2008 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

Fotografo pristatymas: ROBERT DOISNEAU

Roberas Duano (Robert Doisneau)
(1912 04 14 - 1994 04 01)


(Doisineau - kairėje)

Šiuolaikinis „slampinėtojas“

Gimė Prancūzijoje, studijavo litografiją ir graviravimą, tačiau jautėsi veltui leidęs laiką. Fotografuoti išmoko dirbdamas farmacijos kompanijos reklamos skyriuje. 1931 m. tapo skulptoriaus, fotografo, dailininko ir šiaip revoliucingai nusiteikusio Andre Vigneau asistentu. Pirmąjį savo fotoaparatą Rolleiflex įsigijo 1932 m. ir iškart pradėjo atsargiai, iš tam tikro atstumo fotografuoti Paryžiaus priemiesčius, vaikus. Pirmosios R. Doisneau nuotraukos (vaizdai iš „blusų“ turgaus) išspausdintos L‘Excelsior laikraštyje 1932 m., tačiau netrukus po to jis buvo mobilizuotas, priklausė pasipriešinimo judėjimui ir kaip kareivis, ir kaip fotografas, panaudodamas litografo specialybę klastojo pasus ir kitokius dokumentus, fiksavo ir Paryžiaus okupaciją, ir išlaisvinimą. Jam grįžus iš karinės tarnybos Vigneau studija buvo finansiškai silpna, todėl Doisineau ėmėsi keisti gyvenimą – tapo Renault korporacijos fotografu, vedė ir 1934 m. persikėlė į butą Montrouge rajone, kuriame gyveno iki savo mirties. Kalbama, kad nuo Žantiji, kur jis gimė, iki Monružo, kur gyveno ir mirė, tėra 1800 metrų... Darbas Renault svarbus tuo, kad čia Doisineau atrado darbininkų sluoksnio gyvenimą, solidarumą ir orumą. Deja, dėl nuolatinio vėlavimo į darbą 1939 m. jis buvo atleistas (vėluodavo, nes naktimis vonioje ryškindavo nuotraukas). Kaip jis pats sakė, „darbas Renault buvo fotografo karjeros pradžia ir mano jaunystės pabaiga“.
Iš karto po karo dirbo Life ir kituose tarptautinį pripažinimą pelniusiuose leidiniuose, Alliance ir Rapho fotoagentūrose.

Kurį laiką po karo priešingai savo įsitikinimams dirbo mados ir aukštuomenės fotografu žurnalui Vogue nuo 1948 iki 1951. To meto negatyvuose glaudžiasi dvi nesuglaudžiamos visuomenės pusės.

Tuo laikotarpiu susipažino su daugeliu Prancūzijos menininkų – Giacometti, Cocteau, Leger, Braque, Picasso ir pan. Doisneau su Pablo Picasso net ir draugavo; vienoje nuotraukoje vietoj pirštų visiems laikams įtaisė jam bandeles (1952):
R. Doisneau – humanistinės fotografijos atstovas, daugiausiai fiksavęs paprastų Paryžiaus žmonių gyvenimo momentus. Pasižymi kukliais, žaismingais ir ironiškais vaizdais, darbininkų sluoksnio nuotraukomis, ekscentriškų žmonių portetais Paryžiaus gatvėse ir kavinėse. Jam tinka ir patinka viskas: vaikai, amatininkai, įsimylėjėliai, įžymybės, Paryžiaus priemiesčiai, Luaros krantai, pats Paryžius...

Jam didelę įtaką darė Kertesz, Atget, Cartier-Bresson. Minėtose agentūrose kurį laiką dirbo ranka rankon su Ronis, Brasai.

Jis rašė: „Joks kino režisierius nesurežisuos tiek visko, kiek galima rasti gatvėje“.

Didelė fotografo kūrinių dalis – ilgo laukimo už gatvės kampo, pasivaikščiojimo, atsitiktinių susitikimų rezultatas. Jam patiko save vadinti „vaizdų žveju“. Nors R. Doisneau temos nekito visą gyvenimą, jo fotografijos neatrodo matytos. Jis yra šiuolaikinis „slampinėtojas“, kurio sfera yra Miestas; toks Miestas, kuris gali pasirodyti ir dusinantis, ir pasakiškas.

R. Doisneau kuryboje be fotografui būdingo žavesio ir humoro randame vieną revoliucingą, net anarchistinį bruožą: norą prabilti apie Prancūzijos darbininkų ir smulkiosios buržuazijos gyvenimo sąlygas. Robert'o Doisneau fotografijos informuoja apie socialines permainas, vykstančias dabartinėje Prancūzijoje.

Jis daugiau nei 60 gyvenimo metų pašventė fotografijai. Kai kurias jo nuotraukas brangina visa tauta; vieną jų – „Bučinys prie Paryžiaus rotušės“ – reprodukuotą tūkstančiais egzempliorių, galima rasti dažno paauglio kambaryje. R. Doisneau yra mėgstamiausias prancūzų fotografas todėl, kad yra labai į juos panašus. Jo fotografijos tarsi istorijos, kupinos jausmo, poezijos, humoro.

„Žinau kiekvieną žingsnį kelyje iš Monrūžo (Montrouge) iki Klinjankūro vartų (Porte de Clignancourt). Nenueinu nė 400 metrų nesutikdamas kokio nors pažįstamo: bistro savininko, dailidės, spaustuvininko, tapytojo ar tiesiog ko nors iš gatvės. Paryžius yra teatras, kur tu nusiperki sau vietą, bet tam sugaišti daug laiko, ir aš vis dar laukiu…“ (R. Doisneau)

Jo fotografijose tiršta detalių, judesių ir jausmų. Doisneau stilius susideda iš lengvo nepaklusnumo konjunktūrai ir vengimo apsikrauti „didelio“ žmogaus priedermėmis, kurios trukdytų užsiimti fotografija.

Besidomintys fotografija pastebi, kad pasakojant apie Doisineau gyvenimą neapsieinama be istorijėlių, intrigėlių, nuotykėlių, kurie iliustruoja fotografo gyvenimą. Kaip pastebėjo viena lietuvė fotografijos kritikė, apie Doisineau daromą „meną“ beveik niekas nekalba. Pavyzdžiui, apie Cartier-Bressono fotografijos meną kalbėti visai nesunku – ko vertas „lemiamo momento“ principas, o kur dar griežta kadro struktūra, geometrinių figūrų sąsajos, ne tik netikėti, bet ir neįtikėtini sutapimai, įmetantys į kasdienybę truputėlį siurrealizmo? O Doisneau? Pasakojant apie jį neįmanoma atitrūkti nuo biografijos bei suregzti keletą aiškių frazių apie jo fotografiją kaip meną. Visa, kas ateina į galvą – humoras, meilė apiplyšusiems priemiesčių gyventojams, humanistinė fotografijos kryptis, lengvas šnipinėjimas, gyvo žmogaus ir negyvos aplinkos dermė ir vėl humoras, – ne tik nenusako Doisneau fotografijų galios, bet ir jas subanalina. Belieka pritarti reportažinės fotografijos tyrinėtojams Joeliui Meyerowitziui ir Colinui Westerbeckui, kad Doisneau vaizdai „teikia malonumą kartodami tai, ką visi jau žino“.

Štai Doisneau pastebi (1952), kaip naktinio baro „Pragaras“ durys lyg nasrai kėsinasi praryti pro šalį einantį policininką:

arba kaip eidamas per tiltą skrybėliuotas vyriškis pasvyra, kad galėtų įžiūrėti, ar dailininko tapoma moteriškė tokia pat nuoga kaip ir drobėje, tuo tarpu jo foksterjerui šis klausimas nerūpi:

Tai anekdotai, kuriuos Doisneau tikriausiai šiek tiek parežisavo norėdamas palinksminti savo filosofus iš bistro: nuotraukos skirtos jiems, o ne meno kritikams, bet ir šie kažkodėl negali atitraukti akių.

Doisneau netaikė jokių teorijų ir jokių tapybos taisyklių – jis kalbėjo pačia seniausia fotografijos kalba, kuri traukia paprasčiausiai tuo, kad pasaulis šviesos pieštuku nusipiešia pats save. Fotografas tik laiku sugauna tuos vaizdus – Doisneau sakėsi esąs "vaizdų žvejys". Ne taip kaip Cartier-Bressonas, kuris fotografijos kalbą sutaurino dailės patirtimi ir laikė save vaizdų medžiotoju. Abu tyko, bet medžiotojas žino, ką jis vejasi, todėl jo judesiai itin tikslingi; žvejui jo grobis – paslaptis, jis savo veiksmais mažiau ką gali pakeisti, todėl sustingęs laukia, kol kas nors užkibs gatve tekančioje žmonių upėje.

Net ir mūsų fotografijos klasikas A. Sutkus, paklaustas, kodėl jį lygina su Bresson‘u, pasakė, kad jam artimesnis Doisineau: „Bresonas truputį gal per šaltas, nors man jo darbai labai patinka. Reportažą jis pritempė iki meno. Bresono darbų forma – tobula. Vis dėlto man labiau patinka Duano (Doisneau). Tai autorius, kuris ne toks tobulas forma, bet yra humaniškas, šiltesnis. Visada labai imponavo jo meilė žmogui.“

Prisipažinsiu, kad ir pati, nebūdama jokia kritinė anei žinovė išdrįsau trumpam sulyginti Bresson'ą ir Doisineau. Labiausiai į akis krito vaikai: Bresson‘o jie dažnai skausmingi, iškankinti, išlauktas tragiškesnis momentas, o Doisineau jie.. vaikiški.. žaismingi.. jie tiesiog vaikai.. toks buvo mano įspūdis..


Doisneau tam tikra prasme visada dirbo slapta. Ne tik tada, kai prisidengęs antikvariato tamsa fotografavo nieko neįtariančių praeivių reakcijas į XIX a. nutapytos damos užpakalį (1948):

Iš pradžių jis slapstėsi fotografuodamas iš tolo, išdrįsdavo prisiartinti tik prie vaikų, todėl jo ankstyvosiose fotografijose jų daugiausia. Ir vėliau Doisneau stengdavosi išlikti nematomas: "Man šiek tiek gėda savo nelogiškų žingsnių, savo gestikuliacijų. Žengiu tris žingsnius į vieną pusę, keturis – į kitą, grįžtu, vėl nueinu... Žmonės gali pagalvoti, kad esu nesveikas. Mano darbo metodai tokie nelogiški, o mano judesiai tokie nefunkcionalūs". Tie, kuriuos jis fotografuodavo, prisimena nepastebėdavę, kada Doisneau tai daro. Fotografo Algimanto Kunčiaus manymu, prie to prisidėjo Doisneau darbo "instrumentas" – fotoaparatas "Rolleiflex", kuris kabodavo ties juosmeniu (gatvės fotografijos vienas iš metodų!!!), todėl netrukdydavo jam bendrauti, o pvz. Cartier-Bressonas su savo "Leica" užsidengdavo veidą ir atsitverdavo nuo tikrovės. Doisneau užfiksuoti žmonės visada bendradarbiauja su fotografu, o per jį kreipiasi ir į mus. Empatiško žmogiškumo jo fotografijose daugiau negu bressoniško perfekcionizmo.

Man asmeniškai Doisineau įkūnija tai, ką pavadinčiau fotografo ir fotografuojamo objekto santykiu ir pasitikėjimu. Jis gyveno tarp savo modelių, tai buvo jo aplinka ir greičiausiai todėl jį lydėjo sėkmė savo purviname Paryžiaus priemiestyje...

Tikriausiai jokia pasaulio fotografija negali lygintis populiarumu su „Bučiniu prie Paryžiaus rotušės“:

1950 m. žurnalas „Life“ užsakė agentūrai „Rapho“ fotografijų seriją apie meilę. Doisneau, kuris nuo 1947 m. priklausė šiai agentūrai, ėmėsi darbo. Besibučiuojančius jis užfiksavo „Rolleiflex“ fotoaparatu sėdėdamas kavinėje priešais Paryžiaus rotušę. Nuotrauka buvo tik pasakojimo apie Paryžių - gėlių miestą - dalis. Pokario gyvenimo atmosferą perteikianti fotografija pelnė autoriui ne tik šlovę, bet ir pinigų. Remiantis neoficialia statistika, buvo parduota daugiau nei 2,5 milijono „Bučinio“ atvirukų, pusė milijono plakatų. Nuotrauka puošė pagalves, nosines, kalendorius, ji tapo privaloma visoms Doisneau retrospektyvinėms parodoms. Doisneau išgarsėjo, jo darbus spausdino tarptautiniai žurnalai, albumai. Jis pats ne itin vertino šią fotografiją, sakė, kad ji „dirbtinė, ją lengva parduoti, ji - nuotrauka-prostitutė“. Tačiau iki pat mirties vis gaudavo susižavėjimo kupinų laiškų.
1988 m. Doisneau buvo pateiktas 90 000 USD ieškinys – vienas gudruolis teigė nuotraukoje atpažinęs save. Teisme fotografui teko prisipažinti, kad situacija buvo surežisuota, o modeliams už pozavimą sumokėta. Tačiau tai nesumenkino šios fotografijos – Paryžiaus simbolio – reikšmės.

Robert‘as Giraud (Žiro) atvėrė Doisneau naktinį Paryžių - fotografui tai buvo atgaiva po dieninio darbo „Vogue“. „Panelė Anita“ yra viena labiausiai išgarsėjusių fotografijų iš tų naktinių pasivaikščiojimų, kai Doisneau darė reportažą apie pasilinksminimo vietų ir kabaretų dainininkes:

Anita buvo tik viena iš kordebaleto šokėjų, tačiau pačios įdomiausios Doisneau fotografijos visada buvo apie paprastus žmones, tarsi esančius šešėlyje, antraeilius. 1994 m. balandžio 1 d. žurnalas „Liberation“ išspausdino šią fotografiją su užrašu: „Panelė Anita liūdi – Robert‘as Doisneau mirė“.

Karui prasidėjus, Doisneau (Duanó) dėl ligos buvo demobilizuotas ir gyveno okupuotame Paryžiuje versdamasis visokiausiomis gudrybėmis: pardavinėjo savo sukurtus atvirukus iš Napoleono gyvenimo, reprodukavo imperatoriaus žygius vaizduojančias graviūras, fotografavo mokslininkus, o prisiminęs mokąs litografuoti, gamino rezistencijos dalyviams sufalsifikuotus dokumentus. Doisneau fotografavo ir karo metų Paryžių. „Pargriuvęs arklys“ jam buvo šalies likimo alegorija:


dėkui sayonarai.

1 komentaras:

Gane rašė...

aciu :) nuostabu.