Taip pat jis fotografuodavo portretus ir buvo ypač populiarus tarp dailininkų , architektų , rašytojų, kurių portretus jis taip pat fotografuodavo. Taip jis dirbo iki 60-ies metų: leisdamas knygas, rengdamas parodas ir t.t. Ir kai suėjo 60 metų jis pasakė savo seseriai: "Dabar pinigų užteks, galima pradėti dirbti".
Ir per likusius 20 metų (mirė 80-ies ), jis padarė tai dėl ko tapo populiarus ir buvo pripažintas visame pasaulyje. Sudekas apsiribojo nedideliais (lokalinais) objektais, atiduodamas pirmenybę natiurmortams ir peizažo fragmentams. Jis rasdavo daugybę įdomių daiktų savo atelję, pro jos langą, kieme. Po savo atelje jis klajojo kaip po labirintus atrasdamas vis naujų kontrastų, kampų, formų, sankirtų. Taip gimė jo serijos “Labirintai”, “Prisiminimai”.
Šiuose cikluose jo natiurmortai buvo ne kažkaip specialiai paruošti ar sustatyti, jis fotografuodavo tai ką pamatydavo jau padarytą natūraliai, spontaniškai. Forografuodamas serijai “Stikliniai labirintai”, jis jau sukurdavo kompozicijas, ypatingą dėmesį skirdamas erdvei, laikui, šviesai ir sukurdavo kažkokį mistišką pasaulį, kuris kaip pasakė vienas iš kritikų “ grąžina mus į prarastą vaikystės, meilės, poezijos pasaulį”
Sudekas labai didelį dėmesį savo fotografijose skyrė šviesai, jis stebėdavo ją , pastoviai apie ją galvodavo ir naudoja tai savo fotografijose. Sukūręs daug ciklų savo ateljė, jis taip pat kūrė ir ieškojo įvairių detalių pas savo draugus menininkus: jų soduose, jų namų interjeruose. Tai gimė ciklai : “Stebuklingas sodelis”( arch. Otto Rotmajerio sode) ir “Skulptoriaus Vihcterlovos sodelis “. Abu ciklai atspindi šių menininkų asmenybes.
Bet Sudekas ne tik kad stebėdavo daiktus aplinkui save ir juos įamžindavo, jis užpildydavo mėgiamas vietas prisiminimais, įvairiais siureralistiniais veikėjais, kartais naudodamas dvigubą ar trigubą ekspoziciją. Taip gimė jo ciklai “Prisiminimai apie poną burtiniką” arba “Pono burtininko išvykimas”.
Sudekas iš paprastų daiktų kurdavo svajonę arba prisiminimus. Tai prisiminimai ir tuo pačiu svajonė apie gėrį , apie tai kas buvo ir jau niekada nebus. Jis savo fotografijomis perduoda ne tik daiktų, kuriuos jis fotografuoja būseną, bet ir savo paties būseną. Jis visą gyvenimą pragyveno vienišas. Bet tai buvo jo gyvenimo stilius, taip jis galėjo pastoviai gilintis į save, į savo darbą ir tuo pačiu išsaugoti savo nepriklausomybę. Jo vienatvė labiausiai atsispindi darbų cikle “ Mano studijos” langai.
Kurti jam visada padėdavo mėgiama muzika. Daug kas sakydavo kad jis savo fotografijose parodo muziką, bet pats Sudekas pasakė, kad jis tikrai nefotografuoja muzikos, bet kai jam būna sunku, kai atrodo kad niekas nepavyksta, viskas krenta iš rankų, jis užsideda savo mėgiamą plokštelę ir tai jam padeda vėl matyti tai kas dedasi aplink jį, jo nedideliame pasaulyje.
Sudekas daug kreipė dėmesio į fotografijų kokybę, bet jis beveik niekada nenaudojo eksponometro. Pvz jo langų serijos fotografijų eksponavimo laikas buvo tokio ilgumo, kiek reikėdavo išsivirti arbatos.
http://www.blogger.com/img/blank.gif
Tai gal tiek. Gal kas dar papildys. Medžiaga parengta pagal В.А. Никитин "Расказы о http://www.blogger.com/img/blank.gifфотографах и фотографиях" ir internete rasta medžiaga. Šiaip labai sunku surašyti tai kas yra išdėstyta keliolikoje knygos psl. , bet man labai patiko jo požiūris į atrodo paprastus daiktus ir mokėjimas parodyti juos ypatingai Kažkuo panašus man jo matymas į Bressono, tik vienas ieškojo kažko ypatingo atrodo paprastose situacijose , o Sudekas to ieškojo daiktuose, kurie jį supa. Jis niekada nebuvo išvykęs iš Čekijos , ir labai retai išvykdavo iš Prahos, bet buvo žinomas ir pripažįstamas kaip Fotografijos Meistras visame pasaulyje.
Foto yra daug internete. Konkrečiau šiek tiek galima pažiūrėti čia
čia
čia biografija
Jo kūrybai būdinga:
....harmoningas viso kadro užpildymas.
....sugebėdavo pavaizduot ir vieningą visumą ir detales tuo pačiu.
....fotografuodavo ant didelių stiklinių plokštelių 13x18, ar 10x30 (niekada savo nuotraukų nedidindavo, kad neprarasti kokybės, nuotraukas spausdavo 1:1 kaip originalus negatyvas)
...puikiai perteikdavo šviesą ir jos kuriamus jausmus
...niekada po fotografavimo nebekadruodavo nuotraukų, visa kompozicija būdavo apsprendžiama fotografavimo metu
... dažniausiai fotografuodavo temstant, tai jo manymu padėdavo atskleisti psichologinę nuotraukos pusę, jausti atstumus tarp daiktų ir erdvę.
... niekada neryškindavo negatyvų tik nufotografavęs, juos palikdavo ilgam laikui atsigulėt, kad pasimirštų buvęs įspūdis.
...ilgos labai ekspozicijos (kurias nustatydavo be eksponometro iš intuicijos), kartais kelios valandos ar net visa naktis
...nuotraukose nėra kategoriškumo, kuris ribotų žiūrovo nuotraukos pajutimą. Šio meistro nuotraukas galima žiūrėti ilgai ir kiekvieną kartą rasti kažką naujo, pajusti kitaip, papildyti pojūčius.
...šviesa nėra tik priemonė kitiems objektams pavaizduoti, ji yra tarsi materiali, todėl jo kūriniuose neįmanoma atsikirti "formos" nuo "turinio"
... laikas Sudeko nuotraukose, nėra "sustabdyta akimirka", o trunka tiek ilgai, kiek žiūrovas stebi tą nuotrauką ir bando ją suprasti ir pajusti.
Pagrindinis J.Sudeko šukis: "Nekartot ir nesikartoti"
Paties J.Sudeko kūrybinės mintys:
Menininkas pirma turi išstudijuot visas tradicijas ir visus pasiekimus, kurie sukurti iki jo, tada jam reikia atsisukti į dabartį, kad labai gerai ją perprasti asmeniškai. Tik tada menininko vystymosi sekoje ateis nauja fazė - maksimali koncentracija, interesu apribojimas, sukauptos patirties įvertinimas, šedevrų ir pačių geriausių darbų kūrimas.
Kiekvienas žino, kad aš fotografuoju dideliu formatu, ant didelių plokštelių ir nedidinu foto. Anksčiau didindavau, bet įsitikinau juo, kad tam, ką aš noriu fotografuoti, toks negatyvo formatas yra man daug naudingesnis. Ne tik todėl, kad dideliu formatu geriau išsaugomos smulkmenos, geriau perteikiama gradacija ir nėra grūdo, bet dar ir todėl, kad aš naujai galiu peržiūrėti nuotrauką, pergalvoti kadrą, užpildyti visą kadro plotą. Gera nuotrauka gimsta kančiose.
Fotografuojant dažniausia pirmas negatyvas būna pats geriausias.
Savo kūrybos įvertinimui ir jos palyginimui su kitais fotografais, labai svarbu dalyvauti parodose.
Paprastai aš neskubu ryškinti savo negatyvų. Laukiu kol praeis laikas, kad pamiršti kokia nuostabi buvo natūra, nuotraukos objektas. Taip patiriama mažiau nusivylimų.
Eksponometru aš nesinaudoju. Daugiau pasitikiu savo intuicija. Kartą vėlai vakare ant savo stalo pamačiau dvi stiklines ir kriaušę. Kambaryje degė tik viena silpna lemputė. Natiurmortas tokiomis salygomis atrodė nuostabiai. Mano fotoaparate buvo juosta 28 DIN jautrumo. Diafragma - 2.8. Pagalvojau, kad tokiomis sąlygomis reikia eksponuot 4 valandas. Aš nuėmiau objektyvo dangtelį, užsistačiau žadintuvą ir nuėjau miegot. Kai nuskambėjo žadintuvas, pabudau ir uždariau objektyvą. Išryškinus gavosi nuostabus objektyvas.
Iš knygos: S.Požarskaja "Fotomaster", 2001 m.
dėkui Smiltis ir Sansara (:D)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą