Interviu su fotografu. Kalbiname Viliją Buivydę.

Dažnas žmogus įsitikina, nieko gyvenime nevyksta atsitiktinai, todėl neatsitiktine savo gyvenime laikau ir pažintį su Vilija. Ir kuo labiau pažįstu šį žmogų, tuo labiau žaviuosi, mokausi iš jos, semiuosi optimizmo ir vis dažniau žiūriu į ją kaip į pavyzdį. Ech, kad man tokio drąsaus požiūrio į gyvenimą, tiek atkaklumo atliekant darbus, tiek idėjų kas atseikėtų.... Tad "Besimokančių fotografuoti" svečiuose Vilija Buivydė.

Gal gali papasakoti šiek tiek apie save tavęs nepažįstantiems, kas tu ir kuo užsiimi?

Sveiki!

Buvau iš tų, kurios mieliau renkasi dviratį nei lėles. Neklausiau mamos ir dariau viską savaip. Jau žiloje vaikystėje kilo klausimas – kaip čia yra, kad kiekvienas praeivis gatvėje savo galvoje nešiojasi skirtingas mintis ir rūpesčius? Norėjau ten įlysti ir pasižiūrėti.

Profesine prasme esu dizainerė – tai tokia specialybė, kuri leidžia išsiugdyti kritinį požiūrį į tam tikrus daiktus ar reiškinius su galimybe juos pagerinti.

Studijų metu ėmiau fotografuoti. Pleškinau viską – grupiokus, vakarėlius, keliones ir viską už ko kliuvo akis.

Gimus sūnui pradėjau kurti papuošalus - atsirado marios laiko, daug buities ir monotonijos - turėjau kažkur save padėti. Neplanavau verslo, bet visada galvojau apie tai, kad pramokusi kažką daryti galiu tai parduoti. Nuo mažens sukau įvairius versliukus ir dažnai visai sėkmingai.

Apibendrinant – šiuo metu kuriu grafinio dizaino sprendimus, fotografuoju ir kuriu papuošalus. Šias veiklas apjungusi sukūriau ir toliau vystau puslapį www.jollyland.lt

Taip pat kuriama interneto svetainė www.vilijabuivyde.eu kurioje talpinsiu foto ir dizaino darbus, kol kas nuoroda nukreipia į veidaknygę.

Kadangi mūsų bendruomenė vienija besimokančius fotografuoti, svarbiausias klausimas kaip ir kodėl pradėjai fotografuoti?

Fotografuoti pradėjau nesąmoningai. Pirmieji kadrai būdavo daromi tam, kad po poros dienų su drauge smagiai peržiūrėti, pasijuokti...Vadinasi prisiminimams išsaugoti, pakvailioti. Tai buvo juostinė muilinė, nieko neišmaniau apie išlaikymus ar diafragmas ir negalvojau apie tai.

Gilintis į techninius dalykus pradėjau vėliau, gavau kritikos dėl ryškumo ir kompozicijos, ėmiau manyti, kad nieko nemoku, o dabar suprantu, kad technika ir mokėjimas „teisingai“ fotografuoti yra niekas, jei nejauti meilės.

Dabar mėgaujuos pakliuvusi kažkur kur vyksta veiksmas, kur galiu būti stebėtoja – medžiotoja. Niekada nenorėjau paparacinti iš toli su „televyku“. Jei kalbėtume apie portretą – man tai fotografo ir fotografuojamo santykis. Fotografas parodo kaip jis mato konkretų momentą ar žmogų ir kiekvienas fotografas mato savaip – per savo gyvenimo patirties prizmę. Vadinasi kuo mažiau žmogus veikia tuo paprastesnės jo nuotraukos...gali bandyti kopijuoti kitų darbus, bet išlavinta akis iškart pastebės melą.

Atėjus suvokimui, kad kiekvienas žmogus unikalus ir nepakartojamas – fotografija tampa įrankiu pasakoti istorijas. Ši sritis neišsemiama. Man fotografija – stebuklas!

Koks yra tavo mėgstamas žanras fotografijoje? Ką norėtum išmėginti ir kodėl?

