14 metų jis susidomėjo aeronautika ir pasiskolino iš savo mamos (taip pat entuziastingos fotografės) fotoaparatą, kad galėtų fotografuoti vietiniame oro uoste lėktuvus. Netrukus jis rimtai susidomi fotorafija ir fotografuojas vietos laikraščiams Vičitoje. Dauguma to meto fotografijų buvo aviacijos bei sporto tema. Vėliau E.Smith beveik visas jas sunaikino motyvuodamas tuo, kad jos nebuvo vertingos saugojimui.
Būdamas 18 Eugene Smith įstojo į Notre Damo universitetą, kurį palieka po metų. Tuo metu pasirodo naujas fotografijos žurnalas Life. Eugene akys krypsta Niujorko link. Jis prisijungia prie Newsweek bet po metų buvo atleistas. Tada dirba savarankiškai ir fotografavo Live, New York Times, American..
1939m. jis pasirašė kontraktą su Life, kurį po dviejų metų nutraukia.
Svarbiausia jam yra fotografija. Dažnai jis užsidarydavo visai dienai tam, kad idealiai atspausdintų vieną fotografiją, taip išvesdamas iš kantrybės klientus.
Jis gyvena ir kvėpuoja fotografija, leidžia daugiau laiko tamsiame kambaryje bei kelionėse, nei su savo šeima. Dažnai vartodavo alkoholį, net iki išsekimo.
Prasidėjus karui E.Smith tampa kariniu korespondentu. 1945m. befotografuojant vieną reportaža jis stipriai sužeidžiamas. Ernie Pyle, kitas žymus karo fotografas sakys kad Eugene buvo idealistas, bandantis gerai atlikti savo darbą, bet tas idealizmas sužeis arba nužudys jį . Po sužeidimo E.Smith ne iškart grįžta į namus. Gydo žaizdas, nes nenori, kad jo vaikai išsigąstų, pamatę, kaip jis atrodo.Du metus jis nepaliečia fotoaparato, abejojama ar jis kada apskritai sugrįž į fotografiją.
Bet, vieną dieną jis išėjo su vaikais į sodą ir nors sunku buvo suvaldyti fotoaparatą, į namus grįžo su viena garsiausių savo visų laikų fotografijų.
1946 pavasarį, gulėdamas lovoje pro langą jis stebėdavo savo vaikus žaidžiančius sode. Vienądien jis vistik pasiryžo paimti fotoaparatą. Į kairiąją ranką. Išsivedė vaikus į sodą.
Radau du skirtingus pasakojimuas apie tolesnę eigą.Vienur minima, kad po pirmo nesėkmingo bandymo, jis dar penkis kartus paprašė vaikų eiti tų krūmų bei iš ten sklindančios šviesos link. Kitur sakoma, kad vaikai žaidė, Patrick kažką pamatė ir patempė Juanitą už rankos, E.Smith, susitvarkė nustatymus, ir tuo metu kai vaikai įžengė į jo vaizduotėje jau matytą kompoziciją, jis nuspaudė mygtuką, taip įamžindamas tą akimirką.
E.Smith sakys, kad fokusuojant drenažas atsitrenkdavo į ieškiklį, įsitempdavo nervai taip sukeldami didelius skausmus, į kuriuos jis nekreipė dėmesio, norėdamas susikoncentruoti tik į būsimą rezultatą. Toji fotografija parodo milžinišką norą, po ilgos pertraukos, vėl fotografuoti. Juk ir jis pats netikėjo, kad kada nors vėl galės fotografuoti.
Fotografija pavadinta pagal kompozitoriaus Frederick Delius kūrinį, „The walk to paradise garden“. Ji turėjo būti išspausdinta Life viršelyje, bet negavo redaktoriaus palaiminimo, kadangi vaikai nusukę nugaras išeina iš fotografijos. Vistik ji išspausdinama Amerikos žurnale Camera.
Bėgant metams keitėsi požiūris į šią fotografiją. Žmonės matė joje geresnio gyvenimo ateinančioms kartoms simbolius.
„Spanish village“
Jau nuo tada, kai Eugene Smith pamatė R. Capa reportažą apie pilietinį karą Ispanijoje, jis svajojo ten fotografuoti.
Su savo asistentu Ted Castle, bei vertėju, jis praleido tris ilgus mėnesius, ieškodamas savo pasakojimo, ir atrado jį Deleitosa mieste. Šiame miestelyje nebuvo geležinkelių, telefonų.. Jis pabėgo toliau nuo pagrindinių miestų, turistams skirtų turgelių, Ten jis kurį laiką tiesiog stebi gyventojus, fotografuoja juos. Nors pačios vertingiausios fotografijos iš tos serijos buvo užfiksuotos pabaigoje, kai gyventojai jau nebekreipdavo dėmesio į juos nukreipto fotoaparato.
