,O aš niekada ir nefotografavau!''
Henri – Cartier Bresson'as gimė 1908 metų balandžio 22 dieną Šantelupo miestelyje šalia Paryžiaus, tekstilininko šeimoje. Vyriausias iš trijų šeimos vaikų, labiausiai domėjosi daile. Suėjus 20 -čiai metų, nusisukęs nuo šeimos verslo , pradėjo studijuoti tapybą.
1930 metais su savo ruda fotoaparato dėžute jis žengė pirmus žingsnius fotografijoje. Po kelerių metų pasinėrė į serijinę fotografiją Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Po pirmųjų savo nuotraukų publikacijų, sulaukęs pripažinimo, jis pristatė pirmąją savo darbų parodą Madride. Po metų kelios jo parodos buvo pristatytos ir Niujorke.
1952 metais išleidžiama viena žymiausių jo knygų ,,The Decisive moment" ( Esminė kiekvienos situacijos akimirka).
Prieš II ąjį pasaulinį karą , tarnaudamas Prancūzų armijoje jis vis nepaleido savo Leica'os kameros iš rankų. Prasidėjus karui papuolęs į belaisvių stovyklą Vokietijoje jis vis dar fotografavo, palikdamas neįkainojamą to meto represijų liudijimą. Po trijų metų, pavykus išsilaisvint, jis vėl grįžo į Paryžių.
Grįžęs Bresson'as puolė į dokumentiką ir 1945 m . savo įspūdžius įamžino dokumentinėje dramoje ,,Grįžimas“
1947m. susitikęs Robertą Capą ir Deivydą Seimūrą kartu įkurią žinomą agentūra ..Magnum''. Jo tikslas – iš karštų pasaulio taškų į Prancūziją vežti karštus reportažus. Fiksuoti istoriją. Toje agentūroje Bressonas buvo pravardžiuojamas Siurrealistu.
Iki 1979 metų jo parodos vis pristatomos įvairiose pasaulio parodų salėse. 1979 m. geriausi jo darbai eksponuojami Tarptautiniame fotografų centre Niujorke. Ši paroda dar tris metus keliaus po Amerikos ir Meksikos parodų rūmus.
Paskutinius 25 savo gyvenimo metus Bressonas grįžo prie pagrindinio savo gyvenimo pomėgio – tapybos. Nuo 1988 m. daugiausiai laiko jis praleido su pieštuku rankose savo Paryžiuje.
1937 metais menininkas buvo vedęs japonų šokėja Ratna Mohini. 1970 metais jis vedė Martine Franck su kuria susilaukė dukters Melanie.
Bressonas mirė 2004 metais.
Visgi jis niekada nelaikė savęs fotografu. Jis net neketinuo juo niekada būti. Svarbiausią vietą jo gyvenime užėmė tapyba, tai buvo jo mieliausias užsiėmimas iki pat mirties. Atradęs save kine, dokumentikoje paliko ne vieną įspūdingą darbą. Bet išgarsino jį būtent fotografija. Kodėl?
Nefotografas.
Profesionalios fotografijos požiūriu, Bressonas šiek tiek nesilaikė taisyklių – gaudydamas akimirkas jis neturėjo laiko nustatinėti židinio nuotolį, diafragmą ir išlaikymą. Jis galėjo tik nusitaikyti ir spausti mygtuką, o visa kita būdavo paruošta iš anksto, nustatyta apytikriai. Todėl jo nuotraukos ne visada yra preciziškai ryškios, čia nerasi paslaptingų, tik fotografijos akiai matomų faktūrų. Abejingumas technikai, svetimas profesionaliems fotografams, akivaizdus – Bressonas visiškai nesirūpino nuotraukų spausdinimu, ryškalų ir fiksažų (al)chemija, nebandė pataisyti vaizdo jį apipjaustydamas laboratorijoje, patobulindamas šviesą. Jis tik pasirinko – visam gyvenimui – nedidelį "Leica" fotoaparatą ir jo pailgą formatą ("jis tapo mano akies pratęsimu ir manęs nebepalieka"). Bressonas tuo įrankiu iš realybės traukė "vienintelius" paveikslus (ne reportažines serijas), laviruodamas tarp tapytojiško troškimo griežtai sutvarkyti vaizdo struktūrą ir fotografiško poreikio greitai sučiupti tai, kas tuoj dings.
Geometrijos ieškojimas.
Fotografavimas yra akies, proto ir širdies įdėjimas į taikiklį” – sakė Henris Cartier-Bressonas. Protas, įžvelgiamas prancūzo fotografo geometrinėse kompozicijose ir pusiausvyroje tarp šviesos ir šešėlio; akis, kuri pagauna prabėgančią išraišką arba vienos detalės svarbumą; tokia širdis, kokią matome nežinomų autorių arba žymių atlikėjų – Matissas, Picaso, Backettas – paveiksluose. Geometriniai sutapimai labai jaučiami menininko darbuose, ypač iki 1940 metų. Atrodo, kad fotografijos dažnai netgi surežisuotos, kad tokių sutapimų , atsitiktinumų nebūna.. Bet čia ir slypi visa fotografo įžvalga nuspėt nenuspėjamus, sugebėt įverint situaciją ir užfiksuot momentą taip, kaip jis turi būti parodytas. Ypač 4-ajame dešimtmetyje, Bressonas gaudė mano jau minėtus aiškius dvigubus ir keturgubus sutapimus. Akimirkos nuolat įgaudavo griežtas geometrines formas, chaotiška realybės tėkmė susidėliodavo į logišką struktūrą. Vėliau, kaip "Magnum Photos" agentūros įkūrėjas ir "darbuotojas" keliaudamas po karštus pasaulio taškus, Bressonas tapo ne toks demonstratyvus. Įstrižainių, trikampių ir apskritimų geometrija išnyko užleisdama vietą nekonkretesniems figūrų judesiams, minios virpesiams, o šviesos ir tamsos kontrastai virto subtiliai artikuliuota pilkuma.
The decisive moment arba wait.. wait... shoot !
Bressonas suformulavo "lemiamo momento" taisyklę: "Fotografija man yra momentinis, per sekundės dalį įvykstantis atpažinimas, viena vertus, fakto reikšmės, kita vertus, griežtos vizualiai suvokiamų formų, kurios išreiškia tą faktą, organizacijos". Tai lyg tapyba, tik ten nereikia sekundės dalies – ne tik fiziškai neįmanoma per tokį nepagaunamai trumpą laiką suvokti vaizdą ir jį iki galo nutapyti, bet ir nėra jokio reikalo. Vaizdo pamatymo, suvokimo ir užfiksavimo greitis ir yra fotografijos privilegija – tai leidžia pamatyti nematyta. Todėl fotografijoje reikia ne vaizduotės, o reakcijos, ne jautraus potėpio, o reakcijos, ne tikslios linijos, o reakcijos. Sutampa tik kompozicijos ir šviesos pojūtis – kad tai yra "teisinga" ("gera", "tobula", "tikra", "gražu"). "Emocija auga, auga ir sprogsta", – sako Cartier-Bressonas. Sprogimas – tai ne tik kažko sutapimas, susitikimas, išraiška; tai – sutapimo, susitikimo ir išraiškos kulminacija, kai staiga realybės iškarpoje išaiškėja prasmė. Štai apačioje guli "išsižergęs" geležinkelis, o į jį iš viršaus žvelgiančių vyrų figūros suformuoja tokį patį išsišakojimą ; mylisi juodas ir baltas šuo, o kadro apačioje šmirinėja taip pat juodas ir baltas šuo – pasikartojantis šunų juodumas ir baltumas priglunda vienas prie kito lyg kokia amžina opozicija; skrybėlėti anglai ištempę kaklus stebi Jurgio VI karūnavimo ceremoniją , vienas užmigęs (numiręs?) nukrenta ant laikraščių krūvos, niekas neužima jo vietos, nes geras tonas neleidžia reaguoti į tokį netaktą; šaligatviu praeina dvi juodai apsirengusios moterys, virš jų dvi baltos kariatidės laiko stogą .
Taigi, anot menininko, kiekviena akimirka turi savo kuliminaciją, kurios reikia išlaukti ir tada fotografuoti. Dažnai tai daryt padeda intuicija, užbėgimas įvykiams už akių, savotiška aiškiaregystė. Fotografuoti nėra lengvas užsiėmimas” – sakė jis. Bet taip pat ir „žiūrėti” nėra lengva. Tarp penkių pojūčių regėjimas, atrodo, mėgaujasi tam tikra privilegija: lyg jam nereikėtų tarpininkavimo, lyg jis neturėtų būti „auklėjamas”, lyg jam užtektų akies ir nebūtų jam svarbūs nei protas, nei širdis. Viskas aplink mus, atrodo, patvirtina šį nuogąstavimą.
Jo žymiausi darbai.
Kritikų labiausiai vertinamas jo darbas ,, Behind the Gare Saint-Lazare” . Bėgančio vandeniu, sustingdyto ore, žmogaus siluetas, kurio V formos atspindys, kuris priešpastatomas vertikaliom tvoros ir už jos einančio geležinkelio formom. Šis darbas dažnai pateikiamas kaip pavyzdys gebėjimo išlaukti to kuliminacinio momento, kai daiktai ,,atsistoja“ į savo vietas taip kaip reikia.. Žmogaus siluetas sustingęs beveik analogiškoje pozoje, kaip virš jo galvos plakate pavaizduoto žmogaus siluetas.
“Rue Mouffetard” žvitrus šmaikščiai besišypsančio berniuko žvilgsnis.. Rankoje laikančio du vyno butelius.. Šis darbas tapo vienas populiariausių jo darbų
,,Madrid'' -– vieną originaliausių nuotraukų, formuojančių žavią geometrinę struktūrą: vienuolika vaikų, "išsibarsčiusių" po aikštelę, yra skirtingų veido išraiškų (emocinių būsenų) ir įspūdingo dydžio siena su daugybe chaotiškai išdėstytų skirtingų mažų langų; ji priešpriešinama kiemo vaikams. Nejučia norisi rasti sąsają tarp šių dviejų netvarkų – vaikų ir langų...
keletas Bressono ,,geometrijų" pavyzdžių
Keletas Bressono nuotraukų
dėkui westai.
.jpg)