Reportažas! Norėčiau pakliūti į užsienio kino filmo, roko koncerto, bet kokio nekasdieniško ir keisto veiksmo užkulisius, nes tai ta vieta kur gali daug išmokti ir suprasti. Norėčiau tiesiog daugiau bastytis su fotoaparatu, tačiau kartais tenka ir dirbti, nes reikia valgyti...

Dar mėgstu fotografuoti daiktus. Tam retai randu laiko, labai norėčiau dažniau pasėdėti prie natiurmortų ar tiesiog kūrybingų daiktų fotosesijų. Labai smagu kai vaizdu gali išreikšti mintį, atspindėti reiškinį, sukelti jausmą. Pvz. Bent Objects (pagūglinkit ;) mane įkvepia – tose iš pažiūros paprastose nuotraukose randi humorą, problemą, sugretinimą ar tiesiog kvailystę.

Čia turiu dar daug išmokti...

Kas įtakoja tave kaip fotografę? Mėgstami fotografai?

Jų yra begalė ir vardus prisimenu sunkiai...Visi tie, kurie fotografuoja žmones ir reiškinius tokius, kokie jie yra iš tiesų. Tie, kurie pastebi ir geba perteikti kažką daugiau nei kiti. Galėčiau išskirti Vivian Maier. Mane pakerėjo jos istorija. Ar gali būti natūralesnė ir tikresnė fotografija nei ta, kurią fotografuoji savo malonumui...? Norėčiau, kaip ir ji, leisti laiką gatvėse laukdama ir ieškodama kadro vertų situacijų.

Gal gali paminėt labiausiai įsiminusią fotosesiją?

Šiam momentui tikrai galiu sakyti, kad pernai metų žiema buvo turiningiausia profesine prasme. Turėjau progą fotografuoti televizinių parodijų laidos „Dar Pažiūrėsim“ komandos darbą. Tai buvo juoko, gražios gamtos ir naujos patirties karuselė. Ši patirtis daug išmokė ir davė, leido pasižiūrėti į save ir keistis, grįžti prie esmės nuo kurios buvau nutolusi, visada būsiu jiems dėkinga.

Kaip beveik pusės metų darbo vaisius buvo surengta ir mano darbų paroda „Dar pafotografuosim!“ iš juodai baltų stilizuotų foto koliažų, kurie šiuo metu kabo muzikos klube „Tamsta“.

Dar viena įsimintina patirtis – 2008 metų vasarą teko praskrieti su vyru motociklu per visą Europą iki Portugalijos ir atgal, iš viso 10000 km. mažiau nei per mėnesį. Važiavome į didžiausią Europoje baikerių susibūrimą Faro mieste.

Toks keliavimo būdas labiau sportas nei poilsis ir tinka ne kiekvienam, tačiau mane žavėjo ištvermės išbandymo idėja ir faktas, kad parsivešiu daug gražių kadrų. Įpratau ne tik fotografuoti sėdėdama ant motociklo galinės sėdynės, bet bevažiuodama jau galėjau pasidaryti net manikiūrą... (ką???? :D) juokauju žinoma...tie, kas važiavę žino kokie malonumai laukia – viską perpučiantis vėjas, kiaurai merkiantis lietus, fūros ir akmenukai iš po jų milžiniškų ratų, galų gale paklydimai, naktiniai nakvynės ieškojimai, karšti duslintuvai ir skaudanti sėdynė - mėgstantiems saldų nuovargį.

 

Ką laikai savo sėkmės raktu ir ar tokį turi?

Sėkmė – slidus žodis, vos patikėsi, kad ji tave lydi – gresia apsileisti.
Gyvenime tikiu nuosekliu darbu ir savęs pažinimo galia. Kuo daugiau purvo iškapstysi ir suprasi savo viduje, tuo daugiau vietos liks geriems dalykams, tik pirma reikia tą purvą pastebėti, o jo turime visi, bet tik nereik dėl to liūdėti, verčiau pasijuokti!

Taip pat būtinas ir pozityvus požiūris į žmones – jei jauti, kad kažkas yra gerai, vadinasi taip ir yra...o jei tai bus klaida – ta klaida tavo ir iš jos būtinai pasimokysi! Kad tik įdomesnių klaidų būtų!

Viską gyvenime reikia daryti iš idėjos, tai yra laimės formulė, o kai žmogus laimingas – jam sekasi.

Man atrodo, kad tavo galvoje naujos idėjos veja viena kitą be perstojo. Kokie tavo artimiausi planai?

Kasdien vis daugiau, galva ūžia nuo minčių...noriu daug keliauti, išmokti naują kalbą, parašyti knygą, nupiešti paveikslą...bet tai ne planai...turiu darbų sąrašą, jis labai ilgas, dauguma punktų sąraše tai maži darbeliai, kurie yra didelių darbų pamatai.

Smagiausia, kai likimas numeta netikėtą galimybę nuveikti kažką įdomaus, tada metu šalin bet kokius sąrašus ir pasineriu į naują patirtį...

Kadangi mus suvedė fotografija, tai negaliu nepaklausti, ką tau kaip asmenybei davė fotografavimas?

Fotografija man leidžia jausti žmones, pastebėti daugiau ir tai užfiksavus pasidalinti. Fotografijos dėka galiu save išreikšti ir nuveikti kažką gero – tai savaime apdovanojantys jausmai. Visi per laiką padaryti kadrai turi dalelę manęs, peržiūrinėdama seniau darytas nuotraukas prisimenu vietas, žmones, jausmus lankiusius tada ir save pačią – kokia buvau. Tai tarsi informacijos išsaugojimas, ir kiekvienas žiūrintis tą informaciją matys savaip.

O kaip ten su „profesionalais“ ir „mėgėjais“? :)

Visada dvejojau dėl žodžio „profesionalas“ ir nejaukiai jausdavausi taip pavadinta.

Sausai - profesionalas tai žmogus pragyvenantis iš savo užsiėmimo. Tačiau geriausi kadrai padaromi tada kai kažkur atsiduri visai atsitiktinai arba imiesi kažko, kas laiko perspektyvoje turės vertę ir tikrai ne visada materialinę...todėl čia kai kada įžvelgiu principinį susipriešinimą. Ar gali būti vertinga tai kas randa kelią per masiškumą – prisitaiko prie daugumos, dažnai pataikauja ir kartojasi... juk žmogaus prigimtis – įvairovė ir nuoširdus kūrėjas kaip tik išsiskiria savo individualumu, naujomis įžvalgomis.

Tačiau yra atvejų kai idėjiniai dalykai tampa masiniais, tokius „profesionalus“ kartais pripažįsta tik po mirties.

Man daug labiau patinka žodis mėgėjas – nuo žodžio „mėgti“.

Kas vartant žurnalus, stebint šiuolaikinę fotografiją, tave labiausiai džiugina?

Vis dažniau pastebiu, kad „nulaižyti“ modelių veidai po truputį nyksta iš spaudos, reklamos ir mane tai džiugina. Gimsta viltis, kad tikras gyvas žmogus taps populiarus, išstumdamas dirbtinį grožį, kuris neskanus ir niekam tikęs, kaip beskonė, kad ir graži, braškė prekybos centre. Juk ne grožį valgai, o tai, kas viduje! Aš už mamos sode užaugusią mažutę, susisukusią, bet be galo saldžią uogą.
Kiekviena žmogaus raukšlelė atsirado ne veltui ir kaip tik ji pasakoja to žmogaus istoriją.

Atrodai be galo drąsus žmogus, ar tu turi baimių?

Labai bijau, kad atsibusiu vieną rytą praradusi sugebėjimą viskuo stebėtis ir žavėtis. Esu sutikusi žmonių, kurie būdami dar visai jauni manosi gyvenime viską pamatę, perpratę gyvenimo mechanizmą, prie jo sėkmingai prisitaikę ir tuo patenkinti. Labai bijau tapti tokiu žmogum, todėl nuolat ieškau sunkumų ir iššūkių, nenoriu sustoti.

Bijau monotonijos, vienodų vietų ir pasikartojančių veiklų...nebent tai mano studija, kur pati sprendžiu ką veiksiu šiandien – skaitysiu, piešiu, karpysiu, maketuosiu, fotografuosiu, lipdysiu...