Vienas iš fotografijos gimimo pasakojimų kurį randu tai apie laidotuvių akimirką.. E.Smith pasakoja, kad vieną dieną jis nekaip jautėsi. Prie jo priėjo svetimas vyras, pasiūlė atsigerti vyno. Eugene išgėrė iš pagarbos tam vyrui. Kitą dieną, tas pats vyras beldžiasi i E. Smith duris ir sako, kad mirė jo tėvas, bei prašo nuvežti jį į miestą bei pagelbėti sutvarkyti dokumentus. Eugene nuveža bei parveža jį į namus. Lieka tuose namuose. Pamatęs vyrą tarpduryje, jis nedrąsiai prisiartina ir atsiprašęs tyliai ištaria, kad gerbia jo tėva, bet norėtų paklausti, ar negalėtų fotografuoti. Vyras atsako, kad jaustųsi pagerbtas. E.Smith be jokio garso, nieko neliesdamas, padaro tris nuotraukas ir pasitraukia.
"Pittsburgh"
E.Smith manė, kad Pitsburgas buvo ideali tema 1950-ųjų konfliktų Amerikoje atvaizdavimui. Jis norėjo sukurti reportažą, kuris parodytų miesto bei modernaus pasaulio sunkumus. Jo serija atspindi viltį ir nusivylimą, skurdą ir prabangą, vienatvę ir vieningumą. Kelios fotografijos iš tos serijo dvlekia ironiškumu, kitos vienatve ar nusivylimu, nepriklausomai nuo laiko ar vietos.
E.Smith ilgą laiką praleido tamsiame kambaryje, kol atspausdino šią fotografiją. Jis norėjo išgauti identiškus atspindžius akiniuose.
„Country doctor“ įspūdingas reportažas apie Gydytoją Ceriani. Žurnale Life užima net 11 puslapių.
Gydytojas budėjo dieną naktį. Su juo kartu budėjo ir E.Smith. Jis fotografavo gimdymus, perrišimus... Kartu su gydytoju jis praleido 4 savaites. Iš pradžių fotografavo labai mažai. Pradžioje norėjo suprasti kaip dirba gydytojas, kokia aplinka jį supo.. Jis tiesiog atsiremdavo sieną ir laukdavo, stebėdavo ir taip likdamas nuošalyje jis sugebėjo užfiksuoti tikrąsias emocijas. Dažnai E.Smith fotografuodavo ir su ašarom akyse.
Šioje fotografijoje Ceriani palinkęs prie 2,5 metų Lee Marie Wheatly, kuri liko stipriai sužalota po arklio spyrio į galvą. Gydytojas buvo įsitikinęs, kad mergaitė neteks vienos akies ir galvojo, kaip tai pranešti tėvams. Ši fotografija viena žinomiausių būtent iš šios serijos. Antroji taip pat gerai žinoma gydytojas , su cigarete geriantis kavą ligoninės virtuvėlėje
E.Smith, dar neišryškinęs juostelių bei nematęs rezultato tvirtino, kad tai bus vienas geriausių jo reportažų, nepaisant to, kad apšvietimas ligoninėje buvo tiesiog bjaurus.
„Nurse Midwife“
Šešias savaites jis dirbo kartu su šia nuostabia moterimi. Įgavo jos pasitikėjimą. Smith sekė paskui ją visur, kaip kad sekė ir paskui gydytoją Ceriani.
Nepaisant netinkamo apšvietimo fotografavimui, sukūrė nuostabią seriją, viso virš šimto fotografijų.
Jis prisimena vieną atsitikimą. Per vakarienę į pribuvėjos namus pasibeldė moteris su septynių mėnesių kūdikiu. Kūdikis karščiavo. Buvo būtinas kraujo perpylimas, bet tėvų kraujas netiko, E.Smith žinojo savo kraujo grupę ir pasiūlė būti donoru. Pasiūlymas nebuvo priimtas, kadangi buvo uždrausta perpilti baltaodžių kraują juodaodžiams. Kūdikis mirė...
1951 Life išspausdina šį reportažą (30 fotografijų). Reportažas sulaukė pasisekimo, tiek iš Life redaktoriaus, tiek iš skaitytojų. E.Smith gavo susižavėjusio Lincoln Kirstein laišką, Maude Callen Klinikos fondui buvo pervesta tūkstančiai dolerių. E.Smith džiaugėsi., kad jo fotografijos šįkart padarė išties gerą darbą, pagerindamos žmonių gyvenimą.
Eugene sakys, kad pribuvėja Maude Callen, ypatingas, ir tikriausiai nuostabiausias žmogus, kokį tik jis turėjo garbės pažinti.
"Dr. Albert Schweitzer"
Albert Schweitzer daugiau kaip 40 metų praleido Lambaréné ligoninėje teikdamas ten pagalbą. 1954m. Nobelio taikos premijos laureatas buvo fotografuojamas amerikiečių žurnalui "Life". Nors E.Smith keliavo fotografuoti tik gydytojo, bet reportaže atspindimas ir gyvenimas Lambarene.
Visą savaitę jis lydėjo Schweitzer kasdieniame gyvenime: į tyrimus ir operacijas , lankant raupsuotus ligonius, laidotuvėse..
Kaip pagrindinę reportažo fotigrafiją jis pasirenka Schweitzer portretą, su baltu šalmu. Redakcija to nežinojo, bet ši fotografija buvo spausdinta iš dviejų negatyvų. Taigi, ji atspindi ne pastabumą, o artistiškumą bei meistriškumą dirbant tamsiame kambaryje. Tai nebuvo pirmas kartas, kai E.Smith sulaužė fotožurnalizmo taisykles.
"Minamata"
Užnuodytos žuvies drama prasidėjo jau penkiasdešimtaisiais, mažame žvejų miestelyje Minamata, vakariniame Japonijos Kyushu salos krante. Didelis chemijos fabrikas įsikūręs netoliese, kaip katalizatorių reakcijoms naudojo gyvsidabrį. Liekanos buvo išpilamos, bei nutekėdavo tiesiog į jūrą. Čia gyvsidabris iš neorganinio pavidalo virsdavo organiniais nuodais. Išmetamo gyvsidabrio kiekio pakakdavo nunuodyti didžiulį skaičių žuvų, ir jei jas, dar gyvas sužvejodavo, bei paskui valgydavo vietos gyventojai, nuodai patekdavo ir į jų organizmą. Gyventojai gaudavo vieną dešimtają mirtingos dozės. Valdžia tvirtino, kad toks kiekis nėra pavojingas, todėl fabriko veikla nebuvo draudžiama. Nuodas nežudė, o trikdė inkstų veiklą, pažeisdavo nervų sistemą.
Pastebėjus sutrikimus, 1968m. gyvsidabris pakeičiamas kitu katalizatoriumi. Bet 600 tonų išmesto gyvsidabrio taip ir liko pakrantės vandenyse.
Iki 1970 E.Smith nieko apie tai nebuvo girdejęs. Jam apie tai papasakojo vienas iš Japonijoje pažintų fotografų. Pasiūloma galimybė padaryti mažą reportažą. E.Smith sunkiai gavo finansavimą šiam projektui. Vistik 1971m. rugpjūtį jis su Aileen, būsima žmona, nuvyksta į Japoniją. Rugsėjo mėn. jie jau Minamatoje. Čia sutinka jauną fotografą, kuris sutinka būti asistentu. Jie išsinuomoja tuščias patalpas, įrengia ten tamsų kambarį.
Fotografavo tiek E.Smith, tiek jo žmona Aileen. Lankė nukentėjusius. Išfotografavo virš 100 juostelių. Labiausiai žinoma toji, penkiolikos metų mergaitės Tomoko Uemura, plačiai atvertomis akimis, susirinkime apie užterštumą.
Jos mama slaugė ją visus tuos metus. Dauguma tėvų neaugino savo nesveikų vaikų. E.Smith kelias dienas stebėjo kaip motina prausia savo dukrą. Pats E.Smith sakys, kad befotografuojant kitus momentus jo galvoje kirbėjo mintis, kad ši moteris ir jos dukra, gali būti Minamatos simboliu. Jis paprašė sutikimo fotografuoti. Tai nebuvo surežisuota fotografija, tiesiog išlauktas tinkamas apšvietimas ir pakartotas kasdienis ritualas. Tokiu būdu, fotografuojant vandenyje, geriausiai parodoma tai, kas nutiko Tomoko, būtent per užterštumą.Jis manė, kad rezultatas bus stulbinantis. Toks jis ir yra.
Tuo pat metu žmonės pradeda kovoti bei reikalauti fabriko uždarymo. Vieno iš tokių piketo metu, juos pradedama mušti. Stipriai sužalojamas ir E.Smith. Gydytis vistik grįžta į Ameriką. Minamatos fotoreportažas po netrumpos kovos su Life redaktoriais išspausdinamas 1972m. pavadinamas „Death Flow from the Pipe "
ačiū Noelle
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą