Užduotį, jei taip galima pasakyti, aš gavau visiškai paskutinę akimirką: fotosesija buvo planuota kitam fotoreporteriui, tačiau jis, dėl neaiškių priežasčių to padaryti nebegalėjo, todėl man praktiškai nebeliko laiko nei apmastyti fotosesijos siužetą, nei sugalvoti kokių nors kompozicinių sprendimų. Žinojau tik pagrindinę fotosesijos mintį - šitas mano fotoreportažas turėjo prasidėti nuo kadrų sekmadienį Jurijaus Aleksejevičiaus Gagarino namuose ir baigtis po trijų dienų prie "apskritojo stalo" žurnalo "Ogoniok" redakcijoje. Taigi su šia užduotimi mes ir atvažiavome: aš ir mano partneris rašytojas Aleksejus Golikovas - 1968 m. kovo 24 d. 9 val. 45 min. (J. Gagarino paskirtu laiku) mes buvome pas jį namuose - Žvaigždžių miestelyje. Mes, savaime suprantama, savo puktualumu labai didžiavomės, tačiau miestelio budintysis pareigūnas mums pareiškė, kad J. Gagarinas su automobiliu prieš valandą kažkur išvažiavo. "Ką darysim?" - paklausė Golikovas. Klausimas buvo daugiau retorinis mums beliko tiktai laukti. Tačiau mūsų nuostabai laukti ilgai nereikėjo: lygiai 10 val. prie durų privažiavo Volga, už kurios vairo sėdėjo J. Gagarinas, o šalia - jo žmona Valentina (labai keistai apsirengusi - ant chalato-paltas ir viskas). "O, Jūs jau čia" - linksmai šūktelėjo Jurijus. Visi reporteriai, su kuriais jis buvo pažįstamas, jį vadino tiesiog Jura, mes taip pat matėmės ne pirmą kartą. Golikovas žurnale rašė kosmoso tematika, o aš pirmąjį pasaulio kosmonautą jau buvau prieš tai du kartus fotografavęs - partijos suvažiavime ir kino festivalyje. Gagarinas su "broliais fotografais" visada būdavo labai geranoriškas, atsipalaidavęs ir nuolat juokaudavo. "Na draugai, laikas pas mus labai ribotas, šiandien pas mus svečiai. Matote, net Valią iš ligoninės dienelei pavogiau, todėl Jums reikės kažkaip per pusvalandį susisukti". Mes, žinoma, užprotestavom ir isšsiprašėm iš Jurijaus valandą. Gagarinas buvo labai geras žmogus ir labai gerbė kito žmogaus darbą.
Kai įžengėme pas Jurijų į namus, ten jau vyko pasiruošimas svečių sutikimui - Valetninos sesuo ir abi dukrelės šeimininkavo, tvarkėsi.. Kadangi neturėjau jokio siužeto fotografavimui, neturėjau jokio plano, todėl nusprendžiau fotografuoti viską iš eilės - paskui, kai reikės, atsirinksiu. Befotografuojant nusprendžiau siužetui iliustruoti fotografuoti detales. Didžiulėje svetainėje Jų buvo apstu - kaip kokiame muziejuje. Kiekviena detalė tiesiog prašyte prašėsi fotografuojama. Tai buvo ir dovanos, atsiųstos pirmajam pasaulio kosmonautui iš viso pasaulio - jos buvo, galima sakyti, nematytos ir egzotiškos. Tačiau laikui bėgant nusprendžiau akcentuotis į žmonių fotografavimą: užsukau ant "leicos" "trisdešimtpenktuką" ir pradėjau gaudyti situacijas. Gagarinas pakvietė dukreles, kurios iškart prieš objektyvą įsitaisė "tinkamomis" pozomis. Iš pradžių, kad jų neįžeisti ir netiesiogiai jas "patraukiau per dantį", tačiau vėliau pasakiau, kad vis dėlto taip nefotografuosiu. Jurijus sutiko su manimi. Aš jo paprašiau užsirišti kaklairaištį - kad jo portretai būtų ir šiek tiek "naminiai" ir šiek tiek šventiniai - tiesiog šeimyniškas sekmadienis.
Kol Golikovas uždavinėjo klausimus, aš padariau apie 10 kadrų - siužetas - vieta, kurioje jų šeima nuolat bendrauja. To akcentas buvo tiesiog vieta ir tiek.