Šiuolaikiniame gyvenime kas antras nusipirkęs geresnį fotoaparatą save vadina fotografu ar fotografuojančiu, kokias didžiausias jų klaidas pastebi?

Orientacija į techniką. Aštraus fokuso sureikšminimas. Meilės fotografijai nebuvimas. Manymas, kad nusipirksiu fotiką ir tapsiu fotografu.

Pirmiausia tapk smalsiu, jautriu žmogum, psichologu...domėkis tuo kas vyksta aplink tave ir mylėk visus tuos skirtumus ir keistenybes. Paprastai ten, kur sotus ir patogus gyvenimas – nevyksta nieko įdomaus ar vertingo todėl to reikia vengti. Mūsų laikais žmogui peršamos neteisingos vertybės ir man nuoširdžiai skaudu, kad kai kurie tą supranta tik senatvėje.

O apskritai manau, kad kuo daugiau fotografuojančių tuo dėmesingesni tampame vieni kitiems ir aplinkai todėl tai, bet kokiu atveju yra gerai.

O kas tavo manymu svarbiausia geram fotografui?

Nesikoncentruoti vien ties tuo, kas komerciškai naudinga – valgyti, žinoma, reikia, tačiau pinigai negali būti vertybė, nebent su tais pinigais nuveiksi kažką tokio! Kalbu ne apie Ferrari ar kitą gražų DAIKTĄ.

Svarbu neapgaudinėti savęs, nenustoti mokytis – niekada! Padaryti iki galo, susigalvoti sunkiai įgyvendinamų užduočių ir jausti nuolatinį troškulį naujiems patyrimams. Klausytis intuicijos, turėti autoritetų ir žavėtis jais bei gerbti net tada, kai gyvenimas iškrečia pokštą ir tenka drauge dirbti.

Kartais reikia išlaikyti atstumą su fotografuojamu objektu, kad fotografavimas netaptų perdėm asmeniškas ir kartais tai padaryti sunku...

Būtina suvokti, kad be nuolatinės praktikos ir ieškojimo neišaugsi į kažką daugiau ir tai trunka visą gyvenimą, nereikia pasiduoti po kelių metų, nes kaip tik tada kai sugalvoji viską mesti – prasideda pačios įdomybės!

Vis mažiau tave galima pastebėti internetinėse fotografų bendruomenėse, ką gi veiki paskutiniu metu?

Internete tarpstu gana daug nes tenka dirbti kompiuteriu, jei staiga atjungtų elektrą – aš pražuvusi! :) Esu feisbuko gerbėja, jis man gražino seniai prarastus draugus, padovanojo galimybę atrasti naujus ir leidžia palaikyti nuolatinį ryšį su visais asmeniniais ar darbo kontaktais.

Šiuo metu dirbu su Vilniaus Kolegijos Pramoginio Scenos Meno studentų grupe. Fiksuoju Ramūno Cicėno režisuojamų vaidinimų užkulisius, repeticijas bei pasirodymus. Čia praktikuojuos, prisidedu, mokausi ir iš šios veiklos gaunu didžiulį įkvėpimą.

Dalinuosi papuošalų fotografavimo patirtimi „Auksarankių“ internetiniame forume, kur konsultuoju moteris norinčias išmokti tvarkingai ir gražiai nufotografuoti savo rankdarbius.

Komercinė fotografija suaktyvėja vasarą, tada pasitaiko krikštynų, vestuvių ar šeimos fotosesijų.

Kasmet keliauju ir parsivežu krūvą nuotraukų, kuriomis dalinuosi su kitais ir mėgaujuosi pati.

Kartais rašau blogą:
http://blog.lrytas.lt/jollyland/

Ko palinkėtum besimokantiems, žengiantiems pirmuosius žingsnius fotografijoje ar planuojantiems pradėti fotografuoti?

Mėgstu aforizmus, nuostabu kai trumpame sakinuke telpa šitiek išminties!

Laikas – nuostabus mokytojas, deja, užmušantis savo mokinius.
(H. L. Berliozas)

Būkite laimingi ir nešvaistykite savo laiko tam, kas neteikia džiaugsmo!

Ačiū.