiesiog Jura, mes taip pat matėmės ne pirmą kartą. Golikovas žurnale rašė kosmoso tematika, o aš pirmąjį pasaulio kosmonautą jau buvau prieš tai du kartus fotografavęs - partijos suvažiavime ir kino festivalyje. Gagarinas su "broliais fotografais" visada būdavo labai geranoriškas, atsipalaidavęs ir nuolat juokaudavo. "Na draugai, laikas pas mus labai ribotas, šiandien pas mus svečiai. Matote, net Valią iš ligoninės dienelei pavogiau, todėl Jums reikės kažkaip per pusvalandį susisukti". Mes, žinoma, užprotestavom ir isšsiprašėm iš Jurijaus valandą. Gagarinas buvo labai geras žmogus ir labai gerbė kito žmogaus darbą.
Kai įžengėme pas Jurijų į namus, ten jau vyko pasiruošimas svečių sutikimui - Valetninos sesuo ir abi dukrelės šeimininkavo, tvarkėsi.. Kadangi neturėjau jokio siužeto fotografavimui, neturėjau jokio plano, todėl nusprendžiau fotografuoti viską iš eilės - paskui, kai reikės, atsirinksiu. Befotografuojant nusprendžiau siužetui iliustruoti fotografuoti detales. Didžiulėje svetainėje Jų buvo apstu - kaip kokiame muziejuje. Kiekviena detalė tiesiog prašyte prašėsi fotografuojama. Tai buvo ir dovanos, atsiųstos pirmajam pasaulio kosmonautui iš viso pasaulio - jos buvo, galima sakyti, nematytos ir egzotiškos. Tačiau laikui bėgant nusprendžiau akcentuotis į žmonių fotografavimą: užsukau ant "leicos" "trisdešimtpenktuką" ir pradėjau gaudyti situacijas. Gagarinas pakvietė dukreles, kurios iškart prieš objektyvą įsitaisė "tinkamomis" pozomis. Iš pradžių, kad jų neįžeisti ir netiesiogiai jas "patraukiau per dantį", tačiau vėliau pasakiau, kad vis dėlto taip nefotografuosiu. Jurijus sutiko su manimi. Aš jo paprašiau užsirišti kaklairaištį - kad jo portretai būtų ir šiek tiek "naminiai" ir šiek tiek šventiniai - tiesiog šeimyniškas sekmadienis.
Kol Golikovas uždavinėjo klausimus, aš padariau apie 10 kadrų - siužetas - vieta, kurioje jų šeima nuolat bendrauja. To akcentas buvo tiesiog vieta ir tiek.
Svečiai susirinko anksčiau nei buvo planuota ir namuose prasidėjo lengvas sąmyšis, bruzdėjimas - tas man patiko, nes galėjau padaryti daug "gyvų" kadrų. Aš nufotografavau tris brolius Gagarinus, padariau vieną kadrą virtuvėje kai Jurijus padėjo ruošti maistą šeimininkėms (daugiau nufotografuoti nespėjau, nes to padaryti neleido Jurijus - atseit to fotografuoti negalima, nes jis, kosmonautas, užsiima ne vyriškais darbais). Po to į svečius atvyko Aleksejus Leonovas, kuris atnešė didelį šautuvo dėklą - visi puolė jį labai apžiūrinėti ir kalbėti dabar jau tikrai "vyriškomis temomis" - apie medžioklę ir žvejybą. Na o šis pokalbis pasibaigė kvietimu per atostogas atvykti pailsėti i Desną, kur mums buvo pažadėta neįtikėtina ir nuostabi fotosesija. Visa ši atmosfera namuose vis dėlto neleido man atsipalaiduoti ir aš tęsiau savo darbą labai įdėmiai ir energingai fotografuodamas ir rinkdamas siužetus. Žinoma, sėkmingiausi kadrai gimė visiškai nelauktai. Pavyzdžiui, Jurijus manes paprašė kaip reikia fotgrafuoti su fotoaparatu "Praktika" - jam neseniai šį aparatą padovanojo ir nemokėjo su juo elgtis. Aš Jurijų apmokiau, nustačiau jam reikiamą diafragmą ir išlaikymą ir jis, apsidžiaugęs susodino savo artimuosius į vieną vietą ir pradėjo juos fotografuoti - o aš, žinoma, fotografavau tuo metu jį.
Ir štai, išskirtinis kadras - Jurijus eina koridoriumi, o Valentina žiūri į jį. Aš nuspaudžiau užrakto mygtuką ir susidėjau visą savo aparatūrą.
....Vėliau, po keleto dienų, kai Jurijaus Gagarino gyvenimas staiga nutrūko, šis kadras įgavo visiškai kitokią reikšmę: Gagarinas išeina, o jo mylimoji žiuri jam pavymui... Va būtent taip ji žiūrėjo į jį, kai jis pirmą kartą išvyko ir į treniruotes prieš pirmąjį kosminį skrydį... Dabar.. šiame kadre aš pamačiau ne tikrai jos šilumą ir švelnumą, bet pajaučiau ir tą nematomą rūpestį ir nuolatinį jaudulio jausmą, kurio ji niekada taip ir nenugalėjo...
Iš viso tą dieną už išfotografavau 6 juosteles. Ši fotosesija buvo viena iš sudėtingiausių per visą mano karjerą. Nors bėgti niekur nereikėjo, ieškoti irgi nieko nereikėjo - viskas vyko prieš akis. Tik keisk sau juosteles ir objektyvus ir džiaukis. Tačiau apšvietimo sąlygos buvo labai sudėtingos. Daug reikėjo fotografuoti prieš šviesą - tada prapuldavo tamsios detalės arba priešingai, sudegdavo šviesios. Išlaikymai buvo lėti..o žmonės judėjo labai energingai ir paprašyti jų elgtis lėčiau ir ramiau dėl fotografijų negalėjau. Tai buvo išbandymas ir man, ir technikai, ir juostelei - kartais eksponuodavau dvigubai ilgiau - kad ištraukti detales iš šešėlių. Tačiau pagrindinis darbas buvo jau po visko. Reikėjo labai atsargiai ryškinti juosteles, labai įdėmiai atrinkti reportažui fotografijas, nes, vis dėlto, tai buvo paskutinė Jurijaus Gagarino fotosesija.. paskutinės jo fotografijos. Jo portretas buvo tapęs žurnalo viršeliu, o žurnale reporatažas užėmė keturis puslapius. Fotografija, kurioje Jurijus "išeina", nebuvo idėta į žurnalą, nes kažkam pasirodė, kad ji perdaug "mistiška ir dramatiška" - lyg jo mirtis po trijų dienų visai būtų visai nedramatiška ir nemistinė. Žinoma, visos fotografijos - ir išspausdintos tame balandžio mėnesio numeryje, ir likusios pas mane archyve ir niekam nerodytos, bėgant laikui mums kalbėjo vis kitaip ir kitaip mes jas supratome. Tada mane išrinko geriausiu metų reporteriu, o fotosesija buvo apdovanota CCCP žurnalistų sąjungos premija. Man tai buvo pati karčiausia ir skaudžiausia premija. Kodėl? manau aiškinti nereikia. Atvirai kalbant, aš nebuvau patenkintas publikacijomis žurnale: kai kurios fotografijos buvo perdaug asmeninės. Reporteriui ne visada pavyksta įtikinti redaktorius savo matymu, pasiekti tai, kad būtų parinktos būtent tos fotografijos, kurias norėtumėme matyti, kurios išties perteikia buvusį siužetą. Tačiau vėliau man buvo suteikta išimtinė teisė savo fotografijas parinkinėti pačiam. Taigi, mieli skaitytojai, čia Jūs matote pačias mieliausias man to įsimintino sekmadienio fotografijas, kurias aš laikau svarbiausiomis.
Ačiū Mariui (versta iš "Sovietskoje foto").
2010 m. rugpjūčio 9 d., pirmadienis
Tema "EILĖS"
Sveikiname temos Eilės nugalėtoją Eglę Šiškauskienę, jos fotografija Vakaras užėmė 1 vietą, surinkusi (72 balsus)
Ims ir ištirps, vos tik paliesi..
Lyg dulkės supasi sapnai,
Vis šluostai juos ir nežinai,
Kodėl atrodo mėlynai
Tas jausmas, kai kažko ilgiesi.
(Renata Šerelytė, Vakaras)
Antra vieta - foto Nemiga (68 balsai) autorius Ieva Vincerževskienė
Ar tu esi kalta
kad tavo veidas
Neduoda man nakčia sudėt akių
Kad prie pagalvių mano nusileidus
Veji sapnus nuo vokų sunkių (x2)
Mane tu myli
Tavo meilės jėgą
Žinau gerai
Bet tai ne ji
o neee
Tai mano jausmas man išblaško miegą
Ir verčia amžinai budėt mane
Saulius Mykolaitis - Nemiga
Trečia vieta - foto - Lietuje (66 balai) autorius Kristina Stasiulienė
Tie lietūs,— jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli —
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.
<...>
Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti —
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas —
Klajoja po miškus ir jiems nešalta ...
Juozas Erlickas, "Lietūs, panašūs į žmones"
Ilgi, trumpi, maži ir dideli —
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.
<...>
Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti —
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas —
Klajoja po miškus ir jiems nešalta ...
Juozas Erlickas, "Lietūs, panašūs į žmones"
2010 m. liepos 2 d., penktadienis
Tema: "DEPRESIJA"
Temos "DEPRESIJA" nugalėtoja ir vėl tapo Laura Jacevičienė ir jos foto Ir tuo viskas pasakyta surinkusi 131 balsą II vietą užėmė Lauros Merkelytės Foto, 117 balsų III vieta atiteko Alinos Ovč fotografijai ECH , 103 balsai Sveikiname nugalėtojus. Ačiū visiems.
Tema: "Č"
"Č" temos laimėtoja išrinkta kabančių čili nuotrauka (115 balsų), sveikiname autorę Laurą Jacevičienę , antroje vietoje liko Editos Tomos "Čiobrelis" (75 balsai), trečiojoje vietoje - Džiuljeta ir jos žiedlapių "Č" (50 balsų). Ačiū dalyvavusiem.
Tema: "CITRUSINIAI"
I vieta: Valdas Statkauskas "Rūgštūs pusryčiai"
II vieta: Agnė Sima "Paaugliškas citrinos maištas: nenoriu būti toks, kaip jie... Arba: kai gyvenimas apkapoja sparnus, belieka tikėtis, kad atsiras, kas nugludins kampus...“
III vieta: Alina Ovč "Citrininis pasaulis"
II vieta: Agnė Sima "Paaugliškas citrinos maištas: nenoriu būti toks, kaip jie... Arba: kai gyvenimas apkapoja sparnus, belieka tikėtis, kad atsiras, kas nugludins kampus...“
III vieta: Alina Ovč "Citrininis pasaulis"
Tema "BALTAS BALTAME"
I vieta: Kristina Stasiulienė foto "Briedžių poravimosi ypatumai"
II vieta: Edita Toma
III vieta: Raidmondas Bulota "...apie aukštą raktą"
II vieta: Edita Toma
III vieta: Raidmondas Bulota "...apie aukštą raktą"
2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis
TEMA "A"
Sveikiname pirmosios temos "A" nugalėtoją: Jolie Zocchi. Jos nuotrauka surinko 15 balsų!!! Antroje vietoje liko Inga su nuotrauka "Atspindys" (13 balsų). Trečioje - Valentina su "A" (9). Sveikiname :)))
2010 m. sausio 28 d., ketvirtadienis
Puikūs filmukai subalansuoti pradedantiems, bet tiks ir pažengusiems (nuorodos)
Kažkaip per fotografavimus, esu kelis kartus bandžiusi fotografuoti lašiukus, bet nepavyko tuo kart nieko... nutariau užpildyti šią "išsilavinimo" spragą :D ir beieškodama info, kaip geriausia tai daryti, youtube (aukso kasykla) radau puikių filmukų neilgų, kur parodyta kaip fotografuoti įvairius objektus, tame tarpe ir lašiukus :) kas gausis man - dar pažiūrėsim, bet dalinuosi nuorodomis:
kaip fotografuoti krentančius lašiukus
kaip fotografuoti dūmus
kaip fotografuoti iš butelio tekantį skystį
na o kai supratot apie ką nuorodos, lįskit į šį to vaikinuko lobyną ir ieškokit ko jums reik ar ko širdis geidžia :) daug patarimų ir darbui su PS ir įvairiais foto rakandais.
P.S. pavyzdžiuose rodoma per atstumą valdoma blykstė tikrai nėra jau taip būtina (aš, aišku, turiu ją :D). puikiai tiks pradžiai ir stalinė lempa ar net žibintuvėlis. Būkit išradingi ;) sėkmės
kaip fotografuoti krentančius lašiukus
kaip fotografuoti dūmus
kaip fotografuoti iš butelio tekantį skystį
na o kai supratot apie ką nuorodos, lįskit į šį to vaikinuko lobyną ir ieškokit ko jums reik ar ko širdis geidžia :) daug patarimų ir darbui su PS ir įvairiais foto rakandais.
P.S. pavyzdžiuose rodoma per atstumą valdoma blykstė tikrai nėra jau taip būtina (aš, aišku, turiu ją :D). puikiai tiks pradžiai ir stalinė lempa ar net žibintuvėlis. Būkit išradingi ;) sėkmės
2009 m. spalio 26 d., pirmadienis
Linksma vestuvių fotografų studija Lenkijoje (nuoroda)
Puiki alternatyva nuosibodusiems siužetams vestuvinėje fotografijoje. Geros nuotaikos užtaisas.
Whitesmokes studio
Whitesmokes studio
Fotojuostelių ryškinimo laiko lentelės (nuoroda)
Naudinga nuoroda tiems, kas dar mirko rankas chemikaluose :)
http://www.digitaltruth.com/devchart.php
http://www.digitaltruth.com/devchart.php
2009 m. spalio 23 d., penktadienis
2009 m. balandžio 10 d., penktadienis
Fotografo pristatymas: DUANES MICHALS
Duane Michals (Duan Mičels)
gimė 1932 m.- JAV poetas, filosofas ir fotografas-savamokslis. Jis sugebėjo suderinti visus šiuos dalykus savo darbe. Jo fotografijos - neįprastas mišinys filosofijos ir poezijos. Kaip fotografas, savo karjera jis pradėjo 1958 m. atostogų kelionės po TSRS metu, kuri truko tris savaites. Pasiskolintu iš draugo fotoaparatu jis įamžino "naujo pasaulio" statytojų portretus ir nuo to laiko nebesiskyrė su fotografija. Šios nuotraukos 1963 m. buvo eksponuojamos pirmojoje jo parodoje Niujorke. Fotografija jam tapo gyvenimo prasme ir pragyvenimo šaltiniu. Pripažinimo susilaukė ne iš karto. "Jei as norėčiau to, kad visi mano darbus priimtų, aš fotografuočiau atvirukus kaip Anselis Adamsas - jie patinka visiems. O to ką dariau aš nesuprato niekas, bet galiausiai meilė ir susidomėjimas savo darbu padėjo man pergyventi tai ir galų gale mano nuotraukos rado savo žiūrovą" - prisiminimuose rašo D.Michals
Jis vienas iš nedaugelio sėkmingų komercinių fotografų, neturintis savo studijos. "Aš renkuosi fotografuoti žmones jų įprastoje aplinkoje. Aš nekenčiu studijos. Daiktai, su kuriais žmonės praleidžia visą savo gyvenimą, gali pasakyti daug daugiau nei jų šukuosena". Daugelį metų dirbo žurnalams "Esquire", "Mademoiselle", "Vogue". Neturėdamas studijos jis tapo kontrastu kitiems žymiems to laikmečio komerciniams fotografams Avendon, Irving Penn. Jo komercinės nuotraukos puošia filmų, muzikinių diskų viršelius.
Jis gimė tokiu laikmečiu, kai to meto fotografai sėkmės pagrindu laikė kopijuoti tokių autorius kaip Anselis Adamsas, Bresonas, R.Frankas. D.Michals pasuko savo nuosavu keliu: jis vienas pirmuju ėmė naudoti dviguba ekspozicija savo nuotraukose, rašinėti ar piešti ant jų, fotografavo pats save ir tapo savo nuotraukų veikėju.
Duane Michals parodose dažnai demonstruoja nuotraukas 10x15 dydžio. Atrodo keista, bet tai priverčia prieiti arčiau, išstudijuoti visą nuotrauką detaliai, įsigilinti į ją tiesiogiai. Jo nuotraukas dažnai lydi trumpi ir nelabai, bet labai poetiški prierašai baltame paspartu juodu tušu. Tai leidžia betarpiškai jausti autoriaus buvimą šalia ir autoriaus mintis apie tą foto.
D.Michals nuotraukose vyrauja temos meilė, mirtis, nemirtingumas, atmintis, aistra, dievas, gyvenimas. Kurdamas kelių nuotraukų istorijas, jis tarsi kadras po kadro mums leidžia pajusti veiksmo vystymąsi, betarpiškai sudalyvauti veiksme iki pabaigos.
Kaip pvz. ši serija ((čia gal aiskiau bus):
.jpg)
D.Michals apie fotografiją:
Aš tikiu vaizduote. Tai ko aš nematau begalybę kartų svarbiau to, ką aš matau
Man pasisekė: aš niekada nelankiau fotomokyklų, niekada nesimokiau fotografijos taisykių. Nežinodamas taisyklių - aš esu laisvas.
Patikėk tuo balsu tavo galvoje sakančiu "Ar gi tai nebūtų įdomu, jei...." ir pradėk veikti.
Fotografja turi reikala tik su išorinių objekto vaizdu, bet nei vienas objektas nėra tapatus savo išoriniam vaizdui.
Fotografija turi provokuoti, o ne pasakoti tai, ka tu ir taip žinai. Nereikia jokios magijos, jokių pastangų, kad atvaizduoti kieno nors veidą fotografijoje. Magija reikalinga tam, kad pamatyti žmogų naujoje šviesoje.
Kaip kvaila buvo galvoti, kad viskas bus tai paprasta. Aš priimdavau medžių, automobilių, žmonių išvaizdą už realybė ir tikėjau, kad fotografija tikėjau, kad tų objektų išorinis vaizdas ir yra nuotrauka.Bet štai liūdna tiesa: aš niekada jų nenufotografuosiu. Aš - atspindys, fotografuojantis atspindys viduje atspindžio. Fotografuoti realybę, tai tas pats kas fotografuoti NIEKĄ.
Fotografai dažniausia ne fotografuoja to, ko negali pamatyt ir tai pagrindinė priežastis, pabandyti tai padaryti. Kitaip iki begalybės mes fotografuosim veidus, interjerus ir peizažus. Fotografija turi peržengti jai priskirtas ribas. Ji turi "išsirauti" už šių ribų, prasiskverbti į objekto esmę, parodyti objektą taip, kad žiūrovas ne pamatytų, o pajustų jį.
daugiau:
straipsnis apie Duanes Michals
daugiau darbų
interviu su Duanes Michals
gimė 1932 m.- JAV poetas, filosofas ir fotografas-savamokslis. Jis sugebėjo suderinti visus šiuos dalykus savo darbe. Jo fotografijos - neįprastas mišinys filosofijos ir poezijos. Kaip fotografas, savo karjera jis pradėjo 1958 m. atostogų kelionės po TSRS metu, kuri truko tris savaites. Pasiskolintu iš draugo fotoaparatu jis įamžino "naujo pasaulio" statytojų portretus ir nuo to laiko nebesiskyrė su fotografija. Šios nuotraukos 1963 m. buvo eksponuojamos pirmojoje jo parodoje Niujorke. Fotografija jam tapo gyvenimo prasme ir pragyvenimo šaltiniu. Pripažinimo susilaukė ne iš karto. "Jei as norėčiau to, kad visi mano darbus priimtų, aš fotografuočiau atvirukus kaip Anselis Adamsas - jie patinka visiems. O to ką dariau aš nesuprato niekas, bet galiausiai meilė ir susidomėjimas savo darbu padėjo man pergyventi tai ir galų gale mano nuotraukos rado savo žiūrovą" - prisiminimuose rašo D.Michals
Jis vienas iš nedaugelio sėkmingų komercinių fotografų, neturintis savo studijos. "Aš renkuosi fotografuoti žmones jų įprastoje aplinkoje. Aš nekenčiu studijos. Daiktai, su kuriais žmonės praleidžia visą savo gyvenimą, gali pasakyti daug daugiau nei jų šukuosena". Daugelį metų dirbo žurnalams "Esquire", "Mademoiselle", "Vogue". Neturėdamas studijos jis tapo kontrastu kitiems žymiems to laikmečio komerciniams fotografams Avendon, Irving Penn. Jo komercinės nuotraukos puošia filmų, muzikinių diskų viršelius.
Jis gimė tokiu laikmečiu, kai to meto fotografai sėkmės pagrindu laikė kopijuoti tokių autorius kaip Anselis Adamsas, Bresonas, R.Frankas. D.Michals pasuko savo nuosavu keliu: jis vienas pirmuju ėmė naudoti dviguba ekspozicija savo nuotraukose, rašinėti ar piešti ant jų, fotografavo pats save ir tapo savo nuotraukų veikėju.
Duane Michals parodose dažnai demonstruoja nuotraukas 10x15 dydžio. Atrodo keista, bet tai priverčia prieiti arčiau, išstudijuoti visą nuotrauką detaliai, įsigilinti į ją tiesiogiai. Jo nuotraukas dažnai lydi trumpi ir nelabai, bet labai poetiški prierašai baltame paspartu juodu tušu. Tai leidžia betarpiškai jausti autoriaus buvimą šalia ir autoriaus mintis apie tą foto.
D.Michals nuotraukose vyrauja temos meilė, mirtis, nemirtingumas, atmintis, aistra, dievas, gyvenimas. Kurdamas kelių nuotraukų istorijas, jis tarsi kadras po kadro mums leidžia pajusti veiksmo vystymąsi, betarpiškai sudalyvauti veiksme iki pabaigos.
Kaip pvz. ši serija ((čia gal aiskiau bus):
.jpg)
D.Michals apie fotografiją:
Aš tikiu vaizduote. Tai ko aš nematau begalybę kartų svarbiau to, ką aš matau
Man pasisekė: aš niekada nelankiau fotomokyklų, niekada nesimokiau fotografijos taisykių. Nežinodamas taisyklių - aš esu laisvas.
Patikėk tuo balsu tavo galvoje sakančiu "Ar gi tai nebūtų įdomu, jei...." ir pradėk veikti.
Fotografja turi reikala tik su išorinių objekto vaizdu, bet nei vienas objektas nėra tapatus savo išoriniam vaizdui.
Fotografija turi provokuoti, o ne pasakoti tai, ka tu ir taip žinai. Nereikia jokios magijos, jokių pastangų, kad atvaizduoti kieno nors veidą fotografijoje. Magija reikalinga tam, kad pamatyti žmogų naujoje šviesoje.
Kaip kvaila buvo galvoti, kad viskas bus tai paprasta. Aš priimdavau medžių, automobilių, žmonių išvaizdą už realybė ir tikėjau, kad fotografija tikėjau, kad tų objektų išorinis vaizdas ir yra nuotrauka.Bet štai liūdna tiesa: aš niekada jų nenufotografuosiu. Aš - atspindys, fotografuojantis atspindys viduje atspindžio. Fotografuoti realybę, tai tas pats kas fotografuoti NIEKĄ.
Fotografai dažniausia ne fotografuoja to, ko negali pamatyt ir tai pagrindinė priežastis, pabandyti tai padaryti. Kitaip iki begalybės mes fotografuosim veidus, interjerus ir peizažus. Fotografija turi peržengti jai priskirtas ribas. Ji turi "išsirauti" už šių ribų, prasiskverbti į objekto esmę, parodyti objektą taip, kad žiūrovas ne pamatytų, o pajustų jį.
daugiau:
straipsnis apie Duanes Michals
daugiau darbų
interviu su Duanes Michals
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)