Svečiai susirinko anksčiau nei buvo planuota ir namuose prasidėjo lengvas sąmyšis, bruzdėjimas - tas man patiko, nes galėjau padaryti daug "gyvų" kadrų. Aš nufotografavau tris brolius Gagarinus, padariau vieną kadrą virtuvėje kai Jurijus padėjo ruošti maistą šeimininkėms (daugiau nufotografuoti nespėjau, nes to padaryti neleido Jurijus - atseit to fotografuoti negalima, nes jis, kosmonautas, užsiima ne vyriškais darbais). Po to į svečius atvyko Aleksejus Leonovas, kuris atnešė didelį šautuvo dėklą - visi puolė jį labai apžiūrinėti ir kalbėti dabar jau tikrai "vyriškomis temomis" - apie medžioklę ir žvejybą. Na o šis pokalbis pasibaigė kvietimu per atostogas atvykti pailsėti i Desną, kur mums buvo pažadėta neįtikėtina ir nuostabi fotosesija. Visa ši atmosfera namuose vis dėlto neleido man atsipalaiduoti ir aš tęsiau savo darbą labai įdėmiai ir energingai fotografuodamas ir rinkdamas siužetus. Žinoma, sėkmingiausi kadrai gimė visiškai nelauktai. Pavyzdžiui, Jurijus manes paprašė kaip reikia fotgrafuoti su fotoaparatu "Praktika" - jam neseniai šį aparatą padovanojo ir nemokėjo su juo elgtis. Aš Jurijų apmokiau, nustačiau jam reikiamą diafragmą ir išlaikymą ir jis, apsidžiaugęs susodino savo artimuosius į vieną vietą ir pradėjo juos fotografuoti - o aš, žinoma, fotografavau tuo metu jį.
Ir štai, išskirtinis kadras - Jurijus eina koridoriumi, o Valentina žiūri į jį. Aš nuspaudžiau užrakto mygtuką ir susidėjau visą savo aparatūrą.
....Vėliau, po keleto dienų, kai Jurijaus Gagarino gyvenimas staiga nutrūko, šis kadras įgavo visiškai kitokią reikšmę: Gagarinas išeina, o jo mylimoji žiuri jam pavymui... Va būtent taip ji žiūrėjo į jį, kai jis pirmą kartą išvyko ir į treniruotes prieš pirmąjį kosminį skrydį... Dabar.. šiame kadre aš pamačiau ne tikrai jos šilumą ir švelnumą, bet pajaučiau ir tą nematomą rūpestį ir nuolatinį jaudulio jausmą, kurio ji niekada taip ir nenugalėjo...
Iš viso tą dieną už išfotografavau 6 juosteles. Ši fotosesija buvo viena iš sudėtingiausių per visą mano karjerą. Nors bėgti niekur nereikėjo, ieškoti irgi nieko nereikėjo - viskas vyko prieš akis. Tik keisk sau juosteles ir objektyvus ir džiaukis. Tačiau apšvietimo sąlygos buvo labai sudėtingos. Daug reikėjo fotografuoti prieš šviesą - tada prapuldavo tamsios detalės arba priešingai, sudegdavo šviesios. Išlaikymai buvo lėti..o žmonės judėjo labai energingai ir paprašyti jų elgtis lėčiau ir ramiau dėl fotografijų negalėjau. Tai buvo išbandymas ir man, ir technikai, ir juostelei - kartais eksponuodavau dvigubai ilgiau - kad ištraukti detales iš šešėlių. Tačiau pagrindinis darbas buvo jau po visko. Reikėjo labai atsargiai ryškinti juosteles, labai įdėmiai atrinkti reportažui fotografijas, nes, vis dėlto, tai buvo paskutinė Jurijaus Gagarino fotosesija.. paskutinės jo fotografijos. Jo portretas buvo tapęs žurnalo viršeliu, o žurnale reporatažas užėmė keturis puslapius. Fotografija, kurioje Jurijus "išeina", nebuvo idėta į žurnalą, nes kažkam pasirodė, kad ji perdaug "mistiška ir dramatiška" - lyg jo mirtis po trijų dienų visai būtų visai nedramatiška ir nemistinė. Žinoma, visos fotografijos - ir išspausdintos tame balandžio mėnesio numeryje, ir likusios pas mane archyve ir niekam nerodytos, bėgant laikui mums kalbėjo vis kitaip ir kitaip mes jas supratome. Tada mane išrinko geriausiu metų reporteriu, o fotosesija buvo apdovanota CCCP žurnalistų sąjungos premija. Man tai buvo pati karčiausia ir skaudžiausia premija. Kodėl? manau aiškinti nereikia. Atvirai kalbant, aš nebuvau patenkintas publikacijomis žurnale: kai kurios fotografijos buvo perdaug asmeninės. Reporteriui ne visada pavyksta įtikinti redaktorius savo matymu, pasiekti tai, kad būtų parinktos būtent tos fotografijos, kurias norėtumėme matyti, kurios išties perteikia buvusį siužetą. Tačiau vėliau man buvo suteikta išimtinė teisė savo fotografijas parinkinėti pačiam. Taigi, mieli skaitytojai, čia Jūs matote pačias mieliausias man to įsimintino sekmadienio fotografijas, kurias aš laikau svarbiausiomis.
Ačiū Mariui (versta iš "Sovietskoje foto").
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą