Sunkiai susirgus tėvui perėmė jo fotostudiją, tačiau nemėgo banalių „pastatytų“ portretų; jį guodė tik Paryžiaus gatvėse ir kalnuose padaryti kadrai... Būtent šis „laisvalaikio“ fotografavimas netyčia jį suvedė su Robert‘u Friedman‘u, geriau žinomu kaip Robertas Capa.
1936 metais mirus tėvui, W. Ronis baigė savo „karjerą“ tėvo studijoje. 1936-ieji – metai, kai W. Ronis tampa laisvai samdomu fotografu.
1937 metais W. Ronis įsigyja Rolleiflex kamerą ir ima formuoti savo archyvą... Visą gyvenimą dirba įvairiose srityse: industrijos ir gamtos fotografija, socialinis ir dokumentinis reportažas ir pan.
Po Antrojo pasaulinio karo ir jo metu patirtų nesėkmių (jis yra žydiškos kilmės, todėl jam teko nemažai slapstytis, prarasti viską, ką turėjo iki karo ir vos vos išsaugoti gyvybę) jis įsijungė į Rapho agentūros fotografų gretas, dirbo ten kartu su tokiais grandais kaip Doisneau, Brassaï ir kitais, o 1947 metais gavo Kodak‘o apdovanojimą. Labai daug keliavo. Tapo pirmuoju prancūzų tautybės fotografu, dirbusiu LIFE žurnale. Edward‘o Steichen‘o iniciatyva jis kartu su keliais kitais prancūzų fotografais (Brassaï, Doisneau ir Izis) surengė parodą Niujorko Moderniosios dailės muziejuje 1953 metais. 1957 metais gavo aukščiausią apdovanojimą Venecijos bienalėje, vėliau irgi buvo ne kartą apdovanotas. 1960-1970 metais rengė foto-esė Alžyre ir Rytų Europoje. Po 1980 metų nusprendė, kad jo archyvai po mirties atiteks valstybei. Šeštajame dešimtmetyje W.Ronis ėmėsi mokyti kitus ir dėstė Avinjone, Aix-en-Provence miestelyje, Marselyje ir pan. Neabejotinai, jis buvo labai mylimas studentų ;)
Jei nesuklydau rinkdama informaciją, jis šiuo metu gyvena Paryžiuje, nustojo fotografuoti tik 2001 metais ir yra gyva legenda..:)
Neradau informacijos, ar W. Ronis darbai buvo kada nors eksponuoti Lietuvoje. Tikriausiai nelabai, bet tikrai žinau, kad žymios prancūzų aktorės I. Huppert portretų parodoje (ji buvo fotografuojama, o ne fotografavo) buvo ir W. Ronis darytas jos portretas.
Dar vieną dalyką radau – W. Ronis paminėtas tarp žymesnių litvakų :) Tai mane suintrigavo, tad kapsčiausi ir suradau, kad jo tėvas buvo žydų tautybės pabėgėlis iš Odesos, o mama – pianino mokytoja iš Lietuvos :)
Nuotraukos
Nepaisant to, kad jis gana ironiškai žvelgė į miesto gyvenimą, jo darbai nukreipti į mieste gyvenančius žmones. Jis laikomas vienu labiausiai nusipelniusių savo kartos miesto fotografų. Darbuose jaučiamas artistiškumas, gyvenimo džiaugsmas, unikalus požiūris, emocijos ir santūrumo, humanizmo ir techninės pusės sintezė. Kai kas jį kartu su Doisneau, Cartier-Bresson ir Brassaï laiko romantiško požiūrio į Prancūziją meistrais.
Jo Paryžiaus fotografijose miestas yra neatsiejamas nuo dirbančių žmonių ir vietų, kur jų pilna po darbo, pvz., gatvių ir kavinių. Kartą jis apibrėžė savo požiūrį į fotografiją penkiais žodžiais: „kantrybė, mąstysena, šansas, forma ir laikas“ (ar neprimena Bresson‘o? ;) ) Dirbdamas su „nesurežisuota“ šviesa, Ronis sugebėdavo pagauti kasdienio gyvenimo momentą su visa jo gracija, grožiu, 20-ojo amžiaus Prancūzijos dvasia.
Jo nuotraukos pulsuoja aistra fotografijai... Bene visose foto jaučiama užuojauta žmogui ir jo siekiui gyventi oriau, gražiau ir geriau bei tam tikra melancholija... E. Steichen‘as jo ir kelių kitų fotografų darbuose įžvelgė švelnų paprastumą, lengvą humorą, kasdienybę...
Viena išvada „ir durnam aiški“ – jis mylėjo žmones. Ne tik fotogafiją ;)
ačiū sayonarai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą