2008 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

Fotografo pristatymas: DIANE ARBUS


Diane Arbus,
tikroji pavardė Diane Nemerov, gimė 1923 kovo 14 d. NY, mirė 1971 metais . Viena stipriausių žvilgsnio išlaikymo meistrių – amerikiečių fotografė . Arbus drąsiai galime vadinti keistąja Niujorko akimi. Arba kreivąja (kaip priešingybė taikliajai). Arbus fotografavo "paraštinius" žmones – tuos, kurie pasuko į "normalaus" gyvenimo šalikeles arba atsidūrė ten dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų: neūžaugas ir gigantus, transvestitus ir balagano artistus, storulius ir išdžiūvėlius, psichinius ligonius ir albinosus. Net iš pažiūros niekuo neypatingi žmonės fotografuojami taip, kad atrodo kaip apsitempę svetimą odą.





Šios fotografijos kažkuo primena ligos istorijas – tau rodomi ne žmogaus charakteris, profesija ar (senamadiškai tariant) siela, bet jo silpnoji vieta. Tai, kur jis labiausiai pažeidžiamas – nesvarbu, kad savanorė fotografijos auka iš paskutiniųjų stengiasi tai nuslėpti. Toks psichologinių, politinių ir socialinių kompleksų katalogas, šaltai apnuoginantis lėkštą patriotizmą ir prasimušėlišką prabangos troškimą, infantilišką nesivaržymą ir miesčionišką norą atrodyti padoriai. Kaip visi. Gal truputėlį gražiau. Bet tam "gražiau" Arbus ir užbėga už akių. Net ir pasipuošę, pozuojantys žmonės jos fotografijose negražūs. Gal ta panieka grožiui – atmetimo reakcija, atsiradusi metus darbą madų žurnale? Tiesa, gražinimosi ritualų ir pastangų atrodyti gražiai fotografė nevengė – bet visada pabrėždavo jų dirbtinumą, kone iškreiptumą. Nuo metro stotelės sienų į praeivius žvelgia jaunas vyras su išpešiotais antakiais, ilgais nagais ir suktukais plaukuose – ši Arbus fotografija parinkta parodos plakatui.

Arbus darbai vertinami kontroversiškai. Niekas neabejoja jų poveikio galia ir įtaka fotografijos raidai. Priartėdama prie žmogaus, ji nuo jo tolsta. Fotografuodama ne savinasi atvaizdą, o atsitveria nuo jo. Kuriama ne tik fizinė, meninė, bet ir moralinė distancija. Kolonizuojantis žvilgsnis, praskiestas humanistiniu imperatyvu. Kaip šiuolaikinė žvejyba – pagauna ir išspjauna. Išmeta atgal į kūdrą.
Arbus fotografija – "Žydų milžinas su tėvais savo namuose Bronkse, Niujorke" (1970).



Fotografija sukomponuota taip, kad dar labiau išryškėtų dydžių kontrastas – milžinas stovi pirmame plane, jo galva vizualiai siekia lubas, jis susilenkęs – atrodo kone dvigubai aukštesnis už tėvus. Jį dar labiau sustambina (ir sušmėklina) jo šešėlis. Tėvai atskirti ir vizualiai, ir socialiai: jie stovi susiglaudę kaip du tvarkingi nykštukai – motina su suknele, tėvas su kostiumu. Kvadratinės fotografijos kampai užtamsėję – tai dar labiau suspaudžia erdvę, išlenkia kambarį pagal milžino kuprą. Ne, šioje fotografijoje nėra jokios empatijos. Net ir personažai nerodo vienas kitam šiltesnių jausmų – o tik nuostabą ir įšaldytą priešiškumą. Arbus keistuoliai netampa mūsų gyvenimo dalimi, jie taip ir lieka uždaryti savo išskirtinumo getuose. Nepaisant to, šie stiprių emocijų įelektrinti vaizdai įsirežia į smegenis, prismeigia žvilgsnį ir neleidžia pajudėti. Nors visa širdimi norėtųsi, kad milžinas būtų apsikabinęs savo tėvus ar atsisėdęs šalia jų į fotelį, o ne dėbsojęs iš padilbų.

Arbus fotografijose meilė kovoja su neapykanta, nors meilę pastebėti kur kas sunkiau. Todėl kartais atrodo, kad šioje priešybių kovoje laimi už neapykantą baisesnis abejingumas. Ji fotografuoja ne nušvitimo, o atbukimo akimirką. Ne lemiamą, o kritinį momentą. Tiksliau, atomazgą. Kai ilgo laukimo iškankintas modelis praranda budrumą ir pasimuisto. Žagteli. Susiraukia. Prasižioja. Tada – pliaukšt! – ir tavo bukiausia išraiška įamžinta. Arbus personažai niekada neturi vardų, tik bendrus apibūdinimus – žydų pora, puertorikietė namų šeimininkė, albinosė kardų rijikė, nudistai. Ji garbino keistuolius (freaks), bet tik kaip priemonę, objektą – pati su jais nesitapatindama ir neieškodama bendrumų.



Daug kritikų ir menininkų teigia, kad Arbus sugebėjo prasiskverbti pro paviršių ir parodyti slaptąsias, tamsiąsias ar keistąsias žmogaus kerteles. Kad ji panaikino ribą tarp fotografijos ir meno , realybės ir fikcijos , kad Arbus meistriškai meluoja atskleisdama tiesą.

Fotografija yra paslaptis apie paslaptį. Kuo daugiau ji tau sako, tuo mažiau tu žinai." Šie Arbus žodžiai nusako kontroversišką ir prieštaravimų kupiną menininkės kūrybą. Jai rūpėjo ne technologija ar kokybė, bet situacijos ir atvaizdo rupumas, gal net grubumas. Arbus iš tiesų "spaudė meną" iš kasdienybės – kaip spaudžiamas pritvinkęs pūlinys. Iš daugybės kadrų atsirinkdavo pačius keisčiausius, ir vaikščiojo suluošinto gyvenimo ašmenimis, apvilkusi personažus švitriniu popieriumi. Kai kurios Arbus fotografijos beveik nepakeliamos – ir žeidžia ne tai, ką matai, o juntama žvilgsnio prievarta.

2006 metais režsieriaus Steveno Shainbergo sukurtas filmas ,,Kailis" ( Fur) - „įsivaizduojamas Diane Arbus portretas" kuriame vaidina žinoma australų aktorė Nikolė Kidman.

Tekstas parengtas pagal Laimos Kreivytės straipsnį "7 meno dienose" "Londono akis. Žvilgsnio mutacijos fotografijoje" (7md 2006-01-20):http://www.culture.lt/7md/?leid_id=692&kas=straipsnis&st_id=5423

ačiū Westai už pristatymą. :)

2 komentarai:

diga rašė...

Jei imate medziaga is interneto, tai nurodykite ir autoriu. Tekstas parengtas pagal Laimos Kreivytes straipsnį 7 meno dienose "Londono akis. Zvilgsnio mutacijos fotografijoje" 7md 2006-01-20:
http://www.culture.lt/7md/?leid_id=692&kas=straipsnis&st_id=5423

Ieva rašė...

labai atsiprašome dėl tokio nesusipratimo. apie fotografę pristatymą ruošė trečiasis asmuo, o ne šio blog'o autorės. mes tik perkėlėm informaciją iš forumo į blog'ą. pasistengsime, kad daugiau tokių nesusipratimų nebūtų. ir ačiū už informaciją ir patikslinimą.